Tuščia kategorija

       Kalbėdamas apie moters vietą pasaulyje, aš visiškai pritarčiau imperatoriaus Vilhelmo II „trims K“ – Kinder, Küche, Kirche, tai yra „vaikai, virtuvė, bažnyčia“. Ir nors taip rizikuoju tapti nepopuliarus tarp emancipuotų dailiosios lyties atstovių, vis dėlto gan patriarchališkai ir maskulistiškai turiu pripažinti, kad moteris su plunksna yra tas pats, kas baba za ruliom – t. y. smert' za povorotom. Nelaimė.
       Kada tiesa akivaizdi, ji neturi daugiau ką pridėti. Barbaros G. tiesa viena ir dar pakelta kubu – meilė, meilė ir meilė. Ir kaip visada – moteris tuo per daug piktnaudžiauja spekuliuodama jausmais. Pati šio žodžio reikšmė jos taip nustekenta, kad atrodo, jog autorė yra įsimylėjusi savo kalbą, o ne įvaizdžius. Nuolat audrinamas pagaliau imi keiktis – viskas dėl meilės su-pis-tos, viskas... Tušti garsai.
       Nietzsche apie tokius žmones gerai pasakė: mes mylime savo aistrą, o ne jos objektą. Puikiausiai tinka. Visada su dideliu netikėjimu skaitydavau poetų eiles apie meilę. Manau, poetai apskritai negali mylėti. Jie tiesiog dvasiniai iškrypėliai – egoistai, mylintys tik save. Tokia jau šios „profesijos“ duotybė: kalbėti apie tai, ko pačiam neduota. Gal todėl ir tiek daug šnekama. Savotiškas mentalinis blokas iš viršaus, kad kalba sublimuotų erosą ir taip atsirastų kūryba.
       Gal iš čia ir kyla pagrindinė poeto problema bei kančia – negalėjimas mylėti? Nes jei gerai pagalvotum, atvirkštinė meilės pusė – kai tvirtai sustandėjęs falas įsiskverbia į gerai sudrėkusią vaginą. O matka Boska! Ir šitą galutinę meilės formą, kad ji nebūtų per daug kūniška, kūrėjui pravartu užtušuoti vaizdiniais. Apsidrausti žodžiais visada norisi ypač moteriai. Kad sunaikintų nuodėmės baimę. Paskui sušokti striptizą, jei ne fizinį, tai bent žodinį, kad išsilaisvintų iš kompleksų. Tik nelabai aišku, ar kūrėjui tas iš tikro padeda.
       Geriausias Barbaros Gruszkos-Zych striptizas haikinis ir be partnerio. Kai ji nušvinta savo moteriškumu suprasdama, kas joje vyksta. Tada gan erotiška. Tokie būties proveržiai tikrai standina tą, ką reikia, bet bėda ta, kad jie per trumpi ir jų nėra daug. Kiti, ypač ilgesni eilėraščiai, – eleginiai, juose atsiranda konkurentas, mylimasis, kuris skaitant neleidžia visaip kaip įsivaizduoti Barbaros ir su savim žaisti, nes ji jau priklauso kitam. Šiaip net sunku pasakyti, kam galėtų patikti tokia poezija. Mūsų moterys rašo šiek tiek santūriau, o čiagi slaviškas patosas su visais sudrėkusių jausmų veržimosi į išorę apogėjais. Truputį gašlu, truputį subtilu, truputį melancholiška. Truputį putų…
       Et, tiek jau to – paskaitykit…

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-04-08 nr. 792

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt