P A S T A B O S
————————

1) Jūs ne tie,
2) 20.000,
3) Literatūros krizio nėra,
4) Draugas be butelio,
5) Ko mes skundžiamės,
6) Apie visokias glorifikacijas

Į viršų

JŪS NE TIE!

       Apie juos reik kalbėt, reik rašyt. Ne todėl, kad jų viešas pasirodymas mus džiugintų (kiekvienas jaunųjų pasirodymas sveikintinas. Ypatingai mum). Bet reik kalbėt kaip apie faktą ir kiek tas faktas reikšmingas. Šiuo laiku, kada senieji valstybiškai — tautiški dailininkai, įsitvirtinę „pelėdijadoj“, gauna nemažas algas, kada jie statosi dviejų trijų aukštų namus ir skundžiasi sąlygom (žiur. „Diena“), teisindami tuo savo visišką surembėjimą, — pataikė laiku pasirodyt jaunieji dailininkai. (Jie atidarė savo darbų parodą kovo 23 d.). Visi laukė kažko naujo, reakcingo seniam, entuziastiško, revoliucionieriško... O iš tikrųjų rado tuos pačius Kalpokus, Šileikas, Žmuidzinavičius, Šklėrius. Tik silpnesnius. Juk jie tiek dar nesavaimingi, tiek silpni linijoj, tiek kompozicijoj, tiek nenusivokia  d a r b o  p r a s m ė j! Perėjusį visas penkias paveikslų sales žiurovą nuvargina ta pati šabloniška spalvų gama, tie trafaretiški „užkandžiai“ (nature morte'ai), anot vieno parodos lankytojo.
       Jei vieno kito esama ir gabaus, talentingo (Br. Pundzius), jei vienas kitas stengiasi išsilaužt iš saldaus tautiško impresionizmo à la Žmuidzinavičiaus, stengias traktuot naujoviškai ir ieško, knisasi formoje (Truikys, Samulevičius), bet visai užmiršta kitus paveikslui reikalingus esmės dalykus — tai jau nedovanotina. Šitokius eksperimentus galima atelje ir palikti.
       Kažkas, recenzuodamas jaunųjų dailininkų parodą periodikoje, džiaugės, kad juose nesama romantikos. Bet juk jie seniausios markės romantikai! Jie tebepiešia tuos pačius valgomus ir nevalgomus „nature more'us“, jie tebepiešia varpines, bakužėles, kryžiukus, gatves mėnulio šviesoj, bet jie užmiršta žmogų. Jei jie ir duoda žmogų, tai pažįstamų portretus, gimnazistes bei ponias. Jie užmiršta darbo žmogų, uostus, smukles, kalėjimus, dirbtuves, pilnas minios gatves, jie nerodo kaimo skurdo — jie rodo romantiškai saldžią kaimo bakužės idiliją. Jokios akcijos, jokio sąryšio su gyvu gyvenimu, jokio to gyvenimo reikalavimų nujautimo.
       Mes iš jaunųjų menininkų turim reikalaut, kad jų dirbami darbai būtų aktingi, kad jie savo paveikslam duotų naują dvasią, naują gyvenimo turinį, kaip davė savo laikam   D a u m i e r,   I s r a e l s  ir kaip duoda dabar mūsų laikam   G e o r g e  G r o s z  ir kiti. Šiuo laiku Vak. ir Šiaurės Europoj mene einama prie naujojo realizmo, kuriam pavyzdžiu čia galima būtų priskirti eiles olandų, norvegų, vokiečių ir kitų tautų dailininkų. Pav., net ir toks  P i c a s s o, seniau už paveikslo formą guldęs galvą, dabar pritaria, kad paveikslo turinys — svarbus dalykas, kad temos pasirinkimas — ne mažiau svarbus ir kad menas turi būt aktingas.
       Čia jauniesiem draugam mes norime nurodyti mum visais atžvilgiais priimtinas Ign. Šlapelio mintis apie ateities meno gaires, surašytas „Meno Kult.“ š. m. Nr. 6. Šiandien visur pasauly mažai domimasi prabangos, vad. grynojo meno dalykais, bet reikalaujama tokių meno daiktų, kurie atlieka gyvenime tam tikrą praktikos vaidmenį, kurie turi ryšio su pačiu gyvenimu. Šis meno gyvenimo reiškinys yra simptomingas ir nurodo linkmę, kuria menas eis netolimoj ateity. Meno, kaip ir ateities žmogaus socialiniam gyvenime, individualizmas bus gerokai pažabotas, ir amžinai kovojąs už klasių, luomų idealus žmogus pasiaukos daugiau kolektyvui. Menas išeis iš buduarų, paveikslai išeis iš siaurų rėmų į gatves, į geležinkelių stotis, į anglių kasyklas, į klubus, į fabrikus — visur, kur dirba žmogus, kur jis gyvas.
       Jaunieji menininkai savo katalogo įžangoj lenkia galvas prieš kritikus ir nedrąsiai prašosi nurodyt jų gairių paklaidas, — tai galima padaryti: — jokių gairių jus neįsmeigėt! Argi tai gairės, argi tuo, ką jūs kuriat, jūs atstovausit toliau lietuviškąjį meną?! Negali būti! Jūs patys prisipažįstat nežiną, kur einat, jūs ne tie, kurie turėjo išeiti į dabarties Lietuvos meno frontą.
       Gal jūs dar pamatysite, kad gyvenate mūsų dienų gyvenimą. Jei ne, — mes laukiam kitų, kurie ateis pačio gyvenimo reikalo, būtino reikalo pašaukti kurti ne tokio meno, kuris gal šimtatūkstantąjį kartą kartoja seniausias temas ir motyvus, bet kuria aktingus meno daiktus, glaudžiai su gyvenimu susijusius, tam gyvenimui reikalingus, įžiebiančius žmonijai naujo geresnio gyvenimo troškulį ir aktingai kovojančius dėl geresnės žmonijos ateities.

Į viršų

20.000

       Iš priekio du, o paskiau du kartu po du nuliu.
       Ir vis tai literatūrai. Ir vis tai tautinei. Verta ir Dlugošą, ir Narbutą, ir visas Vytauto kronikas pavartinėti. Po visų tų vartymų, pageltusių lapų laižymų, po to visko gims „kūriniai“, kaip budinkai mūriniai.
       Bet mes klausiame: ponai, ką turi bendro šis visas reikalas su literatūra?
       Ko mes už tokią sumą pinigų norime?
       Jeigu rašytojam nebūtų iš anksto užkartas toks „sąmonigas“ reikalavimas, galėtume būti optimistai ir iš tikrųjų laukti ko nors nepaprasto mūsų literatūroj.
       Kalbant rimtai, iš viso mes griežtai nusistatę prieš visokias pašalpas literatam. Mes perdaug gerai gyvename, kad mum pašalpos būtų reikalingos. Mes visi činaunykai sau. Toki patenkinti. Valstybiški. Optimistiškai nusistatę. Ir kuriem galam pašalpų?

Į viršų

LITERATŪROS KRIZIO NĖRA

       L. Gira užginčijo, kad literatūros krizio nėra. Baisiai aišku. Ypač aišku dabar, kai paskirti 20.000 litų. Gira čiupo plunksną ir valiai rašyti tokią knygą apie Vytautą, kurios žada atspausti 3 milijonus (kad kiekvienam Lietuvos žmogui nuo lopšio iki grabo užtektų ir dar atliktų). Be to, Gira nesvietiškai pasipiktinęs ant Binkio, kam tas ruošiasi nuo 20.000 nusinešti porą nulių už kalamą poemą apie Vytautą Didįjį. Binkis visom keturiom puola Norkų, kad to knyga bloga. Girdi, kai aš parašysiu apie Vytautą, tai bent bus! O! Matyti, Binkis bus atatikęs tikrą savo literatūros kryptį ir ko gero už jos teisingumą su priešais užsikrimsti gali. Tai tau, brač, ne „futurizmas“. Su juo ėjosi lengviau durnių voliot. Dabar tuoj aišku, kad žmogus subrendęs pasidarė. Tarp kitko ir Inčiūra „sąryšy su Vytauto Didžiojo metais“ ant ežerėlio pradėjo rymoti. Dieve gink, nesušlapk, brol, vyžų.
       Tai kurgi čia dabar po visos to literatūros krizis?

Į viršų

DRAUGAS BE BUTELIO

       Jeigu nori, kad būtų kas nors tau draugu, tai yra dvi priemonės: statyk butelį su šnapsu arba duok per ausį. Rezultatai tie patys. Su p. Škliaru (poetu) butelio negėrėme. Bet jis taip mus pamėgo, kad kur būvęs, kur nebūvęs ir traukia „literatūrinį molodniaką“ per „Naše Echo“ dantį.
       Mum tas labai malonu, bet kas čia pamačijo?

Į viršų

KO MES SKUNDŽIAMĖS

       Tėvai romantikai ir „futuristai“ gailiai verkia ir aimanuoja, kad literatūrinių premijų Lietuvoj nieks neskiria. Ir kaip jie Dievą į medį šokina!
       Štai „Jaunųjų pasaulis“ jau trečią literatūros premiją skiria: I — 20 litų, II — 30 litų ir dabar jau III — 50 litų. Palauksime — privarys iki 50.000 litų. Tada mūsų romantikai ir „futuristai“ vėl galės griebtis už krūtų ir kurti kokį nors nežmoniškai klasiškai romantiškai — futuristišką kūrinį.

Į viršų

APIE VISOKIAS GLORIFIKACIJAS

       E. Radzikauskas rado naują neišsemiamą sritį savo milžiniškos vertės kritikos studijom: pradėjo glorifikuot žvaigždes ir saules. Toliau, žinoma, eis rūtų, mėtų, žirgelių, kamanėlių, tymo balnelių, aukso pentinėlių, jaunosios mergelės ir k. ir k. daiktų glorofikacijos, kuriom medžiagos darbštusis mūsų kritikas, be abejo, neišsems ligi savo amžiaus galo, nes mūsų romantikų tiek priglorifikuota, kad gali pražilt plaukai, ir vis neišstudijuosi visų tų glorijų. Bet mes negalime suprasti, kuriam galui gerb. kritikas dėl tokių mažmožių tiek vargina savo galvelę ir stengias pirma laiko pražilti.

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt