|
<< Atgal
Žiūrėjimas stebuklu tampantis
Dar kaip reikiant nė neatsivertus šios knygos,
nejučia plūsteli poetui taip būdinga paradokso poetika, kuri visą žinojimą, visą
nusimanymą paverčia nieku karvedys pavargo nugalėti...
Vienoje esė apie nemąstymo meditaciją D. Kajokas
yra rašęs: Tai ne kas kita, o sąmonės alsavimas. Ji pasineria į nemąstymo
iškvėpimą ir išnyra drauge su pirmosios minties įkvėpimu. Pauzė tarp šių dviejų
bangų, būvių, būsenų stebuklo zona. Ypatinga proto tyla, kur įmanoma viskas,
netgi tai, kas logiškai mąstant atrodo visiškai neįmanoma, absurdiška,
šventvagiška...
Tokia ir ši poezija kasdienybės akimirkos
žavesys, kurioje gimsta stebuklas: mintis? gražiausia išlenkta kaip burė / jūs
klausiat apie viltį? šįryt neturiu / o ta kurią turiu pati būties neturi / ak apie
būtį klausiat?... pusė keturių (apie būtį). Čia nėra jokios minties
šešėlio, net minties apie mintį. Šis kalbėjimas ne-kalbėjimas apie būtį.
Būtent šiuo atžvilgiu D. Kajokas yra labai toli nuo mąstau, vadinasi, esu. Jo
tekstuose išryškėja sąmonė, kuri neprisirišusi nei prie mąstymo, nei prie simbolio,
nei prie vaizdinio. Čia paprastai net nėra savęs reflektuojančio ir per save pasaulį
atskleidžiančio iliuzinio aš. Poetas yra taip, lyg jo nė nebūtų ir būtent
šiame ne-buvime atsiskleidžia viso ko Vienovė, kosminis ritmas į Vieną ir iš
Vieno. Kiekvienoje atskirybėje tai kartojasi pačiais įvairiausiais pavidalais
uola prie upės, jos viršuj / trys pušys, buivolas, šventovė, / mažiukė,
susigūžus, stovi / delnais į upę, pamirčiui (uola prie upės).
Žiūrėjimas stebuklu tampantis...
Bernardinai.lt
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|