|
<< Atgal
PASKUTINIOJO TEISMO BANGA ŠIRDŽIŲ MŪŠYJE
Retai pasitaiko tokios apimties poezijos knygos
kaip Gintaro Patacko Didysis širdžių mūšis. Tik paėmęs ją į rankas
pagalvojau, jog tai romanas, tačiau pavartęs supratau eilėraščių rinkinys.
Pažvelgiau, kiek puslapių 175, ir nusprendžiau, kad tai G. Patacko kūrybos
rinktinė, bet, pasirodo, apsišoviau. Šitai supratau perskaitęs knygos anotaciją:
Naujų eilėraščių knyga. Tik meilė ir kūryba gali išgelbėti chaotišką
šiuolaikinį pasaulį, teigia poetas, atviras visoms realybės spalvoms ir
atspalviams.
Knygoje G. Patackas atsiskleidžia kaip
romantikas, mėgstantis nešvankybes. Meilė maišoma su purvais, tyri jausmai su
paleistuvyste. Tačiau tai nėra blogai, nes neužmiegama ant romantiškojo debesėlio,
skaičiuojant žvaigždes danguje ir apdainuojant mėnulio grožį. Juk gyvenimas ne
vien romantika. Gyvenimas dar ir darbas, miegas, poilsis, maistas, seksas. Meilė ir
kančia eina žingsnis žingsnin. Vienas meilės žingsnis, kitas kančios.
Autorių reikia pagirti, nes jis parodo tikrąjį meilės veidą: iškreiptą kančios,
nušvitusį, išsigandusį, pasiilgusį, laukiantį, geriantį meilės syvus. G. Patackas
neužmiršta ir reprodukcijos, kurios dėka žmonija dar egzistuoja: ...koks didis
malonumas / Pratęst tave, gimtoji mano liaudie (p. 7). Eilėraštyje minima autoriaus
gimtoji liaudis lietuvių tauta. Jame jis pasirodo kaip tikras patriotas,
suprantantis, jog reikia pratęsti šią giminę, nes kitaip ji gali išnykti. Autorius eksploatuoja
vieną moters grožio detalę krūtis, tačiau tai daro ne kaip Saliamonas Giesmių
giesmėje: Jau mano krūtys kupinos urano (p. 8); kai išdeginus smilkinius
saulė trykšta iš tavo spenelių / purslais dieviško pieno ant mano veido, mieloji
(p. 13); Taip tavo balsas aidi iš krūties (p. 24); Ir įsmeigė krūtinėn
kalaviją, / Pradėjo pienas bėgti iš krūties (p. 36); Nutampė moterims
papus (p. 122).
Meilės santykiai reiškiasi laike ir už jo ribų:
Į aštuoniolikto amžiaus karietą sodinu tave, mylimoji, / kaip juodąją tulpę
olandas sūriu pakvipusiom rankom (p. 11); Viso gero, mylimoji, tu šiandien man
nusidėjai! / Iš šitos erdvės išėję, susitiksime laike... (p. 19). Šioje
iškrypusioje meilės epochoje neužmirštamos ir seksualinės mažumos lesbietės:
Karštoms mergaitėms pridera kankintis, / O kai jos viena kitą čiupinės... (p.
20). Kas vyksta toliau, skaitytojas jau pats gali įsivaizduoti, tačiau labai abejotina,
ar jis įsivaizduos taip, kaip autoriaus parašyta. O meilė pasirodo tik sapne / Kaip
judesys, kaip garsas, kaip košmaras (p. 29). Šeimyninis gyvenimas tai ne tik
meilė ir romantika, bet ir nepakeliama kančia: Ir kontempliuoju Paskutiniojo Teismo
dieną / Kai nuims antrankius / Surakinusius mudu / Ir paleis į skirtingas puses (p.
47). Kiek gyvenime būna mylimųjų? Viena, dvi, trys, devynios, aštuoniolika, šimtas
keturiasdešimt devynios? Galbūt dar daugiau, nes galima rašyti laiškus /
tūkstančiui mylimųjų (p. 48). G. Patackas eina ,,meilės meridianais (p. 57), o
jai darosi / gaila veltui praleistų metų, kurie / pabėgo nežinia kur, tai žino tik
Hadas (p. 68). Autorius net nustatė jausmų kainą, kuri ne ką didesnė nei honoraras
už eilėraščių publikaciją: ...jausmai parduodami / už grašį. Eilės už
centą (p. 69). Dvi eilutes iš eilėraščio Saulėlydžiai būtų galima
pateikti kaip šiuolaikinį haiku, tik jam būtų reikalinga trečia eilutė:
,,Prostitučių balsais / Žolėje gieda cikados (p. 75). Anot Gintaro Patacko,
Šiais laikais / Nepadoru būti neturtingu, / Nesinešioti pistoleto / Ir laikytis
duoto žodžio (p. 79).
,,Yra mirtis, kad niekad neužmirščiau (p. 136).
Knygoje Didysis širdžių mūšis išplėtota mirties tema. Nors mirčiai skirtas
visas ketvirtas skyrius Mirtis yra, tačiau ji persismelkia visoje knygoje
pagrečiui su meile ir kančia. Mirtis didesnė nei išmintis, teigia autorius: Bet net
ir tu panirsi upėj Letoj, / Kuri didesnė negu išmintis. // Taip gimsta rožė, savo
šaknimis / Įkibdama į mirusių pasaulį (p. 23). G. Patackas perspėja: Neliesk
manęs, nes aš sergu poeto / Sunkia ir nepagydoma liga (p. 25). Kaip sakoma, jei gali
nerašyti nerašyk, o jei jau rašai ir esi poetas, tuomet tu sergi ,,sunkia ir
nepagydoma liga, nuo kurios nėra vaistų, nebent mirtis (pats geriausias poeto
vaistas). Poetą pelargonijų žydėjimas / išvarė iš proto (p. 59). Kai visa tai
susideda į krūvą liga ir beprotystė, nieko gero nelauk. Tuomet jau lieka
vienintelis kelias Anapus. Tik kas pasirūpins žemiškuoju kūnu, kad jis
nesivoliotų kur gatvėje ar nepūtų namie? Galbūt tuo pasirūpins valstybė, nes poetas
pranašauja: ...mane palaidos / suplyšusiame drobiniame maiše už valstybės
lėšas (p. 86). Valstybė neskirtų pinigų ne tik karstui, bet ir keturkampei
dėžei. Kas atsitinka atsidūrus drobiniame maiše? Tai galime suprasti perskaitę G.
Patacko pomirtinio gyvenimo sampratą:
Ir jei kas laiškus po mirties rašys
Štai adresas: ,,Dangus, poetų cechas.
Ten perduos juos man pameistrys Rembo
Ar pilnaties žvejotojas Li Bo,
Ar dar koks nors nežinomas actekas. (p. 123)
Neseniai buvau sutikęs raganą (gražiau skambėtų
žiniuonė) iš Tverų, ir ji, paėmusi G. Patacko knygą, palaikė ją rankose,
patyrinėjo, o po to kažkodėl atvertė eilėraštį Vakarėja:
Plaukia ilgas baltas karstas
Iš namų į kapelius.
Bučinys kūrėjos karštas
Nežinia kuriai paklius.
(...)
O kol kas tik vakarėja,
Rudenėja namuose,
Ir ant medžio supas fėja
Meilės vakaro dvasia. (p. 129)
Nemažai poeto eilėraščiuose pasitaiko biblinių
įvaizdžių ir motyvų. Nuo pat pradžios / Buvo žodis, virstantis į kūną / (...)
Žodis tapo kūnu (...) / Mes visi juk esam Žodžio kūnas (p. 37, 39). Tokia
Pradžios, Kristaus gimimo ir mūsų istorija. Dar labiau plėtojant Pradžios istoriją,
galima prisiminti žmogaus kūrimą: ,,Bet padarė per vasarą vieną / Moteriškę iš
molio ir plieno / (...) Ir tuomet kai jis minkė jai bambą / Malonus josios balsas
suskambo (p. 102). Pasirodo, gali būti taip, kad bamba turėjo didžiausia įtaką
pasaulio istorijoje: Makštis užminga snūduriuoja varpa / Nejaugi bamba visko
priežastis (p. 100). Kūrybos procesas prasidėjo. Dievas davė impulsą savo
kūriniams daugintis ir pripildyti žemę. Tad ,,keli akordai užgauti / sijonas
užverstas ant kelių / (...) į žolę moterį guldai / ir pūslę tuštini lig galo
(p. 109).
Savo vietą G. Patacko kūryboje randa ir Kristus,
tik Jo vaidmuo labai nedidelis, galima sakyti, net menkas. Nors Kristus ir Prisikėlimas
eina lygiagrečiai, tačiau eilėraščio Su Kristum... pabaiga norima pasakyti kai
ką ir stipriau:
Su Kristum žengiame į klystkeles
su Kristum krentame kad kristume
į labirintus žaltvykslių
ir prisikeltume su Kristumi
ir tampa laikas nesulaikomas
tik stabas šnabžda kaip mes drįstame
paklusti Dievui kurs toks laikinas
kad tapo amžinas su Kristumi (p. 164)
Atrodytų, jog stabas, apie kurį kalbama
eilėraštyje, yra ne kas kita, o tas pats Kristus, tik jau du tūkstančiai metų
nukryžiuotas Katalikų Bažnyčioje. Anot eilėraščio minties, reikia paklusti ne
vienatiniam Dievui, bet stabui, kuris vis daugiau nuo savęs atstumia dvasinės ramybės
ieškančių žmonių.
Bažnyčios statomos iš plytų. Ar yra skirtumas,
iš kokių plytų pastatyta bažnyčia? Iš baltų, raudonų ar dar kokių? Ir griūva
/ Viešnamių plytos ant konvejerio / Keliaudamos į būsimos / Bažnyčios statybą
(p. 76). Kalbėdami apie Bažnyčią didžiąja raide, mes turime galvoje visuotinės
tikinčiųjų bendruomenės dvasinę prasmę. Iš plytų statome bažnyčią, o dvasioje
Bažnyčią. Iš plytų galime pastatyti bet kokią bažnyčią: viešnamio, morgo,
konclagerio, kalėjimo ir pan. Tačiau Bažnyčią pastatyti gali tik tikėjimas. Bet,
pasirodo, net ir trūkstant tikėjimo neateina / į pagalbą Šventoji Dvasia akmeninei
širdžiai (p. 84). Akmeninėm širdim galima pastatyti bažnyčią, kad mūsų gyvose
širdyse ji išaugtų į Bažnyčią. G. Patackas perspėja: ,,Tik Dievo ir velnio
bijokit: / Aš sausyje juos sutikau, / Jie ėjo, sukibę už rankų (p. 157, 158).
Bet ne tai baisiausia. Baisiausia pasaulio pabaiga, po kurios nieko nelieka. Tos pabaigos
kaltininkas ponas Dievas ir Jo instrukcija žaidimui Žemė. Geriausiai tokią
pabaigą atspindi eilėraštis Be liudininkų:
(...) senolis,
Jau nebepamenantis, kiek jam metų,
Žvėrių figūrom inkrustuotoj lovoj
Gulėdamas Gyvybės Knygą laiko,
Vaškiniais pirštais verčia naują lapą,
Kuriam, deja, jau nieks neparašyta. (p. 133)
Paskutinis Gyvybės Knygos lapas (ne bet koks lapas,
o tuščias) jau rodo į Pasaulio pabaigą. Jei lape nieko neparašyta, tai gali reikšti
tik Pabaigą ir galbūt kažkokią naują Pradžią.
Eilėraštį Emigrantas galima laikyti ode
Londono lietuviams:
Tu į Tauerį žvelgi,
Šaltį, smogą ir lijundrą,
Ir su angle gyveni,
Keikdamas lietuvę šliundrą,
Dėl kurios emigravai
Ir į šūdą pakliuvai.
(...)
Tu pasineri į tamsą,
Kurvą Lietuvą meni
Ir atrodo, kad tuoj vemsi,
Bet su angle gyveni. (p. 120, 121)
Atrodo, perskaitai tokį eilėraštį, ir nereikia
jokių komentarų. Viskas parašyta taip, kaip norėta pasakyti. Tik imki ir skaityki.
Tačiau, tarkime, vietoj lietuvės šliundros labai puikiai galima įsivaizduoti
treninguotą reketininką lietuvį, kurį palikusi žmona išvažiuoja laimės ieškoti į
Londoną. Galbūt tokia atvirkštinė situacija būtų arčiau realybės.
Mes baltaplaukiai, mėlynakiai kalnų sūnūs,
/ nusileidom į benzino garų smarvę, į naftos / pragarą, kur blyksi trumpalaikiai
išlydžiai / ir plunksniniai debesys užtemdo saulę, kad iš- / vystume, kaip brolis
leopardas plienine letena / sutraiško spjaudantį sieros rūgštimi akumulia- / torių,
kaip brolis šuo įsikabina į šliaužiantį plieni- / nį vikšrą.
(...) Brolis medis krūtine sustabdo dantratinį
mecha- / nizmą ir gandro snapas perveria plastmasės šir- / dį.
(...) Aukštai kalnuos, kur slypi mūs namai, ledynas
/ baltas šliaužia, jisai ilgam užklos varinio amžiaus Žemę... (p. 167, 168).
Cituotame eilėraštyje Didysis širdžių mūšis
karbiuratorių perėjoje autorius lyg ir kviestų žemiečius grįžti gamton, nes kitu
atveju mūsų lauktų naujasis ledynmetis. Tačiau tai labiau panašu į pranašystę. O
kas daugiau šiais laikais gali pranašauti, jei ne poetas? Kas nutiks, jei nepaklausysime
jo pranašystės? Tai, kas nutiko minėtame eilėraštyje. Ir ne tik. Nes po to viską
nuplauna Paskutiniojo teismo banga (p. 73). O galbūt Paskutiniojo teismo banga ir bus
pranašaujamas ledynas?
Dainius Sobeckis
Nemunas, 2005 10 20
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|