2004 m. rugsėjo 11 d. Lietuvoje, Maskoliškėse, poeto D.Gintalo sodyboje ant Širvintos kranto baigėsi kūrybinė akcija „Maskoliškių meno frontas“, trukusi 10 dienų. „Maskoliškių meno frontą“ vainikavo „Tvarto galerijos“ atidarymas. Šioje galerijoje puikavosi kokie 30 taikomosios ir netaikomosios dailės kūrinių, nupieštų, nulipdytų bei sukaltų per minėtasias 10 dienų. O prieš „Tvarto“ atidarymą du žmonės (DP ir BJ) linksmino kitus susirinkusiuosius savo akcija „Laužas“. Siūlome susipažinti su šios akcijos scenarijumi.

LAUŽAS

1.
DP išsitraukia popieriaus lapelį ir skaito Ernsto Jandlio tekstą:

progresuojantis susas

pradžioje buvo žodis pir tas žodis buvo pas
dievą pir dievas buvo žodis pir žodis tapo
kūnu pir gyveno tarp mūsų

pradžioje puvo žodis pir pas žodis puvo pas
pievą pir pievas buvo žodis pir žodis papo
kūnu pir gyveno parp mūsų

pradžioje puvo žodis pir pas žodis puvo pas
pievą pir pievas puvo žodis pir žodis papo
pūnu pir gyveno parp pūsų

pradžioje pupo žodis pir pas žodis pupo pas
piepą pir piepas puvo žopis pir žopis papo
pūpu pir gyveno parp pūpų

p--------------------p------------------------p
p--------------------p------------------------p
prrr----------------p------------------------p
pssssss

 
BJ išsitraukia knygą:
Visada su Dievu: maldynėlis. – Vilnius, Kaunas: LTSR Vyskupijų Ordinarų Kolegijos leidinys, 1977.
Laužas ima degti.

 
2.
DP išsitraukia popieriaus lapelį ir skaito Ludwiko Wittgensteino tekstą:

Abejonė gali būti tik ten, kur yra klausimas, klausimas tik ten, kur yra atsakymas, o atsakymas tik ten, kur kažkas gali būti pasakyta.

Visi sakiniai yra lygiaverčiai. Todėl negali būti ir jokių etikos sakinių. Sakiniai negali išreikšti nieko aukštesnio.
Aišku, kad etika negali būti išreikšta.

Mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas. Ko negalime galvoti, to negalime galvoti; todėl negalime ir pasakyti, ko negalime galvoti.

Dauguma sakinių ir klausimų, parašytų apie filosofinius dalykus, yra ne klaidingi, o beprasmiai. Todėl išvis negalime atsakyti į tokio pobūdžio klausimus, galime tik teigti, kad jie yra beprasmiai. Dauguma filosofų klausimų ir sakinių kyla dėl to, kad mes nesuprantame mūsų kalbos logikos. (Jie yra tokio pat pobūdžio, kaip ir klausimas, ar Gėris yra labiau ar mažiau tapatus nei Grožis).
Todėl nenuostabu, kad didžiausios problemos iš tikrųjų nėra jokios problemos.

Mano sakiniai aiškina tuo, kad tas, kuris mane supranta, galiausiai atpažįsta juos kaip beprasmius, kai jais, ant jų, per juos žengia. (Jis turi, taip sakant, numesti šalin kopėčias po to, kai jomis užlipo). Jis turi įveikti šiuos sakinius, tuomet jis mato pasaulį teisingai.

Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.

BJ išsitraukia knygą:
Roterdamietis, Erazmas. Pagiriamasis žodis kvailybei. – Vilnius: Alma littera, 2000.
Laužas ima degti.

 
3.
DP išsitraukia popieriaus lapelį ir skaito Vasilijaus Rozanovo tekstą:

Baisi ne pati literatūra, o literatūriškumas: dvasios, gyvenimo literatūriškumas. Tai, kad visi pergyvenimai išsilieja žaismingu, gyvu žodžiu: tačiau tuo viskas ir baigiasi, – pats pergyvenimas dingsta, jo nebelieka. Žmogus, jo kūnas atšąla nuo žodžio. Pats žodis nekelia jaudulio, o ne! jis sušaldo ir sustingdo. Kalbu ne apie paprastą, o apie originalų ir „dailų“ žodį. Po literatūros „aukso amžiaus“ gyvenimas visada apmiršta, visus apima apatija, tingulys, sunyksta talentas. Žmonės ir jų gyvenimai tampa mieguisti. Taip buvo Romoje po Horacijaus, Ispanijoje po Servanteso. Labiau įtikina ne pavyzdžiai, o šių reiškinių tarpusavio ryšys.

Apskritai, tampyti už plaukų rašytojus – baisiai malonus užsiėmimas.
Jie kaip vaikai: tik išpuikę, ir virš keturiasdešimties.
Viduramžiais kunigai jiems daug pakaušių nuravėjo. Ir teisingai.
Esmė – gyvenimas, sala tarp vandenų... O rašytojai – auksinės žuvelės; arba - blizgiašonės silkės, žaidžiančios prie kranto. Juk „nekilnosi“ salos tenai, kur viksteli jų uodega.

Kas yra „rašytojas“?
Pamesti vaikai, užmiršta žmona, ir didybė, didybė...
Įdomi figūra

Literatūrą jaučiu kaip savo kelnes. Taip pat artimai ir “lyg savas“. Jas saugoji, prižiūri, esi “visada su jomis“ (nuolat rašau). Bet ko gi čia su jomis ceremonytis???!!!

BJ išsitraukia knygą:
Daujotytė, Viktorija. Sakiniai. – Vilnius: Tyto alba, 2002.
Laužas ima degti.

 
4.
DP išsitraukia popieriaus lapelį ir skaito Arūno Sprauniaus tekstą:

dauginantis šekspyrams / servantesams donelaičiams /
dešimtims dievų įsakymų / vis tobulėjant striukėms /
windows laivams moralėms / lėktuvams verslo etikoms /
dešrelėms grill sėkmės / strategijoms sėklidžių /
inkstų akių rainelių / rinkiniams prezervatyvams /
idealiai pamėgdžiojant varpos / odelę pirmyn poezija pirmyn /
greičiau vikriau poezija / mikliau išradingiau ieškok /
poezija poezija kur netradiciniai / sprendimai kaip ir visi /
poezija – daugiau poezijos

BJ išsitraukia knygą:
N.Bualo, kuris 1674 m. išleido didaktinį kūrinį „Poezijos menas“.
Laužas ima degti.

 
5.
DP išsitraukia popieriaus lapelį ir skaito Emilio Ciorano tekstą:

Mes mirštame tuo greičiau, kuo daugiau žodžių švaistome aplinkui. Kalbantieji neturi paslapčių. O kalbame visi. Išduodame save, demonstruojame savo širdį; kiekvienas, savo neišsakomybės budelis, atkakliai naikina visas paslaptis, pradėdamas nuo savųjų. Ir jei sutinkame kitus, tai todėl, kad kartu degraduotume tuštumos link: ar keisdamiesi idėjomis, ar prisipažindami, ar regzdami intrigas.

Gyvenimas – tai tik nekantravimas smukti, pardavinėti skaičiąsias sielos vienatves dialogais, nesuvokiamu kasdieniu rojaus neigimu.
Žmogus turėtų klausytis tik savęs nesibaigiančioje nepasakomo Žodžio ekstazėje, prasimanyti žodžius, vien senoms tyloms ir savo gailesčiui girdimus akordus.
Bet jis yra visatos plepys, jis kalba kitų vardu, jo „aš“ myli daugiskaitą. O tas, kuris kalba kitų vardu, visada yra apgavikas.
Politikai, reformatoriai ir visi tie, kurie remiasi kolektyviniais interesais, yra sukčiai.

BJ išsitraukia knygą:
Greimas A.J., Semiotika. Darbų rinktinė. Struktūrinė semantika. Apie prasmę. Sudarė ir vertė R. Pavilionis. V., 1989.
Laužas ima degti.

 
6.
DP išsitraukia popieriaus lapelį ir skaito Friedricho Nietsches tekstą:

       Įgriso man poetai, senieji ir naujieji: visi jie man yra lėkštybės ir jūros seklios.
       Jų mąstymas gilus nebuvo niekad, todėl ir jausmo jiems gelmių pasiekti nepavyko.
       Šiek tiek gašlumo, nuobodybės krislas: štai ir jų mąstymo viršūnė.
       Lyg koks vaiduoklių dvelksmas, tylus jų šnaresys yra man tas klanksėjimas jų arfų; ką jie žinojo iki šiol apie mus įkvepiančių tonų darną!
       Dorumo jiems taip pat, man regis, trūksta: jie drumsčia savo vandenis visus, kad tie gilumo įspūdį darytų.
       Ir tuo mielai poetai save sutaikytojais laiko: bet man jie lieka tarpininkai, maišytojai ir pusininkai, taip pat nedorėliai baisiausi!
       Beje, esu savus tinklus mėginęs į jūras jų užmesti, norėdamas gerų žuvų pagauti; bet visada ištraukdavau tik kokio seno Dievo galvą.

BJ išsitraukia knygą:
Tavyje būsiu amžinas vasaros džiaugsmas. Rancūzų meilės lyrika. Sudarė Julius Josaitis – Marijampolė: Ramona, 2002.
Laužas ima degti.

 
7.
DP išsitraukia popieriaus lapelį ir skaito „Svetimų“ tekstą:

Viskas yra pasakyta, nes žodžių mažiau nei žmonių.
Niekas nepasakyta, nes žodis negali pažinti žodyno.

Literatūra neturi nieko bendro su informacija.
Poezija nevaizduoja Gyvenimo, nes Gyvenimas – nėra Poezija.

Mūsų laikų genijus – tai analfabetų ir totalinės reklamos produktas. Pagrindinių herojų laikai – pasibaigė.

BJ išsitraukia knygą:
Kultūra ir istorija. Sudarė Vytautas Berenis. – Vilnius: Gervelė, 2001.
Laužas ima degti.

 
8.
DP išsitraukia popieriaus lapelį ir skaito Kęstučio Navako tekstą:

taurūs erzacai eilės
laikrodis ties riba
kam tau dailiausios dailės
arba

kam tų gražių paviršių
negi tik jų užteks
kas tau raides nuo pirštų
pridegs

štai dar kažkas gyvena
kitapus tam name
liaukimės žaidę meną
eime

BJ išsitraukia knygą:
Cage, John. Tyla. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003.
Laužas užgęsta.

Laužą gesino BJ ir DP

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
       info@tekstai.lt