Istorijos spekuliantai

       Visi aprašomi įvykiai ir personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į konkrečius asmenis ir įvykius yra visiškas atsitiktinumas. Štai tokiais žodžiais turėtų prasidėti visi moksliniai Lietuvos istorikų darbai, ypač tie, kuriuose nagrinėjamas laikotarpis iki XVI a. Kad nebūtų klaidinami žmonės, nesuvokiantys istorijos, kaip taikomojo mokslo, tikrosios paskirties. Šiuos įspėjančius sakinius būtina įrašyti ir pirmuose mokyklinių istorijos vadovėlių puslapiuose. Kad išpūstomis hipotezėmis ir niekuo nepagrįstais mitų apie Lietuvos galybę bei didybę aiškinimais nebūtų gadinama jaunoji karta.
       Istorijos niekada nelaikiau jokiu mokslu ir visada užjaučiau nelaimėlius istorikus, priverstus šokti pagal politikų dūdelę. Nepavydėtinas rūmų kronikininko darbas. Panašus į juokdario (reikia žūtbūt įsiteikti saviems ponams) ir budelio (kapoti galvas svetimiems)...
       Ypač žiauriai juokingas (arba juokingai žiaurus) Lietuvos istorikų likimas. Kaleidoskopiškai keičiantis valdžioms, jie net nespėdavo laiku tenkinti naujų šeimininkų norų ir įgeidžių. Seniau reikėjo įtikinti litvinus, kad jie vos ne rusai ar kokie kazachai, dabar reikia skubiai įrodinėti, kad Lietuva – viena seniausių Europos valstybių, kad lietuvis – jau nebe tautybė, kad jis iškart gimsta europietis. Sunkus ir alinantis triūsas. Trūksta ir pajėgų (istorikas Lietuvoje – viena nepopuliariausių profesijų). Tad keliolika entuziastų griebiasi ir šiaudo. Studijuoja svetimtaučių kronikas, traukia iš konteksto kokį pusiau lietuvišką vietovardį ar kunigaikščio vardą ir po siūlelį audžia puošnų senovinį Lietuvos įvykių rūbą. Tiesą sakant, pasiuvama tik skylėta sermėga...
       Neseniai bare sutikau pažįstamą istoriką ir nutariau švelniai iš jo pasityčioti. Ėmiau kandžiai klausinėti: kas ta garsioji Voruta ir kur jinai stovėjo? (Jis atkirto: skaityk ruskio Ipatijaus kroniką, ten šis vardas vienąkart paminėtas.) Kas tas Šventaragis? (Skaityk G. Beresnevičių.) Kodėl Lietuvos valstybės įkūrimo data – liepos 6-oji? (Klausk E. Gudavičiaus, tai jo hipotezė.) Kur palaidotas Vytautas Didysis?.. Štai tada jis pasirausė portfelyje, ištraukė šią knygą ir tarė: niekas nežino, atseit žinojo signataras D. Malinauskas, bet numirė nepasakęs, imk, čia – dar viena versija.
       Ką gi, per porą dienų perskaičiau. Lietuviškas Indianos Džonso nuotykių variantas. Jauna archeologė už valdžiai nepatikusį straipsnį ištremiama į panemunės kaimą ir bažnyčios rūsyje netyčia aptinka Magnus Dux karstą. Visko čia su kaupu: ir pamišęs pagonis, aukure deginantis šaldytas vištas iš parduotuvės, ir gašlus klebonas, savo avelėms užtaisęs ne vieną vaiką, ir verslininkė bobutė, organizuojanti nelegalią emigraciją į Vakarus, ir tikras lietuvis – nacistų pakalikų palikuonis, ieškantis tėvo nužudytų žmonių turto. Kaukolės, žmogžudystės, susišaudymai, gaudynės... Įprastas šokiruojantis pasaulis, kurį mums kiekvieną dieną kaip virtualią realybę pateikia viso pasaulio žurnalistai (autorius – vienas iš laidos „Lietuvos ryto televizija“ kūrėjų). Viskas aišku ir suprantama: žurnaliūgos moka spausti vašką iš šūdo ir atvirkščiai.
       Nesuprantu tik dviejų dalykų. Pirmo: kam „Alma littera“ išeikvojo tiek popieriaus ir įrišo knygą į storus viršelius? Tokios rašliavos turėtų būti leidžiamos kišeniniu formatu ir ne daugiau kaip 150 puslapių, kad perskaitytum vienu prisėdimu. Antro: kodėl autorius savo kūrinį pavadino ironišku trileriu? Trileris – tegul, bet kodėl ironiškas? Jokios ironijos jame nėra ir negali būti. Juk šiais visuotinių manipuliacijų ir spekuliacijų visuomenės nuomone laikais įmanoma viskas. Ir beprotiškas idėjas, ir begėdišką melą galima pateikti už gryną pinigą.
       Todėl rimtai ir be ironijos siūlau kurti Lietuvos istoriją „čia ir dabar“. Pavadinkime Voruta bet kurį didesnį Lietuvos piliakalnį, pastatykime butaforinę pilį ir turėsime dar vieną turistų lankomą vietą (taip kaip H. Schliemannas „atrado“ Troją). Pasistatykime naujus senovinius Valdovų rūmus, kvieskime užsienio valstybių delegacijas ir pagarbiai rodykime naujai nulietą Vytauto Didžiojo sarkofagą ir ką tik nukaldintą Mindaugo karūną. Negana to. Tokie karstai ir karūnos galėtų puošti kiekvieną Lietuvos bažnyčią! Tegyvuoja mūsų valdovai! Tegyvuoja mūsų istorikai! Tegyvuoja Lietuva! Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-09-02 nr. 811

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt