Mūsų senis visai kvaištelėjo

       Kadaise ir aš gerbiau šį žmogų. Už aiškią ir bekompromisę poziciją. Už tiesų ir aštrų žodį. Pagaliau už tai, kad jis – menininkas, fanatiškai įsimylėjęs Čiurlionį. Bet metai nenumaldomai bėgo, o jis užsispyręs traukė savo seną patriotinę dainelę. Tada kilo įtarimas: gal toks charakterio bruožas – tik paprasčiausios fobijos arba paranojos simptomas. O dar vėliau šis žmogus ėmė rašyti eilėraščius...
       Prisipažinsiu, pastarąją knygą perskaičiau tik iš kokio penkto karto. Keturis kartus trenkiau ją į kampą vis negalėdamas patikėti, kad MŪSŲ LANDSBERGIS taip kvailai rašo. Prisiverčiau užbaigti tik radęs porą nuorodų, kuriose autorius kreipiasi į moksleivius. Tad gal ji ir skirta neišprususiems jaunesniojo mokyklinio amžiaus žmonėms? Tik kodėl apie tai iš karto nenurodyta metrikoje? Būtų visiems aiškiau. Ir man skaityti legviau. Dabar gi viršelį puošia R. Kepežinsko (Kepto) nupieštas skydas su kaligrafiniais V. L. inicialais ir šios knygos žanro apibūdinimas: lyrika ir epas. Sakau tiesiai: jokios lyrikos ir epo joje nė su Diogeno žibintu nesurasi. Nebent lyrika laikytume autoriaus pasisavintas nuvalkiotas lietuvių liaudies dainų parafrazes ir iki koktumo nudainuotus garsiųjų poetų (Maironio, Nėries etc.) motyvus. O epu – chronologiškai sudėliotas ir eilėraščio forma užrašytas mokyklinių istorijos vadovėlių tiesas. Tad pasakysiu dar tiesiau: ši knyga – tik nevykęs ir tendencingas eiliuotas pseudoistorijos vadovėlis paaugliams, turintiems protinių sutrikimų.
       Kadangi žanrą (laisva eiliuota istorijos traktuotė) ir auditoriją jau apibrėžėme, tad galime ramiai sau pasimėgauti autoriaus „perliukais“ ir „deimančiukais“. Štai eilėraščio pradžia, primenanti pagalbinės internatinės mokyklos penktoko kūrybinius ieškojimus: Kai Kęstutis pamatė Birutę, / norėjo su ja ir būti. / Tai čiupo ant žirgo ir skuodė / į Trakus, o ne į Skuodą. O štai kažin kokios plepios močiutės pasakojimų nuotrupos: Kaip užėjo atėjūnai / aikštėse gulėjo kūnai / anys da ir tuos kapojo / katram rankų katram kojų. Ir tokių „šedevrų“ – gausybė...
       Beveik kiekvienas eilėraštis (eiliuota istorija) palydimas krūva paaiškinimų. Kvailam mažamečiam skaitytojui išsamiai iššifruojami visi kiek sudėtingesni ar senesni žodžiai, istoriniai faktai ir vardai. Žodžiu, pridedama vartojimo instrukcija. Idiotiškų kuriozų neišvengiama ir čia. Štai iš pirmo žvilgsnio elementarus vaikiškas eilėraštukas: Gale tėvo lauko / krokodilas plauko. / Jis tik taiko įsijausti / ir tave nuskriausti / kad nevalgytum tu pelno / iš nukąsto delno. Liktum nieko nesupratęs, tačiau autorius pagelbėja komentaru: Artėjant referendumui dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą, sklido ir buvo tyčia skleidžiami visokiausi gąsdinantys gandai. Čia tai bent ezopinės kalbos iššifravimas! Štai dar viena nesąmonė – akivaizdi eilėraščio ir komentaro prieštara. Eilėraštis: Išvykstu aš, mama, toli. / Tenai, gražioj šaly, / galiu negražiai numirti / o gal, jeigu laimė lydės, / vėl glausi mane prie širdies – / beprotį ar beširdį. Komentaras: Ne vienas jaunuolis iš Lietuvos, prievarta paimtas į SSRS kariuomenę Afganistane, jei nežūdavo, grįždavo dvasiškai sužalotas. Na, tiesiog prašyte prašosi dar vienas C&P komentaras: daugybė Lietuvos jaunuolių, savo noru paimtų į okupacinę NATO kariuomenę Afganistane, gali žūti ar grįžti dvasiškai sužaloti. Taigi.
       Tokie Landsbergio istorijos blyksniai.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-09-02 nr. 811

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt