Paremkite vargšą Parulskį skaitydami Akuniną

       Nusipirkite Akuniną ir paremkite vargšą Parulskį. Duokite Parulskiui dar daugiau stipendijų, nacionalinių premijų ir kito turto, kad jis galutinai surimtėtų ir nedegraduotų, nes dabar ėmė versti pigius rusiškus detektyvus. Podrobatyvajet student! Apskritai niekada nesupratau idiosinkraziško Parulskio skonio, atrodo, šiam žmogui gali patikti visiškai nepaskaitomas grafomanas ir, atvirkščiai, nepatikti tekstai, kuriuos vis dėlto reiktų perskaityti. Jau geriau išverstų ką nors iš, manyčiau, jam artimų: V. Sorokino ar Viktoro Jerofejevo, jeigu jau kitų kalbų tarybinėj armijoj neišmoko.
       Nuostabi ir leidykla, išleidusi Parulskio vertalą, – tiesiog skurdaus poligrafinio kičo viršūnė. O pavadinimas! BALTRUS! Kodėl ne „Pilypas iš kanapių“? Kartą man net pasivaideno, kad BALT-RUS – tai kodinis dviejų broliškų valstybių sąjungos trumpinys. (Bulbonezija & Rosyja.) Įtariu, kad prisidengę šia leidykla veikia priešiškų valstybių agentai, o pagrindinis rezidentas – Parulskis, atvirai propaguojantis popsinę burliokišką literatūrą. Suklusk, Lietuvos Saugume! Aplinkui veisiasi piktybiški gaivalai! Tėvynė pavojuje! Landsbergi, sugrįžk!
       Išverstasis autorius Borisas Akuninas (tikra pavardė A. Grigorijus Čchartišvilis) – greičiausiai taip pat GRU agentas. Ši knyga – kažkoks A. Dumas ir E. Poe mišinėlis. A. Dumas stiliumi rašoma apie tokio seklio Erasto Fandorino nuotykius XIX a. pabaigos Rusijoje. Keista, bet Akunino romanai, apsėklinę Maskoliją, išpopuliarėjo JAV, kur ketinta juos net ekranizuoti. Beje, vienas iš pretendentų suvaidinti Erastą FAndoriną buvo pats Leonardas Di Caprio. Tačiau Holivudo žydukai, matyt, susiprato, kad po slavofilija slypi ne tik neapykanta kitoms tautoms, bet ir antisemitizmas, tad šis proektas žlugo. Tuomet pirmą ekranizaciją iškepė rusai su gražuoliu Menšikovu, atliekančiu pagrindinį vaidmenį – „Valstybės patarėją“. Dar, kiek pamenu, vaidino Michalkovas ir Maškovas, žodžiu, visos žvaigždės. Bet filmas atrodė toks nevykėliškas, kad, palyginti su juo, „Sibiro kirpėjas“ – tikras šedevras.
       Tiems, kurie matė „Valstybės patarėją“, nepatarčiau skaityti B. Akunino rašliavų. Kitiems – vieną kartą. Viskas kuriama pagal tą pačią schemą, tik šiek tiek kinta siužetas. Paslaptingos žmogžudystės, neiššifruojami rašteliai, fanatikai revoliucionieriai, korumpuoti valdininkai, iš koto verčiančios fatališkos gražuolės, negailestingi žudikai... Bet visada laimi, aišku, Dievo pateptasis Rusijos gelbėtojas Fandorinas. Tik reiktų pridurti, kad šis pirmasis B. Akunino romanas lietuviškai yra ir pirmasis iš Fandorino epopėjos. Todėl visada smagu sužinoti pradžios pradžią.
       Ši sumalta istorija apie našlaičių prieglaudų mafiją, apraizgiusią visą pasaulį ir prastuminėjančią savo išperas į aukštąsias įvairiausių valstybių instancijas, man pasirodė neišradinga, kvaila, net naiviai fantasmagoriška. Sukrėtė tik vienas dalykas. Kodėl autorius taip žiauriai nuskriaudė tokį mielą, amžinai jauną pagrindinį veikėją? Jo vestuvių dieną nužudęs mylimąją Lizelę. Ak, prisipažinsiu – krokodilo ašarą nubraukiau… Juk tuomet atsiranda moralinis imperatyvas – žudydamas personažą, žudai save.
       Bet praradęs mylimąją Erastas Fandorinas, kaip ir Šerlokas Holmsas, tampa užkietėjusiu vienišiumi bei genialiu sekliu. Nes meilė ir šeima tam trukdo. Nuo šiol Fandorinas tik eis per bobas, bet nieko nemylės… Metafizinis žingsnis!
       My sweet boy Parulskis, this is a truly glorious book!
       Daugiau niekada neskaitysiu detektyvų ir apie juos nerašysiu.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-08-19 nr. 809

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt