|
<< Atgal
Antanas Biliūnas
ŽIRANTAS
Temo.
Gatvėj buvo nachališkai nuobodu. Juodai pilkos
padangių aukštumos, kosėdamos nejaukiais rudens vakaro sielvartais, sijojo žemėn
skystas miglas, kuriose tingiai teliuskavosi susinarpliojusios pilnos šešėlių miesto
gatvės.
Ėjome dviese: aš ir šaltos drėgmės pritrenktas
nuobodulys. Nuobodulys, atšipusiais geiduliais knaisiodamas moterų kojas, slinko pirma
manęs. Kelią jis žinojo. Jis gerai žinojo tuos tamsius tarpugatvius, kur už menkus
užsimiršimo šlakus tiek daug kartų naktim pardavinėjau savo dūšią ir mėčiau
purvinon aslon likimo suskaitytus širdies tvaksėjimus.
Didžiųjų gatvių toluma alsavo sunkiu nervingu
nuovargiu.
Staiga nuobodulys atsilošė atgal ir, įsivyniojęs
į beformius skystų miglų glėbius, dingo. Sustojau. Prie pat manęs, tarpuvartėj,
stovėjo J i s a i. Nuliūdęs ir nelaimingas. Aš Jį pažinau pirmu pažvelgimu,
nors paskutinį kartą su Juo buvau matęsis tik vaiko dienom. Anuo metu Jisai buvo
kitoks. Kai vakarais, motinai kugždant maldas, Jisai prieidavo prie mano lovos, Jam
pečius dengdavo gražiai iškedenti juodbruvi plaukai, o atlapotoj krūtinėj švitėdama
liepsnodavo širdis. Dabar Jisai stovėjo nuliūdęs ir nelaimingas. Basas Jo kojas
dilgino drėgnas purvas, sunešiotuose Jo rūbuose braidžiojo šaltos miglos, o per
sustyrusius plaukus ir barzdą ropojo drumzloto vandens lašai.
Tai Tu? Tai Tavęs kadaise šaukdavosi mano
motina nakties maldose? Tai Tave motina, būdama nekalta, pradėjo?
Jisai, atsirėmęs šiurkščių plytų sienos,
liūdnai šypsojosi.
Kogi Tu tyli? Kogi Tu čia stovi, sušlapęs,
basas, susdriskęs? Juk ar ne Tavo gi namų didybė užmetė savo šešėliais
aukščiausias pasaulio bokštų viršūnes? Juk ar ne Tavo gi kiekvieną atminimą
išnešioja po visą žemę kvepiančių smilkylų bangos, nuskardina amžinai gyva malda?
Jisai šypsojosi.
Tu nuliūdęs ir nelaimingas? Juk ar ne Tavo gi
veido alkanos milijonų akys? Juk ar ne Tavo gi širdin suplaukia milijonų meilė ir
viltys? Juk...
Man šalta... sudrebėjo pamėlynavusios Jo
lūpos.
Per du tūkstančiu metų nenumiręs balsas
užgniaužė mano gyslose kraują.
Man šalta... pakartojo tas pats balsas,
kurio prieš du tūkstančiu metų klausėsi tolimųjų pietų mėlynasis dangus ir
melsvose tolumose dingstančios tyrumos.
Man šalta...
Aš tirpau. Veidą man dilgino gėda, o iš akių
košėsi ūkanoton vakaro tamson nusiminimas. Juk ir aš kalbėjau Jam tą patį, ką
kalba milijonai, gal būt, Jį mylėdami ir Juo pasitikėdami, bet užmiršdami, kad Jam
šalta...
Tarpugatvy plevėsavo iš greta ūžiančio restorano
langų išsinėrę blankios šviesos kaspinai. Pažvelgiau į vis liūdnai besišypsantį
Jį. Man pagailo. Pirmą kartą man pagailo Jo.
Einam. Sušilk nors ten, kur už menkus
užsimiršimo šlakus aš pardaviau savo dūšią.
Jisai linktelėjo.
Mūsų atėjimo restorane niekas nepastebėjo.
Restorane buvo nakties nuotaika: salės gale iš po storo rausvos pudros sluoksnio
rangėsi kažin koks keistas šokis, kurio keisti zigzagai įgudusiai aštrino atšipusius
geidulius ir budino liguistą nakties vaizduotę.
Atsisėdome nuo visų kiek atokiau, vienas priešais
antrą. Jisai pirštais nušukavo nuo nusvirusių plaukų vandens lašus ir peržvelgė
restoraną tuo pačiu žvilgsniu, kuriuo laimino pasaulį nuo kryžiaus tada, kai plyšo
uolos ir saulė užtemo.
Ant stalo putojo du bokalai. Vieną jų stumtelėjau
Jam.
Išgerk. Jeigu Tu, žmoniją atpirkdamas, gėrei
tulžį, tai išgerk dabar su tuo žmogum, kurio Tu vis tik nesi atpirkęs, o jeigu ir
buvai kada atpirkęs, tai žinok, jog jis nūn vėl kažin kieno ir kažin kam parduotas.
Jisai pakėlė rankas ir suvilgė sutrūkusias savo
lūpas bokale. Tuo metu šlubčiodami šviesos šešėliai nuslydo nuo tų vietų, kuriose
tebesėtrijo prieš du tūkstančiu metų vinim išgręžtos ir dar neužgijusios Jo
rankų žaizdos.
Išgąstis padūzgeno mano sąmonėn. Restorane
parduota dūšia rėkė. Rėkė baisiai ir klaikiai, kad po dviejų tūkstančių metų
iš žaizdų tebesikošia pakraujavęs vanduo, ir Jisai dar nemirė.
Jisai suprato. Jisai žiūrėjo iš širdies širdin.
Dar neužgijo... Jo balsas priminė
nuostabią ir tylią tyrumos palmių kalbą.
Juk Tave gi, rodos, užmušo? Tai kam gi Tavo
žaizdos tebesėtrija, ir Tu gyveni?
Mane ir užmuša tam, kad aš tūkstančius metų
gyvenčiau.
Gyventum? Kam? Ne gyvenimo Tavo, bet mirties yra
alkanos praeities ir šių dienų nuodėmės. Juk Tave gi ir užmušo tam, kad Tu
atpirktum jas.
Aš niekumet ir nieko neatpirkau.
Tai kam gi apie Tavo atpirkimą skelbia?
Aš neskelbiau ir neskelbiu. Aš tik žiruoju...
Ką?
Jūsų vekselius... Jo balsas sudrebo. O
gyvenu tūkstančius metų tam, kad jūs turėtumėt ką užmušinėti; kad jūs
turėtumėt žirantą, kuris išpirkinėtų iš jum pelningų bankų savo mirtim žiruotus
jūsų vekselius.
Jisai nutilo. Restorane moderniška muzika skleidė
apsiblausimą.
Staiga Jo žvilgsnis pakilo iš gyvenimo pakalnių:
Jūs maldaujate mano žiro meilei, o
supirkinėjat neapykantą; reikalaujate mano žiro taikai, o prekiaujat karais; vagiate
mano vardą teisybei, o globojat ir keliat neteisybės pramonę; afišuojate mano širdį
atleidimui ir pasigailėjimui, o gaminat kasdien milijonus bausmių; išsėmėte mano
veidą šviesai, o žliaukiančia tamsa apipurkštę sąžinei akis, skelbiate
atpirkimą... Ne, aš jūs neatpirkau! Aš tik žiruoju jūsų vekselius ir nauja mirtim
juos išpirkinėju. Prieš du tūkstančiu metų aš viską dovanojau. Bet dabar, kada
išėmėte iš mano širdies dovanojimą, aš jus kaltinu! Aš kaltinu, kad visose
kryžkelėse mane užmušinėdami, tūkstančius metų neleidžiat man numirt! Aš
kaltinu, kad visose kryžkelėse pristeigę žiravimo biurų, netikrų savo vekselių
reklamas apraudėte mano kančiom! Aš kaltinu, kad jūs gyvi esate ne mano gyvenimu, bet
mirtim!...
Jisai nutilo ir mąstė tol, kol Jo išblyškusiu
veidu nusiyrė dvi ašaros.
Kai pakėliau galvą, Jo jau nebebuvo. Aš verkiau.
Man pagailo. Pirmą kartą man pagailo Jo, užmušto, bet tūkstančius metų
gyvenančio ir žiruojančio mūsų vekselius...
O restorane draskėsi ir plėšė smagenis keistas
šokis.
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|