Antanas Rimydis

ĮŽANGA Į „PAN-OR-DINAMO“

Dvidešimto amžiaus protas, kaip kulka,
Per geležį lenda,
O į pūkus pataikius tiktai sudulka.

Bet del šito
gali nepulti ant kelių,
kurie dar nekaltos mergelės —

Amžius
Te nebus
Privalumais nekaltais minimas.
Lai gyvuoja žmogus — plienas
lai gyvuoja jausmai — aliuminijus.

Kai metalą minim mes,
ten kažikas dar žiūri lyg musė iš bokšto.
Lai žiūri:
praktikoj žinom,
kas ne plieninis, tas trokšta.
Kiek elgetų Europoje, tiek kartų
mano pagarbą priimk,
žiloji kietaširdė Sparta —

Įstatymais žūdyt
kai sulūžę žmonės gimsta
su jautria širdim —
be proto, plaučių, inkstų
ir su bacilų rykšte —
Reikia ne vandeniu (ne smilkalus deginti),
bet rentgeniška elektra krikštyti
Naujagimį.

Kad naujagimis būtų kaip guma, kaip elastas,
Kad išaugtų proto ir dvasios gimnastas.

Kas iš tos mėsos sudribusio gabalo.
Anksti ar vėlai
ateis ir išvalgys akis kapų vabalas.
Tad jeigu jūs randat, kad aš čia neklystu —
Lai gyvuoja, gyvuoja lai
dyvenimo artistai.

Tiesą sakant yra artistų.
Yra toksai menas valgyt, miegot
lovoje ramiai mirti,
daboti kaip siela skrenda lyg efiras —
Bet, mano mielas
Pamėgink šypsodamas suvalgyt
kilogramą pipirų,
kaip, sako, kantriai galėjęs Kristus...

Už šypseną tą
tu artistas
Ir gyvenimas prieš tave
Kitaip vystos.

Vystos žemės planetoj ir jos apylinkėj,
vystos žemės paviršiuj ir požemy,
Greit netrukus Žmogau tavo dvidešimties amžių vardadienis
kaip danguje gelsva neaiški dėmė
Ir vardadieniui
su krekždėmis
okeanų puslapius vožiame
Staigios kovos apsvaigime.
Ateitie — moteriške,
Mes žmonės sudžiuvę ir liesi
štai siunčiame tau aliumininį kvieslį —

Skrisk melynoji paukšte per vandenyną...
Audra — nusiraminimas
Jūra — putojantis vynas.

Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt