Balys Gražulis

       MANO PAŽINTIS SU KETURVĖJININKAIS

       Kazys Binkis
       Antanas Rimydis
       Juozas Žengė-Žlabys
       Juozas Tysliava
       Salys Šemerys
       Deja, dailininkai

Į viršų

       KAZYS BINKIS

       Keturių Vėjų vadą Kazį Binkį į kapines panešėjau. Deja, mane K. Binkiui poetas Jonas Graičiūnas pristatė tik prieš pat jo mirtį. Nuėję aplankyti radome jį svečiais jau nebesidomintį. Vos pakėlė suglebusią ranką pasisveikinti. Dar kažką J. Graičiūnui sakė, bet taip lėtai, tylutėliai, kad nesupratau ką jis kalba. Po poros minučių, nuotaikos ir nuojautos prislėgti, išėjome. Už kelių dienų, 1942 m. balandžio 27 d., Kazys Binkis mirė.
       Jo laidoti suėjo minios jo draugų, kultūrininkų ir gerbėjų. Mums su J. Graičiūnu prie karsto prasiveržus, jis mane ragino ir stūmė:
       – Lysk, pakišk petį po karstu. Labai svarbu bus prisiminti, kad Binkį į kapines nešei!
       Nešėjai dažnai keitėsi, tai ir mudviem atsirado proga panešėti.
       Ir liko svarbu, kad K. Binkį dar gyvą suspėjau pamatyti ir ji amžinybėn palydėjau.
       Neužmirštu tų laidotuvių. Iki tol girdėjau kapinėse kalbant tik kunigą. O čia kalbėtojai drožia net Dievo vardo neminėdami. Ypatingą įspūdį padarė paskutiniu kalbėjęs Antanas Miškinis, kai jis, palipęs ant kapo smėlio krūvos, kalbą baigdamas K. Binkio posmą išrėkė:

       – Ei vija kanapija!
       Mūs palaimintoj šalyje
       Kas nuvyto, vėl atgyja!

       Ir nuo tų žodžių rūškanota, rudeninė pavasario diena lyg prašvito, krūtinėje palengvėjo.

Į viršų

       ANTANAS RIMYDIS

       Antaną Rimydį sutikdavau „Ūkininko Patarėjo“ redakcijoje, kai jam savo rašinį nunešdavau. Kai kada prie jo staliuko Konrado kavinėje prisėsdavau. Visada kalbėjo tyliai, švelniai ir ramiai. O prisimenu jį dėl dviejų dalykų. Kai Vokietijoje išėjo mano novelių rinkinys „Brydė Rugiuose“, bičiulis Juozas Krūminas man parašė laišką iš ligoninės, kur jis tada su A. Rimydžiu gulėjo. „Antanas Rimydis daug gražių žodžių apie tavo noveles pasakė“, rašė J. Krūminas. Tas sakinys mane labiau pradžiugino, negu kuri recenzija.
       Bet labiausiai ji menu dėl vieno jo poezijos posmo. Antanas Miškinis kartą atkreipė mano dėmesį: Įsiklausyk, Gražuliuk, į šias Antano Rimydžio eiles, tai gryniausia poezija. Šio posmo, poetinio vaizdo platumu ir nuotaikos subtilumu, dar nepralenkė joks mūsų poetas:

       – Žemaičiai anksti iš ryto kelia.
          Anksčiausia visam pasauly
       Pirma pagirdo bėrą žirgelį
       Paskui prikelia Lietuvos saulę.

       Balsą padrebindamas deklamavo A. Miškinis. Įsijaučiau ir tebetikiu, jog šis posmas vis dar nepralenktas.

Į viršų

       JUOZAS ŽENGĖ-ŽLABYS

       Juozas Žengė-Žlabys vokiečių okupacijos metais dirbo „Ateities“ redakcijoje. Tylus, kruopštus žmogus. Tuo metu rašė savotiškus archeologijos ar tai kultūros istorijos straipsnius. Atsimenu vieną apie kažkokį ceremonijų kardą. Bendradarbiai redakcijoje dėl to iš jo pasišaipydavo, todėl jis nemėgo jų spausdinti, o atnešdavo man į radiofoną. Mums originalios medžiagos trūko, tai mielai jo darbus skaitydavom per radiją. Tik jo rankraštį įskaityti buvo tikras vargas. Mašininkės niršdavo jo netvarkingą dantiraštį šifruodamos. Kartais, jis ilgėliau pasėdėdavo. Pasikalbėdavom. Vis mėgau jį paerzinti:
       – Jei ne aš, tai generolu būtum buvęs, – įgnybdavau.
       – Taigi, taigi... – draugiškai kikendavo J. Žlabys.
       J. Žlabys, gusarų pulko karininkas, už dalyvavimą voldemarininkų sukilime 1934 metais buvo nuteistas, pažemintas į eilinius ir paleistas iš kariuomenės. O aš, jaunas kareivis, tada buvau sukilimo malšintojų pusėje.
       A. Miškinis pasakoja Žlabį buvus paldienininkų pažiba. Buvęs trankus, ateidavęs jis į subuvimus uniformuotas, su išblizgintais „čebatėliais“ ir vis, vikriai besisukinėdamas, į aulus stekeliu mušdavęs. Dabar gi buvo toks draugiškas, kuklus, ramutėlis ir net kiek apšepęs. Ir tai visai nesiderino su Juozo Žengės pagarsėjusio soneto žodžiais:

       – Ir mano dalgio rankavėtas
       Suspaustas sąvaržos ir kietas!

Į viršų

       JUOZAS TYSLIAVA

       Juozo Tysliavos nesutikau, bet teko jo „Vienybėje“ kurį laiką darniai bendradarbiauti. Gėrėjausi kai kuriais jo eilėraščiais. Tačiau mano mintyje jis laikosi daugiausia dėl dar jaunystėje skaitytos satyros. Prisimenu Rakšties „Rakštyse“ skaitytą tokį posmą:

       Yra valstybė Lietuva,
       Yra poetas Tysliava.
       Maža valstybė Lietuva –
       Didokas vyras Tysliava!

       Taip tyčiojosi iš J. Tysliavos satyrininkas, kad Lietuva jam liko per maža.

Į viršų

       SALYS ŠEMERYS

       Salio Šemerio net iš tolo nemačiau. O jis toks artimas, nes kai man kas prikiša, kodėl neišleidžiu knygos, išdidžiai atsakau S. Šemerio eilėmis:

       – Ir
       Kai po tūkstančio metų
       Mano kapą,
       Kaip Tutankamono,
       Atidarys,
       Paskaitys ir pasakys –
       Parašė Salys Šemerys.

Į viršų

       DEJA, DAILININKAI

       Kai kieme po medžiu sėdėdamas skaičiau B. Railos „Paguodos“ skyrelį „Kolorito eksplozijos žavingumo burtai“, tai taip kvatojau, jog aprimęs būkštavau ar nepamanys kaimynai, kad išprotėjau. Tokią kandžią satyrą retai kada beužtinki. O ir pasimokyti yra ko – kaip rašyti linksmai rimtą straipsnį ir kaip nereikia meno parodų recenzuoti. Be to, kas yra menas ir kaip jį suprasti.
       Gi skyrius, „Deja, Adomas Galdikas“, sukėlė linksmų prisiminimų ir privertė dar kartą – susimąstyti apie dailininkų ir žurnalistų santykius. Ten B. Raila pasakoja apie jo ginčą, derybas su dailininku Adomu Galdiku. Besikeičiant nuomonėmis A. Galdikas taip smogė:
       – Tu žurnalistas, tai tavo pareiga rašyti. Mes kūrėjai, kada kuriam, tai irgi už dyką.. Iš anksto nieko nežinom, kaip bus. Mes tautai atiduodam savo kūrybą, o jūs žurnalistai turit apie tai rašyti, tai jūsų pareiga, jūs parmazonai, gyvatės, šėtonai...
       Manau, kad ir B. Raila nemano, kad A. Galdikas taip kalbėdamas buvo originalus, ar vienintelis taip galvojąs dailininkas. Man teko būti viename priešparodiniame dailininkų subuvime 1944 m. pavasarį, Lietuvos Dailininkų S-gos pirmininko Adalberto Staneikos bute. Po pirmininko S. Staneikos kalbos, kurioje jis sukviestus žurnalistus prašė parodą pagarsinti, pakilo dail. V.K. Jonynas. Ir ėmė griausmingai šaukti, kad jam buvo gėda klausyti pirmininko kalbos. Girdi, nėra ko dailininkams prieš žurnalistus klupčioti, kad jie rašytų. Dailininkai neša iškėlę meno vėliavą, o žurnalistai tik velkasi iš paskos. Jie rašys ir neprašomi, nes tai jų pareiga. Ir jei ne dailininkai, tai jie neturėtų apie ką rašyti, o kitas gal net ir badu nustiptų. Šitaip ar panašiais žodžiais pašūkavęs V.K. Jonynas suriko „Ergo“ ir trenkęs durimis išėjo.
       Ir kai A. Staneika su žmona, paraudę iš gėdos, puolėdą dailininkų svečius žurnalistus atsiprašinėti, dauguma dailininkų V.K. Jonynui smarkiai plojo. Dabar stebiuosi, kad šalia manęs sėdėjęs A. Galdikas neplojo, o atlaidžiai šypsojosi. Gi Juozui Keliuočiui dėl įžeidimo protestuojant, pritariamai galva linkčiojo.
       B. Raila sako A. Galdiką buvus choleriku, keikūnu, mėgstančiu pasiginčyti. Ir B. Raila mano, kad Paryžiuje po karo gyvendamas A. Galdikas aprimo, sušvelnėjo. O man atrodo, kad jau tą dieną jis buvo kitoks. Tuoj po kalbų priėjo prie mūsų dail. Leonardas Kazokas ir ėmė A. Galdiką gėdinti, kam jis priėmęs iš vokiečių profesoriaus titulą (1943 m. rudenį A.. Galdikui suėjo 50 metų amžiaus ir ta proga jis buvo pakeltas į profesorius). Liepė keltis ir viešai pasakyti, ką tokio ypatingo yra nupiešęs, kad būtų profesoriaus vardo vertas. A. Galdikui nesikeliant, L. Kazokas, garsiai A. Galdiką koliodamas, užsimojo jam kirsti į veidą. Aš nutvėriau jam už rankos, kažkas griebė iš užpakalio, vos jį keliese beišlaikėm. L. Kazokas veržėsi mušti, rėkavo, Staneikienė šaukė: „Gelbėkit Galdiką!“ Visi sukruto, tik A. Galdikas per visą sąmyšį išliko ramutėlis – neištarė nei žodžio, bet atrodė nei išsigandęs, nei supykęs. Tartum net nebūtų matęs nei girdėjęs. Tai toks susivaldąs, malonus, ramus A. Galdikas man ir išliko. Prisiminęs tą įvykį vis to stoikiškumo A. Galdikui pavydėjau.
       Dabar galvoju, kad gal tas tik ką gautas, profesoriaus titulas suteikė jam to orumo ir rimties, davė pradžią būdo pasikeitimui.
       Grįžtant prie dailininkų ir žurnalistų santykių sakyčiau jog, aplamai, dailininkai bendrų parodų aprasymus nelabai mėgsta. Bent toks įspūdis man susidarė iš pasikalbėjimų su dailininkais anais laikais Lietuvoje. Gi į rašančius žiūrėdavo su neslepiama panieka, kaip nieko neišmanančius. Va, jeigu apie jį vieną rašysi, tai gerai.. Tu ir išmanai, ir nekvailas. Rašyk ir apie parodą, bet tik jį vieną iškelk. Gink Dieve kitų nepagirk! Jį kad ir and šakių kilstelėsi, tai tvarkoj!
       Ar tų santykių pobūdis pasikeitė dabar ir ar jaunesnieji dailininkai jau taip negalvoja ir taip nepavyduliauja, aš neturiu jokių davinių.
       Tai tokie prisiminimai ir tokios mintys apniko mane B. Railos Paguodas beskaitant. Tikiu, kad kiti skaitytojai susimąstys ties kitokiais įvykiais, kitokius veidus prisimins, kitoki sielų spinduliavimai juos palies. Kiekvienoje grožinės literatūros knygoje skaitytojas turėtų rasti įvykių ir charakterių su kuriais jis galėtų identifikuotis, šen ir ten susimąstyti. Deja, nedaug tokių knygų turime. Kadangi tokį sąryšinį jausmą aiškiai apčiuopiame Bronio Railos Paguodų kronikas skaitydami, tai rodo, jog tos kronikos, dėl autoriaus įžvalgumo, erudicijos ir išdailinto sakinio, priartėjo prie gržinių veikalų. Todėl taip ir norisi jas grožinėmimis kronikomis pavadinti.
       Neramina tik pastarosios Paguodos įrašas knygos gale „Trečiosios (paskutinės) dalies pabaiga.“ Nagi? Netikiu Gal čia mus tik gąsdina? Žinau, dabar Bronys turi daugiau laiko, todėl dar akyliau lietuviškos kultūros vyksmą seka, per savo koštuvą sunkia ir į kultūros metraštį įrašo. Todėl dar yra vilčių kitų metraščio tomų sulaukti.

       „Dirva“, 1975-08-27
       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt