Kamilius

       DVYLIKTA VALANDA TURI IŠMUŠTI

       Istorija mūsų krašto dvylikos metų nepriklausomybę pažymėjo juodom raidėm.
       Nepriklausomybė gimė didžiausio žmonijos nuovargio ir tuo pačiu metu dvasios pakilimo laiko tarpe, kada visa naikinąs pasaulinis karas užleido vietą revoliucijai.
       Žmonių ir tautų likimas anuomet priklausė labiau atsitiktiniem reiškiniam nei sujungtiem griežtu priežastingumu dėsniam, ir todėl vertinant to laiko pasisekimus, tenka jie matuoti labai atsargiai, kad neapsiriktum.
       Savo nepriklausomybės atgavimą matuojame tautos pasiryžimu nusimesti priespaudą, jos pasišventimu kovoje dėl nepriklausomybės, palankiom politinėm sąlygom ir daugeliu kitų įvykių, ne menkiau reikšmingų.
       Iš tų priežasčių išeidami lygiai taip pat stengiamės prieiti prie mūsų kultūrinio gyvenimo reiškinių visiškai nepastebėdami, kad jokių priežastingumo dėsnių kultūros srityje mes nustatyti negalime, jei tik norėsime kalbėti apie mūsų kultūros progresą.
       Bet kultūros pasiekimai pasižymi ne vien progresu, bet ir regresu. Šiandie jau ne vienas pradeda abejoti mūsų kultūrišku savarankiškumu ir mėgina surasti vertybių, kurių mums stinga, be kurių negali būti jokios kultūros, juo labiau tautiškos.
       Prieš Didįjį karą turėjome liaudies kultūrą, užfiksuotą pasakose, dainose, padavimuose, papročiuose, prietaruose. Ji galima pavadinti pasyviąja kultūra, nes ji nieko nesiekė, nesiplėtojo ir buvo reikalinga vien kalbai ir tautiškam savaimingumui išlaikyti. Bet šalia jos buvo mėginta sudaryti taip pat aktingoji kultūra (aušrininkai ir varpininkai), kuri jau turėjo tiesioginių tikslų vardan tautos savarankiškumo atsikratyti svetimųjų jungu, priespauda, išnaudojimu ir vesti tautą į pasaulį laisvą ir nepriklausomą.
       Tos aktingosios kultūros darbuotojai, negausių mūsų inteligentų negausi dalis, vargo vargą, eikvojo savo sveikatą, sėdėjo kalėjimuose, mirė ir atidavė tautai visa, ką nieko neturįs žmogus gali atiduoti – gyvybę.
       O kita inteligentijos dalis, didesnioji – ištikimai tarnavo svetimiem, buvo paprasta duonėdė, sumiesčionėjusi, dėl savo asmens naudos beveik pasiruošusi parduoti visą savo tautą arba bent žiūrėjusi į ją pasyviom akim.
       Ji buvo lygiai iš kaimo kilusi, kaip ir aktingosios tautiškos kultūros kovotojų dalis, tik buvo jau kaimą visiškai pamiršusi, tolimuose Rusijos kraštuose surusėjusi, užmiršusi savo kalbą.
       O kaimuose lietuviškas bernas plėšė arimą, kelmus rovė, gaudė iš toli atskrendančius „Aušros“ spindulius ir „Varpo“ garsus, nieko nežinodamas apie anuos jam svetimus savo tolimuosius brolius, kur tarnaudami carui, berno priešui, tenkino savo pačių reikalus, nieko bendro su kaimišku bernu nebenorėdami turėti.
       Kada išmušė mūsų dvyliktoji valanda ir Didžiojo karo, vokiečių okupacijos bangos, perbėgusios per kraštą, atnešė pirmąsias pasaulyje kilusio revoliucinio gaisro kibirkštis, – viskas susimaišė ir pakitėjo.
       Lietuviškas bernas, šautuvą užsikabinęs, slankiojo po tėviškės laukus ir vaikė priešus, norėjusius atimti iš jo laisvą ir nustojusią savininkų žemę. Už savo geresnę buitį lietuviškas bernas dėjo gyvybę, o tolimuose Rusijos užkampiuose revoliucijos parblokštas bejėgiškai dairėsi jo brolis atskalūnas inteligentas ir ieškojo sau ramios vietos galvai priglausti ir susisukti sau naujai saugiai gūžtai, kad pasaulinė audra jo nepasiektų.
       Revoliucijos išmesti jie bėgo į Lietuvą, atsiminė ją esant savo tėviškę ir net pamiršę lietuviškai, laužė liežuvį besistengdami atsiminti kažkada kūdikystėje tartus gimtosios kalbos žodžius. . . . . . . . . Ordenai ir žvaigždės puošia šiandie tuos, kas moka prisitaikinti, kas savo patriotizmui įrodyti per 12 metų neišmoko be klaidų net tris žodžius lietuviškai parašyti, o apie lietuvių literatūrą tiek težino, kad Maironis esąs kažkada parašęs eiles „Nakti rami, puiki, žvaigžduota“ (autentiška vieno aukšto valdininko Maironio interpretacija).
       Ko benorėti iš kultūros, kurią atstovauja panašūs inteligentai, skeptiškai dėl jaunuomenės nuo žagrės atėjusios nusistatę ir pasiryžę jos prie nieko neprileisti.
       Neveltui poetas iš Dievo malonės Liudas Gira, kuris visuose savo eilėraščiuose temėgo žodžius – tėvynė, tauta, laisva, valio ir panašius, jau paskutiniu metu pradeda nusivilti aplinka, ir kiek susimąstęs viename paskutiniųjų „Židinio“ numerių baugiai pasisako: „Gal jau per daug valio! Kažkas ne taip!“, nes, matyti, išviršinis patriotizmas ir jam pasidarė įtartinas, – gal jis pamatė, jog kultūra nežengia priekin, ir užuot, buvusi lietuviška, tautiška, žodžiu, savaiminga, yra labai panaši į prieškarinės Rusijos miesčioniškąją.
       Giros balsas ne vienintelis. Faustas Kirša „Vaire“ savo straipsnyje „Trys rašytojų kartos mūsų dailiojoj literatūroj“, rašydamas apie inteligentus, sako: „Mūsų visuomenė bijo protą varginti... mūsų inteligentas priėjo liepto galą. Apie jį nebeverta kalbėti“.
       Taip pamažu atsidaro akys net tiem, kas džiaugėsi surasią mūsų tautišką kultūrą, tautišką kūrybą, literatūrą, teatrą ir panašiai, kas tikėjo visuomene ir inteligentija. Dabar, kaip Faustas Kirša, jau jaučia save pasilikus vieną, ir jei turi atmesti tą inteligentiją, kuri, anot vieno žymaus valdininko, irgi esanti knygnešė, nes atnešusi savo galvose iš Rusijos gerą tvarką, tai geriau lieka vienatvėje, bet nenori apsidairyti po liaudies mases, iš kurių medžiagą, kaip poetas, pats skatina visus imti.
       O lietuviškas bernas vis aria ir aria. Jis išvadavo kraštą ir žemę, atbėgę revoliucijos spiriami iš Rusijos tvarkdariai jį apkarpė. Bet jis ardamas šiandie jau nebe tas, kas buvo prieš 12 metų. Jis jau daug ko pasimokė ir išmoko; jis jau užkemša universitetą ir, kaip studentas, mūsų „inteligentijos“ net nepripažintas sau lygiu, jau pamažu galanda dantį stoti už krašto kultūriškus reikalus, nusikratyti senom caro Rusijos liekanom, jo pačio brolio atvežtom, ir kurti naują gyvenimą – laisvą, nepriklausomą!
       Lietuviškas bernas eina. Jam šiandie nebeužtenka tėvų pasyviosios pasakų, dainų, papročių ir prietarų kultūros. „Varpo“ garsai pasiekė jį iš praeities per dešimtmečius, ir jis šiandie nori būti aktingas ir aktingos kultūros statytojas.
       Jis skelbia nuo šiandie gyvos dvasios maištą prie supuvusį mūsų senųjų inteligentų biurokratizmą ir net niekieno nepripažintas eina į ateitį drąsus ir jaunas, kaip pridera jaunam, stipriam ir sveikam organizmui, kokiu jis nori taip pat matyti ir Lietuvą.
       Mūsų kultūrinio gyvenimo laikrodis turi pagaliau irgi išmušti dvyliktą valandą ir grąžinti kultūrą į teisėto jos savininko ir kovotojo už ją – lietuviško berno – rankas.

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt