|
<< Atgal
Sodininko Maiko K kelionė
Johnas Maxwellas Coetzee rašytojas,
literatūros kritikas ir vertėjas viena ryškiausių figūrų ne tik Pietų Afrikos,
bet ir pasaulio literatūroje, 2003 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. J. M.
Coetzee gimė 1940 m. Keiptaune (PAR), studijavo informatiką ir anglų filologiją,
dėstė Bufalo (JAV) ir Keptauno (PAR) universitetuose. Šiuo metu gyvena Australijoje,
dirba Adelaidės universitete.
Aštuonių romanų autorius yra pelnęs daugybę
garsių literatūros premijų. Kūrinių stiliumi J. M. Coetzee lyginamas su Kafka ir
Beckettu, o poveikiu Afrikos literatūrai su Marqueso įtaka Lotynų Amerikai. J. M.
Coetzee rašo apie mirties ir prievartos paženklintą pasaulį, dažnai vaizduoja
vienišą palaužtą žmogų, ieškantį nors menkos išeities. Keiptauno sodininko Maiklo
K gyvenimo istorija karo apimtoje šalyje paprasta ir jaudinama, atskleidžia
žmogiškumą ir vidinio pasaulio gelmes.
Jei reikėtų vienu sakiniu nusakyti šio romano
siužetinę liniją, tas sakinys galėtų skambėti taip: tai sodininko Maiklo K kelionė
įsikibus žemės. Ilga kelionė, kurioje yra ne viena, bet bent jau kelios kryptys horizontali
(ėjimas iš neramumų apimto Pusiasalio ir visi kiti keliai, kurie pasirenka Maiklo K
gyvenimą ar kuriuos pasirenka jis pats), vertikali (gyvenimas po žeme,
slapstymasis, bijant palikti savo egzistencijos pėdsaką), regresyvi (tolimas nuo
civilizacijos ir iš jos gimstančių nesusipratimų; šia kryptimi Maiklas K labai
artimas didžiajam amerikiečių maištininkui H. D. Thoreau ar Robinzonui Kruzui. Tik
čia nesutampa aplinkybės Kruzas ne savo valia pateko į salą, Maiklas K, o ir
Thoreau išeina į savo salas sąmoningai) ir gilyn į save tam tikru
atžvilgiu vienišėja, net artėja gyvulio link, bet toli gražu ne blogąja prasme.
Žinoma, kelionė čia visiškai sutampa su Maiklo
gyvenimu tai jo kelias, kad ir kuria kryptimi jis pasuktų: Galvojo: dabar tai jau
iš tikro nuėjau taip toli, kaip tik žmogus pajėgia nueiti; ir iš tikro nebus tokio
bepročio, kad pereitų per tas lygumas, užkoptų į kalnus ir ieškotų manęs po tas
uolas; iš tikro dabar, kai visame pasaulyje tik aš vienas žinau, kur esu, galiu manyti,
kad esu dingęs (p. 89).
Pats pasakojimas slenka neįtikėtinai lėtai, lyg
išties, sekant paskui Maiklą ir vežimėlyje susigūžusią jo motiną lėtai
dardančius tolyn ar vėliau jam pusgyviam klaidžiojant po stepę, ar pamažu jam
sutampant su žeme, nykstant jos prieglobstyje. Taip, šalia Maiklo K gyvenimo, šiame
romane yra dar ir laikai, o kitaip sakant karas, baimė, nepriteklius ir absurdas,
tačiau jie yra kažkaip visai kitaip...Skaitytojas to veik visai nemato. Taip, kažkur
visa tai yra, kartais net pats Maiklas susiduria su tuo akis į akį, tačiau tai jo lyg
neliečia Aš nedalyvauju kare, tai daugiausia, ką jis apie visa tai
pasako. Neatsitiktinai pasakojimui persiritus į antrąją dalį, jis ne tik kad tampa
žmogumi be dokumentų, visi jį vadina Maiklu, tai dar Jis ne mūsų pasaulio. Jis
gyvena savo paties susikurtame pasaulyje (p.187).
Jo kelionė neturi galo. Jis apsuka ratą ir
sugrįžta ten, iš kur ir pradėjo, tik tam, kad suprastų viskam užtenka laiko.
Ir gal išties, kaip sufleruojama pačiame tekste, visas šis pasakojimas yra alegorija,
kaip skandalingai ir įžeidžiamai prasmė gali apsigyventi sistemoje, netapdama jos
elementu. O labiausiai tai pasakojimas apie sodininką, kuris visą savo gyvenimą
leidžia nosį įdūręs į žemę...
Jis išėjo saulėkaiton ir patraukė keliu,
vedančiu per stepę prie užtvankos ir į tą lauką, kur kitados jis išbarstė motinos
pelenus. Atpažino kiekvieną akmenį, kiekvieną krūmą palei kelią. Prie užtvankos
pasijuto kaip namie, o to niekad nejautė būdamas tuose namuose. Atsigulė ir ilsėjosi,
pasikišęs po galvą tą suvyniotą juodą paltą, žiūrėjo, kaip virš jo sukasi
dangus. Noriu gyventi čia, galvojo, noriu gyventi čia iki pat savo dienų galo, čia,
kur gyveno mano motina ir močiutė. Tik tiek, nieko daugiau. Kaip apmaudu, kad,
gyvendamas šiais laikais, žmogus privalo būti pasiruošęs gyventi kaip gyvulys.
Norintis gyventi žmogus negali gyventi namuose su apšviestais langais. jis privalo
lindėti urve ir dieną slapstytis. jis privalo gyventi taip, kad nepaliktų nė
menkiausio savo gyvenimo pėdsako. Štai prie ko mes priėjome...
Bernardinai.lt
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|