Pedro

       Ak, tas Pedro! Vieniems (ypač moterims) jis – maestro, guru, kitiems – iškrypėlis, biseksualas ar dar kaži koks neaiškios orientacijos dendis. Bet Almodóvaras yra tikrai iš tų kūrėjų, kurių filmus su pasimėgavimu galima žiūrėti po kelis kartus arba, pažiūrėjus pusvalandį, spjauti ir išeiti iš tamsios kino salės į dar didesnę naktinio miesto tamsą. Kaip režisierius (dėl šio teiginio galima ginčytis iki pamėlynavimo) Almodóvaras visiškas antirealistas. Jis, galima sakyti, žmogiškųjų nuodėmių dekonstruktorius, moteriškosios psichologijos dekoratorius ir iliustratorius, be to, sentimentalios atmosferos meistras ir švelnus ironikas. Apie tai, ką jis mąsto taip darydamas (t. y. filmuodamas, o gal nefilmuodamas), kalba jo vienintelė knyga „Pati Difuza ir kiti tekstai“. Tikra dovana Almodóvaro gerbėjams. Deja, nesu jo didelis gerbėjas. Man jis perdėm dvilytis su ypatingais nuokrypiais į tokius gyvenimo pašalius, kurių nei suprasti, nei patirti visai negeidžiu. Kitas dalykas – tekstai. Pati Difuza yra mylimiausia Almodóvaro personažė – moteris pornožvaigždė. Kažkurioje knygos dalyje ji net diskutuoja su pačiu režisieriumi:
       Pati: Visų pirma noriu sužinoti, ar aš esu vyras, ar moteris, ar transvestitas.
       Pedras: Be abejo, tu esi moteris. Niekada nemiegi, bet vis dėlto moteris.
       O vis dėlto niekam turbūt ne paslaptis, kad rašydamas režisierius bando įsijausti ar net tapatintis su moterimi pornožvaigžde ir įsijausti į oralines bei vaginalines jos gyvenimo situacijas. Knygos puslapiuose tiesiog galima užuosti pornografijos šalies kvapą – plaukų ir nagų laką, depiliacijos putas, lubrikantus, dezodorantus ir t. t. Pati pasakoja preciziškai, pašaipiai, bet nevulgariai. Ji nesiekia nieko demaskuoti, juo labiau sukelti užuojautą. Pornografinės vizijos seniai tapo ne tik Vakarų pasaulio, bet ir mūsų (neaišku, kaip apibūdinamo pasaulio) dalimi. Ką ir kalbėti apie pornografinę vaizduotę, kuri jau nuo pirmykščių laikų yra istorijos ir meno vystymosi variklis. Kita vertus, Almodóvaro knyga visai ne apie tai. Knyga apie jo tam tikro laikotarpio kūrybą ir veiklą.
       Visa tai apmąstęs ir nepamiršdamas, jog mano veikėjai yra mano gyvenimo aidas, turėčiau rašyti tik laimingus ir malonius dalykus, kur viskas idealu ir juokinga, neskausminga, malonu, ir t. t. Bet man neišeina.
       Užsislėpęs idealistas? Almodóvaras turbūt pirmas režisierius, kuris kaip ir filosofas Weiningeris atrado, suvokė ir parodė žmogiškosios būties biseksualumą. Tik, skirtingai nei Weiningeris, Almodóvaras niekada nesiekė užmušti savyje moteriškojo (anima) prado, o stengėsi jį pamilti ir net pakylėti. Kitaip jis būtų nusižudęs jau savo pašaukimo pradžioje. Matyt, katalikiškoje ir konservatyvioje Ispanijoje jis sugebėjo atrasti globėjišką ir saugią nišą, ne per daug žudančią jo dvilypumą. Todėl moterų paveikslai jo filmuose – vienas nuostabiausių reiškinių kinematografo istorijoje. Jis parodo ne tik fizinį ir dvasinį jų grožį, bet gal net kur kas dažniau – jų negrožį. Vyriškumą. Nereikia slėpti, kad Almodóvarui patinka ne tik gražuolės, bet ir negražios vyriškos moterys. Tai jo stiprioji pusė. Nors liaudis sako, kad negražių moterų nebūna. Bet aš ne apie tai. Jo moterys niekada nėra tuščios lėlės. Anaiptol. Filmuose jos lyg vartai į nežinomą kitokių jausmų pasaulį. Savo herojes režisierius iškelia į dar iki galo nesuvoktos visatos centrą, link erotiškumo ir mirties ištakų. O koks jų psichologiškumas! Kitas klausimas, kodėl vyrai jo filmuose tokie silpni ir visada pralaimintys? Gal todėl, kad Almodóvarui įdomios tik moteriškos vyrų savybės. Jo filmai šnabžda mūsų pačių paslaptis. Na ir tegul. Duokit žmogui kaukę ir jis pasakys jums tiesą – pagrindinė kūrybos taisyklė. Šiaip neslėpsiu, mane tai truputį erzina, nes, kaip sakė Kurtas Kobainas, kenčiu labiau nei turėčiau. Ką čia daugiau ir bepridursi…
       Paskutinis jo filmas, į kurį neseniai nubėgau, „Sugrįžimas“, mano manymu, – akivaizdi nesėkmė. Per mažai perversinis. Tik sentimentaliems jo gerbėjams. Net apibūdintas kvailai: nuotykių komedija. Nežinau, kaip galima būtų vadinti Almodóvaro filmus. Gal psichofarsu, gal faršu. Šiaip ar taip, jau nepamenu kas, bet pasakė taip: genijaus nesėkmės dažnai būna įdomesnės už laikiną vidutinybės sėkmę.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-10-14 nr. 816

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt