|
<< Atgal
K. Lino
PRO VOKIŠKO KNYGYNO LANGĄ
Korespondencija ir informacija
Pro vokiško knygyno langą negali praeiti. Langas
suagituoja: jei ne užeiti ir nupirkti pusę knygyno, tai bent prastovėti ties langu
pusvalandį ir pirštus krimsti. Taip kaip alkanas prie gastronomiškos krautuvės. O
vokiško knygyno langas ne blogiau įrengtas ir ne mažesnį aptetitą (jeigu knygos
būtų ėdamos) sukelia.
Vokiški knygynai ne tik biznieriai, bet ir
kultutrėgeriai. Tą garbingą vardą jie seniai įsigijo. Vokiečių literatūrą padarė
ne vien rašytojai, bet ir knygynai. Daro jie tai ir dabar. Tradicija, kultūringumas,
reikalo supratimas.
Laimingas E. M. Remarque, kurį rusai įvertino, kad
vakarų fronte iš tikrųjų nieko naujo, tik todėl laimingas, kad pateko į gerą
leidyklą ir buvo platinamas vokiškų knygynų. Kas būt su juo atsitikę, jeigu jis
būtų, pavyzdžiui, lietuviškiem leidėjam ir knygynam atitekęs? Tur būt, būtų
pasikoręs. O vokiškų knygynų langai dar ir šiandien už jį agituoja didžiausiais
plakatais. Bepigu tada pasiekti knygai milijoninio tiražo.
Rašytojas, leidėjas, knygynas pas vokiečius dirba
iš vieno. Net prakeiktas kapitalizmas, įsigalėjęs vokiečių knygų rinkoje, šios
vienybės nesuardo, vokiško rašytojo nepavergia ir nesugniuždo. Pereitą pavasarį,
tiesa, buvo atsitikimas, kad vokiškos knygos pasaulis krūptelėjo. Berlyne iš šešto
aukšto pro langą iššoko proletariškas poetas Oskar Kahnel, autorius
maištingų knygų Steh auf, Prolet!, Strasse frei ir kt. Atrodo, kas darbo
biurgeriškai daliai, galėtų tik pasidžiaugti, tačiau nejaukus nerimas perėjo per
visą vokiečių literatūrą. O kažin, jei visi lietuviški rašytojai susitarę
nušoktų pro kokios nors palėpės galą kokio nors dviejų aukštų namo Laisvės
Alėjoj, einu lažybų, nė šuva nesulotų. Tokia jau mūsų šuniška laimė,
kad lietuviška knyga tik knygnešių laikais buvo reikalinga, dabar kam ji... dabar mes
nepriklausomi... O, laimingieji knygnešių laikai! Kur jūs, žilagalviai seniai,
užantyje Lietuvą išnešioję, mes, jaunoji lietuviškos knygos karta, Jūsų
pasigendam, be Jūsų mum nepadaryti lietuviškos literatūros.
Nesmagu žiūrėti pro vokiško knygyno langą: čia
viskas yra, ko mum trūksta. Tik todėl, tur būt, sentimentali lyrika taip širdį
graužia. Lietuvis ir perdaug lyriškas, todėl šalin lyrika, tegyvuoja faktai. Mano
reikalas rašyti apie vokiškos knygos faktus. Štai pro langą žiūro ištisom eilėm
gražiai įrišti vokiški klasikai. Toki patenkinti ir toki ramūs, lyg būtų nejuokais
rimtą darbą atlikę. Ne tik mane, bet ir vokišką biurgerį gundo pasiimt po pažaste
desėtką kitą tokių gražių, taip gražiai aptaisytų tomų. Pas vokiečius knyga ne
sugulovė ir ne meilužė, bet žmona visam gyvenimui. Pas kiekvieną biurgerį rasi
knygų spintą, prikrautą atstačiusią auksines Goethes, Siller'io ir tt. ir tt.
nugaras. Laimingi tie vokiečiai, sakysite, pinigų turi, o aš manau, vokiškas biurgeris
mažiau pinigingas, neg mūsiškis, tačiau daugiau kultūringas, o ir knygynas
išmintingesnis: knygų lentynose jis nepūdo, bet išparduoda prieinamiausia kaina.
Vokiška knyga tik naujai išėjus brangi, o po metų jos kaina nupuola dešimtgubai,
ji patenka į antikvariatą. Antikvariška knyga pigesnė už grybus. O lietuviški
knygynai bei leidėjai, tur būt, greičiau pasiryžę supūdyti arba silkėm vynioti
išparduoti svarais, negu pigiai paleisti knygas į žmones. Medinės galvos. Jie
verčiasi prekyba tik su gimnazistais. Greičiau gimnazijos, įsitaisykite vadovėlių ir
sąsiuvinių kooperatyvus, nes tuo atliksite didelį mūsų kultūrai darbą,
subankrūtysit visus Lietuvos knygynus.
Naujosios knygos vokiškas langas tam tikras
akiplėša. Jis šaukia, agituoja, nepraleidžia praeiti. Čia visas vokiečių tautos
gyvenimas, visi džiaugsmai ir sielvartai. Reikia gero storžievio, kad praeitum
nepažiūrėjęs. Žmogus neturėdamas pinigų nueis į biblioteką pasiskolinti naujų
jį interesuojančių knygų. Naujos knygos vokiečių knygyne beveik kasdien.
Tūkstančiai spaustuvių kasdien verčia į knygynus vis naujas knygas. Reikia didelio
sumanumo, kad tos knygos būtų pastebėtos, skaitytojus suinteresuotų ir būtų
išparduotos. Ir čia vokiečių knygyninkas virtuozas. Jis žino, ko verta kiekviena
knyga ir kaip jai skaitytoją rasti. Ir čia didžiausias jam pagalbininkas didžiulis
knygyno langas (paprastai langais nesitenkina, taiso specialiai langus vitrinas), tikras
knygų reklamos laikraštis. To laikraščio redaktoriui reikia pripažinti jei ne
genialumas, tai bent dideli sugebėjimai.
Kas naujo šiandien vokiškos literatūros lange?
Štai, didmiesčio romanas Berlin, Aleksander Platz parašytas Alfredo Döblin'o,
žymiausio šių dienų vokiečių prozaiko. Štai, antras didmiesčio romanas, parašytas
impresionisto-expresionisto Franz'o Werfel'io Barbara oder die Frommigkeit
apie Vienos revoliucijos dienas bei pokarinį krizį. Toliau: seno vokiečių prozos
meistro J. Wassermann'o Columbus, der Don Quichote des Ozeans, biografiškas
romanas. Oskar Maria Graf Kalender-Geschichten, apysakos iš vokiškos
liaudies gyvenimo. Expresionistas (žinoma, buvęs) K. Edschmid Lord Byron, irgi
biografiškas romanas. Karo romanai: jų devynios galybės, štai nauja pagarsėjusio
Soldat Suhren autoriaus Georg von der Vring knyga apie karo belaisvius
Camp Lafayette. Štai ir ištisa antologija Der Krieg, kur surinkta visa
žymiausio, kas vokiečių apie karą parašyta. Ir tt. ir tt.
O štai poezija. Knygutės taip gražiai atrodo, kad
kas kitas ir negalėtų jose būti. O vokiečiai visgi šventvagiškai vadinasi Denker
und Dichterland. Pas vokiečius poetų reta. Daugiausia filosofuojantieji
biurgeriai. Tačiau yra poetų, kurių darbai reikia priskirti prie geriausių šios
literatūros darbų, pavyzdžiui, kad ir užpernai mirusio Klabund'o, rytų lyriko
ir vertėjo, kurio dabar išėjo rinktiniai eilėraščiai ir Dichtungen aus dem
Osten. Jo vertimais naudodamasis (spėju, tikrai nežinau) ir mūsiškis Butkų Juzė
davė mum gražių persiškų rubajatų, už kuriuos, deja, jam teko nukentėti nuo A.
Jakšto dėl bedievystės platinimo, o nuo B. Sruogos už sekimą Deržavinu (!). Ir
supaisyk kartais mūsiškes mandrias galvas: vienas muša, o kitas gvoltavoja persų
žvaigždėtos išminties poetą Omar Khayyam, gyvenusį prieš tūkstantį metų.
Tačiau, dovanokite, aš vėl iš netyčių padariau ekskursiją į Lietuvą. Iš vokiečių poetų galima dar pažymėti R. Dehmel'į, R. M. Rilke,
neseniai mirusį vokiečių lyrikos revoliucionierių Arno Holz, J. R. Becher'į*) ir kt. Be to, šiom dienom išėjo poeto dramaturgo Ernst Toller
eilėraščių knyga Verbrüderung. Na, ir daugiau. Pas vokiečius lyriška gamyba
kad ir sumažėjus (žydėjo ji pirmais pokariniais metais), tačiau kalbėti apie kokį
nors ypatingą krizį vargu galima. Dabar tik vokiška lyrika darosi daiktingesnė,
reališkesnė, ieško griežtų formų ir galutinio atsipalaidavimo nuo bekraujo
expresionizmo.
O kaip pas vokiečius su verstine literatūra?
Vokiečiai verčia ir net per daug. Visi klasikai, visos rusų, prancūzų, anglų,
italų, ispanų ir tt. literatūros naujienos galima gauti vokiečių knygyne. Ypatingas
susidomėjimas rusais. Bet vokietis visa kuo domisi. Pro vokiško knygyno langą dairosi
ir Afrika Singt, negriškos lyrikos antologija, ir jugoslava Ivan Cinkar
Der Knecht Jernej, ir rumunai Panait Istrati Die Haiduken, nekalbant
apie lenkus arba latvius, kurių beveik kiekviena žymesnė knyga išeina ir vokiškai.
Keista tik, kad lig šiol nieko nėra pas vokiečius iš lietuviškos literatūros. Bet
čia vargu kalti vokiečiai... Tai ko gi tada daugiau? Tik žinot ką, vyrai ir moterys,
rimtai ir iš širdies sakau: jei smaugiamės, tai greičiau išsismaukim, o jei ne, tai
mūsų tautos atstovus pradės po Europą važinėti cirkai ir, žinoma, bus dar viena
reprezentacija mūsų tautai.
Tokių nesmagių minčių apstotas skubiai
pasitraukiau nuo vokiško knygyno lango. Kam man knygynai. Juk aš irgi lietuvis. Atstovas
tos tautos, kuri neužilgo gal pradės konkuruoti su kokiais nors papuasais...
Viena, 1930
Kalba autentiška
*) Becher'io
grupė pradėjo teisti žurnalą Die Linkskurve, tačiau apie tai kitą kartą, kai
rašysiu apie vokiečių žurnalus. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|