|
<< Atgal
NETINKAMAI SPRENDŽIAMI KLAUSIMAI
I
Mūsų vadinamoji šviesuomenė mėgsta girtis: mes
iš šiaudinės pastogės, mes demokratai, mes iš liaudies kilę. Tačiau reta kur
rasi tokį kietą biurokratizmą, kaip pas mus.
Toks nutolimas inteligentų nuo žmonių, nuo sodžiaus
tik čia, tik mūsų valstybėje sutinkamas:
Savotiška
retenybė. Ir išimčių nėra. Visi jie vienodai tolimi mūsų liaudžiai, kuri
sodžiuose ir miesteliuos pasiliko.
Tuo kalti politikai ir kitoki darbuotojai. Jie
nupleška fordais kada juos reikalas veja (per rinkimus) į sodžių, užtiesia savo
mitinginių kalbų tinklus, sumedžioja balsus ir nurimsta. Politinių partijų pakankamai
yra. Nekalbu apie savo prigimtimi biurokratiškas klerikališkai fašistines partijas.
Bet ar mėgino bent viena
kairioji partija dirbti žmonių tarpe kultūros darbą. Tenka griežtai
pasakyti tai niekam iš jų nerūpi.
O tos partijos pasiekia kartais plačius žmonių
būrius. Jos galėtų daug padaryti. Gerai yra, kad stengiamasi suburti žmones
atsižvelgiant į jų profesijos, darbo ir bendrus materialius reikalus. Bet tai labai
dažnai mechaninis žmonių sugrūdimas į krūvą. Kultūriniai dvasinis žmonių
suartinimas, jų auklėjimas nepradėtas.
Kalti ir menininkai. Tiesa, jų didžioji dauguma
savo būdu mažai kuo skirias nuo kitų biurokratų.
Liaudžiai dirbti dauguma jų ne tik nenori, bet ir nemoka.
Žymios daugumos visų sričių menininkų kūryba liaudžiai svetima!
Literatūroje sapnai, kliedėjimas, nerealūs melagingi išpūsti praeities padavimai.
Tapytojas tik saloną turi galvoje! Teatrų repertuaras specialiai lengvo ponių ir
ponų poilsio vietelė. Sava nežymi skaičiumi publika renkas į premjeras, sava taip
pat negausi mėgėjų grupė išperka literatūros naujienų po keletą dešimčių.
Susidaro ratas. Na, kaipgi kitaip jį pavadinsi, kad ne užburtuoju ratu!
Niekas nemano tą nelemtą ratą peržengti. Keletui
dešimčių Kauno valdininkų tarnauja tie mūsų menininkai. Ir iš niekur šviežio
vėjo negaudami, tvankioje savo pačių syvų atmosferoje čirškėdami, kaip mažoje
būdelėje uždaryti alkani šunes, įnirtę kremtasi.
Ambicijos. Intrigos. Karjerų varžtai. Ir dar daug
panašių šiems papuošalų jie turi.
Taip gražiai nusistovėjus ta atmosfera, kad iš
menininkų tarpo ko nors šiuo žvilgsniu nauja laukti negalima.
Anksčiau, žinoma, lengva buvo viską
krikščionims suversti. Jie nevidonai visame kalti! Bet dabar. Po praeito gegužės
89 d. Lietuvos atsikvėpimo. Dabar kaip gi dalykai klojas?
Dabar demokratiška valdžia. Bet pasidairykim, kaip
ši naujoji valdžia galvoja, kaip ji planuoja savo darbą. Na gi lygiai taip
biurokratiškai, kaip anksčiau. Deja, nieko naujo. Tas pats, gerai pažįstamas vaizdas.
Geras pavyzdys teatras.
Tie kraštai, kurie turi didelius miestus, ir juose
visas krašto gyvenimas veik išimtinai koncentruojasi suprantama, tie kraštai nedaug
dėmesio kreipia į patį sodžių. Bet pas mus to nėra. Mūsų miestai nežymūs, mūsų
gilioji provincija į krašto gyvenimą turi lemiančios įtakos. Žmonės išsiskirstę
po visą kraštą, nėra labai žymių jų susibūrimų, tad ne demokratiška viską
koncentruoti vienam Kaune.
Pas mus žymiausias teatras turėtų būti tik kilnojamas teatras.
Jis turėtų būti
paruoštas veikti tarp plačiųjų gyventojų masių. Kauno direktoriams, jų sekretoriams
ir referentams per daug jau garbės!
Sodžius be inteligentų. O Kaune jų greit bus
beprasmis perteklius. Sodžių baigiame melžti, greit nebeturėsime iš ko sau syvus
čiulpti.
Tą patį, ką kalbėjau apie teatrą, galima
pasakyti ir apie kitas meno ir kultūros veikimo sritis. Visur siauras, užsidaręs savyje
biurokratizmas, visur nutolimas nuo plačiųjų gyventojų sluoksnių.
Sakykit, jūs, inteligentai,
ar jūs pažįstat dabartinį mūsų sodžių? Ar jūs žinot jo
troškimus, jo nuotaiką? Ne, jūs sodžiui svetimi, taip pat kaip ir jums sodžius
svetimas.
Juk sodžius net jūsų
dirbtinės kalbos nebesupranta.
Atsiprašau, aš perdėjau. Jūs palaikot ryšius su
sodžium per iš jo gaunamus šventėms skilandžius ir jam teikiamas tautiškas
cukierkas! Atsiprašau. Tie santykiai dar neiširę.
II
Nelaiminga mūsų lietuviškoji knyga.
Jau todel ji nelaiminga, kad jos visi gailisi.
Del knygos vaitojama seniai. Bet kaip beprasmis tas
vaitojimas. Kad nors vienas tikslus, konkretus nurodymas, kad nors vienas aiškus planas!
Tik aimanos ir savo kilnių jausm pareiškimai.
O knygai bloga. Ne tik pas mus, bet ir visur. Štai
Vienoje suvažiavę vokiečiai literatai pažymėjo:
Knyga miršta.
Knyga išnyksta iš gyvenimo. Pamažėl, nežymiai, bet
nepaliaujamai ji menkėja visuomenės akyse. Čia kalbama apie skaitymo knygą apie
dailiąją literatūrą.
Mokslo knyga
profesijos įrankis.
Ji dar laikosi.
Priežastis šio reiškinio: visuomenės ir atskiro
žmogaus gyvenimo sąlygų pakitėjimas. Dabar tas pačias emocijas žmogus gauna kitais
būdais.
Sportas, radio, kino, pagreitėjęs gyvenimo tempas esą didžiausi knygos
priešai.
Nieks nebenorįs sėdėti su knyga rankoje, greičiau kino, radio, sportas pavylioja
žmogų.
G a l b ū t.
ištarė vienas minėto suvažiavimo dalyvių, k n y g a,
p a g a l i a u
v i s a i i š n y k s
i š ž m o n i ų
t a r p o.
Gal būt kitu būdu pasireikš žmonijos kūrybinės jėgos.
G a l
r a d i o g y v a s
b a l s a s, a r
k a s k i t a
p a k e i s k n y g ą.
Ir šitaip liūdnų išvadų priėję vokiečių
literatai nesitenkino aimanomis. Jie konkrečiai tiksliai nustatė kelius, kuriais
reikėtų eiti, norint knygą išgelbėti.
Pas mus knygos padėtis tuo blogesnė, kad
daugumos knygų turinys nebeatatinka dabartinei žmonių
dvasiai.
Kitų kraštų rašytojai stropiai seka gyvenimą. O mūsiškiai
užsidarę savyje. Nieko nenori matyti, kas aplinkui dedasi.
Juokingos jų pastangos ties savim sulaikyti visuomenę, kuri savo nuotaika žymiai
nuo jų atsiskyrė.
Mūsų antorių dalis turi senus, kaž kada taip visų mylėtus,
dievukus ir stengias jų pavyzdžiu kurti. Kam
Adomas
Mickevičius,
kam
Puškinas,
kam
Goete
idealas.
Bet užmirštama, kad šie vyrai šią dieną visai būtų
kitoki, negu tada.
Kritikai pribaigia knygą. Leidžiama pasirodyti
nebrendusiems mėginimams. Nemokėjimas
tvirtai ir griežtai
smerkti kas smerktina, be pagrindo ditirambos
tai visa
prisideda prie to, kad knyga mūsų tarpe nebeturi pasisekimo.
L i t e r a t o
v a r d a s d a b a r
t i k t i k n e
k o l i o j i m o s i
p r a v a r d ž i a v i m a s.
Mat staiga atsiradę nesubrendę garsenybės, kurioms visai nebūtų leista įeiti į
kurią kitą literatūrą tuo žvilgsniu pasistengė.
Knyga gelbėti reikia. Bet ne aimanomis.
Tikslus veikimo planas, suburtos visų
kultūrai atsidavusių žmonių pastangos išgelbės knygą.
Reikia konkrečiai visiems tartis, reikia skelbti ne tik lošimo kortų
gaminimo konkursus, bet ir knygai gelbėti planų konkursus. Reikia veikt tuojau ir
plačiai.
III
Visi lengviau atsiduso:
Kaltūros Fondas!
Pagaliau, sulaukėm. Viltis, maža vilties
kibirkštėlė atsirado išalkusių žmonių akyse.
Lig šiol buvo trošku. Ir juokinga buvo žiūrėt,
kaip isteriškai rėkavo kai kas, kad be Vilniaus nenurimsim. Jei taip būtų viskas
ir toliau ėję, ne diplomatijoje, ne užsienio politikoje, bet vidaus, krašto
kultūriniam gyvenime, tai tikrai galima tvirtint, kad
n e t i k
t i e p o n a i
n e m a t y t ų
V i l n i a u s, b e t
i r K a u n ą
s v e t i m i e m s
u ž l e i s t ų .
Pagaliau susigriebta.
Žiūrėsim, kaip tas darbas bus dirbamas. Iš anksto
nėr ko peikti. Bet del daug ko jau dabar tenka labai ir labai susimąstyti.
Štai paimsiu, kad ir artimesnę sau šaką:
literatūrą.
Lietuvių literatūra vargšė daugiau už
ką kitą nuskriausta.
Gėda juk, kad šiuo metu Lietuvoje
nėra literatūros žurnalo.
O visų taip lengvai keikiami lietuviški
komunistai
(internacionalistai), už sienos jau porą metų
leidžia žurnalą
(Kibirkštį), blogų ar gerą kitas klausimas
bet visgi su aiškia pakraipa skaitytojus tam tikroje kryptyje literatūroje ir mene
auklėjantį žurnalą.
Geriausiose sąlygose būdamos ne tik
atskiros politinės grupės, bet ir visi literatai nesugeba tai įvykdyti!
Šią paskutinišką padėtį norima taisyti.
Kokios gi priemonės?
Na gi numatoma atskiriems
literatams
teikti atskiros
premijos, dovanos.
Tomis, atsiprašant, almužnomis manoma literatūrą gelbėti.
Jau daug kartų išsitarė mūsų literatai tuo
klausimu.
Siūlia duoti dovanas užsitarnavisiems asmenims,
arba
tiems,
kurie parašys kurį nors tam tikram komitetui tinkantį kurinį
(romaną, dramą ir t.t.).
Jei būtų toks kelias pasirinktas, būtų daroma
didžiausia klaida.
Jau senai Europoje žymesni žmonės pasmerkė šį
literatūros palaikymo būdą. Gali šiuo tarpu būti pavyzdžiu kad ir Bernardas Šou,
kuris tik nesenai atsisakė priimti jam paskirtą Nobelio premiją.
O naujas žymus Amerikos rašytojas Liuisas Sinkleras
atsisakydamas priimtt tokią pat dovaną pabrėžė:
literato dvasia turi būti laisva. Literatas turi būti nepriklausomas. Nenoriu minties
vergijos ir atsisakau nuo suteiktos garbės.
Ir tai reikšminga giliai su gyvenimu sutapusi
žymaus amerikiečio nuomonė.
Juk tik tie gaus premijas, kurie geriausia mokės
įtikti komitetui.
Jauna,
visados
priešinga nusistovėjusioms tradicijoms, karta, tokiam komitetui negalės
įtikti.
Tokios
premijos ir dovanos,
tai
paklusnumo, minties vergiškumo ir grafomanijos auklėtojos. Laiva mintis bus varžoma.
Kas norės eiti savuoju keliu, be abejo iš jokio tokiu tikslu suorgaiznoto komiteto nieko
gero nesulauks.
Bet jei ir būtų sušelptas kartais ir toks asmuo,
kuris bus kaip ir vertas premijos, argi tuo bus ko nors žymaus atsiekta. Juk daug taip
vadinamų žadančiųjų pagaliau neištesi, neduoda tai, ko nuo jų laukė.
Vadinas, išimtinas, aplenkiant visą eilę kitų kūrėjų, vieno šelpimas yra
rizikingas ir, pagaliau, netikslus.
Tie, kurie jau pasireiškė, užsitarnavo, yra dažniausia ne taip jau labai
reikalingi tokių pašalpų.
Jei būtų einama tokiu keliu, būtų
apdovanojamos tik iškabos, arba paklusnūs, gražiai susišukavę,
maloniu
balsu mandagūs jaunikaičiai,
kurių
tik vienas privalumas gražiai sušukuoti plaukai.
O tuo tarpu visa mūsų literatūra kaip skurdo, taip
ir skurstų, kaip buvo gėdinga literatų padetis, tokia ir pasiliktų.
Vienas tėra kelias:
duoti progos ir galimumo visiems,
kurie gali ir moka
literatūros darbą dirbti.
Reikia darbą gerbti, bet ne vardą.
Reikia auklėti ne atskirus abejotinos
vertės favoritus, bet visą literatūrą.
Protekcionizmas, asmeninės simpatijos, savųjų, kad
ir menkos vertės literatūroje dirdančių asmenų palaikymas neturėtų būti
praktikuojamas.
Žymioje literatūroje, užgimsta dideli
kūrėjai.
Ten kur nėra paruoštos dirvos, staiga
jokia premija neišviliosi iš po nederlingos velėnos jokio žymesnio kūrėjo.
Vienas
turėtų būti tikslas visą lietuvių literatūrą auklėti
Padėti
autoriams leisti raštus, ir bendrai sudaryti jiems tinkamas sarbo sąlygas.
Maža ką kai kurie kiti romaną ar dramą parašę
autoriai, kelia premijų klausimą. Tokių balsai negali būti imami domėn.
Bet daug dar yra netinkamai sprendžiamų klausimų.
Pe.
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
