Petras Čiurlys

       AKMUO

       Turtingo miesto kryžkelės kampe pasirodė nedailiai didelė ir bėdina Domo Pėžos figūra. Jo akys buvo daugiau, kaip kasdieniškai, išverstos, truputį šlapiai raudonais blakstienų kraštais. Plaukai pakaušy, remiami kalnieriaus, stojosi, nelyginant pavasarį balos medžių augmenai. Jo drabužiai buvo sunešioti ir skylėti.
       – Cha cha cha... tau keliai linksta, kvaily! Bijai...
       Pats sau triukšmingai šaukė, o žodžių garsai gerklėje jam braškėjo.
       Miesto kryžkelėj, kaip to reikalavo visa rimtis bei tvarka, žingsniavo neskubiu, jam tik vienam žinomu ir įmanomu, žingsniu pilnas pasitenkinimo ir godonės policininkas. Jis žingsniavo tam padarytu cemento taku, kas kartą prie galo sustodamas, pakeldamas galvą ir apžvelgdamas patenkintas praeivius. Jeigu reikalinga buvo, darė lazdute ženklus, visai panašius į komandos, ir vėl grįžo. Jis ir atrodė policininku gimęs.
       Aplinkui spaudė akis iš kaktos mirgantis virpėjimas. –
       Brangūs avies kailio mėlynai išdažyti apmušalai, kurie paliesti taip švelnūs. Geltonai puošnūs drabužiai ir jų apdarėliai. Auksas. Gintaro, didelėm galvom, špilkos, kuriom buvo pervertos ne prastesnės skrybėlės, tiek puikiai apgniaužiančios galvas, darančios jas apvaliom, plokščiom ir pailgom. Atlenkimais dažnai gudriai slepiančios gražius veidus. –
       Visa tai čiuožė turtingo miesto kryžkelės trotuarais. –
       Vaikai. Jų riksmas ir krykštavimas. Gražios ir patraukiančios moterys. Jos ėjo. Linksmos. Jų šimtai pro šalį palengva stūmėsi. Jos kilnios ir garbingos. Tiek malonios pažiūrėti, nes jos buvo prabangoj ir puošnume, o jų apsivilkimas brangus.
       – Cha cha cha... tau kinkos dreba! Išsigandai. Baily! –
       Sopančiai skaudus balsas plėšėsi.
       Domas Pėža palinko prie elektros lempos stulpo. Jo žvilgis buvo nukreiptas toli toli.
       Policininkas pakėlė lazdutę visai prie jo nosies.
       Domas Pėža nutraukė kepurę. Jis sulamdė ją dešinės rankos didelėj saujoj, kaire kažką prilaikydamas po drabužiu prie krūtinės.
       – Taip. Mane visi vadina Pėža. Tai mano vardas ir pavardė – Domas Pėža.
       – Tamsta?! –
       – Taip. Aš turiu dokumentus.
       – Tamsta galite užsidėti kepurę.
       – Bet, žinote...
       – Tai nereikalinga.
       – Bet, žinote, akmuo. Akmuo reikalingas. Jais iškloti gatvių grindiniai. Dideli ir platūs...
       Policininkas parodė lazdute jam nestovėti.
       Jis, tartum supratęs, jog turi klausyti, tartum jausdamas vietoj didelį nuovargį, pasiruošė.
       – Akmuo, – sušuko jis, negalėdamas paleisti taip maloniai su juo pasielgusio policininko. – Akmuo. Jis tinka. Su juo galima padaryti... Jis sunkus, gali slėgti... Akmuo...
       Praeinantieji pradėjo jį pečiais užkliudyti ir kočioti. Apnuogintas jo viršugalvis tolinosi. Sunykusius ir kuokštom išplikusius plaukus vėjas taršė. Jis nyko minioj.
       Turtingo miesto kryžkėlė ūžė ir toliau. Čia gyvenimas smarkus ir spartus. –
                      Patogiai įrengti arklių vežimai. Jų plačios, minkštai išmuštos sėdynės. Puikiai
               išpoliruoti automobiliai. Jų nepaprastais lapais žėrinti šonai plikinančia spalva, lygiai
               brokato medžiaga, iš kurios ne viena moteris slaptai širdy tiek geidžia turėti sau
               drabužį. Maži ir kuklūs taxi. –
       Ir kaip vykusiai tam dirigavo policininko lazdutė. –
                      Praeiviai. Jų skubūs žingsniai. Rupestingi veidai. Čia ir jaunas, dažnai alkanas,
               studentas, į viską iš aukšto ir paniekinamai žiūrįs. Ponai. Jų plačios ir išminties pilnos
               kaktos. Taip tiko jiem važiuoti, nes jie riebūs ir drūti, o jų kojos silpnos.
       Priešingos kryžkelės kampe vėl pasirodė nedailiai didelė ir bėdina Domo Pėžos figūra. Jo akys buvo daugiau, kaip kasdieniškai, išverstos, truputį šlapiai raudonais blakstienų kraštais. Jis jau nebeturėjo kepurės, o jo apsivilkimas buvo sunešiotas ir skylėtas. Jis didelėm purvinom rankom laikė prie krūtinės spausdamas akmenį.
       Jis spoksojo, o policininko lazdutė vėl iškilo prie jo nosies.
       – Jūs esate geras žmogus. Bet akmuo.
       – Akmuo?!
       – Akmuo tinka. Ant akmens gali –
       – Kas?
       – Ištikšti...
       – Kas?
       – Kraujas.
       – ?! –
       – Akmuo gali būti kraujuotas.
       – Tamsta?! –
       – Jūs esat geras žmogus. Akmuo gali būti krūtinėj. Gali kaip akmuo krūtinėj slėgti.
       – Tamsta, kam tas akmuo?
       – Mano sūnus...
       – Sūnus? Tamsta turėjai sūnų?
       – Jis buvo jaunas... Jo vardas ir pavardė Kazys Pėža.
       – Sūnus Kazys Pėža?!
       – Jis jaunas mirė.
       – Kazys Pėža?!
       – Jis buvo sušaudytas! Mano sūnus!
       Didelės purvinos rankos spaudė prie krūtinės akmenį. Gysloti pirštai apvijo aštrius jo guzus. Jo geltonai išblyškusiam veide akys buvo daugiau, kaip kasdieniškai, išverstos. Jis žiūrėjo toli toli toli toli.
       – Cha cha cha... tau keliai dreba! kvaily, bijai, kad galėjo ištikšti ant akmens sūnaus kraujas!
       Jis bėgo gatve ir šaukė pats sau. Jis iškėlė akmenį ir šaukė.
       Policininkas tebevaikščiojo jam tik vienam žinomu ir įmanomu žingsniu. Jis padarė lazdute ženklą beprotį Domą Pėžą areštuoti. Ir pakilusi jo rankoj lazdutė drebėjo.
       O, tos puikios rudenio mėnesiais dienos – kad dangus pradryksta, laužosi miestas ortoklazo žvakėm. Ir toli toli, tenai gatvėj, tarp žmonių, iškeltos purvinos, kaulėtais guzuotais riešais, rankos. Jose akmuo ir sopančiai skaudus balsas.
       – Drebi... kraujas...

       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt