|
<< Atgal
NAUJO EILĖRAŠČIO FAKTAI
Mėginimas poetiškus faktus aiškinti KNYGOM
Lietuviška kritika perdėm buvo kleboniška.
Tarytum klebonas per išpažintį, taip santykiavo kritika su literatūra: autorius
lyg būtų nusidėjėlis, o knyga nuodėmė.
Tokia ne tik vieša nuomonė susidarė, bet ir
patentuotus kritikus abejonė neapima dėl tuščios jų pačių frazeologijos, kaip
abejonė nesugundo ir kleboną, kasdien beprasmiškai kartojantį savo ritualą. Nuo tų
abejonių vienas ir kitas slepiasi po abejotinos vertės teologija: klebonas, vadinasi,
amžino Dievo, o kritikas amžino grožio.
Tačiau reikia padaryti galas kleboniškam
santykiavimui su literatūra. Kritikos reikalas literatūros fakto išaiškinimas.
I.
Prieš mane štai faktai lietuviško
eilėraščio:
1) Bronys Raila, BARBARAS RĖKIA.
2) Jonas Šimkus, PASAKOS IŠ CEMENTO.
3) Kazys Jakubėnas, MIEGANTI ŽEMĖ.
Tuos faktus išskiriu iš kitos daugybės faktų,
nes tai paskutiniai trys faktai lietuviško aktingo eilėraščio, kuris
pasiryžęs išvežti lietuvišką poeziją į aktingos visuomenės gyvenimą.
Tie nelaimingi žmonės
(atsiprašau, jie gal ir labai laimingi žmogiškos menkystos laime), kurie prakaituoja
padaryti literatūrą kapstydamiesi ant amžino grožio mėšlyno su rūtų vainikėliais,
su klebonais bei vikarais, bedainuojančiais savo griešnas meiles ir jas priskirdami
tėvynei*, ak, tai gali būti pelninga, bet visai negarbinga ir
nežmoniškai žiopla reliatyvizmo laikais. Gira ir tas nesmagiai pajuto, kad kažkas
ne taip, kad į praeities stiprybę kažkas nelabo įsitrynė. Dėku, L. Gira,
už prisipažinimą, tik tas nelabas, kuris praeities stiprybę gadina, kuria ateitį. Ir
dabar lietuviškas eilėraštis ne tas, kuris garsią praeitį mini (bus įdomu
konstatuoti faktas, kiek įstengs garsią praeitį paminėti už 20,000 litų!), bet tas,
kuris organizuoja lietuvių tautą aktingiem darbam, kuris kelia lietuvių tautos
visuomeniškąjį bei kultūriškąjį aktingumą.
B. Railos, J. Šimkaus, K. Jakubėno minėtos
eilėraščių knygos turi tos tendencijos, nors jų aktingumas ir savaip kiekvieno
reiškiasi. K. Jakubėno Mieganti žemė susėmė tautos sielvartą ir praskambėjo
atūžiančių vėtrų žinia; J. Šimkaus Pasakos iš cemento prabilo
agitacija už naują eilėraščio programą apie kumelius, turinčius 1001 jėgą,
kurie Lietuvą turi išvežti iš nakties lietuviškos; B. Railos Barbaras
rėkia, ne barbaras rėkia, bet lietuviškas bernas, atėjęs užkariauti savo žemės
kultūros kūrybai, kelia galingą maištą jaunyste tapyta ne ekspresioniškai,
jaunyste pačia ekspresija.
Tokios tendencijos eilėraščiai nepalyginti
vertingesni, negu eilėraščiai be tendencijos, vadinasi, su tendencija
visokiariopos menkystos sielos (nelemtų!) virpėjimų. Sutinku, poetas turi teisę
apie save kalbėti, bet tik su maža pastaba: jeigu pro poeto lūpas tauta kalba.
Kazio Jakubėno eilėraščiuose tauta kalba, kaip
lūšnelė verkia rudenį tamsiausią juodą vakarą, kaip žaliam sode iš bado
kariasi vargo broliai, motinos rauda sūnaus, kuris krauju palaistė žemę, o
lietuvaitė jau nebe ta su rūtų darželiais, o pas Kauną, pas žalią ir
mieląjį Kauną, sūnūs be laimės atsisveikina tėvynę plaukti Pietų
Amerikon naujos tėvynės ieškoti, nes žalioj tėvynėj dirvos verkia, rytojaus ilgis
naujo. Apie tą naują rytojų vėtrų atūžiančia žinia dainuoja poetas. Ir
mieganti žemė bunda. Tą žemę kelia poetas, organizuodamas bendrą didžiulį
sielvartą, ir todėl tie žodžiai pasakyti pirm laiko apie save skamba galingiau, negu
pranašų lūpose: Oi, nesakykite: sutemo, ir laisvės dainius pančiuos. Ir nors
tirščiausias rūkas slėgs dar žemę, matau aš: galas kančiai.
Ką gi, nelaimingi simbolikai, nesuskubę sukurti
tautai simbolio, jaunoji karta, kad ir prievarta, pasak F. Kiršos, simboliška, imasi jus
pavaduoti, sukurdama tautos kančios, gyvybės ir išsilaisvinimo simbolius.
O jūs, neva lietuviškos
markės futuristai (geriau tiktų alijošininkai**), į visus
keturius nelemtus vėjus išsiblaškę, ne jūs pareiškėt plieno ir cemento valią
Lietuvai, bet jaunosios kartos atstovas Jonas Šimkus lieja plieno ir cemento
programą, veda tarp dangaus ir žemės gelžkelio linijas, (žinoma, tik tam, kad
dangaus tuštybes parodytų), sumanė nedalią kietai užplombuot ir iš tėvynės
pašalint. Čia futuristiška poezijos programa. Tarp vaisinio pašaro, tarp
eksportinio sviesto statinių šiandien gimė nauja estetika kirviu kerta Bronys Raila
ir skaito iš delno, raukšlėm pajuodusio, kurs ardo dirvonus sužėlusius. Taigi,
alijošininkai, užteks jum veidmainingai slėptis po futurizmo kauke. Jaunoji karta
reiškia savo kūryba tikro futurizmo, o ne futurizmo po marijonos padurku arba dar
blogiau. Tai Bronys Raila nacionalinį šunį perpiauna internacionaliniu ekspresu, tai
jis atgieda: Penkių kontinentų visai buržuazijai: tempo! Ei! Tempo! Urmu į
kapus... tai jo plieniniu eilėraščiu Penkių kontinentų darbo kolonos žingsnį
tvirčiau! žengia.
Kova tarp senosios ir jaunosios mūsų literatūros
kartos daugiau negu neišvengiama kova tarp senatvės ir jaunatvės. Tai kova tautai
išlaisvinti iš visokiariopo nuskurdimo, tai kova dėl kultūros. Ir ta kova, nežiūrint
to, kokias griežtas formas bepriimtų, būtina ir reikalinga tautai, kuri nenori
užtrokšti.
Tos nepriklausomybės galingi aidai judina žemę,
tuos aidus metališkai organizuoja jaunosios kartos poetai, ir tie eilėraščiai, kuriuos
jie daro, maršu skambės Lietuvai, pakilusiai dideliam žygiui.
II.
Suprantama, kad ne atsitiktinai jaunosios kartos
literatūros programiniu pagrindu paimtas aktyvizmas. Ir be reikalo nususęs lietuviškas
biurgeris, tikras kačių mūkelė, stengėsi primerkti ir taip jau atžlibusias akis bei
suprasti aktyvizmą pagal plokščios savo galvos konstrukciją. Ne, ponai. Mes griežtai
pasisakom už žmogiškos asmenybės aktyvizmą. Ir mum, rašytojam, tas aktyvizmas
reiškia ne tik ideologiškai, bet ir žodžio apdirbimo literatūros technikai.
Tegu techniškais laimėjimais šiandien mes
nesigirsime, bet ir jokiu būdu savos literatūriškos technikos nemainykime su
primityviška technika, šlubuojančia raišu įkvėpimu ar persikvėpimu. tas maždaug
vistiek: ar įdvėsęs šuva, ar perdvėsęs (čia tik žodžio turiniui išaiškinti
sugretinimas). Neimponuoja mum ir vėjų pačių save nušvilpusių meisterių
akrobatika. (Ak, nedovanai meisteris turi lietuvių kalboj dvejopą turinį).
Mes žinome ir blaiviai reikalą įvertiname
literatūros amatas reikalingas, kaip ir kiti amatai, tobulėjančios technikos. Ypač
mūsų technikos amžiuj. Todėl mes nesidžiaugiam, kaip, pavyzdžiui, vyresnioji karta,
kurie vieną kitą mažmožį nusitvėrę iš svetimų literatūrų, manosi net
literatūros mokyklas sudarę arba iš naujo Ameriką atradę, ne, mes jau
pareiškėm, kad poetinėm priemonėm nesivaržysim, ir dar daugiau galim pareikšti
mes nematome reikalo kuo greičiausia literatūros mokyklą daryti, nes mūs tikslas
lietuvišką literatūrą padaryti. Darbo procese mes panaudosime visas mum tinkamas
priemones, nes mum reikalingos visos priemonės, kuriom galima padaryti gerą ir vertingą
daiktą.
Trijų čia minimų mūsų eilėraščių darbininkų
padaryti daiktai gėdos mūsų eilėraštiškai technikai nedaro. Ne vienas eilėraštis
iš tų trijų knygų galėtų būti garbingai išspausdintas ir užsienio literatūros
progresyviškos technikos žurnaluos.
J. Šimkaus ypač gerai padaryta Daina apie ilgą
šūvį. Tai bene vienintėlis lietuvių literatūroje vykęs panaudojimas liaudies
dainų priemonių. Dar vienas kitas eilėraštis ir daugumas posmų visai gerai
sukoncentruoti. Posmo konstrukcija ir aplamai eilėraštiško sakinio bene bus nustelbus
viso eilėraščio konstrukciją.
Kazio Jakubėno eilėraštinė technika gal tiek
nepuošni poetinėm priemonėm, bet ji galinga savo lyriška jėga ir nusakymu tokių
dalykų, kurių kitas dėl oficiališkų priežasčių pasakyti negalėtų. Tai irgi šiom
nelemtom dienom reikia priskirti prie technikos laimėjimų.
Bendrai jaunoji literatūros
karta ir savo darbo technika tiek pajėgi, kad net paprastas skaitytojas lengvai pastebi
jos prasmatnumą, palyginus su vainikuotosios literatūros technika***.
Techniškų laimėjimų registravimu galėsim
užsiimti vėliau. Dabar dar tik pradžia darbo proceso. Bet jau čia minėtas knygas
galim įrašyti į aktingosios poezijos aktyvą. Tas aktyvas didės. Tas aktyvas suves
kada nors lietuviškos literatūros aktingą balansą.
Mano mėginimas aiškinti paskutinius poetiškus
faktus tuo tarpu gali būti baigtas. Tegu ne pilnai ir kai kur šiurkščiai nukalbėjau,
bet vardan tos Lietuvos dabar, aplamai, nepilni straipsniai, o dėl šiurkštumo, tai aš
laikausi principo: kalbant lietuviškais žodžiais kalbėti lietuviškai: taip, kaip
po šiaudinėm pastogėm kad kalba.
KAZYS BORUTA
Kalba autentiška
____________
* Gera tema lietuviško doktorato
dizertacijai: iššifruoti kunigiškų eilėraščių tėvynės ir kitokią meilę.
Medžiaga gausi ir būtinai reikalinga ištirti. K.B. (Atgal>>>)
** K. Binkio futurizmas ne tik
sualijošėjo, bet ir sukunigaikštėjo. Nelemtai pasigedo bent brošiūros apie
kunigaikščius. Ir kam gi tada su futurizmu vozotis! K. B. (Atgal>>>)
*** Grynai techniškų studijų apie
lietuvišką literatūrą duosime tolimesniuose Tr. Fr. numeriuose. Tuo tarpu su
gerb. skaitytojais mes turime daug aktingesnių dalykų aptarti. Red.
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|