Arbeit macht frei?

       Kuo skiriasi mokslas nuo gyvenimo? Ogi daug kuo. Imkime, pavyzdžiui, sąvoką „darbas“. Fizikoje biliardo rutulys, stuktelėjęs į kitą, jau atlieka darbą. O gyvenime tokį rutulių ridenimą po stalą darbu niekas nė nepavadins. Darbo terminą fizika griežtai apibrėžia – darbas arba yra, arba jo nėra, o buitis ir kasdienybė perpildyta reliatyviais ir neaiškiais šios sąvokos iškraipymais – darbas gali būti protinis ir fizinis, kilnus ir piktas, bergždžias ir naudingas visuomenei.
       Leidykla „Pasviręs pasaulis“ padirbėjo – išprašė pinigų iš Europos Sąjungos programos „Culture 2000“ ir atliko Lietuvos visuomenei naudingą darbą: išleido šį pamokomą romaną apie darbo naudą bei žalą. Aprašoma 7 dešimtmečio Suomija, jau apraizgyta socialinės rūpybos bei globos tinklu. Tokia visuomenė mūsuose seniau buvo vadinama „tikruoju socializmu“, dabar – „socialiniu kapitalizmu“. Jos esmė paprasta: visi priversti vergiškai dirbti ir didžiąją uždarbio dalį atiduoti valstybei tikėdamiesi, kad ši vėliau motiniškai jais pasirūpins.
       Siužetas toks. Suomijos socialinės rūpybos cerberiams užkliūva viena pusiau asociali filosofo ir ekonomės šeima. Pagal įstatymo raidę (knygos gale pateikti net dokumentų fragmentai) iš jos konfiskuojami vaikai. Vyresnysis išsiunčiamas į Salą – koloniją, kurioje auklėjama prievartiniu darbu. Joje karaliauja vergvaldys, sociopatas ir darboholikas Direktorius (tipinis UAB ar AB vadovas). Kad „išmokytų gyventi“, jis berniukus baudžia plakdamas rykštėmis arba uždarydamas karceryje. (Kad grįžę į žėmyną, žinotumėt esantys geresni už kitus. Kad visi, nusistatę prieš, imtų jus gerbti, nes esat labai stiprūs.) Ir, aišku, kaip ir visi Direktoriai, turi amerikonišką svajonę (kaip gi be jos!) – nykią šiaurietišką salelę paversti rojaus sodu, kuriame veistųsi net šilkverpiai! Kodėl gi ne, jei darbo jėga – beteisė ir nemokama... Tad visi pluša ir prakaituoja šaltyje. Tik vardan ko?
       Dabar pats laikas užduoti kitą klausimą: o kuo skiriasi gyvenimas nuo darbo? Daugelis šiandienykščio sociumo klonų atsakytų vienareikšmiškai: darbas – visas mano gyvenimas, aš gyvenu darbu. Bėdžiai! Mums teigdavo ir tebeteigia, kad dirbti būtina. (Darbas žmogų puošia! Darbu aš save įpasminu! Darbas iš beždžionės sukūrė žmogų!) Melas! Būtent darbas žmogų paverčia beždžione. Jai (beždžionžmogei), kaip ir Pavlovo šuniui, ilgainiui išsivysto sąlyginis refleksas – kiekvieną dieną eiti į darbą. Ir tuo didžiuotis: AŠ, MATOT, DIRBU! Ir visi tyliai dirba. Ir garsiai didžiuojasi. Man irgi būtų smagu sumūryti kokią sieną, pasiūti kokias kelnes, parašyti kokią nors knygą. Bet tiktai vieną kartą! Darydamas tai nuolat, pasijusčiau dirbantis. Ne žmogus, o darbo jėga. Darbo įrankis. Įnagis. Klonas. Beždžionė.
       Tad būti ar nebūti? Gyventi ar dirbti? (Turiu galvoje, kad būti – vadinasi, gyventi, o nebūti – dirbti.) Atsakymą rasite šioje knygoje. Jis aiškus: dirbti ir nebūti. Ačiū suomiams, ES ir „Pasvirusiam pasauliui“...
       Vienintelė pastraipa, dėl kurios vertėjo perskaityti šį romaną, – tai jau pasenusio, atėjusio į protą ir šiek tiek sužmogiškėjusio Direktoriaus žodžiai: Aš supratau, kad galiausiai jis vis tiek rieda – viena diena po kitos, kad ir ką mes darytumėm. Gyvenimas. Bėgs viena diena po kitos. Vieną rytą atsikelsi iš lovos ir pamatysi, kad baisiai pasenai. Štai ir viskas.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-09-02 nr. 811

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt