„Šventoji trejybė“: kryžius, karūna ir kalavijas

       Išmokime kalbėti paprastai ir aiškiai. Išmokime ir klausytis. Užteks pagaliau tos oralinių išskyrų lavinos, užgulančios mūsų ausis iš valdžios tribūnų, televizinių šou studijų ir bažnyčių sakyklų.
       Praėjusį sekmadienį (2006.IX.17) apsilankiau Bernardinuose ir pirmą kartą išklausiau tarp jaunimėlio nežinia dėl ko pagarsėjusio, tiesiog kultinio sostinės pasakotojo kunigo Juliaus Sasnausko pamokslą. (Nuėjau ten vien dėl to, kad prieš tai įdėmiai perskaičiau šią knygą ir norėjau palyginti žodį perskaitytą su žodžiu išgirstu.)
       Po skliautais pilna avelių. Vienos avelės – įprastos nuo vaikystės laikų. Pagyvenę arba vidutinio amžiaus toli toli ir nežinia kada užgimusio kulto sekėjai, įvaldę ritualą, žinantys, kada atsistoti ir atsisėsti, kada atlikti magiškus rankų judesius, kada balsu atkartoti išgirstą frazę, žodžiu, šio parado senbuviai ir dirigentai. Kitos avelės ir avinėliai (eiliniai paradinės sėdėsenos ir stovėsenos dalyviai) – keistoki. Štai savo plačiais, kožūcha aptemptais pečiais kunigėlį užstoja randuoto snukio plikai skustas avinėlis. Tipas giliomis nupenėto veršio akimis (įžiūrėjau, kai jis tūžmingai grįžtelėjo atgal). Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sandžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą (Apr 4,3). Štai greta sėdinti susilaižiusi peroksidinė avelė – blondinė, viena pirmųjų pakartojanti minios konvulsijas. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas (Lk 7,46).
       Šou vedėjas kalbėjo apie kryžių. Tokią geometrinę figūrą – dvi statmenai susikertančias atkarpas, – daugeliui lietuvių tapusias kančios, atgailos ir atpirkimo simboliu. (Man asmeniškai patinka apskritimas arba šiek tiek išlankstyta jo forma – kvadratas, o dar labiau – semiotinis A. J. Greimo kvadratas, ant kurio, pasak E. Ališankos, galima ir pasikarti.) Mums, šou dalyviams, diktorius bandė išaiškinti, ką turėtų reikšti šis simbolis. Net užsiminė apie klerikalams nepatikusią holivudinę M. Gibsono „Kristaus kančią“ – apie šiame filmuke parodytas fizines, o ne dvasines žydų karaliaus kančias. J. Sasnauskas raiškiai ir įtikinamai šnekėjo kokias 15 minučių. Nieko iš to. Vis tiek naujosios kartos cypdavatkės(-iai), mano manymu, beveik nieko nesuprato. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus! (Mk 15,30)
       Išmokime kalbėti paprastai, aiškiai ir tiesiai. Trečiojoje savo knygoje „Malonės akrobatika“ autorius daug kalba apie vadinamąją „kryžiaus ir karūnos“ sąjungą. Kitais žodžiais, apie seniai pasirašytą, šiais laikais dažnai vengiamą atvirai atnaujinti bažnytininkų ir valdininkų bendradarbiavimo sutartį. Eseistiniai, dienoraštiniai, epistoliniai, reminiscenciniai ir dar dievai žino kokie užrašėliai apie katalikišką (?) buržuazinę (!) šių dienų Lietuvą. Daug politizuotos kasdienybės, supintos su amžinomis evangelinėmis tiesomis. Politikuodamas autorius niekuo nenusileidžia nei L. Donskiui, nei A. Čekuoliui... O baisiausia – šis tvirtas kaip Petras žmogus bando įteigti, kad kapitalizmo ideologija (MYLĖK PATS SAVE IŠNAUDODAMAS SAVO ARTIMĄ) tapati pagrindinei krikščionybės tezei – MYLĖK SAVO ARTIMĄ etc. Jis ramiai pateisina turtą ir garbę pamėgusius Lietuvos pranciškonus: Ir iki Pranciškaus krikščionybėje rasdavosi sąjūdžių, nekentusių turtuolių ir aukštinusių varguolius, tačiau jis pirmas ir vienus, ir kitus pavadino Dievo vaikais ir savo broliais. Tai buvo iššūkis ano meto vertybių hierarchijai. Ir milžiniška rizika. Lygiai kaip šiandien taptų skandalu pareiškimas, kad išganymas ateina ir į milijonierių namus. Kunigo pozicija aiški. O man aišku, kad ši pozicija – prisitaikėliškai skandalinga. JUK KAPITALIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ – NESUDERINAMI! Tai tik apgaulinga dviejų valdžių simbiozė, visomis priemonėmis besistengianti apkvailinti paklusnias aveles – darbo jėgą ir dvasios parsidavėlius...
       Mokydamiesi kalbėti ir klausytis, primiršome trečiąjį (svarbiausią) „šventosios trejybės“ elementą – kalaviją. Priminsiu. Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo (Mt 10,34). Nemanykite, kad jūsų sielų gelbėtojas nėra ištaręs: Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka (Lk 22,36). O kito dvynio – pasaulietinės valdžios – mojavimą kalaviju prisiminkite įsijungę bet kurį TV žinių kanalą. Taigi kalavijais švaistosi ir vieni, ir kiti. O ten, kur būna lavonų (prie televizorių ekranų ar bažnyčios sakyklų), ten sulekia ir maitvanagiai.
       Atsargiai skaitykit šią knygą. Atsargiai perverskit „Sekmadienio postilę“ 2-ame „Šatėnų“ puslapyje. Juk pasakyta: Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jų laukia itin griežtas teismas (Mk 12, 38–40).

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-09-23 nr. 814

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt