LATVIŲ MODERNIŠKIEJI LYRIKAI
Rašo Emils Skujenieks

       Keleri paskutinieji metai latvių literatūrai yra davę visą dešimtį savotiškų, gabių ir, svarbiausia, labai darbščių moderniškosios lyrikos talentų. Šie poetai yra sukėlę Latvijoje gyvo susidomėjimo ir diskusijų ne tik senesnės kartos literatų, bet ypačiai skaitytojų tarpe. Jų meniškam dabarties momentų fiksavimui, aktingumui, ypatingam ir naujam formos ir turinio susijimui poezijoje atsirado nemaža auditorija. Tai rodo, kad šie lyrikai yra supratę dabartinės visuomenės plačiųjų masių nuotaiką, savo laikotarpio dvasią ir nuojautą.
       Nuo 1923 m. periodikoje pradėjo rodytis kupinų gilaus jausmo, demaskuojančių gyvenimo neteisybes, daugiausia romantiškų ir ekspresingų Janio Groto eilėraščių. Vėliau (1925 ir 1927 m.) išėjo jo rinkiniai „Pavasario vandenys“ ir „Vėjas nuo jūros“, kurie parodė iki tam laikui latvių literatūroje nerandamą individo romantišką įsigyvenimą į kolektyvą, į gyvenimo ritmą – rusų poeto S. Jesenino skaudamo liūdesio peraustą. Paskutiniųjų metų eilėraščiuose – ypač spausdintuose modernistų „Trauksmės“ žurnale – Groto talentas labai šiltai ir giliai įsigyvena psichinėse nuotaikose ir duoda jų atspindžius ypatingu žėrinčios poezijos charme'u. Pastaruoju laiku jį ėmė sekti net keletas jaunųjų poetų. Be lyrikos, Grots yra parašęs trijų veiksmų komediją „Sveiki laisvoje Latvijoje!“ Ją neseniai ėmė vaidinti Darbininkų Teatras. Joje pajuokta daugelis šio laikotarpio negeistinų reiškinių. Be to, Grots yra išvertęs keletą romanų ir yra „Socialdemokrato“ teatro kritikas.
       Beveik kartu su Grotu pasirodė Margers Tanks. Jo eilėraščiai ir rinkiniai „Kai rytdiena dirba“ – 1926 ir „Antžmogis ir pagrindinis sluoksnis“ – 1929 m., kuriuose žymi stipri rusų pirmųjų porevoliucijos poetų įtaka. Dėl savo mechanizuotų jausmų ir kombinuotai suraizgytų siužetų jis kreipia į save dėmesį daugiausia tik formaliniu atžvilgiu.
       Peters Kikuts savo pirmuose eilėraščiuose ir net abiejuose iki šiol išleistose knygose buvo šiek tiek klasikų ir vokiečių modernistų įtakoj. Bet jau rinkiniuose „Balti bokštai juodoj nakty“ 1927 m. ir „Aštrieji lūžimai“ 1929 m. jaučiamas didelis autoriaus objektingumas, vengimas grynai subjektyviško žvilgsnio į įvykius, į reiškinių supratimą ir nuojautą. Tai visuomeniški, nūdienę nuotaiką organizuoją posmai – nors ir klasikine forma. Daug rašydamas apie konstruktyvizmą, Kikuts šį kūrybos teoretinį pagrindą pritaikė savo talento apimčiai, kaip intelekto ir jausmų sistematizaciją ir pojūčių sintetinimo „grafiką“. Nuo „Trauksmės“ pasirodymo (1928 m. spalių mėn.) Kikuts pakito. Jis daugiu nukrypo į poezijos dinamiką ir aktualios medžiagos parinkimą.
       Janis Plaudis iš periodikoj spausdintų eilėraščių ir rinkinio „Fata Morgana“ (1928 m.) buvo žinomas kaip visuomeniškas romantikas, nuotaikingo jausmo reiškėjas. Pastaruoju laiku ypatingai savo redaguojamame žurnale pareiškė žymią ir labai savotišką ekzotinę nuotaiką ne vien Kinų, Japonų, Turkų gamtos vaizdus piešdamas, bet ryškiai paliesdamas ekzotinėj nuotaikoj Kinijos kulijų ir Japonijos geišų socialinę buklę. Plaudžio poezija darosi vis griežtesnė. Jos durklai raižo visuomenės konservatyvines tendencijas, demaskuoja pūvančias „dorybes“, prieš skęstančią panamų kultūrą stato žmoniškuosius idealus. Plaudis kartu yra platus universalistas ir gilus individualistas. Tuo būdu jo poezijoje dinamika neužgniaužia vidujinės šilimos. Šiom dienom pasirodo jo dinaminių ir ekzotinių eilių rinkinys „Panama galvoje“.
       Trijų poetų – Groto, Kikuto ir Plaudžio bendradarbiavimas sukūrė naują aktualų poezijos ir kritikos žurnalą „Trauksmę“, prie kurio jie sutelkė pačius žymiuosius latvių modernistus. Ši grupė įneša į latvių literatūrą naują šių laikų supratimą ir jo vaizdavimą. Poezijos artimiausias uždavinys – pagauti plačiųjų masių dėmesį, parodyti jom dabartinio gyvenimo svaigulį ir niekšiškumą – taupiom formos priemonėm, glaudžiai turinį su forma sujungus – sukurti masėse norą perdirbti gyvenimą ir vidujinį žmogų. Ta prasme grupė jau pirmame žurnalo numeryje deklaravo savo padėtį ir reikalingumą.
       Labai ryškus talento savaimingumo ir medžiagos sunaudojimo atžvilgiu trauksmininkų grupėje yra Aleksandrs Čaks. Jis kreipia į save akis jau pirmais periodikoje pasirodžiusiais eilėraščiais kaip savotiškas, stiprus talentas medžiagą ir formą pasirinkdamas. Jo eilėraščiai stebina ryškiais palyginimais ir kontrastavimais. Po dviejų pirmųjų eilėraščių rinkinių „Širdis šaligatvy“ ir „Aš ir šie laikai“ pasirodymo (1928 m.) net konvencionalinė kritika jį gyrė. Paskutiniuose cikluose „Apašas su fraku“ ir „Pasaulio karčiama“ (reikia pastebėti, kad Čaks visumet išleidžia po dvi knygas kartu) nebejusti kai kurių formos trūkumų. Nuostabiai mikliai vartojamos vaizdavimo priemonės ir surandamos temos. Čaks laikomas vienu ryškiausių atstovų ne tik trauksmininkų grupėje, bet ir visoje latvių literatūroj. Nors jis pradėjo rašyti ne per seniai, tačiau jau ir jam atsirado sekėjų ir pamegdžiotojų jauniausiųjų poetų tarpe.
       Panašią medžiagą kaip Čaks, tačiau visai kitaip, skeptiškai, net pesimistiškai traktuodamas tiekia Arvids Grigulis. Jam daug įtakos yra padarę rusai: Agapovas, Selvinskis; vokiečiai – Tolleris. Nors jo eilėraščiai kol kas ne visai ypatingi, bet juose žymu kilimas ir stengimasis pasiekti modernišką tobulumą. Grigulio eilėraščių rinkinys „Reporterio pastabos“ (1929 m.) visumoje suderintas, nors atskirose vietose forma dar nepasiduoda autoriaus geriem noram.
       Pavils Vilips, be kelių ryškių visuomeniškos nuotaikos moderniškų eilėraščių periodikoje, yra išleidęs poemą „Tragiška poema, skirta lėlėm“ (1929 m.) Ši poema, neišsemianti autoriaus charakteringųjų ypatybių, rodo moderniškos formos ieškojimus, estetiką ir grotestišką nuotaiką. Charakteringa, kad ir Vilips savo poezijoje reiškia tą patį erudicijos troškimą, kaip ir kiti trauksmininkai, tuo būdu prisišliedamas lozungui „menas – tarptautinis!“ Vilipo poemą puošia šeši žymiausio latvių grafiko Vidbergo piešiniai.
       Iš tų poetų, kurie dar nėra išleidę knygų, tačiau savo darbais periodikoje ganėtinai įrodę savo talento gyvumą ir savaimingumą, pirmoje vietoje minimas
       Emils Skujenieks. Jo eilėraščiai yra visuomeniškai progresyviški savo ideologija ir moderniški savo forma. Jis idėjų perdaug negražina nepaprasta forma. Jis sustojo ties laisvu ritmu, kuris charakteringas mūsų dienų nervingam, sudraikytam žmogui. Medžiagą Skujenieks ima iš socialinių priešingumų bei iš subjektyvinių laikotarpio pergyvenimų, tuo charakterizuodamas pokarinio žmogaus vidujinį gyvenimą, troškimą naujo, gyvo gyvenimo, nepaliaujamo grąžymosi savyje ir ieškojimo ten naujo gyvenimo supratimo.
       Arvids Borines – panašiai kaip Grots, socialinis romantikas. Jo ryškiausia ypatybė – muzikalumas.
       Valdis Lukss staiga išauga ir parodo gerą laisvojo ritmo techniką. Jis sugeba koncentruoti viso eilėraščio turinį ir mintį keliuose žodžiuose – dažnai vienoj eilutėj, kuri yra lyg raktas į jo pergyvenimo supratimą.
       Austra Skujina (moteris) – gimininga vienam kitam aukščiau minėtų poetų. Jos eilėraščiuose jaučiamas nerimas, troškimas ištrūkti iš akmeningo miesto; ji kovoja su persaldintu jausmingumu.
       Janis Trimda irgi socialinis romantikas. Gal net artimesnis Grotui nei Borines. Širdingumas, kuris dvelkia iš jo poezijos – tikras, įtikinamas. Trimda rašo ir proza, tačiau šioj srity daug ryškesnis Adolfs Talcis.
       Bet visų tvirčiausis naujausioje prozoje, tai Janis Grizins. Jo apysakos „Varnų gatvės respublika“ išleistos atskira knyga. Šioje knygoje griežtai, realiai ir galingai vaizduojami priemiesčio darbininkų berniukų vargai ir išdykavimai. Ypatinga kalba, priemiesčio žargonas, Rygos pažįstamos gatvės ir vietos – visa tai daro šią knygą brangią kiekvienam rygiečiui.
       Proza taip pat rašo Kikuts, Plaudis, Borines ir kiti. Tačiau jų poezija ir proza tuo tarpu sunku sugretinti. Prozoje jaunųjų poetų grupė dar nepasiekė to tobulumo laipsnio, kurį rodo jų lyrika.
       Pastaruoju laiku ypač aktualus trauksmininkų obalsis „menas – internacionalus!“ Todėl „Trauksmės“ grupė kiekviename numeryje duoda visą eilę įvairių tautų moderniškosios poezijos vertimų. Užmegzti glaudus santykiai su lietuviais ir estais. Keičiamasi literatūra, informacijom, verčiami darbai ir spausdinami ne tik „Trauksmėje“, bet ir kituose laikraščiuose. Manoma įsteigti Pabaltės jaunųjų rašytojų internacionalas. Taip pat numatoma ateityje pasikeisti rašytojų vakarais. Akcija vis smarkėja.
       Poezijai populiarinti dažnai rengiami rašytojų vakarai, kur autoriai skaito savo kūrinius. Šie vakarai gausiai lankomi, ypač darbininkų ir jaunuomenės. Vakaruose, kur jaunieji dalyvauja kartu su senaisiais, jaunieji visuomet gauna daugiausia pritarimo.
       Vadinasi, naujoji poezija skinasi sau platų taką!

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt