|
<< Atgal
IŠ CARLO SANDBURGO POEZIJOS
Gimęs 1878 m., laikomas žymiu Amerikos poetu. Jo poezija neturi rimo,
melodijos. Turi ritmą, bet sunkiai pastebimą. Jis rašo tūkstančius daiktų, vartoja
žodžius, koki tik jam pasitaiko. Vartoja totalinę tarmę ir kartais gatvės vaikėzų
posakius bei jų padirbtus žodžius. Kartais jo poezija virsta gryna propaganda. Jis
gyvena Chicagoje ir daugiausia rašo apie ją. Apie jos aukštuosius namus, gatves,
gatvės merginas, kurios nueina į kekšių namus. Dainuoja apie nuplyšusį griovių
kasėją ir seną italę su glėbiu medžių ant galvos. Fabrikus, plieną,
geležinkelius, eiles darbininkų trobesių, kurių užpakalyje moterys džiauna
baltinius. Kartais jis nuklysta ir ant didžiojo Michigano ežero, kuris tvyro prie pat
didžiausiųjų Chicagos dangoraižių. Jo poezijoj kartais suskamba ir romantiškų
motyvų, nudažytų be galo originališkom spalvom.
Marco Bauko vertimai iš anglų kalbos
Cibulių dienos
Šių dienų tauzytojui
Į viršų
CIBULIŲ DIENOS
Ponia Gabrielle Giovannitti šliurena Peorijos gatve kas rytas devintą valandą su
glėbiu mal-
kų ant galvos, išverstom akim ieškodama
žingsnio senom savo kojom.
Jos marti, ponia Pietro Giovannitti, kurios vyrą užmušė tunelio sprogimas dėl draugo
tarno
užsižiopsojimo,
Prakaituoja dešimt valandų per dieną, kai kada dvylika, kasdama cibulius Jaspero ūky,
prie
Bormanvillo vieškelio.
Ji sėda į tramvajų pusiau šeštą ryto, ponia Pietro Giovannitti, o grįžta iš
Jaspero su pinigais
už dienos darbą tarp devynių ir dešimties
vakare.
Pereitą savaitę ji gavo aštuonis centus už pintinę, ponia Pietro Giovannitti, kasdama
cibu-
lius Jasperui.
Bet šią savaitę Jasperas sumažino mokestį ligi šešių centų už pintinę, nes be
galo daug bo-
bų ir mergų atsišaukė į Daily News
skelbimą.
Jasperas yra Episkopalų bažnyčios narys Ravenswoode ir kai kuriais sekmadieniais
Jis išdidžiai poteriauja Niceno Kredą, o jo dukterys, viena iš vieno šono, kita iš
antro su-
stojusios, jam padeda.
O jei pamokslininkas kartais kartoja pereito sekmadienio pamokslą, tai Jaspero mintys
lekia
į jo 700 akrų ūkį ir kaip jis galėtų
padaryti jį našesnį.
Arba jis galvoja, ar nebūtų galima sustatyti toks skelbimas į Daily News, kuris
sutrauktų
kuo daugiausia bobų ir mergų į jo ūkį ir
sumažintų jo darbo išlaidas.
Ponia Pietro Giovannitti toli gražu nenusivylusi savo gyvenimu, jos džiaugsmas
vaikas,
kuris gims po trijų mėnesių.
Čia yra šios dienos vaizdas; aš galėčiau nupiešti jum kitą Giovannittų šeimos
vaizdą, kuris
bus rytoj,
Jų šeimos nariai eina su krepšiais pas apygardos agentą pupų, kukurūzų, miltų ir
molaso.
Aš girdžiu vyrus šnekant, girdi, vaizdi medžiaga romanui bei dramai. O aš sakau:
nėra gy-
vo dramaturgo, kuris galėtų atvaizduoti
dramoje seną ponią Gabrielę Giovannitti su
glėbiu malkų ant galvos, šliurenančią
Peorijos gatve devintą valandą iš ryto.
Į viršų
ŠIŲ DIENŲ TAUZYTOJUI
Tu atsisveikini... draskydamasis marškinius... rėkdamas apie Jėzų.
Iš kur tu išlaužei tą paikystę?
Ką tu žinai apie Jėzų?
Jėzus mokėjo švelniai kalbėti, ir, išskyrus keletą Jeruzalės bankininkų ir
aukštesniųjų, visi
mulėjo Jėzų, nes jis nieko neprigaudinėjo
ir, ką sakė, buvo teisybė, jis padėdavo ser-
gantiems ir diegdavo žmonėm viltį.
Tu atsivelki, spiaudydamas į mus žodžius, grūmodamas mum kumščiais, ir vadinimus
visus
prakeiktais durniais ir dar taip biauriai, kad
net putos drimba iš tavo snukio
tu vis tauziji, kad mes visi eisime tiesiai į
pragarą, ir tu visa tai žinai.
Aš skaičiau Jėzaus žodžius. Aš žinau, ką jis sakė. Tu manęs nepabaidysi. Aš
matau tave nu-
luptą. Aš žinau, kiek tu žinai apie Jėzų.
Jis nesiartindavo nei prie švarių žmonių, nei prie purvinų, bet jie visi jautėsi
švaresni, ka-
da pamatydavo jį praeinant.Tavo bankininkų,
ir verteivų, ir advokatų gauja pasamdė
mušeikas ir žmogžudžius, kurie pašalino
Jėzų iš gyvenimo.
Aš sakau: ta pati sauja, kuri palaiko tave, pervėrė vinim rankas to Jėzaus iš
Nazareto. Tie
patys sukčiai ir ginkluotieji, kurie dabar yra
su tavim ir tau apmoka, buvo prieš jį su-
judę.
Tas Jėzus buvo geras pažiūrėti, gerai uodė, gerai klausė. Iš jo kūno, odos ir
rankų palytė-
jimo sklido kažkas naujo ir gražaus, kur tik
jis pasirodydavo.
Tu, purvinas tauzytojau, apdrebi dumblu kožną žmonišką žiedą, raugydamas supuvusiu
kva-
pu apie peklos kančias ir žagsėdamas apie
tą žmogų, kuris švariai gyveno Galilėjoje.
Kada tu paliausi vertęs dailides statyti atsargos ligonines moterim ir mergaitėm,
išėjusiom
iš proto, išsiblaškiusiais dirgsniais dėl
tavo plepalų apie Jėzų? Aš dar kartą reika-
lauju tave:
Iš kur tu išlaužei tą paikystę? Ką tu žinai apie Jėzų?
Gali tu daužyti krėslus, kiek tik tau patinka. Sulaužyk visą vežimą baldų
kiekvienuose atlai-
duose. Verskis, per galvą, iki padvėsi,
atistok ant savo durno pakaušio. Jei tu ne-
gązdintum moterų ir berniokų, aš
palaikyčiau tave Jonu durneliu ir žiūrėčiau, kad tau
kiek sumestų.
Aš mėgstu pažiūrėti į gabų žuliką, bet ne į tokį, kuris tegali įvaryti tik
baimę ir ligą.
Aš myliu vyrą, kuris drąsus ir gali kuo savotišku pasigirti. O tu esi tik molio
motie-
jus, tik suktai imituoji tuos daiktu, kuriuos
Jėzus norėjo duoti visiem dykai ir lygiai
naudotis, kaip oru ir šviesa.
Tu pasakoji žmonėm, skurstantiem lūšnose, kad Jėzus gerai atmokėsiąs jiem,
suteikdamas
dvarus padangėje, kai jie numirs ir kirmėlės
juos suės.
Tu pasakoji departamentų krautuvių mergaitėm, dirbančiom už 6 dol. savaitėje, kad
visa, ko
jom reikia, tai Jėzaus; tu paimi plieno tresto
pelę, mirusį nepradėjusį gyventi, žilą ir
susitraukusį keturiasdešimt metų amžiuje,
ir tu liepi pažiūrėti į Jėzų ant kryžiaus, ir vis-
kas jam būsią gerai.
Tu sakai vargšam, kad jiem nereikia daugiau algos, ir nors žiauru blaškytis be darbo,
Jėzus
padarys viską gerai, viską gerai, visa, ko
jiem reikia, tai suprasti Jėzų taip, kaip tu
jį nupasakoji.
Aš sakau tau: Jėzus nepakęstų tų nesąmonių, kurias tu plepi. Jėzus elgėsi kitaip.
Jeruzalės
bankininkai ir advokatai pasisamdė mušeikas
ir žmogžudžius užmušti Jėzų tik todėl, kad
jis nesusidėjo su jais. Jis nesėdėjo vienam
suole su dideliais vagim.
Aš nenoriu, kad mano tikėjimas būtų tik melas ir pliauškalai, kokio tauzytojo
paleisti.
Aš nepriimsiu sau tikėjimo nė iš vieno, kuris niekad nedirba pats, tik jo liežuvis,
ir nieko
daugiau neturi galvoje, tik moters veidą
amerikoniškame sidabriniame dolery.
Aš reikalauju tave parodyti man, kur tu išliejai savo kraujo nors lašą.
Aš buvau tame Jeruzalės priemiestyje, kurį vadina Golgota, kuriame prikalė jį, ir aš
žinau,
jei tik tas padavimas yra teisingas, kad tikras
kraujas tekėjo iš jo rankų, vinim per-
vertų, ir kad buvo tikras kraujas, kuris
purškė raudonais lašais nuo romėno kario kalavi-
jo iš perverto šono to Jėzaus iš Nazareto.
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|