Emeriturininko paikystės

       Nežinau, bet greičiausiai jau nelieka tos karingos mano pozos, silpsta ir tas specialus nervas, kurį suerzinus užeina noras pjauti kokį nors nevykusį rašeivą. Į blogą literatūrą imu reaguoti truputėlį ramiau. Gal išsikroviau? Nejaugi neturėtų užtekti to, kad knygos ramiai sau stovi lentynose? O ir knygos mano rankose atsiranda dažniausiai atsitiktinai ir ne visai tos, kurių norėčiau. Šiaip ar taip, lieki vienui vienas su ta knyga, kurią gauni, ir turi apie ją ką nors sukurti. Tik gaila, kad dažnai apie prastas knygas reikia ką nors rašyti, o juk būtų galima skrebenti apie geras knygas. Dabar apsigrabaliosiu ir vėl paimsiu naują R. V. Graibaus foliantą.
       Tai knyga iš tų, kurių per metus Lietuvoje išleidžiama šimtai. Nežinoma, antrarūšė leidykla, atsilikėliškas provinciškas dizainas, pusbrangis popierius, kvailas (777 egz.) tiražas. Tokios knygos gimsta ir dingsta kaip į vandenį. Niekas jų per daug nepasigenda ir apie jas nerašo. Juk nėra apie ką rašyti – net nesudirgina. Tingisi mąstyti ir eikvoti save, kai už lango taip iš lėto gęsta vasara.
       Man pakliuvusi R. V. Graibaus knyga ir tai, kas į ją sudėta, akivaizdžiai rodo nepataisomą autoriaus ribotumą. Jis tenkinasi tokiais poetiniais įpročiais, kurie sustingę kažkuriame sovietiniame dešimtmetyje, be to, kaip ir tada, dabar tikrai poezijai nuleidinėja kraują. Jei kalbėsime apie autoriaus mąstyseną, tai ji tokia pat atsilikusi kaip ir lyrika, nes tariama jo „lyrika“ – dažniausiai tik vienos minties pagava ir jos išspjovimas popieriuje. Mažai vaizdinių, beveik nėra metaforų, tiesioginė traktoristinių kalba. Žodžiai tokie, kokius mama pagimdė. Autorius turbūt užmiršo, o gal ir niekada nežinojo, kad poezija priklauso būdvardžiams. Beje, kuo mažiau R. V. Graibus vartoja žodžių, tuo geriau jam sekasi. Geriausi eilėraštukai tie, kurie artėja link zen meditation haiku. Bet jų nėra daug. Ką gi. Visi kada nors liaupsinę tokią kūrybą dabar jos net nepastebi. Grafomaną tik grabas ištiesins.
       Kaip liudija jo pavardė – Graibus yra tas, kuris iš visų savo gyvenimo pakampių lyg aklas graibalioja kaži kokius graudžius pensininko (emeritus) susivokimus ir iš jų daro nelabai aišku ką. Panašu į elektriko nušvitimus, įsukus lemputę, nors tai gali atlikti bet kas iš aplinkinių. Jis niekada nepakilo ir turbūt jau nebepakils aukščiau už pigią satyrą, tradicinių papročių liudijimus ir ieškinius savo kompleksuotai praeičiai, nes visos institucijos, galėjusios išmušti iš emeriturininko šias paikybes, nė piršto nepajudino. O juk reikia remti. Knygos pirštu nesidaro. Iškvėpus orą, poezija nepakvimpa.
       O kas svarbiau? Sekso kokybė ar kiekybė? Visi sutartinai keltumėt rankas už kokybę. Ne! Poetams svarbiau kiekybė. Svarbu amžinai ejakuliuoti vienas į kitą kaip du vandens lašai panašius eilėraščius. Tenkintis. Staugti: AŠ POETAS! Tik, deja, taip poezijos apvaisinti tikrai nepavyks. O knyga (teisingai autorius pavadino savąją) tėra žaibo parašas. Sušvinta ir išnyksta.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-08-26 nr. 810

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt