|
<< Atgal
Vaginos monologai
Taip, gerbiamieji, kartais tikrai tenka krimstis
ir kentėti dėl naujojo lietuviško romano. Kentėti taip, kaip tik gali kentėti doras,
patriotiškai nusiteikęs skaitytojas, neabejingas tautinės literatūros problemoms.
Gal, mąstau, reiktų atmesti požiūrį, kad romanas
yra meno kūrinys? Nes paskaičius daugumą šio žanro naujosios lietuviškos produkcijos
ima atrodyti, kad, norint sukurpti romaną, tereikia mokėti rašyti ir šiek tiek
nugyventi pašlemėkiško gyvenimo.
Tad gal vis dėlto užteks tokių romanų
pagiringų išpažinčių, gleivėtos hormoninės memuaristikos, vos ne likimo scenarijų,
kurie neduoda pasimėgauti nei stiliumi, nei išmintimi? Kiekgi galima kentėti tuos
bobiškus pirdalus, tokius kaip A. Urbonaitės Posūkyje neišlėk? Lietuva
nelaimingų moterų šalis ir tokioms turbūt (gal?) patiks šis drastiškas, gan
beviltiškas veikalas, nes problemos, kurios sukūrė mūsų pasaulį, visada liks tos
pačios.
Bėda ta, kad, nesant fiktyvios literatūrinės
erdvės, distancijos tarp rašytojo ir vaizduojamo gyvenimo, visi atvirumai skepsis,
sarkazmas, žiaurumas tėra nevilties priedanga. O tai išduoda autorės neapykantą
sau pačiai.
Skaitydamas tam tikras vietas jautiesi taip, tarsi
kas nors kėsintųsi paliesti tau atvirą akį. Taip autorė apibūdina nekaltybės
atėmimą. Bet vargu ar išsigimęs mūsų skaitytojas lieka sukrėstas ir nucielkintas.
Jis greičiausiai laukia seksualinių perversijų, ir tiek. Ir nesulaukia. Keista, bet
kuriančios moterys nejaučia ribos. Nejaučia, kur prasideda neskanu. Jos sugeba
tik gaminti stilizuotą kičą arba kristi tiesiai į antimeno bedugnę. Tačiau toks
vaginalinis gargaliavimas turi ir vieną gerą bruožą visokie pikantiški vaizdeliai
ar iškrypimų laukimas nesveikai traukia knygą užbaigti skaityti.
Kitas knygos bruožas egzistencialistinis
žavesys, kartais stiprus ir stebinantis savo įžvalgomis, vis vien lieka tik, anot
autorės, virtuvės lygmens filosofija. Tad šis iš savęs išvemtas gyvenimo
gaivalas vargiai išsilaikys mūsų literatūroje, taip toli nutolusioje nuo
pornografijos.
Ką gi puiku! Reikia ir tokių drąsių knygų,
nes jų dar nėra per daug. Belieka toliau linksmai stebėti, kaip Lietuvą apnikę
visokie svoločiai (žurnalistai, verslininkai, kompiuterastai, nekilnojamojo turto
agentai) toliau terš nebrandžią mūsų prozą.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-01-21 nr.
781
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|