Nei velnias, nei gegutė

       Kai nėra ką skaityti, tenka vartyti bet kokį šlamštą, pagirtą tarp kito tokio pat šlamšto (autorius už šį romaną 2002 m. apdovanotas Pulitzerio premija). Šiuolaikinis amerikiečių epas, kuriame dominuoja viena iš daugelio dirbtinai išpūstų dabartinės vakarietiškos visuomenės problemų. Gėjai? Socialinis priekabiavimas darbe? Terorizmas? Ne, neatspėjote – hermafrodizmas! (Beje, medikų nuomone, Lietuvos žemelė dabar nešioja apie 1500 hermafroditų. Susidarytų nedidelis miestukas.)
       Kaip visada, pradėkim nuo graikų. C&P protėviai savo mituose aprašė turbūt visas įmanomas žmogaus sielos ir kūno mutacijas. Hermio ir Afroditės sūnelis, gražuolis berniukas kartą maudėsi upėje. Najadė Salmakidė, vos tik jį išvydo, šoko į vandenį ir ėmė visaip negražiai (seksualiai) priekabiauti. Jiems besigrumiant šitoji nimfomanė meldė dievus, kad niekas jų neišskirtų. Dievai norą patenkino, ir kūnai susiliejo į vieną. Taip užgimė būtybė, turinti vyro ir moters dauginimosi organus, – hermafroditas (kitaip – androginas).
       Ši baisiai stora, beveik 500 p., knyga, deja, skirta ne graikams, o tik amerikiečiams. Plokščias amerikinis humoras, nesuskaičiuojamos vietos garsenybių pavardės, „naujojo pasaulio“ gyvenimo būdo dievinimas... Trečios kartos graikų emigrantas Kelas (vaikystėje – Kaliopė) – jau tipinis amerikietis su savo tipine svajone – tapti garsiausiu pasaulyje hermafroditu...
       Kad ir kaip būtų, keletą minčių šis romanas man vis dėlto sukėlė. Žmonijos vystymąsi ėmiau lyginti su skausminga piktybine mutacija. Anksčiau galėdavai atspėti žmogaus tautybę iš veido. Imigracija tai užbaigė. Paskui galėdavai atskirti tautybę iš kojų apavo. Globalizacija irgi tai užbaigė. Tų suomiškų ruonio odos gražučiukų, tų vokiškų plokščiapadžių – jų jau nebematai. Vien tik „Nike“ – ant baskiškų, olandiškų, sibirietiškų kojų. Tautybių nebelieka. Rasiniai skirtumai nyksta. Unisex sąjūdis suvienodino vyrų ir moterų aprangą. Išoriškai visi tampa belyčiais mišrūnais – pasaulio gyventojais. Skiriasi tik piniginės turinys ir po rūbais slepiami lyties organai.
       Tačiau tai dar ne pabaiga. Tokie nežymūs skirtumai (lytiniai požymiai) – tik laikini sunkumai vadinamojo progreso ir unifikacijos kelyje. Mes mutuosime toliau. Garsioji Platono problema bus išspręsta. (Jis teigė, kad pirmasis žmogus buvo sudarytas iš dviejų pradų, dviejų pusių – vyriškosios ir moteriškosios, kurios paskui buvo perskirtos ir priverstos visą amžių viena kitos ieškoti...) I have a dream. Mutuosime tol, kol visiškai suvienodėsime. Vadinsimės vyrmoteriais ar motvyrėmis. Vaikščiosim nuogi, nes nebebus ko slėpti. Ir po gelžbetonines metropolijų džiungles klajos didžiulės mūsų bandos...

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-09-10 nr. 812

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt