|
<< Atgal
Artimumo logika
Tikriausiai laimingas tas rašytojas, kuris turi
suinteresuotą skaitytoją, laukiantį naujų kūrėjo tekstų...
L.S.Černiauskaitė, lietuvių literatūroje žinoma kaip apsakymų rinkinio Trys paros
prie mylimosios slenksčio (1994), prozos ir dramaturgijos knygos Liučė čiuožia
(2003) autorė, tapo geidžiama viešnia tų, kurie pasiilgo paprastos, be
išsidirbinėjimų, kaip yra rašęs vienas kritikas literatūros. Tokia yra ir
naujausioji L.S.Černiauskaitės knyga Artumo jausmas įvairi žanriniu
požiūriu (apysakos, novelės, pjesės), bet vieninga stilistiškai. Knygą
vertindama literatūros kritikė J.Sprindytė apibūdino ją kaip prancūziškos
manieros prozą, kuri parašyta sklandžiu, lengvai slystančiu stiliumi ir yra
atvira, kartais žaisminga, tarpais rimtesnė, perskaitoma vienu kartu <...>.
L.S.Černiauskaitės pasakojimo patrauklumas slypi
būtent paprastume: aiški ir tiksliai formuluojama mintis, saikingai ir laiku
išdygstančios metaforos; lengvai atpažįstamos buities ir kasdienio gyvenimo detalės,
nurodančios į daugelio išgyventą kasdienybės autentiką; anapusybės ženklai, šiek
tiek atgaivinantys statiškus veikėjus, besisukančius uždarame, ribotame pasaulyje, ir
melancholiškam pasakojimui suteikiantys natūralios inercijos bei vitališkumo,
nurodantys į fatalizmą, kuriuo persisunkusi knyga Artumo jausmas. Dar patrauklus
nuolat budintis arti: arti supratimo, arti tiesos, arti neginčytinos kokybės... O
jeigu pavyktų suderinti novelių discipliną ir pjesėse atsiskleidžiantį vaizduotės
talentą?.. Beveik visų pasakojimų centre moteris su visomis savo apraiškomis
(vienatve, išdavyste, neištikimybe) ir visomis tapsmo stadijomis (mergaitė, moteris,
motina)... Prozos veikėjai neskelbia jokių ideologijų, yra realūs ir kasdieniški, bet
nekasdieniškai atviri būčiai; gyvenantys be loginės argumentacijos ir asmeninės
motyvacijos, atsiduodantys jusliniams malonumams ir tuo pat metu sprendžiantys moralines
kolizijas, pasineriantys į melancholiškas mirties meditacijas. Dviejų pasaulių
šio ir anapusinio, vyriškojo ir moteriškojo keista dermė, jų santykiavimo logika
(tokia alogiška mūsų sampratai) yra ir prozos, ir dramaturgijos pagrindas... Lidija,
gyvenanti prie kapinių, subtiliai bendrauja su mirusiaisiais, nekreipdama dėmesio į
akivaizdžiai jai simpatizuojantį Konstantiną, o jos nuomininkė Nataša tiesiog nyksta
be vyriškojo pasaulio ir netgi kraštutinėmis priemonėmis siekia tapti nuo jo
priklausoma (Vidurdienį, Lidijos laiku); Fabijona gedi mirusio vyro
Pranciškaus (kuris jai iš Anapilio siunčia laiškelius), bet imasi globoti jauną
nuo Pranciškaus besilaukiančią merginą Elzę (Obuolys Kipreliui); moteris, per
skelbimą laikraštyje ieškanti vyro tik tam, kad šis ją apvaisintų, dėkoja
nepaviršutinškam vyrui (Kaip daromi vaikai). Apskritai paskaičius
L.S.Černiauskaitės prozą rodosi, kad visa moters esmė būtent ir yra motinystė:
Ką nešiojasi pilve moteris, kurios vidurių niekada nespaudė augantis kūdikis?
Žiovaujantį tuštumos kirminą? <...> Ji bergždžia ir pikta. Ji daug dažosi,
kad nuo mūsų tai paslėptų. Kosmetika, tiesa, brangi, tačiau neužtvenkia iš jos
veido plūstančios tuštumos. Ji nešasi tuštumą kaip vėliavą, kurios atšiaurus
plazdenimas nušluoja nuo kelio net atkakliausius ir gyvybingiausius ženklintojus (p.
111). Ir dar. Nors L.S.Černiauskaitė daug žymesnė dramaturgė nei prozininkė, šia
knyga ji sutvirtina būtent pastarosios pozicijas...
Gitana Gugevičiūtė
www.info.lt
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|