Vygantas Šiukščius

       „KETURI VĖJAI“: MINTIES IR JAUSMO PAVASARIS

       Avangardą Jurijus Lotmanas palygino su sprogimu – anarchistiniu, teroristiniu, destruktyviu veiksmu, kuris, supurtęs kultūros sistemą iki pačių pamatų, ją atnaujina¹. Lietuvių kultūroje tokiu sprogimu buvo „Keturių vėjų“ sąjūdis. Visuomeninės santvarkos keisti keturvėjininkai neketino, bet estetinę literatūrinę revoliuciją įvykdė; po „Keturių vėjų“ rašyti apie metafizines miglas ar subtiliuosius sielos niuansus tapo rizikinga; poezijos skaitytojus (ir rašytojus) jie įtikino, jog tokia „poezija“ veik visada – grafomanija.
       „Kaip karvė nuėda žolę, taip suėdamos literatūrinės temos, nusidėvi ir išblunka išraiškos priemonės“, – teigė formalizmo (kurį adoravo ir propagavo keturvėjininkai) pagrindėjas Viktoras Šklovskis. Metodo esmė, pasak jo, – grįžimas prie meistriškumo². „KV išmokė mus rašymo amato“³ (Petras Juodelis); „Keturi vėjai“, nors iš antro galo, vis dėlto bus savo tikslo pasiekę – išmokę ir įmasinę mus pakalbėti jų stilium“⁴; „atūžė ir praūžė „Keturi vėjai“ <...> po jų ir šviesiau ir švariau pasidarė lietuviškoj padangėj“⁵.
       Šalia literatūrinių estetinių „Keturi vėjai“; sprendė ir „degančius laiko klausimus“⁶, kurie buvo keliami atvirai (nepakenčiama menininkų būklė, lietuviškų knygų prasta estetinė išvaizda, kritikos obskurantizmas ir kt.) arba išsakomi– valdžios atžvilgiu – tarp eilučių.
       Praėjus pusei amžiaus nuo sąjūdžio pradžios, Alfonsas Šimėnas tvirtino, jog jau pats rašytojų susibūrimo faktas buvo teigiamas reiškinys anuometiniame mūsų literatūriniame gyvenime, išjudinęs apsnūdusius plunksnos brolius ir parodęs organizuotumo pavyzdį kitiems⁷. Keturvėjininkai, palyginti su kitais, buvo tarpusavy susicementavęs kolektyvas ir egzistavo ilgiausiai („Trečio fronto“ ir kitų literatūrinių žurnalų veikla tęsėsi labai trumpai). Sąjūdžio pradžia reiktų laikyti 1920 metus, kai Kazio Binkio bute buvo pradėti organizuoti vadinamieji „paldienykai“, „paldienikai“, „paldieninkai“ – kiekvienas „brolis“ (taip vieni kitus vadino keturvėjininkai) šį sąmoningai parinktą barbarizmą tardavo savo tarme, –o pabaiga – 1930-uosius, nes „Keturių vėjų“ sąjūdį, pasak Leono Gudaičio, plėtojo ne vien žurnalas, bet ir jo autorių publikacijos kitur. Savo redaguojamo leidinio prestižui didinti Juozas Petrėnas buvo įsteigęs fiktyvią „Keturių vėjų“ leidyklą. Jai reklamuoti išleistas spalvotas pašto atvirukas. Pačių autorių lėšomis, bet su šios leidyklos vardu išėjusios penkios – Salio Šemerio, Petro Tarulio (Petrėno), Teofilio Tilvyčio, Juozo Žlabio-Žengės – knygos užpildė tarpus tarp; žurnalo numerių ir pratęsė šios grupės egzistenciją iki 1930 metų⁸.
       Grupės branduolį sudarė Voronežo gimnazijos bičiuliai J. Petrėnas, A. Šimėnas, S. Šemerys ir artimiausias J. Petrėno draugas nuo prieškario Vilniaus laikų –K. Binkis. Žurnalo bei sąjūdžio organizatoriai ir ideologai – spiritus movens –buvo J. Petrėnas su K. Binkiu. Idėjų abiem netrūko, o gabumų abu turėjo gal net per daug.
       Susitikę po karo Vilniuje, o vėliau – Kaune, jiedu kūrė planus, kaip atnaujinti, modernizuoti lietuvių literatūrą. ,,Atvažiavęs iš Rusijos, ištrūkęs iš jos siaubingų kataklizmų, kalbu ir gyvenu naujomis nuotaikomis. Sakau – Majakovskis“, – prisiminė sąjūdžio pradžią po pusės amžiaus Niujorke atsidūręs J. Petrėnas. K. Binkis, karą praleidęs gimtajam Papily, pavydėjo bičiuliui revoliucinės patirties, apie V. Majakovskį buvo tik girdėjęs (J. Petrėno sudomintas, gavo vėliau iš vieno inžinieriaus pasiskaityti knygą „Vsio sočinionnoje Vladimirom Majakovskim“). Tačiau žinojo vokiečių ekspresionistus (Kasimirą Edschmidą ir kt.). ,,Abu skaitėm Marinetti futuristų manifestą, kur buvo siūloma sudaužyt praeities grožį, įkūnytą marmure, susprogdint muziejus, kurie slegia šiandieninį žmogų ir slopina jo kūrybos laisvę. Net motociklas esąs stebuklas, kurs daugiau jaudina žmogaus vaizduotę negu Monalizos pašlovintoji šypsena. <...> Visa, kas buvo aplinkui literatūroje ir mene, mums atrodė jau atgyvenusiais reiškiniais. Betgi Marinetti pasipiktinimas muziejais mūsų, nors meninio revoliucingumo įkarštyje esantiems, negriebė už širdies. Majakovskio šūkis – išmest Puškiną iš šių dienų laivo, galėjo bauginti eilinį miesčionį, bet mums buvo tik literatūrinė figūra. Nesgi išmesti Maironį iš mūsų gyvenimo nebuvo jokios prasmės. Mes jautėm ir supratom, kad Maironis kalba visos mūsų tautos lūpomis ir dar šiandien jo žodis nepavirto kietu granitu. Na, o muziejų, kurie slėgė Europos menininkus, Lietuvoje kaip ir nebuvo. Mes instinktyviai atsigrįžom į liaudies kūrybą, mes tyrinėjom dainas, pasakas, o ypatingai mįsles, kuriose brilijantais žibėjo žmonių taiklusis žodis. Mums parūpo surasti ryšį tarp lietuviškųjų dievdirbių ir moderninės skulptūros formų“⁹. (Liaudies kūryba žavėjosi ir formalistai, kuriais sekė „Keturi vėjai“. „Liaudies mįslės ir patarlės instrumentuotos ypatingai subtiliai“; „stilistinės rusų pasakos raiškos priemonės ne prastesnės už Andrejaus Belo prozos manierizmą“¹⁰, – teigė V. Šklovskis.)
       J. Petrėno ir K. Binkio susitikimai baigdavosi tolimais pasivaikščiojimais Mickevičiaus slėniu, Aleksotu, panemuniais ir Napoleono kalnu. Ilgai nesutarta dėl žurnalo pavadinimo. „Žurnalas turėjo būt ypatingas, tad ir jo vardas nepaprastas.“ Dar prieš Želigovskiui užgrobiant Vilnių, sėdėdami sode prie katedros (anuomet vadintam „teliatnyku“, nes kadaise čia klebono teliukai ganydavos) jiedu prisiminė Geležinio Vilko legendą ir buvo nutarę projektuojamą žurnalą „legendos gražiu vardu pavadinti“, tačiau teko jo atsisakyti, nes Geležinio Vilko pulko garbė tuo metu ėmė skambėti „ne tiek karo lauke, kiek iš priemiesčio surinktų vyrukų pasišvaistymuose“ (l. 12). K. Binkio siūlomas „Keturių vėjų“ pavadinimas konstruktyvistus ir V. Majakovskį adoravusiam J. Petrėnui atrodė pernelyg abstraktus. ,,– Vėjai pučia šen, pučia ten, o mums, moderniam amžiuj, reikia daug taiklesnio, tikslingumą pabrėžiančio vardo, – spirdavosi. – Kaip tu gali nejausti šio vardo grožio?! – stebėdavosi Binkis. – Atsimink, net Šventam rašte pasakyta – Ir ateis laikai, ir pakils keturi vėjai, ir pradės pūsti iš visų pusių“ (l. 12). Po kelis mėnesius trukusių ginčų poetas J. Petrėną pagaliau įtikino.
       1922 m. vasario 16 d. „broliai paldienikai“ literatūrinio ir visuomeninio entuziazmo „apsėsti“ išleido „Keturių vėjų pranašą“. „Kaip gražiai mums svajonėse atrodė tasai keturiavėjiškasis pasirodymas – Vasario 16 d. Kauno gatvėse bus minios žmonių, o mes išspausdinsim savo „Pranašo“ daug tūkstančių kopijų ir – kas mokės, kam veltui duosime, bet kad visos tos minios žinotų, ko mes anuo metu taip smarkiai troškome. Mes norėjom eiti į savo tautos žmones ir šaukti juos mylėti poeziją, meną, kūrybą. Ir mums atrodė, kad tai visa, apie ką mes anuomet kalbėjom, bus lygiai visiems artima ir suprantama. Tik Vasario 16 diena, mūsų manymu, tiko „Keturių vėjų“ pirmajam pasirodymui, kuris turėjo būti tikrai nuostabus“ (l. 23). Panašiai anuos „Pranašo“ laikus prisimena ir S. Šemerys: „Mes tada kitaip ėjome ir stovėjome, mes tada kitaip kvėpavome, mums atrodė, kad daug plačiau esame išplėtę krūtinės ląstą, mes jautėmės fiziškai paūgėję, tarsi tapę milžinais“¹¹. Ilja Erenburgas, Berlyne su dailininku konstruktyvistu Eliu Lissitzkiu leidęs avangardinį žurnalą „Vešč“, iš kurio, beje, daug ką nusižiūrėjo „Keturių vėjų“ redaktorius bei apipavidalintojas J. Petrėnas, atsiminimuose rašė: „...mes juokėmės iš romantizmo, o patys buvom romantikai“¹². Tokie anuomet buvo ir keturvėjininkai.

       TARP FOLKLORO IR AVANGARDO

       K. Binkis ir J. Petrėnas naujojo meno ieškojimus derino su tautosakos rinkimu ir tyrimu, talkino Vincui Krėvei¹³. Drauge su „Keturių vėjų pranašu“ pasirodė K. Binkio ir dailininko K. Šimonio parengta reprezentacinė liaudies dainų antologija, kurios autoriai stengėsi „atkreipti plačiosios visuomenės akį į mūsų tėvų paliktąjį meno turtą“¹⁴. Žurnalo deklaracijoje skelbiama: „Mūsų žemė įtręšta menu. Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. Mes jauniausi jų ainiai šaukiam jiem „Valio!“ ir, eidami jų keliais, – kuriame savo naujosios būties naująjį mitą. Teskamba Baltijos pajūris!“ „Pranašui“ buvo parinkta Antano Juškos užrašyta lietuvių liaudies sutartinė „Čiuto, lingo, čiutela“, kur tik garsais ir sąskambiais, fonika ir ritmu pasiekiama nepalyginamai daugiau nei didžiąja dauguma ano meto neva „poezijų, kuriose buvo kalbama apie neaiškias nuotaikas, apie subtiliuosius niuansus ir bengalinėm šviesom apšviestus nežemiškuosius jausmus“ (l. 31). „Snobizmas nesėjamas ir neauginamas, bet visur savaime, kaip blakės atsiranda. Tad snobai, bijodami pasirodyti atsilikėliai, mėgino žavėtis rusų simbolistų – Bloko, Briusovo, Gipius ir pagaliau iš mūsiškio Baltrušaičio skolintu simbolizmu. Ot, tada ir atsirado saikus pageidavimas, kad rašytojai rašytų žmonėms suprantamai“ (l. 31).
       Vietoj simbolistų ar šiaip estetų skelbtos ekstazės ir paslaptingumo keturvėjininkai siūlė sąmoningą ir tikslingą kūrybos aktą, kuriame vyrauja intelektas¹⁵, (Intelektas – neužprogramuotas, nevienakryptis – ar gali būti be ironijos? Ironija –ambivalentinė tonacija, kai suglaudžiami du semantiniai laukai, – buvo „Keturių vėjų“ esmė. Ne kiekvienas šį dviprasmiškumą geba pajusti: ironija – neužrašoma. Gal ir dėl to „Keturi vėjai“ buvo taip smarkiai – iš visų pusių – puolami? Keli keturvėjiškos stilistikos pavyzdžiai. Maišydami sakralią bei profaniškąją sferas, savo redakciją vadino „Keturių vėjų kurija“. Dvasininkija šia naujos kokybės figūra – oksimoronu – „pažeminama“, o avangardas pakeliamas į aukštesnį, nebuitinį lygmenį: keturvėjininkai – naujo meno „apaštalai“. Kaip ir viso pasaulio avangardistai, kairieji iš principo, 1926-aisiais atėjus į valdžią liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybei, šmaikštavo: „Šalin surūgęs tautinis romantizmas! Šalin anemiškas simbolizmas! Visa literatūros valdžia Keturių vėjų taryboms!“ Menas ir „religija“ šiuose šūkiuose sintetinami (dėl panašios ideologijos ir retorikos). Ideologinės partinės krikdemų, tautininkų, liaudininkų, socialdemokratų ir estetinės romantikų, simbolistų bei avangardistų („Keturių vėjų“) programos skamba (šūkiuose) kontrapunktu, bet nesusilieja (tai ir yra ironija), kaip vėliau bandžiusiame sekti jais „Trečiame fronte“; trečiafrontininkų juokas – berniškai lėkštas; tai – pašaipa, ne ironija.)
       Sekdami liaudies kūrybos „primitingu prastumu“, keturvėjininkai literatūroje ėjo ta pačia kryptimi kaip A. Strazdas ir K. Donelaitis: meną suprato (pirmiausia) kaip žaidimą¹⁶. Mėgo „išsišokimus“: vadino save prezentistais, ne futuristais¹⁷. J. Petrėnas literatūros vakaruose ir diskusijose auditorijai bei oponentams aiškindavo: „Keturvėjininkai mene pakartoja tai, kas yra pačiam gyvenime“¹⁸. Vaižganto klausiami – „Ar ekstravagancija yra menas, ar tik vaikiškas išdykavimas?“ – „Keturi vėjai“ atsakė: „Išdykavimas kartais esti menas“¹⁹. Siūlė platesnį kūrybos suvokimą (ir net beribiškumą). Dalia Striogaitė, išsamiausiai tyrinėjusi lietuviškąjį avangardą, teigia, jog „pats avangardizmo judėjimas su visais jo paraliteratūriniais momentais buvo modeliuojamas kaip kūrinys, turintis savo prasmę ir grožį.<...> Keturvėjininkai juokėsi, kad jų plonytės knygelės be reikalo „Keturių vėjų“ teisme laikytos įkalčiais – daug svarbesnės visuomenėje paskleistos bacilos“²⁰. Lietuvių visuomenėje, ypač tarp jaunimo, keturvėjininkai paskleidė Dada²¹ ir fluxus virusus. Anot A. Nykos-Niliūno, kaltinami jie buvo tuo, kas sudarė jų esmę: bravūra, visokeriopu ekstremizmu, visuomenę, šokiruojančia laikysena, jaunuomenės tvirkinimu²².
       Žvelgdami į ateitį („amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas – mūsų
       nesenstamoji Beatričė“), „Keturi vėjai“ sykiu gręžėsi ir į folklorą; skelbėsi darbą pradedą „iš pat pamatų“ – „liaudies kūrinių primitingas prastumas tai ir yra tas sveikasis grūdas, iš kurio mes ugdysime ateities meną“; pabrėžė, jog skiria „žmonių žodžio meną, kuris mus moko ir mokys, ir literatų kūrybą“ („Šalin saldūs, tarp poetų lūpų nudilę, posmai! Šalin gražumynai!“); ironizavo aukštąjį stilių bei idilinės-eleginės poezijos figūras; pabrėžtinai gausiai, F. T. Marinetti siūlymu, vartojo garsažodžius, ištiktukus, kitokius „nepoetiškus“ lietuvių kalbos žodžius, kurie, manyta, poezijoje yra netinkami; vertingiausiomis kalbos dalimis („ne be Andrej Belyj įtakos“²³) laikė veiksmažodį ir daiktavardį; šaipėsi iš romantikų poetinių klišių, neatmesdami romantizmo, kuris nukreiptas į praeitį ir į žmogaus psichikos gelmes; pasišaipydavo ir iš savųjų: „Šemerys atapakalias priekin!“ – skelbiamas antrame „Keturių vėjų“ numery K. Binkio sugalvotas šūkis (S. Šemerio „Liepsnosvaidį širdims deginti“ (1926) tarpusavy vadino „primusu arbatai virti“) .
       Humoro žurnalas „Spaktyva“, suregistravęs keturvėjininkų pavartotus daiktavardžius, atskleidė įdomų paradoksą: jų poezijoje vyrauja ne techninės pažangos terminai, o patriarchalinė leksika – gyvasis ir negyvasis tvarto inventorius, barbarizmai bei vulgarizmai²⁴. Alfonsas Nyka-Niliūnas prisimena, kaip kadaise jam darė įspūdį keturvėjininkų poezijos „darymas“ iš nieko. „Keturi vėjai“ man imponavo savo novatoriškumu. Juos skaitydamas šventai įsitikinau, kad eilėraščių rašymas nėra toks jau šventas darbas...“²⁵ Keturvėjininkai priėjo išvados, kad beveik nėra poezijai netinkamų žodžių: kiekvienas žodis, pavartotas laiku ir vietoje, gali būti geras; tas pats tinka ir vaizdams. „Paldieninkų“ lankytojams plyšdavo šonai, klausant Kajetono Aleknavičiaus keturpėdžiais chorėjais svaidomų K. Binkio ir J. Petrėno eiliuotų „pochabščinų“, kurių patys autoriai neužrašinėjo ir kitiems nepatarė užrašinėti²⁶. Kai pirmajame „Keturių vėjų“ numeryje, kuriam medžiagą, padedamas S. Šemerio, parinko J. Petrėnas, buvo pateikta keletas „žmonių žodžio gaminių“ (priežodžiai ir mįslės) – didžioji dalis visuomenės (ypač katalikiškieji sluoksniai) pasijuto šokiruota: suvokė juos kaip epatažą ir kaltino žurnalą amoralumu bei pornografijos skleidimu, nors iš tikrųjų norėta atkreipti dėmesį gal ne tiek į gruboką (kartais) lietuvių liaudies išmintį, kiek į mąstymą vaizdais (metaforas) folklore bei imliuosius garsų sąskambius (zaumnyj jezyk). Keturvėjininkams, beje, reikšmingi buvo ne tik garsų sąskambiai, bet ir atskiri, žodžio semantiką pabrėžiantys, garsai. „– Ir reikėjo tam Jablonskiui gimti Suvalkijoj! – apgailestaudavo kartais Binkis. – Na, koks čia žodžio skambėjimas: dangus? Ot, kai mes ištariam: dungus – nuskamba net ligi pakaušio“²⁷. Garso reikšmę žodžio semantikai – įdomiausia, kad tuo pačiu pavyzdžiu – pabrėžė ir Algimantas Mackus, „nužemintųjų“ generacijos poetas: „Dangus man yra per trumpas, per staccato žodis aukštumos begalybei išreikšti“²⁸.)
       Vytautas Bičiūnas, garsėjęs tuo, jog lygiai gerai (pirmas diletantizmo požymis) išmanė beveik visas meno – dailės, teatro bei literatūros – sritis, be to, pats rašė ir tapė²⁹, piktinosi, kad keturvėjininkai, skelbdamiesi liaudies kūrybos mėgėjais, su „didžiausiu pamėgimu patiekia pornografines dainuškas: Kietą kiša, minkštą traukia, mikel, mikel, mak – mak – mak“³⁰ (linus mintuvais mina). Į antrąją frazės dalį, kuri keturvėjininkams atrodė turbūt taip pat verta dėmesio, V. Bičiūnas, visų menų žinovas, nesureagavo. Krikščionių-demokratų dienraštyje „Rytas“ (1924 vasario 16) anoniminis recenzentas XX (sprendžiant iš kandžios plunksnos ir donkichotiškų pastangų apginti idealą – „absoliutinę grožybę“ –Adomas Jakštas) teigė: „Žurnale eina vieno rašytojo su kitu lenktynės! kuris bjauriau apibjauros grožį, kuris gyvenimo atmatas gudriau išaukštins ir jas savo sielos tūriu pavers, – šit kur dykavidurių arbūzų pasididžiavimas.
       O parinktosios mįslės bei priežodžiai!.. Bravo!“
       Pirmajame „Keturių vėjų“ numeryje, be įvairių manifestų, deklaracijų (K. Binkis šį numerį dėl jų gausumo vadino literatūros kalendorium), pačių keturvėjininkų kūrybos, buvo pateikta ir keturi medinių dievukų pavyzdžiai. Lietuvių liaudies menas pakeitė numatytas spausdinti užsienio dailininkų kūrinių reprodukcijas³¹. Žurnalo redaktorius J. Petrėnas rašė: „Per daug ką, kas šiandien ir vakar mene vyravo, peržengę, mes iš čia, nuo tų dievukų, kurių prastuos veiduos dar tebesišypso guvi senelių dvasia, pradedam savo darbą“. V. Bičiūnui šios iliustracijos pasirodė visiškai nereikalingos. „Kas tai? Klaida? Nesusipratimas? Paskelbę praeities palaiką, jie staiga „įsimyli“ į archaines liekanas tos kūrybos, kuri nieko bendra neturi nei su „mašiningumu“, nei su internacionalingumu. Priešingai: tuose dievukuose žymi tautos kūrybos dvasia. Tik pagalvokite: iš karto trys ekspresionizmui bei futurizmui priešingi akstinai: tauta, kūryba ir dvasia. <...> „Keturių vėjų“ pasirodymas yra ne kas kita, kaip didelis ir apgailėtinas nesusipratimas“³² – skelbė savo verdiktą recenzentas.
       1931 m. Stokholme, Osle, Kopenhagoje, Geteborge ir Malmėje Jurgio Savickio pastangomis organizuotose lietuvių liaudies meno parodose išskirtinio dėmesio sulaukė būtent skulptūra, į kurią dar taip neseniai bandė lietuvių šviesuomenės dėmesį atkreipti „Keturi vėjai“. Skandinaviška patirtis įtvirtino naują, „Keturių vėjų“ pirmąsyk bandytą įdiegti, tautodailės sampratą – tai menas tikrąja, tiesiogine to žodžio prasme. Anksčiau antrarūšėmis, „primityviomis“ laikomai liaudies kūrybai (skulptūrai, tapybai ir grafikai) priskirta „grynojo“ meno – vaizduojamosios dailės vertė. Šio pasaulio raiškos autentiškume įžvelgtas pranašumas prieš akademijų kūrinius³³. Paulius Galaunė, karo ir revoliucijos metais Petrograde nupiešęs „Žiežirbai“ – satyriniam J. Petrėno žurnalui³⁴, viršelį, rašė: „...ypač mūsų liaudies skulptūra turi būti laikoma ne etnografiniu reiškiniu, bet meno objektu. Gvildenant ją bei vertinant turi būti taikomi tokie patys dėsniai, kokie yra taikomi „aukštąjį“ meną vertinant bei gvildenant“³⁵.
       Teigiamų atsiliepimų, pasirodžius pirmam „Keturių vėjų“ numeriui, nebuvo –vieni priekaištai: iš dešinės ir iš kairės. Vaižgantas: „Dešimčia kalbų antgalvis. Labai plačiai užsimota kalba ir stilius reformuoti. Nauja – ir sveikintina. Tik in visa esama pažiūrėta „s plevatelnoj točki“³⁶. Juozapas Albinas Herbačiauskas: „Vienas nori būti automobilio švilpuku, antras – dviračiu, trečias – gariniu arkliu (pegasas nusibodo)“³⁷.
       J. A. Herbačiauskas turėjo už ką ant keturvėjininkų pykti. Pirmasis „Keturių vėjų“ numeris buvo išvaizdžiausias ir storiausias, nes lėšos jo leidybai buvo gautos per Juozą Tysliavą, turėjusį retą sugebėjimą kam nors „įsipiršti“. J. Tysliava, kurį K. Binkis tėviškai globojo („Gal duos Dievas dvasią šventą ir Tysliavai šį tą parašyti...“) ir leido „būti didesniam už save“³⁸, buvo pasirašęs „Grįžulio Ratų“ leidybos sutartį su Klaipėdos „Ryto“ bendrovės prezidentu J. Stikliorium, išleidusiu pirmąjį jo eilėraščių rinkinį. Žurnalą ketino leisti drauge su J. A. Herbačiausku. K. Binkis ėmė priekaištauti, kad jie, „broliai paldieninkai“, negalį išleisti „Keturių vėjų“, o J. Tysliava norįs su J. A. Herbačiausku „Grįžulio Ratais“ padangėmis važinėti. J. Petrėnas įrodinėjo, jog J. A. Herbačiauskas pridarysiąs ne mažiau nemalonumų negu su savo paskaita apie dvasią be vietos, ir patarė, leisti „Keturis vėjus“. J. Tysliava sutiko su bičiulių nuomone³⁹. „Gerai, Petrėnai, bet judu su Binkiu turėsite Herbačiauskui pranešti, kad vietoj „Grįžulio Ratų“ bus leidžiami „Keturi vėjai“. Iš savo pusės aš tuojau parašysiu Stiklioriui į Klaipėdą, pranešdamas, kad mes pakeitėme žurnalo vardą... Kai kitą dieną sutartu laiku pas mane atėjo Binkis su Petrėnu, Herbačiauskas jau laukė, nors dar ir nežinojo, kokią staigmeną mes, trys sąmokslininkai, jam buvome paruošę. –Žinai, profesoriau, mes galų gale nutarėme leisti „Keturis vėjus“, – diplomatiškai, bet gana kategoriškai pradėjo Kazys Binkis. – Ką gi, matot, geriausia būtų, matot, kad kiekvienas iš mūsų galėtume leisti po laikraštį, – ne be sarkazmo atsiliepė Herbačiauskas. – Kodėl ne, profesoriau, – įsiterpė Petrėnas, –Vydūnas jau seniai savo laikraštį leidžia“⁴⁰. Po šio incidento J. A. Herbačiauskas paskelbė atvirą laišką „Lietuvos žiniose“ (1923 spalio 17), kuriame deklaravo meilę meno religijai ir priešiškumą jo „sektantizmui“, smerkė trukdančius dirbti intrigantus. „Grįžulio Ratais“ susidomėjusiam B. Sruogai J. Petrėnas rašė: „Grįžulio Ratai“ (taip liepia rašyti ir Būga) iširo. Herbačiauskas išsiskyrė vienas. Bendrai jam, pasakysiu, nesiseka. Žodžiu, žmogus gailisi jau, kad važiavo į Lietuvą. Kiek aš suspėjau jį pažinti, man išrodo jis pats daugiausia visame kame kaltas. Per didelis mūsų mažutei Lietuvai originalas. Be to, ir nepažįsta vietos sąlygų. Su juo tarp Binkio ir kai kurių kitų išėjo ne visai malonus incidentas. Jo atbalsiai spaudoje turbūt jau pažįstami“⁴¹.
       A. Nyka-Niliūnas Bostono enciklopedijoje teigdamas, jog keturvėjininkai „liaudies kūryba domėjosi labai viršutiniškai ir daugiausia tik joje pasitaikančiais grubumais“ (XI, 422), antrina V. Bičiūnui, A. Jakštui etc. O gal priešingai? Gal perdėm „viršutiniškai“ buvo suprastas „Keturių vėjų“ sąjūdis? Štai Jonas Aistis 1958 kovo 16 d. laiške Juozui Keliuočiui rašė: „Itin sveikintini liaudies meno leidiniai, kurie verte atveria mūsų liaudies kūrybos lobius. Nė sapny nesisapnavo, kad mes turime tokį didelį ir įvairų bei savitą liaudies meną“⁴². Į mūsų liaudies meno savitumą „Keturi vėjai“ kadaise ir bandė atkreipti visų dėmesį. Kiek vėliau panašaus tikslo siekė dailininkų modernistų grupė ,,Ars“, kuriai manifestą parašė „Keturių vėjų“ redaktorius... (Su tuo manifestu buvo taip. J. Petrėnas artimai draugavo su dailininku A. Galdiku – abu dažnai važinėdavo mažuoju jo automobiliuku. A. Galdikas protegavo jaunuosius dailininkus ir vis skatindavo J. Petrėną, kuris vadovavo tuomet „Naujo Žodžio“ bendrovei, pristatyti juos „plačiajai publikai“. „To paties Galdiko šauksmu – „šėtone, mieliausias“ – įbaugintas, buvau priverstas ,,Arsininkų“ pirmajai parodai parašyti „credo“⁴³.) P. Galaunė, J. Petrėno bičiulis ir bendramintis nuo Petrogrado laikų, arsininkų judėjimą ypač palaikė. Ne tik paskyrė parodai dvi sales M. K. Čiurlionio galerijoje, bet ir parašė parodos katalogui straipsnį „Lietuvių meno keliai“, kuriame iškėlė liaudies kūrybą, jos gilų turinį, „savitą ir ryškią formą“, pabrėžė, kad į ją atsigręžė „tos pačios liaudies vaikai – jaunieji menininkai“. Smerkdamas, kaip ir „Keturi vėjai“, vyresniųjų dailininkų darbuose vyravusį „fotografizmą“, kurio niekad nebuvo liaudies mene ir kurio atsisakė jaunieji, P. Galaunė reziumavo: „Tik įsisąmoninimas tautos savybių, gilus gamtos pažinimas verčia menininką kurti naujas meno vertybes, nes kurti – reiškia ieškoti savęs, gyventi giliausiais įsitikinimais ir mokėti priversti kitus į tai tikėti, nes kurti – tai, pasižiūrėjus atgal, žengti į priekį, nuolatos ir visame savo darbe jauniems būti“⁴⁴. Labai panašu į ,,Keturių vėjų“ deklaracijas... J. Aistis „vėjininkų“ sąjūdžio originalumą – liaudiškas jo šaknis – matė ir anksčiau: „nors mūsų vėjininkai savinosi svetimų naujoviškų literatūros srovių epitetus ir save mėgo garbinti skambiais ekspresionistų bei futuristų vardais, bet tai didele dalimi buvo grynai lietuviškas, atsirėmęs į liaudies kūrybą mūsų rašto judėjimas“⁴⁵.
       Ekspresionizmu tuomet buvo vadinama viskas, kas neatitiko standarto ir atrodė naujoviška. Sąvoka neturėjo apibrėžtumo. O futuristais keturvėjininkus „pakrikštijo“ Petras Janeliūnas, recenzuodamas K. Binkio ,,100 pavasarių“⁴⁶. Patys keturvėjininkai futuristais savęs „niekada nevadino ir nemėgo, kai kiti juos šiuo vardu pašaukdavo“. „Mums tai atrodė pajuoka ir pasityčiojimas“⁴⁷ (l. 12). Keturvėjininkai mėgo iš rusų futuristų pasiskolintą terminą „daryti daiktus“ (meno kūrinys nuo paprasto daikto skiriasi tuo, jog yra unikalus, nepakartojamas), bet niekada nevartojo rusų futuristų maskarado. Svarbiausia jiems buvo rašyti kitaip – pasirodyti naujai sukirptais švarkais. Keturvėjininkų manifestai ir deklaracijos įsilieja į bendrą posimbolistinę tendenciją: futuristų, akmeistų, oberiutų pastangas grąžinti žodžiui materialumą. ,,A = A: kokia nuostabi poetinė tema“, – rašė Osipas Mandelštamas ,,Akmeizmo ryte“. Panaši savo esme ir oberiutų deklaracija: „Ir pasaulis, apseilėtas daugybės kvailių liežuvių, įveltas į „išgyvenimų ir emocijų“ dumblą, – nūnai atgimsta savo konkrečių vyriškų formų grynumu. Kai kas mus iki šiol vadina „zaumnikais“. Sunku spręsti, kas tai: visiškas nesusipratimas ar beviltiškas žodinės kūrybos pagrindų nesuvokimas? Nėra mums priešingesnės mokyklos, nei „zaum“. Žmonės realūs ir konkretūs iki kaulų čiulpų, mes – pirmieji priešai tų, kas romyja žodį ir paverčia jį bejėgiu ir beprasmiu išsigimėliu. Mes savo kūryboje plečiam ir gilinam daikto bei žodžio prasmę, bet jokiu būdu jos negriaunam. Konkretus daiktas, išgliaudytas iš literatūrinio bei kasdienybės lukšto, tampa meno nuosavybe. Poezijoje – žodžio reikšmių susikirtimas išreiškia tą daiktą mechaniniu tikslumu. Jūs prieštaraujate, jog tai ne tas daiktas, kurį jūs matote gyvenime? Pažvelkite į daiktą atviromis akimis, ir jūs pamatysite jį pirmąsyk, nuvalytą nuo seno literatūrinio paauksinimo“⁴⁸. Deklaracija, kaip ir keturvėjininkų, labai energinga, bet ne visai aiški. Be pabrėžiamo tikslo – apvalyti žodžius nuo nereikalingų prasmių – rusų ir lietuvių avangardistus siejo dar vienas bendras bruožas – ironija. „Ironija – ta naujovė, kurią į rusišką avangardą įnešė oberiutai. Iki jų avangardinis menas, nepaisant futuristų linksmų eskapadų, – perdėm rimtas. Ir tai suprantama, utopistų entuziazmas, aišku, nedera su ironija“⁴⁹, – teigia rusų avangardo tyrinėtojas.
       Keturvėjininkai nekūrė utopijų kaip „Trečias frontas“. Jie buvo ironiški. „Keturių vėjų“ redaktoriaus ir teoretiko J. Petrėno – Petro Tarulio „Nuovakarių skiauterys“ – formalistų, konstruktyvistų ir vadinamųjų „gamybininkų“ idėjas sintezavęs bei eksponavęs tekstas, išspausdintas kaip programinis pirmame numeryje, vaizduoja, be kita ko, ir civilizacijos pabaigą. Dvidešimt skirsnių, į kuriuos padalintas tekstas, reiškia, matyt, amžių skaičių: paskutinysis (skirsnis ir amžius) – apokaliptinis. Oksimoronas kūrinio pavadinime – dviejų epochų sandūra: senosios – „nuovakarės“, naujos – kuri jau kelia „skiauteris“ – pradžia. Save – visuomenę aktyvizuojantį avangardinį judėjimą – autorius manifestavo simboline Šypsenos Agitatoriaus figūra. „Senelis“ Vaižgantas, perskaitęs „Nuovakarių skiauteris“, susiėmė už galvos – „pamišėlių kliedėjimai!“ B. Sruoga pavadino tekstą „šarada“. O P. Tarulis, kaip ir D. Charmsas, tiesiog nemėgo, negalėjo pakęsti tolydžiai „plaukiančio“ pasakojimo. Monotonijos. Jis meninėm priemonėm – tropais, ir tipografinėm – šriftais, reiškė naujo meno idėjas. „Šis „tirštas“ gryno sąlygiškumo kūrinys gali būti laikomas savotišku avangardizmo estetinės sistemos katekizmu“⁵⁰, – teigia lietuviško avangardo tyrinėtoja D. Striogaitė.
       Kaip visi avangardistai, P. Tarulis bodėjosi mąstymo ir kalbos šablonu, todėl „Nuovakario skiauterių“ skaitytoją stebino neįprastais vaizdais – sukeistindamas pasaulį. (Sukeistinimas – esminis, V. Šklovskio deklaruotas, meninio vaizdavimo principas; sukeistinama suardant semantinį daikto lauką.) Kai kuriuos sakinius jaunasis rašytojas avangardistas P. Tarulis sukeistindavo perdėm – teksto visumoje jie atrodo kaip keisti ornamentai; neįprasta sintaksine konstrukcija arba negirdėtais neregėtais žodžiais – žodžio šakniai nebūdinga priesaga, galūne, priešdėliu – atkreipdavo į save dėmesį, bet sykiu palikdavo ir kiekvienam autoriui nepageidaujamą ryškios dėmės tekste įspūdį. Jis mėgo taip pat, kaip D. Charmsas, kiti avangardistai, iškraipyti norminę rašybą. Vieną fonemą pakeitus kita, gaunamas didžiulis meninis efektas. Parašius, pavyzdžiui, murmuras užuot marmuras, sunyksta (kaip dūmas) šio akmens taurumo aura, o piramyda vietoj piramidė – paslaptingumo ir didingumo semantika. Daiktą profanuoti galima vienu vieninteliu garsu!
       Suprantamesne adresatui forma (šešiais punktais sakymų) apie naująjį meną –profesionaliai atliktą darbą „Keturių vėjų“ redaktorius parašė trečiame numeryje:

       Rašantiems reikėtų žinoti štai kas:
       1) Neblogus eilėraščius gali rašyti kiekvienas vidutinių gabumų vaikinas ar mergaitė. Pasakos apie „Dievo dovaną“, apie talentus – yra grynas prietaras. Geras eilėraštininkas nieku nėra geresnis ar blogesnis už gerą futbolininką, ar detektorių konstruktorį.
       2) Kiekvienas eilėraštininkas privalo mokintis savo amato bent tiek, kiek kurpius mokosi savo meno. Laukti vakarą kur pakrūmėj įkvėpimo, ar mirksėti į žvaigždes, kol iš aukšto dvasia pavydale karvelio ar vištos ant galvos tau nusileis – tai vėplų darbas.
       3) Reikia pažinti savo darbo medžiagą – žodį, kalbą. Naudinga: bendroji kalbažinystė (poetinės kalbos teorija – Veselovskij, Potebnia, Šklovskij, Žirmunskij). Be to, folkloras, ir gyvoji žmonių kalba.
       4) Poezijos pamatas ritmas. Reikia išmokti sugauti įvairių gyvenimo reiškinių ritmas. Pav. Lietus lyja. Nauji namai Žaliajam Kalne. Pulsas kulia. Automotoro darbas ir t. t. Eilėraštininkas turi visuomet jausti savy šį gyvenimo ritmą, net miegodamas.
       5) Perskaityti svarbesniuosius kūrinius pasaulinės literatūros ir taip vadinamus klasikus, kad nebūt į juos panašiam ir nekartot tai, ką kiti savo laiku yra daug geriau už tave padarę. <...> Peckiojimas seniai nuvalkiotų motyvų ir zaunijimas įkyrėjusių melodijų – tai visų šalių puskarininkių ir štabo raštininkų darbas.
       6) Susipažinti su meno metodais (formalinis – pritaikomas metodas – Oskar Walzel: Gehalt und Geshtalt in d. Kunstwerk des Dichters 512 p. Apie tą pat trumpai: Žirmunski – O formalnam metode).

       Eilėraščių analizės „paldienikų“ susirinkimuose galėtų pavydėti ir Tartu universiteto struktūralistai, – tvirtino A. Šimėnas⁵¹ septintame dešimtmety ėmus garsėti Tartu metodologijai. Keturvėjininkai (podraug su formalistais) tekstus studijavo nuodugniai: kaip meno „daiktas“ padarytas ir kur jo magnetizmo paslaptis? P. Tarulio eksperimentinė proza, K. Binkio poetiniai ,,100 pavasarių“ ieškojimai anuomet liko nesuprasti. Net ir kolegų rašytojų, poetų. Sakykim, A. Miškinis ir J. Aistis pripažino bei vertino (visą gyvenimą!) tik ankstyvąjį, lyrišką K. Binkį. Juolab netikėta P. Taruliui pasirodė P. Juodelio recenzija, kurią išspausdino ateitininkų jaunimo laikraštis ,,Ateitis“. Recenzijoje, – pažymi replikuodamas ir stebėdamasis P. Tarulis, – nuosekliai gvildenama (!) K. Binkio kūryba, stengiamasi paaiškinti skaitytojui „naująsias poezijos formas“. „Ypač svarbu, kad nors vienas recenzentas pagaliau susivokė: „Keturi vėjai“ yra naujas lietuvių literatūros etapas, su kuriuo reikia skaitytis“⁵².
       Palyginęs lietuviškąjį avangardą su vokišku, rusišku, itališku ir kt., Ch. Zürcheris, literatūros, tyrinėtojas ir kultūrologas iš Šveicarijos, atkreipė dėmesį į keturvėjininkų poezijos originalumą. „Ne tik žodžiais iš naujausių technikos laimėjimų srities pildė keturvėjininkai savo poezijos lobyną. Klerikalinių kritikų pykčiui jie savo eilėraščiuose įrašydavo žodžių iš daugelio uždraustų sferų. Taip Žlabio-Žengės kūryboje atsiranda visa eilė stiprių lietuviškų keiksmažodžių, Šemerio <...> eilėraščiuose daugiau ar mažiau aiškių nešvankybių. Keturvėjininkai sulaužė Lietuvoje tokį svarbų „gero tono“ korsetą. Bet savo eilėraščiuose jie išvengė tikros šoko estetikos, kokia yra randama Majakovskio kūryboje. Prievartos inscenizacija arba mėgavimasis liguistumu, neestetiškumu, tokie dažni vokiečių ekspresionizme, neįėjo į „Keturių vėjų“ poetų repertuarą. Antiestetizmas ir šiurkštumas – bent jau mūsų dienų požiūriu – buvo labai saikingai eksploatuojami. Jie taip pat mažiau tarnavo épater le bourgeois, daugiau rekonstravo archainį, necivilizuotą pasaulio požiūrį, kuriame keturvėjininkai manė radę lietuviškos kultūros šaknis“⁵³. (Birutė Ciplijauskaitė taip pat pažymi, kad lietuvių avangardistai, lyginant su kitų tautų literatūrų praktika, buvo kur kas mažiau ekstravagantiški⁵⁴.) Ch. Zürcheriui itin įdomus pasirodė J. Žlabys-Žengė, kurio poezijoje matoma „ypač nepagražinta, archaiška kaimiška kultūra“. Poetas vėliau prisiminė, kaip ir iš kokių šaltinių ši jo kūryba atsirado: „Paldieninkuose“ buvo ieškoma lietuvių tautos kūrybos archetipo kalboje, mene, folklore. Tai buvo „tam tikra literatūrinė platforma arba bazė, kuri sutapo su Lietuvos terenu, vietovardžiais, su istorine tėvyne ir pačia valstybe. Ypač buvo gerbiamos dievų ir dievukų skulptūros, gamtos paminklai, kurie turėjo iškelti į literatūros padanges, kaip tas griuvėsiuose rastas pinigas su parašu „Magnus ducatus Lithuaniae“⁵⁵. J. Žlabio-Žengės „Lietuvos futurizmo himną“ „Keturių vėjų“ redaktorius pakeitė „Pavasario futurizmu“⁵⁶, taip nukreipdamas lietuviškąjį avangardą nauju, dar neišvažinėtu keliu. D. Striogaitė, išsamiausiai analizavusi keturvėjininkų kūrybą, pažymėjo, jog pavasariui – gamtos grožio ir gyvasties maksimumo stichijai – lietuvių avangardistai buvo „ypač dėmesingi“; „nuostabų, evangelišką Lietuvos pavasarį“ J. Tysliavos poezijoje atrado O. Milašius⁵⁷ ; „begalinę“ lietuviškojo avangardo aistrą pavasariui akcentavo ir Ch. Zürcheris: „Nėra atsitiktinumas, kad visi keturvėjininkai savo kūryboje avangardą susieja su pavasariu ir tai išgyvena kaip organišką procesą“⁵⁸.
       Ch. Zürcheris, žvelgdamas į lietuvių literatūrą kitos kultūros žmogaus akimis, išskyrė gražiausias ir originaliausias keturvėjininkų poezijos figūras: pavasaris; vėjas; Valio, alėjų Leja; aldorijo adrija ada ir lengvo alenga; žalčiai, varlės, rupūžės; mergė – šita lerva, šita vyža; saulė – senovės lietuviškas dievas.
       „Vienas svarbiausių lietuviškojo modernizmo bruožų – ryšys su tradicija. <...> Modernistinė lietuvių dailė subrendo per vėlai, veik dešimčia metų vėliau nei analogiški literatūriniai reiškiniai. Trečiojo dešimtmečio literatūros santykis su avangardiniais kūrybiniais sąjūdžiais autentiškesnis, tiesiogiai išaugęs iš maištingų XX amžiaus pradžios Europos meno idėjų, dramatiškos Pirmojo pasaulinio karo patirties bei pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės dienų entuziazmo“⁵⁹, – teigia tarpukario modernistinės dailės ir kultūrinio gyvenimo tyrinėtoja J. Mulevičiūtė. Lietuvių avangardistams liaudies menas turėjo „tokią reikšmę, kokią Italijoj renesansas ar Vokietijoje gotika“⁶⁰. XX a. pradžios Vakarų modernistai primityviose kultūrose matė akademinio meno griovimo jėgą, o keturvėjininkai su arsininkais ieškojo tautinio tapatumo. „...Man nereikėjo kuo nors sekti, – tvirtina arsininkas Vytautas K. Jonynas, – Diūreriu, kitais. Atsigręžiau veidu į savus namus... Štai, pavyzdžiui, XX amžiaus Europos dailininkų kartos nebesiremia į liaudies meną, nes jo nebėra. O į ką mes galėjom atsiremti? Į inteligentiją, į praėjusias kartas remtis negalėjome – jų nebuvo“⁶¹. Liaudies kūryba keturvėjininkai domėjosi ne „viršutiniškai“. K. Binkio, J. Žlabio-Žengės, kitų keturvėjininkų poezija, P. Tarulio proza – lietuviško, atsirėmusio į folklorą, avangardo reiškinys. J. Žlabys-Žengė – „mūsų Lermontovas, karininkas husaras“⁶² – be kita ko, yra parašęs straipsnį studiją „Raitelis lietuvių dainose“⁶³, J. Petrėnas 1935 vasarį Kauno darbininkams skaitė pranešimą apie lietuvių liaudies dainas ir jų kilmę⁶⁴ . ,,Keturiavėjininkai, tai tikras mūsų lietuviškos žemės kūdikis. Juos kai kas mėgino vadinti futuristais. Bet tokie jie nebuvo. Jeigu pasitaikydavo futuristams būdingų motyvų ir keturiavėjininkų darbuos, tai vis tik jie buvo nudažyti grynai lietuvišku meno pajautimu“⁶⁵.
       Pirmasis lietuviško sąjūdžio originalumą tarptautinio avangardo kontekste pabrėžė L. Gudaitis, bendravęs su keturvėjininkais S. Šemeriu, A. Šimėnu, J. Žlabiu-Ženge ir užrašęs jų atsiminimus (žr. „Plunksna ir ugnimi“, Vilnius: Mintis, 1974; „Permainų vėjai“, Vilnius: Vaga, 1986; „Teisybė daugiaveidė“, Kaunas: Nemunas, 1998). Tarp anuometinių leidinių „Keturi vėjai“ ypač išsiskiria meniniu apipavidalinimu⁶⁶, – teigia spaudos tyrinėtojas. „Jeigu Petrėnas nieko daugiau nebūtų veikęs, tiktai rūpinęsis keturvėjininkų leidinių menine išvaizda, vien šito pakaktų, kad jo indėlis į mūsų kultūrą liktų neužmirštamas. Jo sukurti (kaip žurnale rašoma – padaryti) dvispalviai visų „Keturių vėjų“ numerių, kelių knygų viršeliai yra vieni reikšmingiausių konstruktyvistinio stiliaus darbų lietuvių dailėje. Įspūdingas žurnalo antraštinių linoraižinių griežtumas ir monumentalumas, įdomi jų dermė su spaustuvės šriftu ir fotoiliustracijomis. Petrėną veikė dizainerio, grafiko ir fotomeistro A. Rodčenkos darbai. Iš žurnalo „ЛЕФ“ atkeliavo teksto įvairinimas netikėtais grafiniais akcentais. Daug, labai daug ko pasimokęs iš rusų avangardistų žurnalo, – Petrėnas meniniu ir poligrafiniu atžvilgiu jį pranoko. Dvigubai didesnio formato, erdvus, gerai atspaustas lietuvių naujovininkų leidinys atrodo nepalyginti modernesnis už žymiausius XX a. pradžios avangardistinius Europos žurnalus, netgi už iliustruotąjį vokiečių ekspresionistų „Der Sturm“! Išradingai sulaužyti du pirmieji „Keturių vėjų“ numeriai. Ketvirtajame yra poligrafinė staigmena: pagal redaktoriaus projektą puslapyje „Mes skelbiam savo jubiliejų!“ metranpažas P. Stiklius panaudojo visus turimus „Raidės“ spaustuvės šriftus, išbandė ir horizontalų, ir vertikalų laužymą“⁶⁷.
       Be literatūrinių, teatrinių (dramaturgo, aktoriaus, režisieriaus) gabumų, J. Petrėnas turėjo dar ir dailininko bei skulptoriaus talentus: iš molio lipdė skulptūrėles, piešdavo juodu bei raudonu tušu; jo kambaryje kabojo trikampių, kubų ir kitokių geometrinių figūrų kombinacijos⁶⁸; dalyvavo keliose to meto parodose, kurias aplankę užsieniečiai sustodavo prie jo konstruktyvistinių, o ne „skustas ir neskustas bulves“ vaizdavusių kitų dailininkų darbų. Į skulptūrą buvo linkęs „iš mažų dienų“, – pasakojosi laiške dailininkei Stasei Samulevičienei. Dar kaime gyvendamas iš molio lipdydavo „jautukus įspūdingais ragais, žirgelius įmantriai išdarkytais karčiais, zuikučius ir panašius padarus“. O „Keturių vėjų“ laikais, aplankęs K. Binkį Kalnaberžyje, lipdė – irgi iš molio – jo biustą. Tik nebaigė, nes reikėjo grįžti į Kauną. Buvo tais laikais padaręs ir kelias „kubistinio stiliaus skulptūras“. ,,Atsimenu, kad žymusis latvių moderninio meno pradininkas Roman Suta, aplankęs mane Volfo namų palėpėje, susidomėjo mano „Galvotoju“. O tai buvo gan drąsus sumanymas. Sėdėjo tokia povyza: dar ne žmogus, bet jau ne beždžionė, toks padaras, kurs pradeda galvoti. Poza labai koncentruota. Tos būtybės sulenkta figūra, ant suglaustų kelių jis laikė padėjęs kairę ranką, smakras atsirėmęs į tą riešą, o dešinioji ranka laiko apkabinus dešinės kojos riešą. Mano buvo toks sumanymas, kad toji būtybė pamažu, lėtai, bet jau aiškiai ima galvoti... Visa ši figūra buvo įjungta į kampuotas, sakytum, kubistines formas. Taigi... <...> Ne be reikalo vienas artimiausių mano draugų buvo geriausias, man žinomas, skulptorius Bronius Pundzius“⁶⁹.
       Pagrindinis „Keturių vėjų“ ideologas J. Petrėnas visa, kas buvo tuomet lietuvių literatūroje ir mene, laikė „atgyvenusiais reiškiniais“. Kada Vaižgantas keturvėjininkų per spaudą paklausė, – ,,Ar jau tikrai ir galutinai iškinkyti arkliai iš patriotų vežimo ir „Pragiedrulių“ veikėjams nebėra ko veikti susidariusioje nepriklausomoje tautinėje valstybėje?“⁷⁰ – jam buvo kategoriškai atsakyta: „Iš jų vežimo arkliai jau iškinkyti. Stebimės, kad ekspertas jaučiasi važiuotas“. Strazdelį, Žemaitę, Vaižgantą, kitus lietuvių rašytojus J. Petrėnas savo straipsniuose, laiškuose minėdavo su pagarba, vadino juos švelniai – „seneliais“... Bet kiekviena epocha turi savo formas ir stilių, rašytojas, pasak formalistų, yra tik jų įkaitas. 1927-aisiais, būdamas Paryžiuje, J. Petrėnas rašė: „Juokinga, bet vienodai tvirtai pasikartojanti tiesa: senojo tipo estetai nieko dar „nepripažino“, ką pagimdė meno srityje mūsų amžius. Naujoji poezija, tapyba, muzika <...> kinas, muzikholas buvo niekinami. Tik vėliau, kada pastebėta, jog ir be pripažinimo jie puikiai vystosi, tik tada jiems buvo suteikiamas estetiškasis „patepimas“⁷¹. Po pusės amžiaus Niujorke užjausdamas stebės beatnickus: ,,O vietiniai snobai juos kolioja, kiek tik gali. Man taip pažįstama ir suprantama. Sako, kad jie neturi moralės, sako, kad jų kūryboje nėra prasmės. Bet jeigu jie atmeta, išdrįsta atmesti vietinio stiliaus moralę, tai kartais ir panašu esti, kad čia irgi nemaža moralė, o kai jie nesilaiko priimtosios ir visuotinai viešpataujančios prasmės, tai taip pat panašu, jog yra kai kuri prasmė“⁷².
       V. Galinio studija apie lietuviškąjį avangardą „Naujos kryptys lietuvių literatūroje“ (1974) „Keturių vėjų“ redaktorių, suprantama, užgavo, bet dar daugiau nustebino:

       „Keturi vėjai“ buvo visą laiką ten pas jus negližuojami, pamirštami ir kiekviena proga visokeriopai niekinami. Gero žodžio negirdėjai, keiksmų gi buvo daug, o dar daugiau įžeidimų. Tad dabar, pirmu kartu matydamas jau tiesioginį dėmesį KV galėčiau stebėtis. Tik ir vėl matau, kad apie KV kalbama pusiau praverta ir gan šalta burna. Tiesa, KV epochos tikrieji faktai, galima sakyti, pateikiami korektiškai: suminimi leidiniai, nurodomi KV dalyviai. Įsigilinti į KV akcijos pagrindus, tačiau pažymėtinu išdidumu vengiama. Neva tai nevertėtų didesnio dėmesio. Baimė parodyti, kad KV kelias buvo originalus, priverčia autorių rodyti pagirtiną uolumą, paieškant įvairių būdų, kaip įrodyti, kad KV kam nors būtinai ir neabejotinai pamėgdžiojo ir nebuvo savarankūs. Nors ir būta KV pasisakymų, jog tada jiems visai nerūpėjo bet kam pamėgdžioti. Svetimiems pamėgdžioti KV manymu būtų nenatūralu, o gal ir nesuprantama bei juokinga.
       KV paniekinamiems pravardžiavimams ir žeminantiems 4 vėjų apibūdinimams autorius nepagailėjo nei energijos, nei laiko, nei, pagaliau, baltai – nekalto popieriaus. Viską surinko, kas ką niekinamo prieš KV pasakė. Tuščiaviduris Raila, moralinis bankrotas, autoriaus akyse pavirsta kažkokiu pranašu, kuriuo galima remtis. O jeigu iš klerikalinės stovyklos pasigirsta, kad „keturiavėjininkai išsipagirioja ir nusprendžia. patriukšmauti“, tai jau fiksuojama pasigardžiuojant... Nepaisoma, kad šitai rimtame rašinyje skamba visai neskaniai.
       Autorius, sakydamas, kad „KV sąjūdis nedavė ... to, ką galėjo duoti“, visų jo nagrinėjimų akivaizdoje prieštarauja pats sau. Jeigu KV nebūtų davę ką galėjo, tai autoriui nebūtų reikėję savo knygos žymią dalį – kaip tik paskirti tiems patiems „Keturiems vėjams“. O reikalauti iš KV daugiau dar būtų galima, žinoma, bet nereikėtų užmiršti tų prakeiktų sąlygų, kuriose vargšai keturiavėjininkai tada gyveno ir dirbo.
       Pavienis asmuo, sakysim, kad ir aš pats, žinoma, nevertas didesnio dėmesio. Bet autorius neabejotinai savo rankose laikė KV leidinius ir mokėjo užsimerkti ir nepastebėti, kad žurnalo redaktorium buvau kaip tik aš. Ir KV teisme universiteto salėje kalbėjau neatsitiktinai, o kaip KV redaktorius. Žavėtinai elegantiška autoriaus poza.
       Tai dar nieko. Bet jis, rašydamas apie KV teismą, pasistūmėjo žymiai toliau. Jis „pataisė“ patį senelį Vaižgantą. Jis savo recenzijoj kaip tik pažymėjo, jog KV atstovo kalba buvusi „gražiai sustilizuota“ ir jaunimui padariusi didelio įspūdžio. O jau „drigantas, kurs pridergė“ tai grynai vaižgantiška puošmena, kuri jo lūpose visai nepagiežingai skambėjo. KV atstovo teisme pasakyta kalba ištisai išspausdinta KV ketvirtame numeryje. Kodėl autoriui reikėjo sugalvoti, kad aš teisme neva pasakiau: „Nusispjauti mums ant jūsų, profesoriai, mes jūsų nesiklausime“. Tai grynas melas ir kodėl autorius tokių priemonių turėjo griebtis, visai nesuprantama. Kažkokio sadizmo šešėlis. Panašūs išpuoliai visai nesiderina su kita tos knygos medžiaga.
       Suprantu, kad „Trečiąjį frontą“ autorius favorizuoja. O šio sąjūdžio nuopelnai ryškūs visuomeninėje ir politinėje sferoje. Literatūroje jie dar buvo įdomūs, kol ėjo KV keliais, ieškodami naujų reiškimosi būdų. Teisinga autoriaus pastaba, jog Tysliava iškritęs iš KV smuko ir formoje, ir turinyje⁷³.

       Nors iš keturvėjininkų odes tarybinei santvarkai kūrė vienintelis Teofilis Tilvytis – pakilo net iki „liaudies poeto“ aukštumų – sovietmečiu sąjūdį, pabrėžiant antiburžuazines jo nuotaikas, galima buvo ir teigiamiau įvertinti. Stebina ir mus tokia (proletarinė?) literatūros tyrinėtojo neapykanta „Keturiems vėjams“.
       Faktų požiūriu V. Galinis objektyvus – remiasi šaltiniais. „Nusispjauti mums ant jūsų, profesoriai, mes jūsų nesiklausime“ – Vaižganto karšta širdimi parašyti žodžiai netrukus po teismo reportaže⁷⁴, kurį neabejotinai yra skaitęs ir J. Petrėnas, – atsakė į visus penkiolika „Keturiems vėjams“ pateiktų klausimų, – tik metams bėgant, nenuostabu, pamiršo. Vaižgantas į šiuos žodžius, matyt, suglaudė „smarkios“ J. Petrėno kalbos esmę, išreikšdamas, be to, ir asmeninę nuoskaudą.
       „Gražiai sustilizuotą“ kalbą „perdaug nesiskaitydamas su žodžiais“ „Keturių vėjų“ įgaliotasis – atstovas teisme „išdrožė“ tuoj po to, kai profesorius Mykolas Biržiška, pirmininkavęs anam įsimintinam renginiui, replikavo kažką, kas J. Petrėnui „labai nepatiko“⁷⁵. Arogantiška „Keturių vėjų“ redaktoriaus laikysena imponavo jaunimui, bet Vaižgantą, „senelį“, įžeidė: „KV sektinu pastovumu laikosi savo neklaidingumo net tuose dalykuose, kurie aiškiai absurdas ir bjaurumas, o ne „naujas menas“. KV vieni teišmano, kas yra menas, o juos išmokė tokios gudrybės – bolševikas Majakauskis, ūmai atsiradęs aukščiau visų „pasenusių“ menininkų. <...> Spjaudyti į teisėjus, kurie buvo įprašyti, o ne patys atėjo teisti, demonstruoti piktą išėjimą iš teismo, parodyti visuomenei savo užpakalį, – argi tai savo meno propaganda?“⁷⁶ Bet ar demonstratyvus išėjimas iš salės (teatrališkas, kaip ir visas teismo procesas) – jau epatažas? Palyginus su tuo, ką išdarinėjo kitų šalių avangardistai? Sakykim, minėtasis „bolševikas Majakauskis“ vakaro, skirto pagerbti simbolistui Viačeslavui Ivanovui metu atsistojo pilnoje poeto gerbėjų salėje ir griausmingu bosu taręs – ,,prekratite slovobludije“ – pradėjo skaityti savo eiles⁷⁷. Štai kur epatažas! Beje, tokie avangardistų veiksmai nelaikytini chamizmu; tai – performansai: principiniai, konceptualūs.
       Išpuolius prieš „anemišką simbolizmą“, „aukštastiebį estetizmą“ bei „surūgusį tautinį romantizmą“ darė ir „Keturi vėjai“. Užkliudė veik visus iškilesnius kūrėjus: J. A. Herbačiauską, B. Sruogą, F. Kiršą, V. Krėvę, Putiną. Su pastaruoju „flirtavo“ net per kelis numerius. Antrame: „Paklausimas poetui Putinui“:

       Poeto gerbėjai nuolankiai prašo suteikti žinių (svarbių istorijai, mokslui ir menui)
       1) koks tos žvaigždės korseto numeris, 2) kokie jos plaukai, 3) ūgis, 4) liemuo. Kai dėl akių, tai jie, sako, neabejoją – jos turinčios būt žydrios!

       Putinas – „kilnios sielos estetas“ – „Židiny“ atsikirto:

       Yra Kaune būrelis jaunų žmonių, kurie kas antri metai kai išsipagirioja, tai pamato, kad mūsų gyvenimas yra labai liūdnas ir, kas blogiausia, nuobodus. Tada jie kuri laiką bruzda, bėgioja reikšmingais veidais, posėdžiauja ir nutaria daryti viešą skandalą. Kadangi jie iš prigimties yra žmonės gabūs, o iš praktikos įgiję plačių mostų, tai skandalas pavyksta pusėtinai. Tuomet, atšventę savo pasisekimą, jie vėl dvejiems metams skęsta į nirvaną ir niekas nieko apie juos negirdi. <...> Kokia yra ta naujoji mūsų 4-vėjininkų estetika poezijoj, mums lig šiol neaišku. O p. Petrėno pasakymą, kad jie „mene pakartoja tai, kas yra pačiam gyvenime“ mes laikome vien nesusipratimu. Kad jie „stengias naujus žodžius, lig šiol nepoetiškus įvesti į poetinę apyvartą“, tai dar ne toks didelis žygis. <...> Mes matome pagaliau ,,4 vėjų“ grupėj daug gerų norų ir [net jųjų] estetikos (jei tik ji būtų) paradoksus suprastume, kaipo būtiną protesto paaiškinimą. Bet mes negalime pritarti ciniškam kai kurių jų palaidumui ir stačiokiškumui, nes nuo gero tono ir išauklėjimo pareigų (atleiskit, Gerbiamieji!) nepaliuosuoja jokios estetikos programos nė meno kryptys⁷⁸.

       Pirmas bei paskutinis šio straipsnio sakiniai su pasimėgavimu ir dažnai cituojami solidžiuose mokslo straipsniuose, veikaluose, turbūt nė nesusimąstant, jog „retais žingsniais“, anot redaktoriaus, ėję „Keturi vėjai“ nebūtų pasirodę apskritai (net ir tie keturi numeriai), jei ne J. Petrėno jaunystės įkarštis, atkaklumas ir apsukrumas, kurio „dėka jis galėjo pasiekti tai, kad galėjo išleisti tokį didelį naujos srovės leidinį, kas anais laikais buvo labai sunkiai pasiekiamas dalykas“⁷⁹.
       Stačiokiškumu „Keturi vėjai“ kaltinti taip pat nepagrįstai. Nebuvo žurnale grubios, lėkštos pašaipos, būdingos „Trečiam frontui“.
       „Keturi vėjai“ kovojo ne tik prieš poezijos „gražumynus“, bet ir prieš „melagingumus“ apskritai. Atskleidė, jog O. Pleirytės-Puidienės „Kada rauda siela“ (1922) yra antraeilio vokiečių rašytojo C. Flaischleno plagiatas⁸⁰. (Vaižgantas jau buvo spėjęs pasidžiaugti dar vienu lietuvių literatūros „deimančiuku“, siūlė versti šį veikalą į svetimas kalbas.) Jie buvo prieš įvairių rūšių „mitologizmus“. Stebėjosi, pavyzdžiui, artėjančio Vydūno jubiliejaus pompa.
       Pagal J. Petrėno sumanymą „Keturi vėjai“ turėjo būti ne tik naujosios literatūros, bet ir meno žurnalas. Tuometinius tapytojus išjuokę kaip skustų ir neskustų bulvių piešėjus, keturvėjininkai bandė sutelkti naujesnių pažiūrų dailininkus. Iš lenkų žurnalo „Zwrotnica“ sužinojęs apie vilniškį kubistą Vytautą Kairiūkštį, jau 1923 m. dalyvavusį „naujojo meno“ parodoje, J. Petrėnas pradėjo su dailininku susirašinėti. 1927 m. lankydamasis Kaune, V. Kairiūkštis paliko „Keturių vėjų“ redakcijoje savo rašinių apie naująją tapybą, darbų nuotraukų ir fotomontažų⁸¹. Leipcigo universiteto studentas K. V. Banaitis, redakcijos pageidavimu, trumpai papasakojo apie naująją muziką. Žurnale ketinta pateikti Bauhauzo studento Vlado Švipo, Vasilijaus Kandinskio vilos projektuotojo, darbų reprodukcijų⁸², bet nei šių, nei kitų dailės darbų nepasirodė... Nenuostabu: „Keturi vėjai“, išskyrus pirmo numerio avantiūrą, neturėjo jokių mecenatų (kaip, sakykim, „Naujoji Romuva“). Entuziazmo užteko ketveriems ilgiems metams. Praėjo jaunystė, baigėsi ir „Keturi vėjai“.

       „Metai“, 2003, Nr.4

____________
       ¹ Л о т м а н   Ю.  Культура и взрыв. – Москва: Гнозис, изд. группа „Прогресс “, 1992. – С. 25, 26. (Atgal>>>)
       ² Ш к л о в с к и й  В.  Сентиментальное путешествие. – Москва: Новости, 1990. – С. 235, 295. (Atgal>>>)
       ³ P. J. Kodėl mums nepakeliui su Keturiais Vėjais? – Pjūvis. – 1929. – Nr. 1. – P. 24. (Atgal>>>)
       ⁴ Doc. Tumas J. Dėlei naujaautoriaus. – Lietuvis. – Nr. 5. – P. 13. (Atgal>>>)
       ⁵ G r e i m a s  A.   J.  Binkis – vėliauninkas. – Varpai. Literatūros almanachas. – Šiauliai: Meno ir mokslo centras. – 1943. – P. 303. (Atgal>>>)
       ⁶ Š e m e r y s    S.  Ko vėjai ūžė? – LMA F 297. – Ap. 1. – B. 70. – L. 27. (Atgal>>>)
       ⁷ Š i m ė n a s  A.   Atsiminimai. – LLTI BR F11 233. – L. 14. (Atgal>>>)
       ⁸ G u d a i t i s  L.   Teisybė daugiaveidė. – Kaunas: Nemunas, 1998. – P. 95. (Atgal>>>)
       ⁹ P e t r ė n a s  J.   Prisiminimai apie K. Binkį ir žurnalą ,,4 vėjai“. – LLTI BR F1– 5969. – L.6. Toliau, nenurodant šaltinio, tik puslapį, bus cituojama iš to paties autografo. Neišskirti kabutėmis ir neatitinkantys dabartinių lietuvių kalbos normų žodžiai yra atsiminimų autoriaus J. Petrėno, siekusio, kaip ir Vaižgantas, B. Sruoga, I. Šeinius, J. Savickis, gaivinti rašomąją ir literatūrinę kalbą, žodžiais iš „gyvos žmonių kalbos“. Paliekame – dėl kalbos gyvumo – ir autentišką rašybą bei skyrybą. (Atgal>>>)
       ¹⁰ Ш к л о в с к и й  В.  Гамбургский счет. – Москва: Советский писатель, 1990. – С. 84. (Atgal>>>)
       ¹¹ Š e m e r y s  S.   Žmonės mano gyvenime. – Klaipėda: Eldija, 1997. – P. 21. (Atgal>>>)
       ¹² Э р е н б у р г  И.  Люди, годы, жизнь. – Москва: Советский писатель, 1990. – С. 421 (Atgal>>>)
       ¹³ G u d a i t i s  L.   Permainų vėjai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 143. (Atgal>>>)
       ¹⁴ B. K. Dainos. „Dainos: Žmonių poezijos antologija“. Tekstas K. Binkio, piešiniai K. Šimonio.– Šiauliai: Kultūros b-vė, 1922. – P. 10. (Atgal>>>)
       ¹⁵ G a l i n i s  V.   Naujos kryptys lietuvių literatūroje. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 205. (Atgal>>>)
       ¹⁶ Žaismingas gali būti ne tik menas, bet ir mokslas. Keturvėjininkų garbinti formalistai buvo vadinami „linksmaisiais literatūros istorikais“. „Mus pašaipiai vadina „linksmaisiais literatūros istorikais“. Ką gi? Tai ne taip blogai. Būti „linksmam“ – vien tai dabar didelis privalumas. O linksmai dirbti – tai tiesiog nuopelnas. Niūrių darbininkų turėjome pakankamai – ar ne laikas pabandyti kitaip?“ (B. Eichenbaumas). Formalistai pirmieji deramai įvertino A. Puškino, N. Gogolio, A. Gribojedovo kūrybą, akcentuodami žaidybinę literatūros prigimtį. „...literatūrinė kultūra linksma ir lengva, <...> ji – ne „tradicija“, ne padorumas, o supratimas ir mokėjimas daryti daiktus linksmais bei gražiais“ (Jurijus Tynianovas). „Meno dugne kaip fermentacijos lizdas guli linksmybė. Ją sunku išsaugoti, sunku paaiškinti ne specialistui“ (V. Šklovskis) (cit iš: Т ы н я н о в  Ю.   Поэтика. История литературы. Кино. – Москва: Наука, 1977. – С. 462. (Atgal>>>)
       ¹⁷ Žr.: R a d z i k a u s k a s  E.  Mūsų literatūros balansas. – Gubos. – 1927. – P. 154. (Atgal>>>)
       ¹⁸ Žr.: M y k o l a i t i s  V.  Keturi Vėjai. – Židinys. – 1926. – Nr. 12. – P. 353. (Atgal>>>)
       ¹⁹ Doc. T u m a s  J.   Literatūrinio teismo dėlei. – Lietuvis. – 1927. – Gruodžio 16. (Atgal>>>)
       ²⁰ S t r i o g a i t ė   D.  Avangardizmo sūkury. – Vilnius: LLTI, – 1998. – P. 34, 35. (Atgal>>>)
       ²¹ „Dada yra dvasinis stovis. <...> Dada yra punktas, kur susieina taip ir ne. <...> Dada yra mikrobas, kuris prasiskverbia į kiekvieną erdvę, kurios protas neužpildė žodžiais ir konvencijomis“ (Tzara Tr. Dada. – Keturi vėjai. – Nr. 1. – P. 55. (Atgal>>>)
       ²² A. Č. Keturi vėjai. – BLE XI. – P. 422. (Atgal>>>)
       ²³ Š i m ė n a s  A.   Atsiminimai. – L. 16. (A. Belyj vienam „paldieninke“ K Binkio bute skaitė paskaitą.) (Atgal>>>)
       ²⁴ Gu – lči – Veredio. Sutrumpintas Keturių vėjų poezijos katalogas. – „Spaktyva“, 1927. Nr.19–22. – P. 12. (Atgal>>>)
       ²⁵ N y k a – N i l i ū n a s  A.  Dienoraščio fragmentai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998. – P. 462. (Atgal>>>)
       ²⁶ G u d a i t i s  L.   Permainų vėjai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 81. (Atgal>>>)
       ²⁷ M i š k i n i s   A.  Rinktiniai raštai. I–III t. – Vilnius: Vaga, 1996. – T. 3. – P. 242. (Atgal>>>)
       ²⁸ M a c k u s  A.   Laisvės siekimas ir žemės trupiniai. – Metmenys. – Nr. 9. – P. 10. (Atgal>>>)
       ²⁹ V. Bičiūnas piešė modernius paveikslus, dėstė Meno mokykloje, bet jam trūko vienos, esminės, savybės – meninės intuicijos. ,,1922 m. laikinoji sostinė turėjo progos susipažinti su Marco Chagallo kūryba. Gegužės 13–14 dienomis, stabtelėjęs pakeliui iš Maskvos į Berlyną, šis modernistas „Vilkolakio“ teatro patalpose eksponavo daugiau kaip šešiasdešimt įvairios stilistikos paveikslų ir grafikos kompozicijų – nuo realistinių portretų iki ekspresyvių, spalvingų vizijų. Pasveikintas Lietuvių meno kūrėjų draugijos Plastikų sekcijos pirmininko Justino Vienožinskio bei žydų bendruomenės atstovų, sausakimšoje „Vilkolakio“ salėje autorius skaitė vėliau išverstos į įvairias pasaulio kalbas ir daugelio leidimų sulaukusios autobiografinės knygos „Mano gyvenimas“ rankraščio ištraukas. M. Chagallo vizitas ir paroda tarp bendrataučių sukėlė kultūrinį pagyvėjimą bei pasididžiavimą. Tačiau lietuviai reagavo gan skeptiškai. V Bičiūnas ilgoje ironiškoje recenzijoje šį Europoje jau spėjusį išgarsėti dailininką apibūdino kaip „žmogų ne tik neturintį fantazijos lakumo, bet ir minties originalumo“. (Atgal>>>)
       ³⁰ B i č i ū n a s   V.  „Keturi vėjai“. – Gairės. – 1924. – Nr. 1. – P. 65, 66. (Atgal>>>)
       ³¹ Lietuva. – 1923. – Gruodžio 23–26. (Atgal>>>)
       ³² B i č i ū n a s   V.  –Ten pat. – P. 72–74. (Atgal>>>)
       ³³ M u l e v i č i ū t ė   J.  Modernizmo link: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. – Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001. – P. 170. (Atgal>>>)
       ³⁴ Žurnale, be kita ko, atkreipiamas dėmesys ir į „žmonių žodį“ – liaudies išmintį. (Atgal>>>)
       ³⁵ G a l a u n ė  P.   Lietuvių liaudies skulptūros problemos. – Vairas. – 1932. – Nr. 2. – P. 185, 186. (Atgal>>>)
       ³⁶ T u m a s  J.   Mūsų dailioji 1924 m. literatūra. – Baras. – 1925. – Nr.1. – P. 56. (Atgal>>>)
       ³⁷ H e r b a č i a u s k a s  J.  A.  Variacijos mūsų, lietuviško, meno tema. – Baras. – 1925. – Nr. 8. – P.48. (Atgal>>>)
       ³⁸ G u d a i t i s  L.   Plunksna ir ugnimi. – Vilnius: Mintis, 1974. – P. 72. (Atgal>>>)
       ³⁹ G u d a i t i s  L.   Permainų vėjai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 68. (Atgal>>>)
       ⁴⁰ Juozas Tysliava apie keturvėjininkus. – „Vienybė“. – 1962. – Balandžio 6. (Atgal>>>)
       ⁴¹ Juozo Petrėno laiškas Baliui Sruogai. – 1923 10 20 LLTI BR. – F 53 830. – L. 1. (Atgal>>>)
       ⁴² Naujasis Dienovidis. – 1994. – Liepos 1. (Atgal>>>)
       ⁴³ Juozo Petrėno laiškas Raimundui Samulevičiui. – 1974 10 16 MLM 35042 – 43 ER2 1194. (Atgal>>>)
       ⁴⁴ Ž e m a i t y t ė   Z.  Paulius Galaunė. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 121. (Atgal>>>)
       ⁴⁵ A i s t i s  J.   K.  Binkio gyvenimas ir kūryba // Binkis K. Lyrika.– Chicago: TERRA, 1952.– – P. 11, 12. (Atgal>>>)
       ⁴⁶ Kad šį rašinį, kuriame prikišamai parodyta V Majakovskio įtaka kai kuriems K. Binkio eilėraščiams, maksimalistiškai nusiteikęs įdėjo į „Keturis vėjus“, J. Petrėnas vėliau gailėjosi: santykiai su K. Binkiu, kuris buvo jo „viso gyvenimo artimiausias ir nuoširdžiausias draugas“ (Juozo Petrėno laiškas Raimundui Samulevičiui, 1978 04 11– MLM 35042 ER2 1203), tapo nebe tie kaip anksčiau. (Niekas turbūt, be J. Petrėno, nėra matęs K. Binkio su ašaromis akyse, nežinojo asmeninio jo gyvenimo dramos.) Kiti keturvėjininkai – S. Šemerys, Antanas Rimydis – „Majakovskį nurašinėjo dar įžūliau“ (S t r i o g a i t ė  D.  Avangardizmo sūkury. – Vilnius: LLTI, 1998. – P. 61). (Atgal>>>)
       ⁴⁷ P e t r ė n a s   J.  –Ten pat. – L. 11. (Atgal>>>)
       ⁴⁸ Я м п о л с к и й  М.  Беспамятство как исток (Читая Хармса). – Москва: Новое литературное обозрение, 1998. – С. 17. (Atgal>>>)
       ⁴⁹ Ten pat. – P. 372. (Atgal>>>)
       ⁵⁰ S t r i o g a i t ė   D.  Avangardizmo sūkury. – Vilnius: LLTI, 1998. – P. 64. (Atgal>>>)
       ⁵¹ Š i m ė n a s  A.   – Ten pat. – P. 17. (Atgal>>>)
       ⁵² Pe., Keista recenzija. – Keturi vėjai. – Nr. 3. – P. 14. (Atgal>>>)
       ⁵³ Z ü r c h e r  Ch.   Lietuvių avangardo pavasaris. – Vilnius: LLTI, 1998. – P. 165. (Atgal>>>)
       ⁵⁴ C i p l i j a us k a i t ė  B.  Literatūros eskizai. – Vilnius–Kaunas: Lietuvių katalikų mokslų akademijos leidinys, 1992. – P. 4. (Atgal>>>)
       ⁵⁵ Ž l a by s – Ž e n g ė  J.  Pavasarių gramatikos. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 16. (Atgal>>>)
       ⁵⁶ Ten pat. (Atgal>>>)
       ⁵⁷ S t r i o g a i t ė   D.  – Ten pat. – P. 95, 98. (Atgal>>>)
       ⁵⁸ Z ü r c h e r  Ch.   – Ten pat. – P. 123. (Atgal>>>)
       ⁵⁹ M u l e v i č i ū tė   J.  – Ten pat. – P. 196, 198. (Atgal>>>)
       ⁶⁰ V a l e š k a  A.   Lietuvių meno keliai / / Užsienių spaudos atsiliepimai apie lietuvių dailės parodą Rygoje ir Taline. – Kaunas, 1937. – P. 9. (Atgal>>>)
       ⁶¹ S a k a l a u s k a s   T.  Kelionė: Dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 46. (Atgal>>>)
       ⁶² Š e m e r y s  S.   –Ten pat. – P. 155. (Atgal>>>)
       ⁶³ Jaunoji Lietuva. – 1939. – Nr. 6–7. – P. 355–368. (Atgal>>>)
       ⁶⁴ Šiame literatūros vakare, be J. Petrėno, dalyvavo A. Miškinis, A. Rimydis ir L. Janušytė (Literatūros naujienos. – 1935. – Kovo 1. – P. 4). (Atgal>>>)
       ⁶⁵ J. Petrėno kalba, laidojant J. Tysliavą. – MLM R2 – P32442. (Atgal>>>)
       ⁶⁶ XX a. lietuvių dailės istorija. – Vilnius: Mintis, 1982. – T. 1. – P. 222. (Atgal>>>)
       ⁶⁷ G u d a i t i s  L.   Teisybė daugiaveidė. – Kaunas: Nemunas, 1998. – P. 94, 95. (Atgal>>>)
       ⁶⁸ Š i m ė n a s  A.   – Ten pat. – L. 12. (Atgal>>>)
       ⁶⁹ J. Petrėno laiškas Stasei ir Raimundui Samulevičiams. – 1976 05 20. – MLM 3504 ER2 1199. (Atgal>>>)
       ⁷⁰ Lietuvis. – 1927. – Gruodžio 16. (Atgal>>>)
       ⁷¹ Keturi vėjai. – Nr. 3. – P. 12. (Atgal>>>)
       ⁷² J. Petrėno laiškas Augustinui Griciui. – 1965 06 08. – LLTI BR. – F1 5950. – L. 3. (Atgal>>>)
       ⁷³ 1975 sausio 8 laiškas Stasei ir Raimundui Samulevičiams. – MLM ER1 P32420. R. Samulevičius rinko medžiagą savo dėdės Antano Samulevičiaus-Samuolio biografijai ir žinodamas, kad grupės ARS manifestą parašė J. Petrėnas, be to, bendravo ir su kitais dailininkais, pasiuntė jam į Niujorką laišką, teiraudamasis apie dėdę. Taip užsimezgė jų korespondencija, trukusi iki J. Petrėno mirties. (Atgal>>>)
       ⁷⁴ T u m a s  J.   Literatūrinio teismo dėlei. – Lietuvis. –1927. – Gruodžio 15,16. (Atgal>>>)
       ⁷⁵ Š i m ė n a s  A.   – Ten pat. – L. 10. (Atgal>>>)
       ⁷⁶ T u m a s J. – Ten pat. – Gruodžio 16. (Atgal>>>)
       ⁷⁷ Б е р б е р о в а  Н.  Курсив мой. – Москва: Согласие, 2001. – С. 659. (Atgal>>>)
       ⁷⁸ M y k o l a i t i s   V.  Keturi vėjai. – Židinys. – 1926. – Nr. 12. – P. 353, 354. (Atgal>>>)
       ⁷⁹ Š e m e r y s  S.   – Ten pat. – P. 94. (Atgal>>>)
       ⁸⁰ Keturi vėjai. – Nr. 2. – P. 4. (Atgal>>>)
       ⁸¹ G u d a i t i s  L.   Permainų vėjai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 192. (Atgal>>>)
       ⁸² Keturi vėjai. – Nr. 3. – P. 14. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt