Pr. Daugnora

       REALIZMO RENESANSAS

       Subrido mūsų prozaikai į nususimo balą ir dabar atsiraitę kelnes dairosi. Nėra kur bristi. Visur vienodai gilu ir dumblina. O tos balos didelės esama. Todėl ir trypia mūsų literatai vietoj, ir iš to trypimo darosi kartais išminkytas dumblas, o kartais romantiškai tautiškos dujos, nieko bendro su literatūra neturinčios.
       Tuo tarpu kažkoks romantiškas idealistas stovi balos pakrašty ir mosuoja: girdi, temų pakaks, tik, vyrai, nenustokit idealizmo, nenukrypkit nuo „tėvynės meilės“.
       Ir štai, neminint jau daugybės niekų anksčiau pridarytų, naujas „Vairas“ užsibrėžęs pagal užsakymą „tėvynę mylėti“.
       Ir „bemylėdamas tėvynę“, bepiršdamas idealizmą, šį paskutinį priveda prie kilpos ir pakaria. Dailiojoj literatūroj stengiasi tą padaryti Faustas Kirša. Vyrui užsakydino „tautiškos meilės“ leidėjas straipsnį apie lietuvių literatūrą. Parašyti gi reikia ką nors (irgi tur būt idealizmas!). Na, ir duoda.
       Kabalistikos pagalba suskaičiuoja Lietuvos literatus, pacituoja Čiurlionienės kažinką beprasmišką dviem žodžiais pasakomą ir žengia prie idealizmo muilinimo.
       Nejaugi tai idealizmas, kad netikusiai suprakaituosi pasaką apie senovę ir iškelsi kažkokį nebūtą didvyrį, kurio tikrumoj toli gražu nebuvo ir negalėjo būti?
       Nejaugi ir tai idealizmas, kad labai gerai apmokamas parašysi apie tėvynės meilę eilėraštį, apysaką ir pagaliau kritikos straipsnį?
       Idealizmas – tai veržimasis, tikras entuziastiškas veržimasis į tai, ko nėra, į tai, kas, rašytojo manymu, turėtų būtinai būti.
       Ir kiekvienas materialistas, jeigu tik jis su entuziazmu stengiasi savo idėjas išskleisti ir įgyvendinti – yra didžiausias idealistas.
       Literatūra kuriama su entuziazmu, su dideliu užsidegimu (ne pagal užsakymą) yra idealizmas, nors ten didžiausias naturalizmas būtų rašomas.
       Ir kodėl Zolia ne idealistas? Jis daug didesnis idealistas už mūsų tautiškai užsispyrusius „idealistus“.
       Pagaliau Žemaitė, Biliūnas.
       Ar nesislėpė jų tuometinio gyvenimo vaizdavime tobulesnio, geresnio gyvenimo noras? Galiausiai, kas išdrįstų sakyti, kad Kazio Borutos „Drumstame arimų vėjuje“ yra mažiau idealizmo negu Vaičiūno ar Vaižganto pastaruosiuose raštuose? Ir ne tik ne mažiau, bet daug daugiau. Pas pirmąjį yra entuziazmas, kas pas antruosius du smarkiai trūksta.
       Ir štai kai kurie jaunieji, pamiršę entuziazmą ir tikrą kūrybą, kerta šių senių, bekraujų „idealistų“, pėdom ir dedas baisiai dideliais idealistais.
       Vyrai, pakaks dumblo ir visokių ideališkų niekų!
       Mum reikia entuziazmo!
       Mum reikia gyvumo ir nenustojamo judinimo.
       Bet mūsų jauniesiem kūrėjam labai svarbu, kokia literatūrine srove savo entuziazmą paleisti. Iki šiol mes girdėjome šaukiant iš vienos pusės: romantizmas, o iš kitos užsispyrę ginčijo: ne, girdi, futurizmas, ekspresionizmas.
       Pasirodo, kad abiejų teisybė išbadytom akim. Romantikai prigyveno pašėlusį bankrotą, nes iš visa ko beliko kažkoks abstraktiškas sakinys „tėvynės meilė“.
       Antra vertus: ar aplamai pas mus esama romantizmo? Greičiausia, kad po šiuo vardu suprantamas tik ura-patriotizmas ir ta „tėvynės meilė“.
       Beveik tas pats yra su futurizmu bei ekspresionizmu.
       Pirmasis terminas dėl savo pačios prasmės sunkiai įspraudžiamas į apčiuopiamus rėmus.
       Tuo tarpu antrasis terminas yra gana siauras ir, kaip žinome iš pasaulinio literatūros turgaus, jau ši markė visai susibankrutijusi ir jos vekselių veik niekas nebenori išpirkinėti.
       Nutilo Kazimiras Edšmidtas, persikrikštijo Herwarthas Waldenas, Werfelis'o Ilja Erenburgas ir daugelis kitų jaunųjų rusų griebėsi paprasto naturalizmo po kelių eksperimentų. Taip, kad ekspresionizmas išėjo iš apyvartos. Jo vietoj liko konstruktyvizmas ir antrealizmas. Bet šie dar neturi savo takų ir kelių, todėl daug kas juos savotiškai ir supranta. Jų tėra tik nedidelė pradžia. Jų apibrėžimai dar blankūs. Rodos, būtų originalu nevaikščiotus kelius išvaikščioti. Bet svarbu, kad tie keliai ne vien originalūs būtų. Jie turi turėti visuomenėj besireiškiančio pažangumo, gyvumo ir kairumo šalikeles. Nes visoks menas turi turėti tikslą. Ir visoks tikslas literatūrje turi turėti meno.
       Bet štai girdime, kad prancūzuose rašytojai André Therive ir Lemmonnter sukūrė naują literatūros srovę, pavadintą „populizmu“. Šios srovės dalyviai stengiasi su nedidelėm išimtim grįžt prie Zola naturalizmo, nes simbolizmas, misticizmas, kuris tuoj po karo buvo pradėjęs atgyti, įsipyko iki gyvo kaulo.
       Tik populistai nepamiršo ekspresionizmo gerųjų elementų, jie nepamiršta konstruktyvizmo metodų kai kurių postulatų.
       Tuo būdu į senąjį, nuoseklųjį naturalizmą įnešdami kai kurias šį modernišką laiką ir tempą atatinkančias dalis, jie tariasi sukurti naująjį realizmą. Tai turės būti realizmo renesansas. Kaip girdėti, panaši grupė kuriasi Vokietijoj, o Rusijoj nors ir nėra srovės, bet atskiri rašytojai, pasakysiu, gal nesąmoningai prieina tuos pačius rezultatus.
       Taigi vėl grįžta realizmas, kuris Lietuvoj, tiesą pasakius, nebuvo nė išnykęs.
       Mūsų jaunieji turi peržiūrėti savo kūrybos metodus ir atatinkamai juos pertvarkyti.
       Mes seniai jau agituojame už naturalizmą, tik naturalizmas turi būti naujas dėl kai kurių naujų elementų į jį įterpimo. Mes neturime kopijuoti Biliūno ir Žemaitės, bet juos savo pirmtakūnais niekuomet nesigėdykim laikyti. Kadangi mes savo literatūroj ryškaus pavyzdžio čia proklamuojamai minčiai pailiustruoti neturime, todėl aiškiai nė nurodyti negalime. Bet Kazys Boruta savo apysakaitėm ir dar vienas kitas iš jaunųjų jau neblogą pavyzdį sukūrė.
       Skelbdami naujo plataus veikimo gadynę, savo kūryba mes veržiamės gilyn ir platyn. Į mūsų grožinę prozos kūrybą turi sroventi tikras, nemelagingas gyvenimas. Laušime visokius rėmus ir varžymus, nežiūrėdami, kas juos nustatytų. Romantiškųjų „epigonų“ „realistiškas“ kelias – melo ir atžagareiviškumo kelias. Jaunumo – entuziazmo, pažangos ir gyvenimo tikrovės kelias.
       Taigi mūsų, aktyvistų, laukia naujos prozos, naujojo realizmo kelias. Ir mūsų naujajame realizme turės būti mūsų idealizmas!
       –––––––––––
       Prie gero jovalo lovio – ir kiaulė dažnai idealistė!

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt