J. Radžvilas

       PAMOKSLAS BROLIAM

       Broliai!
       Čia ne bažnyčia, o pamokslą vis dėlto sakyti reikia. Verkiant reikia. Ir sau pačiam ir kitiem.
       Mes visi dar žali nesubrendėliai. Žalių laukų šienu atsiduodam. Iš sodžiaus gryčių į kaukiantį, akmeninį miestą suplūdę dideliam kūrybos darbui užsimojam. Dideliam, lyg pats gyvenimas. Trykštančiam ir neaprėpiamam.
       Krūtinėse marės jauno žalumo, marės pasiutiško veržimosi – ir, broliai, būkim atviri – mum dar daug trūksta jėgų ištesėt savo užsimojimam. Broliai – mes silpni, mes nesubrendę, mes nepasiruošę – ir visa mūsų jėga tik tame: ar mes suprasim tinkamai savo silpnumą!
       Mes ateinam. Mes – trečioji karta. Ir aplink mus nykuma... Tokia, kad net ausys spengia. Ir mes veržiamės iš tos nukumos. Iš to patamsio. Purvino, klaikaus ir juodo. Beprasmiško. Mes veržiamės į kažką šviesesnį. Aiškesnį. Prasmingesnį.
       Broliai – mes einam pirmyn!
       Tiktai pirmyn.
       Ir mes ne vieni. Kartu su mum veržiasi šimtai tūkstančiai. Kartu iš nykumos. Kartu iš lūšnų. Kartu į kažką šviesesnį, prasmingesnį.
       Nėra kelių. Arba jie labai neaiškūs. Nėra jėgų. Arba jos dar nesukilę. Reikia rast kelią! Reikia sukelt jėgas.
       Mes esam pašaukti. Arba bent mes jaučiam savo pareigą, tiesiog uždavinį – ieškot to kelio, surast tą kelią. Prikelt tas jėgas. Pagaliau – sukurt tas jėgas! Mes norim žadint kraują. Mes norim būti burnom šimtų ir tūkstančių.
       Taip. Mūsų norai nekreivi. Bet jie pasiutiškai platūs. Mūsų užsimojimai be priekaišto. Bet jie baisiai dideli. Lyg kalnai. Lyg marės. Lyg pats gyvenimas.
       Broliai – ar mes turim tiek jėgų? Broliai – ar nesulinks mūsų pečiai? Ir ar mes ištesėsim? Ne, ne baigti, bet nors tinkamai pradėti. Mes – žali nesubrendėliai, mes – kurie išeinam priešaky trečios kartos.
       Ar mes jaučiam atsakomybę? Ir prieš save ir prieš kitus. Taip – broliai – ar mes jaučiam atsakomybę, pasiimdami tą naštą, ištardami tą žodį? Žodį šimtam ir tūkstančiam.
       Reikia jaust tą atsakomybę visa širdim ir visom gyslom. Visa savo prasidedančia buitim. Dėl to, kad darbas, kurio imamės, didelis ir reikšmingas. Dėl to, kad tas darbas vardu – kūryba.
       Prieš mus lietuvių literatūros pūdymai. Nedavarytos vagos. Kurmiarausiai. Pigi ir kartais naiviai niekšiška smulkybė. Miesčioniškumas. Mes išsigąstam to skurdo. Tos dvasinės luošybės.
       Mes iškeliam naujas vėliavas su naujais šūkiais. Mes nutraukiam senas tradicijas. Mes pasakom sudie žilgalviam autoritetam, sudie seneliui romantizmui, sudie tam literatūriniam bankrotui.
       Naujaip težydi svietas!
       Mes ieškom naujų pagrindų, kuriais pasirėmę norim kitaip apžvelgti ir gyvenimą ir kūrybą. Mes veržiamės pirmyn naujų vertybių kurti. Mes užsimojam palaužt tą mūsų literatūros skurdybę. Mes norim iškelt kūrybinį žodį. Į pačias jo jėgos ir reikšmės aukštumas.
       Ir kas prieš tai? Kas prieš šitą reikalingumą?
       Broliai – mūsų linkmė teisinga. Mūsų kelias – tiesus.
       Ir vis dėlto, ir vis dėlto – būkim atviri! Būkim atviri ir paklauskim: ar mes patys dar neprisidedam prie tos mūsų literatūros skurdybės? Mes – žali nesubrendeliai. Mes – trečioji karta.
       Turėkim drąsos. Turėkim atvirumo. Mokėkim prisipažinti.
       Trečioji karta. Kas ji? Kaip mes ją suprantam? Maždaug vienos gadynės, vienų metų žmonės? Maždaug viena generacija?
       Taip.
       Broliai – bloga! Broliai – daugiau negu bloga! Mes, mes patys, ta trečioji karta, tie nesubrendėliai atviriausiu būdu palaikom mūsų literatūros skurdą ir menkystą. Mes, kurie išeinam trečiuoju frontu prieš gyvenimo dvasios suubagėjimą.
       Kaip – jūs netikit, broliai! Jūs nematot! Jūs neprisipažįstat!
       Ar ne mes užsimojom rašyti savo krauju ir savo širdim? Ar ne mes norim duoti žodį, kuris degintų, kuris būtų gyvas, lyg pats gyvenimas? Ar ne mes?
       Ir ar ne mes dar ligi šiol daugeliu atvejų teberašėm su naiviausiu dirbtinumu su tuščiausia nenuovoka?! Ir vietoj degančio žodžio ar ne pas mus išeidavo kartais apgailėtina menkybė? Skurdus jaunos širdies kraipymas?!
       Broliai – nejau ne taip?
       Ar ne mes skelbiam aršiausią kovą miesčioniškumui? Tai pasiutusiai dvasios ubagystei. Ar ne mes traukom saitus su viskuo – kas sena, kas atgyventa?
       Broliai – ar ne taip?
       Mes dar nedrįstam galutinai pasukt prieš srovę, prieš vėją. Mes dar svyruojam. Žaliais beržais kūrybos ir gyvenimo kryžkeliuose. O reikia sukt prieš srovę – į naujus kelius, į naujo gyvenimo neaprėpiamas platumas.
       O reikia, broliai – prieš vėją!
       Mūsų vargšėj literatūroj daug nykumos. Daug klaidžiojimų. Net nesąmonių. Bet mes – galų gale – prisigyvenom jau ir bankroto.
       Paskutiniųjų metų lietuvių poeziją beatstovauja vien gimnazistų „kūryba“. Ligi beprotiškumo luoša ir išsigimusi. Ligi pasibaisėjimo tuščia.
       Ir dar baisiau tas, jog atsiranda žmonių, kurie ieško toj „kūryboj“ gyvenimo atspindžių, kurie jos pasibaisėtiną luošybę bando vertint rimtais, estetikos normom pagrįstais argumentais.
       Naivybė! Liūdnas nesusipratimas. Čia ne „kūryba“, čia visiškas literatūrinis idiotizmas. Nemokšumas. Nesusipratėlių darbas. Visiška nenuovoka nei apie kūrybą, nei apie literatūrą.
       Broliai, skandalas!
       Laikas suprast: daug mūsų naujosios poezijos ubagiškumo pareina nuo to, jog jos kūrėjam trūksta pačio paprasčiausio: pagrindinio literatūros istorijos ir dabarties supratimo, menkiausios estetinės nuovokos. Taip – to ir tik to.
       Tas faktas labai „proziškas“. Labai negilus. Labai pedagogiškas.
       Bet tai faktas – ir negalima užmerkt akių.
       Taikos teisėjas pretenduoja tapti vyriausiu mūsų naujos poezijos kritiku. Broliai, bus dar didesnis skandalas, kai tokių pretenzijų pareikš ...pedagogas!
       Broliai! Nesakykit, jog tai neliečia mūsų. Jog mes kažkur aukščiau.
       Taip, mes atskiras frontas.
       Bet mes visi – trečioji karta. Mes visi – taip pat žali ir taip pat nesubrendę. Iš tų pačių laukų ir gryčių.
       Ką daryt? Ką daryt, kad nebedidintumėm mūsų literatūros skurdo?
       Broliai – atviriau! Nebijokim įvertint tikrosios savo padėties. Dėl to nesumenkėsim.
       Gyvenimas prieš mus platus. Gyvenimas skiria mum didžiausius uždavinius. Ir nėra kas mus pavaduotų. Net nėra kas su mum varžytųs. Ir mes galim nebijoti atvirumo. Su mum visa, kas tik yra geriausio tėviškėj. Su mum – šimtai ir tūkstančiai.
       Ir vis dėlto nebus pesimizmas. Vis dėlto nebus spiaudymas sau veidan – jei mes prisipažinsim savo silpnumą, savo nesubrendimą. Nebus nusižeminimas, jei pasisakysim šiandien esą silpnesni net už tuos, kuriais nebesitenkinam ir prieš kuriuos stojam į mūšį.
       Mūsų jėga – savo silpnumo tinkamame įvertinime.
       Mes nesam bejėgiai. Mes jaučiam po kojų tvirčiausią pagrindą, ir mūsų ateities dienos – neaprėpiami laimėjimai.
       Taip, reikia turėt savigarbos.
       Taip, reikia žinot savo vertę ir vietą.
       Bet.
       Bet vis dėlto, broliai, mylimi plunksnos broliai, mes turim būti pirmieji, kurie išdrįstam prisipažinti savo silpnumą ir jaunoje lietuvių literatūroje iškelt tą naują – kitur nesutinkamą – šukį: mokytis! Mokytis literatūros. Mokytis kūrybinio darbo. Paprasčiausia ir realiausia šio žodžio prasme.
       Mokytis!
       Taip. Toks šukis galimas tik mūsų literatūrinėj skurdybėj. Bet jis būtinas – ir jo netenka gėdytis.
       Tame visas mūsų atvirumas ir pažanga.
       Mum – jauniesiem – reikia išeit pagrindinę literatūros mokyklą. Su klasikais ir su didžiaisiais kūrybos milžinais. Taip, kaip reikalaujama geroj programoj. Reikia pralaužt mūsų jaunojo rašytojo diletantizmą, ignoraciją, nenuovoką. Reikia praplėst jo akis. Kitaip mes amžinai trokšim siaurame savo kasdieniškume. Kitaip amžinai gyvensime dvasinės skurdybės lukšte.
       Broliai – reikia mokytis!
       Ne – jūs nesistebėkit. Ne – jus nesakykit, jog visa tai išgalvota tuščiam ir iš nieko. Jog visa tai nebe mum, kūrėjam.
       Tai šiandien turi būti svarbiausia. Ir tai taip keistai atrodo tik todėl, jog visą laiką tylėta. Mes buvom perdaug įvertinę patys save.
       Pas mus labai lengva įsigyt rašytojo vardą. Net per lengva. Nuo šiol reikia statyt didesnių reikalavimų. Patiem sau.
       Literatūra negali būti skaitytojui pareiga. Negalima reikalauti, kad skaitytojas skaitytų mūsų knygą verčiamas pareigos – „palaikyt saviškius“. Rašytojas savo mintim turi stovėti aukščiau už vidutinės inteligencijos pilietį. Tik tokiu atveju jis bus visuomenės minčių reiškėjas ir kelio rodytojas. Mes vargu tegalim atstovauti net savišką visuomenę. Ir todėl visiškai teisingai daroma – jei mūsų neskaitoma. Jei mes neturim beveik jokio poveikio.
       Nėra ko pykti. Tai nupelnyta.
       Bet tam – pagaliau – turi būti galas!
       Mes atmetam įkvėpimą. Tą įkvėpimą, kurio vardan gimdoma visa toji mūsų literatūros skurdybė. Bet mes paliekam darbą. O darbas pripažįsta kvalifikacijas, jis pripažįsta specialistus.
       Broliai – mes turim būti literatūrinio darbo specialistai, kūrybos specialistai. Pagaliau ir plunksna turi turėti reikiamos kvalifikacijos.
       Velniop ta durna manija, jog ir nemokšai gali kurt naujas vertybes!
       Netenka nė kalbėt, jog rašytojas turi žinot, ką jis dirba ir kaip jis dirba. Tai prietaras – jog kūrėjas gali būti indiferentas, be savos pasaulėžiūros ir įsitikinimų, be vairo, diletantas.
       Broliai, mes jau turim, rodos, maždaug vienokią bazę.
       Tai – nuolat pirmyn! Prieš srovę ir vėją.
       To šiandien ir užtenka. Tai mus suartina. Ir tuo remdamies mes sudarom bendrą frontą.
       Gal būt, mes daug klajosim. Gal būt, prieisim kryželių. Išsiskirsim ir vėl susitiksim. Bet mes būsim pateisinę save, jei nuolat eisim pirmyn. Mūsų klaidos bus mum atleidimas, jei mes būsim kūrybos specialistai, jei mes meisteriškai valdysim ir mintį ir žodį.
       Todėl – reikia mokytis!
       Mes turim savo pečiais išnešti be galo svarbią naštą. Ir tą mes turim atlikti meistriškai gerai. Nes po mūsų kojų pagrindas – lyg akmuo. Nes mum reiškiamas pasitikėjimas – šimtų ir tūkstančių.
       Mes turim jaust atsakomybę prieš tuos šimtus ir tūkstančius. Ir nebegalim toliau veist tos beprotiškai baisios literatūrinės skurdybės.
       Broliai – mum reikia mokytis!
       Tebūna taip.

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt