Bartukas

       Daugeliui skaitytojų literatūra miela tada, kai joje atranda tai, kas jiems patiems artima. Tada skaitytojas ištaria: taip, tai gera knyga, nes ją suprantu, o suprantu ją todėl, kad joje perskaitau, ką jau žinau. Nors tai itin didelis skaitytojo ir kūrėjo santykio supaprastinimas, kūrinys, gvildenantis kasdienio gyvenimo tiesas, neabejotinai turi daugiau šansų tapti populiarus. Visi kiti dažniausiai gana sunkiai skinasi kelią, ieškodami specifinio priėmėjo. Nes pačiai literatūrai svarbiausia tai, ko dar nebuvo, naujovė – kad ir kokia forma pasireiškusi.
       Naujausia lietuvių proza, atrodo, nesupranta nei ko reikia skaitytojui, nei ko reikia literatūrai. Absoliutus nesusikalbėjimas. Spjaunama ir į vartotoją, ir į vadinamąjį literatūros elitą. Atrodytų, kad kūrėjai rašydami gydosi nuo savo psichinių problemų arba rašo iš neturėjimo ką veikti.
       Lietuvoje atsiranda ir nauja pragaištinga prozos kryptis, kurią būtų galima apibūdinti šitaip: „Žmonių, susietų su filosofija, proza“. Be L. Anilionytės, gyvena dar toks bartukas, studijuojantis filosofiją ir rašantis romanus, – Vilis Normanas. Blogiausia jųjų prozoje – rašantis romaną filosofas ir atrodo kaip rašantis romaną filosofas. Nuolat išlenda pagiringos filosofinių išėdų šakės. Nesugebama atsiriboti nuo savo profesijos, kuri šiuo atveju tik trukdo. Nes nebūtina postuluoti filosofinių citatų, kurios ir taip turėtų išplaukti iš kūrinio fabulos. Atrodo, bandoma vis stiprinti tekstą apsiskaitymu. Pigiai išsifilosofuoti. Bet išeina šnipštas, nes siužetas – silpnutis, juokingai dramatiškas, galėjęs būti visai kitoks, o „metafizikos tyla“ vis vien neišnyktų. Bet pagrindinė mano užduotis – priversti žmones pamąstyti, ar gyvenimas tikrai yra šūdas. Taip rašo autorius.
       Kiek žinau, šūdas – ne filosofijos objektas. O gal kaip tik pagrindinis fenomenologijos šaltinis. A? Jei gerai pamenu, nei Camus, nei Sartre'o prozoje nėra jokių filosofinių citatų ar kokių nors gilesnių filosofavimų. Šie prancūzai paprasčiausiai perjungė savo smegenų programą iš filosofinės į literatūrinę ir kitu kampu pabandė aprašyti tai, kas jiems rūpi. Ką mes turim mūsų „filosofų“ kūryboje? Depresiją varančias muilo operas, parašytas blyškiu bekrauju stiliumi, neįdomias nei skaitytojui, nei literatūros tyrėjui. Lapas po lapo klampinančias į sunkių nebrandžios vaizduotės banalybių kūną. Perskaitęs pagalvoji, kad ne autorius kvailas ir betalentis, bet leidykla išprotėjo. Arba jau tiek prisiplėšė iš visokių Kultūros ministerijos fondų, kad dabar jau tas pats ką leisti – vis vien nuo to niekas nepasikeis. O kai reikia skaityti tokias knygas, gyvenimas tikrai virsta šūdu.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-09-02 nr. 811

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt