LIŪDESYS IR GĖDA

       Kitaip, negu garbingose šalyse, mūsų valstybėje gerbiami tik pinigai, turtas ir užimama kėdė, bet ne žmogaus asmenybė bei teisės.
       Dar iki galo nepaaiškėjus, o gal net ir nesiruošiant paaiškėti tikslioms mokslininko ir rašytojo Gintaro Beresnevičiaus mirties aplinkybėms, sistema atskleidė savo veidą. Ji pastatė AKLINĄ SIENĄ tarp magnatų, šulų, piniguočių, įtakingųjų ir likusios visuomenės dalies. Į pastarąją, deja, pateko ir intelektualai. Laisvos asmenybės, kurių išmintis yra didesnė, nei paklusnumo ar dirbtinio konformizmo instinktas, kurio iš mūsų tikisi ir reikalauja institucijos.

       Jei policija išties susidorojo su intelektualu, ar mes turime moralinę teisę ja pasitikėti? Ja, kuri griežtai saugo didžiosios pasaulio imperijos nykštukinį prezidentą, o negali apsaugoti pasaulinio lygio lietuvių mokslininko? Ja, kuri stebi kiekvieną sterilų miesto centimetrą, pravažiuojant nykiems tarptautinės reikšmės limuzinams, bet sudėtinga videokamerų įranga negali surast kaltų dėl pavienio žmogaus mirties? Ja, kuri nuolankiai žiūri į po senamiestį būriais valkataujančius girtus užsienio turistus, tikrai negarbingai besielgiančius su vietiniais, ypač moterimis, bet mūsiškį būtinai sulaikys, išveš, aprėks, sumuš?
       Siutina ir didžiausio lietuviško (?) dienraščio veikla. Dar nenudžiūvo gėda dėl literatūros profesoriaus Vytauto Kubiliaus mirties smulkmeniškų aprašymų, o „Lietuvos rytas“ jau imasi kitos nelaimės detalių mėsinėjimo. Turbūt gerb. Vainausko laikraštis labai nekenčia savo vietoje esančių ir pažiūras ginančių intelektualų, kad visą savo skandalų darymo mašiną nukreipia į šias liūdnas susikaupimo akimirkas.
       Ką gali šiuo atveju daryti toji mažuma (?) inteligentiškų, kilnių ir moralių piliečių, kuriai ne vis vien, ką veikia chamizmu persisunkusi mūsų teisėsauga ar nekrofilišku, isterišku cinizmu dvokianti žiniasklaida, kurios nevertos mūsų pasitikėjimo. Prieš policiją, žinia, kažin ko nenuveiksi (nebent galima kitiems patarti saugotis mėlynų uniformų ir apginti nuo jų artimuosius), bet oficiozo paslaugų galima atsisakyti, inicijuojant jo boikotą ar kitas akcijas. Tai turėtų būti ženklas „stop!“ šiai ir visoms kitoms žiniasklaidos priemonėms, besikėsinančioms peržengti neliečiamą etinę ribą.

TIK BENDROMIS JĖGOMIS IR KIEKVIENAS ATSKIRAI GINDAMIESI NUO VANDALŲ MĖLYNOMIS UNIFORMOMIS VYKDOMO SMURTO IR BOIKOTUODAMI DIENRAŠTĮ „LIETUVOS RYTAS“ MES PASIPRIEŠINSIME PRIEŠ EILINIUS GYVENTOJUS NUKREIPTAM SISTEMOS GENOCIDUI.
ŽMOGAU, BŪK BUDRUS!
VILNIAUS KAIRIŲJŲ KLUBAS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt