Eilinė poezijos eilinio žūtis

       Drąsus tas Valdas Daškevičius – po 16 metų pertraukos ėmė ir išleido antrąją poezijos knygą. Tiek metų poezijai – juokingas tarpsnis. Tačiau perskaičius knygą atrodo, jog poetas ėmė ir prisikėlė ne po 16, o po kokio 100 metų. Prisikėlė iš amžių glūdumos it žilas senolis su savo maironiška kalbėsena, rimuosena, mąstysena (tfu, vos neištariau žodžio „dvėseliena).
       Anotacijoje beveik bendravardis Valdemaras Kukulas giria savo bendramintį: Žmonės, kuriuos iš tiesų domina literatūrinio gyvenimo procesai, spėjo jį įsidėmėti: trumpo, disciplinuoto eilėraščio meistras, kokio galėjome pasigesti net tarp profesionalų. Tuo labiau šitai matyti dabar, visiškai nunykus formaliajai ir vidinei eilėraščio struktūrai. Grįždamas į poeziją, V.Daškevičius sujauks kai kuriuos jau stereotipais virstančius jaunesnės kartos poezijos vertinimus. Taaaaaip, disciplinuotas eilėraštis, profesionalai, teisinga eilėraščio struktūra, griežtos poetikos mokykla... Taip, V.Kukulas – senas poezijos seržantas, ilgus metus vis tarnaujantis učėbkėje ir muštruojantis geltonsnapius poetėlius-kareivėlius. Besiilgintis senų gerų laikų bei dedovščinos. Juk – o siaube! – laikui bėgant, nyksta formalioji eilėraščio struktūra! Ir baisiai trūksta šviežios patrankų mėsos, naujų šauktinių, kuriuos galėtum apmokyti ir įkišti į klasikinės lietuviškos poezijos apkasus. Juk dabar vos ne kiekvienas nupiepėlis spjauna į senus mokyklinius kanonus ir rašliavoja kas ant seilės užeina. Netvarka! Ką daryti senam seržantui? Ogi ieškoti papildomų rezervų. Kelti kovinę dvasią liktiniams (tokiems kaip A.Marčėnas) ir rašyti šaukimus seniai demobilizuotiems – tokiems kaip V.Daškevičius.
       Taip, V.Daškevičius atsiliepė į gautą poviestkę ir vėl išėjo į poezijos frontą. Ginti senosios tvarkos steriliais, lyriškais, nuglaistytais ir beveidžiais eilėraštukais. Taip, muštras daro savo: visoje knygoje nerasite nė vieno KITOKIO eilėraščio. Vien senobiniai maironiški atsidūsėjimai, kaimietiškas strielkūniškas liūdesys, infantilios marčėniškos nuostabos...
       Manau, kad seržantai ir generolai liko patenkinti. V.Daškevičius – geras kareivis. Paklusnus ir per daug nemąstantis. Su viskuo sutinkantis, net su tuo, kad yra pasmerktas būti ir likti tik poezijos eiliniu. Jam nė į galvą nešaus užsitarnauti leitenanto ar majoro laipsnio. O kokia eilinio priedermė? Žūti! Eiliniai gali tik klausyti vadų ir rašyti graudžius laiškus namolio:
       Aš pralaimėjau / mūšiuose visuos, / nors grūmiausi, kiek jėgos leido. / Guliu nustebęs ledo apkasuos – / be ordinų, gėlių, be veido... / Ir nežinau, / ar gali būt skaudžiau: / tekėjo kraujas, mūrai griuvo, / o pasirodė, kad tiktai žaidžiau – / žuvau kare, kurio nebuvo... („Eilinio žūtis“)

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-10-28 nr. 818

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt