P A S T A B O S

       Literatūros senienų sankrova
       Ilgų ausų istorijėlė

Į viršų

LITERATŪROS SENIENŲ SANKROVA

       Nenusiteikę duoti ilgos 1929 metų literatūrinės apžvalgos, kurios nė vienas bent kiek save gerbiąs žmogus nenorėtų skaityti, ryžomės čia paduoti trumpą visų literatūrinių srovių išleistų leidinių sąrašą:
       1. Romantikai, kad ir skaudžiai romantizmo teismo nugesinti, vis dar liepsnojo: ir eilėm, ir pjesom. Vaičiūnas išėjo patriotišku kalambūru „Liepsnojančios širdys“. Šiaipjau visokį romantikų kūrybiškąjį „pasiekimą“ geniališkai apvainikavo Gilbonis.
       2. Mistikai, kitaip pasakius, mistikas, t. y. J. A. Herbačiauskas per kan. J. Tumo užtarimą ir kažkieno „aukšto“ malonę išleido savo iš pradžių draustą knygą
                       „Dievo Šypsenos“.
       3. Simbolistai, Fausto Kiršos atstovaujami, skaisčiajai švietimo (ministerijos) saulutei užgęsus, subyrėjo –
                       „Pelenais“.
       4. Saldieji realistai baisai apsidžiaugė, lyg gelžgalėlį radę, kad jų eilės dar nesibaigia: Lazdynų Pelėda viena mirė, bet liko kita gyv. Laz. Pelėda ir kartais į „Židinį“ parašo! Gerb. Vaižgantas „Dėdėm ir Dėdienėm“ dėdino mūsų romaną beigi vedybom interesavosi: senatvėj daug „šeimos vėžių“ jam paaiškėjo...
       5. „Keturi Vėjai“, septyneris metus kankinęsi, 1929 metais pagaliau pasiekė savo idealą. Jų iš pirmos dienos peršamas konstruktyvizmas, kuris suvedamas į telegramų stilių, pagaliau įsikūnijo kombinizmo forma. 1929 metais pasirodė du plačiajai visuomenei maža težinomi jų literatūros kūriniai, parašyti telegramos forma:
       a) Užuojautos telegrama prof. Voldemarui po atentato ir
       b) Pasveikinimas kan. J. Tumui jo 40 metų literatūrinės darbuotės sukaktuvių proga.

       Lyrikoj jų taip pat sukurta daug rimtų dalykų:

                     Jonas myli Marijoną,
                     Marijona myli Joną
                     Dzingul dzingul dzingeliukai
                     Dzingeliukai dzin dzin dzin.
 
                     Jonas myli Marijoną,
                     Marijona myli Joną
                     Dzingul dzingul ir t. t.
 
                     Jonas myli Marijoną,
                     Marijona myli Joną
                     Dzingul dzingul dzingeliukai
                     Dzingeliukai dzin dzin dzin.

       Taip ligi begalybės. Litas už eilutę.

       6. Paminėtini ir draugysčių santykiai. Čia patiekiam prad. mokyklai bei liaudžiai vieną kitą greitakalbio pavyzdį:
 
                     Balmontą Gira gerai giria,
                     nes Balmontas gerai giria Girą.

                     Škliaras Girą gerai giria,
                     nes Gira Škliarą,
                           Škliaras Vaičiūną,
                           Vaičiūnas Škliarą
                     be galo gerai giria.
 
       Šiuo kartu tiek tegalėjom pasidalyti su skaitytojais žiniom apie pereitų metų literatūros kūrinius. Kaip matome, nusimint nėra ko – „litovskaja literatūra procvetajet“.

Į viršų

ILGŲ AUSŲ ISTORIJĖLĖ
                      Su durnu du turgu.
                              Žmonių priežodis.

       Gyveno vienos Ilgos Ausys, ir tos Ilgos Ausys mergautine pavarde buvo V. Bičiūnu vadinamos. Jos mito viskuo, ką tik griešnas pasaulis gali sugalvoti, o dirbo ir šnekėjo tiek daug apie be galo daug visokių dalykų, kad skaitytojam ir klausytojam net slobna darydavos. Ir jos buvo nepavydėtinai populiarios, kaip, pav., populiarus yra mūsų „rašytojas“ Arėjas (Leonas) Vitkauskas.
       Taigi tos Ausys linko, linko ir maskatavo.
       Maskatavo jos apie meną (visų labiausiai), apie nemeną, apie grafiją ir parnografiją; apie maną, sutaną, pontopidaną; apie sadizmą, klizmą ir chuliganizmą, o linko jos tik prie vieno. Jos linko prie litų...
       Ir, štai, tos Ilgos Ausys ilgai maskatavo, kol sumaskatavo gyvus 44 lietuviškus poetus.
       (Iš tikrųjų daugiau jos surado, bet per aritmetikos nečystą mokėjimą – nečystai iki 44 tesuskaitė).
       O kadangi reikia rasti trūkumas ir koks nors kilnus trūkumas, todėl susapaliojo, kad idealizmo per maža, o pesimizmo per daug. Į 44 skaičių neįrašęs Kubilevičiaus, paskiau už nosies per pusę puslapio tampo. Tą pat padaręs su Venclova, paskiau per visą puslapį terškina. O štai šiame labai optimistiškame V-os posme:
 
                Vis tiek! Tolyn, kur neša akys!
                —   —  —  —  —  —  —  —
                Juk visos šalys pučia ragą
                Ir tūkstančiai pasaulių dega,
                kai mūs žirgai kanopom skelia
                molynais ir kalnais sau kelią!
 
       Ilgos Ausys randa didžiausią pesimizmą(!). Ir aplamai, Dieve, jeigu Tu kur nors esi, neleisk profanuoti taip lietuvių poezijos ir meno, jeigu Tu bent kiek gali.
       O mūsų kolektyvas tik vieno norėtų, kad radiofoną greičiau Šv. Dvasia apšviestų ir jokių niekų nebeprileistų per radio apmokamai skalyti, kaip Ilgos Ausys su 44 padarė.

J.M.      

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt