Juozas Žengė
       KAIP „KETURI VĖJAI“ UŽĖMĖ RADIO STOTĮ
       (Atsiminimų pluoštas ryšy su radio sukaktim)

       Tai atsitiko vieną rudenio vakarą. Buvo iš karto suprasta, jog geriausia susirišti su literatūrine Lietuva, tai užimant radio stotį. Kaip dabar matyti, taip daro visi sukilėliai. Kai tik eina perversmas, sukilimas, žiūrėk, radio stotis yra imama ar paimta. Ta kalbamu atveju yra įdomu todėl, kad musū radio stotis tada, rodos, iš viso pirmą kartą buvo paimta literatų...
       Tą vakarą slankiojo po Kauną rudens šešėliai. Juodi vakaro debesys su vėju ūžčiojo Pakaunyje ir ant Kauno. O Kauno gatvėse ir skersgatviuose buvo matomos juodos figūros. Be abejo, kad jų tarpe buvo ir literatūros sukilėlių.
       – Labai geras vakaras, – tarė viena figūra kitai, – užversdama akis į dangų ar vėją.
       – Geras vėjas, – atsakė kita.
       – Na, tai virpės gegnės, lakios špuliai, pratrūks visa atmosfera (aliuzija į pirmo ,,Keturių vėjų“ Nr. šūkius).
       Tiesa, vėjas buvo labai geras. Tačiau geresnė buvo nuotaika prieš tą pirmą klaikų žygį.
       Kaune yra viena spaustuvė. Tenai daug kas susitikdavo, nes buvo spausdinami ,,Keturi vėjai“. O tuo metu buvo spausdinamas ,,Keturių vėjų Nr. Kam tik spaustuvėje nepažiūri į veidą – tuojau matytis vidaus gyvenimas.
       – Na, ką eisime, a? – savaime iškyla klausimas, ir tuo pačiu krisdavo toks pat atsakymas.
       Tik staiga suskamba telefonas.
       – Čia futuristų štabas, – atsiliepia K. Binkis.
       – Vyrai, mus seka, kaž kas prabilo.
       – Užuodė velnio sekliai, kur esame, – prideda K. Binkis, – tad greičiau į radio stotį.
       Ir štai pakeliui, po pažasčia, kišenėse, kas ką pasigriebė, ar rankraštį, ar korektūros atkarpą, visi kiūtiname į Vytauto kalną – tenai radio studija. Iš pasalų išlenda tai viena, tai kita figūra, būrys pamažu didėja ir tyliai slenka prie kalno. O jei kas ir pirma buvo nulėkęs, tai buvo pirmasis žvalgas. Štai pamažu slenkame į kalną. Bet ką reiškia į tokį kalną užlipti – tik ūžtelėjai ir jau ant kalno. O tenai iš įpročio pažvelgi atgal. Tenai pakalnėje pasilieka Kaunas, su savo biurgenio skrandžiu ir siela ir su visa biurgeriška nuotaika ir su visais kitais biurgerio atributais. Kai atsimeni ir palygini – tegu juos dievai gelbsti. O čia ant kalno revoliucija, pergalė, laimė, žinia, mintys, meilė visai Lietuvai ir visam pasauliui. Be abejo, kad tokios mintys buvo ne geros, vertos papeikimo ir peklos kančių, o todėl K. Binkis buvo parašęs mažą eilėraštuką, kuris tą mūsų nuotaiką charakterizavo. Tik gaila, kad būdamas užmiršaila, jo neatmenu, tik atmenu vieną pritaikytą rimą ,,paleistuvai“. Tai buvome mes – visa ,,Keturių vėjų“ gauja, nesuteptos visuomenės akyse...
       O kai dėl eilėraščio, tai, tur būt, geriausiai atsimeni, K. Binki.
       Pagaliau stotis buvo užimta. Blykčiodamas akiniais ir tylėdamas sutiko inž. Jurskis, radio stoties viršininkas. Tuojau atsirado Petras Babickas, pasirodė kiti. Juoda, aksomu išmušta studija, minkšta, kaip patamsių galybės, dunksojo viena pati, didi ir graži. O baltas kaip kaukuolė mikrofonas, mirkčiojo elektros šviesoje. Buvo ir kiti vaizdai, ir kiti pažįstami ir kiti aplinkumos bruožai. Pati studija buvo dar jauna, dar kvepėjo kalkėmis ir dekoracijų dažais, kaip nuo scenos. Čia pat buvo ir artistų, kurie kas kartu atėjo ir kas jau buvo....
       Buvo toks Dauguvietis, juodais marškiniais (atsiprašau: palaidine). Jį atsimenu iš jo autobiografijos, nes iš pasakojimų jis buvo gimęs vieną ir tą pačią, dieną su savo namų margu veršiu. Buvo ir kiti...
       O kambarių viršuje buvo nutiestas gražus bortas. Bet tai nebuvo nei gėlių, nei gėlelių, nei gėlyčių kombinacija, o tiktai elektromagnetinės indukcijos dekoratyvinės schemos bortas. Et, kaip viskas buvo maloniai nudažyta.
       Radio literaturinį pasveikinimą paskaitė K. Binkis, kur dabar vietoje paleistuvų, buvo imtūvų rimai. Toliau skaitė savo kūrinius tai vienas, tai kitas. Visų kūriniai buvo prašmatnūs kaip vėjo stichija po radio stiebais, elektros laidus ir visa po visą Lietuvą...
       Daugelis savo kūrinius skaitė patys: A. Rimydis, T. Tilvytis ir kiti, o ,,Anykščių šilelio“ fragmentą, kuris buvo atspausdintas ,,Keturių vėjų“ 2 Nr. paskaitė K. Dineika. – Tada aš buvau toks bloznas, jog atrodė, kad artistas geriau skaito. O šiandien žiūrėk, gaila, kad magneto banga nebuvo sujungta...
       Iš fragmento tiek buvo gera, kad buvo toks sakinys, kai iš po šaknų išlindo geometrija ir atsistojo, tai ir radio atsirado

       Tai buvo maža duoklė radio kultūrai pirmą kartą atsilankius. Dar skaitė Tilvytis savo literatūrinės jumoreskos fragmentus, užkabindamas kai kuriuos lietuvių literatūros atstovus. Maišėsi ir saldžiai čiauškėjo Petras Tarulis. Jis kaž ką pasakojo, tarytum Lietuvos tolumoms ir stengėsi kad magneto bangos užgriebtų ir jas. O viršum viešpatavo nuotaika, kad visas žygis, pirmas ir atsakingas, drąsus ir rizikingas gerai pasisekė.
       Jau išmušė valanda ir minutės nusakė, kad viskas padaryta, kad gana, nes alla jacta est. Tada ta pačia nuotaika, kas vilkosi paltą, kas sermėgą, kas movėsi kepurę ar skrybėlę.
       – Ei, pone, generole, – kreipėsi į mane uniformuotą leitenantą, – Dauguvietis. Tačiau nenorėjau pasilikti skolingas.
       – Gerai, pone tituliarnyj sovietnik (gerai, kad nepasakiau tajnyj) – atsakiau. Tai maždaug taip pat prilygo generolo laipsniui. Dauguvietis, žinoma, išsikeikė...
       O inž. Jurskis, Petras Babickas, gana keistai žiūrėjo į šitą keistą, visokio plauko, bet vieningą, kuri dabar movė pro šalį prie durų.
       – Ponai, paprašysiu dokumentų, – tarė inž. Jurskis. Tai buvo nelauktas smūgis, bet buvo aišku, kad daroma todėl, kad būtų tvarka, kad būtų nuimta visa atsakomybė prieš istoriją. Nieks tam nepasipriešino. Visi atidavėm dokumetus ir maloniai atsisveikinome, o tie dokumentai, tai buvo skaityti kūriniai, kurie turėjo būti padėti slaptą spintą, į ateities dokumentaciją. Tuo, rodos, prasidėjo ir visa kita radio literatūra.

       „Literatūros naujienos“ 1936 m., rugsėjo 15 – spalio 1 d., Nr.14-15

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt