|
<< Atgal
Švabiška idilė
Kad ir kaip keista, tarp gana lengvai suprantamos
ir adaptuotos poezijos kūrėjų kartkartėmis neaiškiu būdu atsiranda pavėlavusių
genijų. Jų reikšmė kartais nepalyginti didesnė nei laiku pripažintų
kūrėjų, atradusių savo balsą bei gerbėjus ir nuolat klajojančių Parnase. Kadangi
šie talentai, skirtingai nuo tų poetų, kurie iš karto prisitaiko prie materialinių,
socialinių, ir kultūrinių sąlygų, visiškai nekreipia į tai dėmesio, likdami
amžinai vieniši, bet ištikimi giliajam sielos šauksmui. Bent tiek. Gaila tik, kad
dažniausiai tas sielos šauksmas pasirodo nieko vertas. Hermannas Lenzas toks. Kyla
klausimas kodėl? Juk tokia vienatvė tokioj supersąmoningoje valstybėje kaip
Vokietija, visada pakankamai dėmesingai žvelgusioje į kultūrą...
Poetas, prozininkas (19131998) pripažinimo
sulaukė tik peržengęs šešiasdešimties metų slenkstį. Argi vertėjo su tokiu
švabišku atkaklumu vis rašyti, rašyti, rašyti ir spjauti į stebuklus, vykstančius
pokarinėje Vokietijoje, ir nieko nematyti? Ne mūsų reikalas
Kita vertus, Lenzas
nepasižymi nei kokia elitine estetika, nei avangardine kalba. Jis pakankamai paprastas,
net primityvus. O vis dėlto koks sunkus kontaktas su išoriniu pasauliu... Truizmas?
Bet prisiminkim: jei vidinė menininko kūryba nukreipta į išorinį priėmėją, tai ji,
nesusidurdama su deramu supratimu, turėtų išnykti. Bet čia kaip ir kiekviename truizme
tiesa gaji tik iki tam tikros ribos. Nes daug pavyzdžių, kai kūrėjas, išplėštas
iš realybės gniaužtų, tampa vos ne nuoširdžiausiu jos reiškėju. Be to, visada
atsiras tų, kurie, paėmę už ausų, ištemps į dienos šviesą. Kodėl taip nutinka
nežino netgi Dievas...
Hermannas Lenzas patenka į Lietuvą ir pavėluotai,
ir, kaip įprasta, nenormaliai lengviausiu keliu. Su plona eilėraščių knygute,
sudaryta atvirkštine chronologine tvarka (eilėraščiai nuo vėliausių iki
ankstyviausių). Milžinišku 500 egz. tiražu, iš kurio gal kokius dvidešimt nupirks
besidomintys vokiečių poezija, visa kita supus. Argi kas nors mūsuose rimtai domisi
Vokietijos kultūra? Net ekskursijos ten nevažiuoja, net ekonominiai emigrantai. Dar
pakankamai kompleksuojame prieš vokiečius ir jiems pavydime, kartkartėmis aikštingai
primindami istorines piktadarybes ir taip tenkindami savo amžiną nepilnavertišką
brandumą. O daiktus Made in Germany (kad ir kur kas brangesnius už kiniškus)
apsiputoję perkame ir sakome SEHR GUT. Deutsche qualität. Aha! Bet
kultūrinis vakuumas nuo to neišnyksta. Atrodytų, kad po Günterio Grasso Vokietijoje
nieko nėra ir kad vokiškos kultūros sklaida Lietuvoje net sąmoningai blokuojama.
Velniai žino.
Vis dėlto grįžkime prie Lenzo
Nieko per daug
ypatingo: elegiškas, reminiscenciškas vokietukas, kaip ir dauguma poetų, kalbantis tik
su savimi. Truputį milošiškas, kavafiškas senas, pavargęs. Nes visi poetai
seniai. Ir nesvarbu, jam 18 ar 70 metų. Jis silpnapročio veidu ar angelo, ar Marčėno.
Visi poetai gimsta seni. Toks jau šių menininkų žvilgsnio ypatumas pelėsiai ir
kerpės. Poezija senių menas.
Tik vis skaitydamas ir žinodamas, kad Lenzas kariavo
Rusijoje ir Vakarų Europoje, laukiau to visiškai nekasdieniško santykio su tikrove ir
mirtimi. Nes poetas, tūnantis apkasuose, turėtų šią patirtį labiau sublimuoti nei
koks pižonas, visą gyvenimą šlifuojantis šaligatvius. Laukiau to ir jau, maniau,
nesulauksiu, bet vis dėlto kartą užlipau ant prieštankinės minos:
Medžiai lyg stirksantys kaulai, / Pūvančių
kūnų tvaikas / prie Volchovo, troškią vasarą. / Eini, per tuos kūnus žergdamas /
Atsargiai iš lėto, kad tik / Neužgautum nė vieno numirėlio. / O vis tiek nuostabu tau
regisi / Tapyba, poezija, muzika / Ir visa, kas nieko nepaveikia. / Keista šitaip
gyventi.
Labai gerai!
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-09-10 nr.
812
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
