Šis pranešimas perskaitytas 2003 m. gruodžio 13 d.Vilniaus mokytojų namuose projekto „Virtualaus pasaulio šaltis“ metu.
 

       1:0 šio pasaulio naudai (virtualaus pasaulio šaltis)

       Labas, žmogau.
       Sveikas atvykęs į virtualų pasaulį, kurį pats susikūrei. Susikūrei jį sau, panorėjęs jame ramiai ir saugiai apsigyventi, pabėgti, pasislėpti nuo savęs. Tačiau ir vėl prašovei pro šalį, nes šį pasaulį kūrei pagal savo atvaizdą, užkodavai savo prigimtimi, sudėliojai jį vedinas savo pojūčių bei instinktų. Naujo, tobulo, idealaus, tavo svajonių pasaulio sumeistrauti nepavyko, jame nėra nieko, ko jau nebūtų buvę šiame gyvenime, nieko, ko jau nebuvai patyręs ar išgyvenęs.
       Taip taip, tas tavasis virtualus pasaulis žmogiškas, – pernelyg žmogiškas. Netgi jo pagrindas, „statybinė medžiaga“, visa tai, iš ko jis susideda – „žmogiška, pernelyg žmogiška“. Nesugalvojai nieko kito, kaip imti jį statyti ant visiems suprantamo žmogiško mąstymo pamatų, pasinaudojai elementariomis antinomijomis, kurios padeda tau susivokti šiame gyvenime. „Šalta-šilta“, „aukštai-žemai“, „gėris-blogis“, „velnias-dievas“... Prisipažink, juk be tokios vertinimo skalės šis, tikras pasaulis, kuriame tu iš tikro gyveni, tuoj pat sužlugtų, sprogtų lyg muilo burbulas, ir tu jame tuojau pat pražūtum.
       Tačiau tu gudrus. Išvengei kracho, senos sistemos pavyzdžiu sukurdamas naują. O dieve, kokia ji velniškai paprasta – elementari, tiesmuka, vulgari, netgi brutali dvejetainė skaičiavimo sistema. „Šalta“ – tai nulis, „šilta“ – tai vienetas, arba, jei nori, – atvirkščiai; „gėris“ – tai nulis, „blogis“ – tai vienetas, arba, jei pageidausi, – atvirkščiai; „dievas“ – tai nulis, „velnias“ – tai vienetas, arba, jei tau nuo to geriau, – atvirkščiai. Visą savo gyvenimo patirtį, visas jo sampratas užkodavai nuliukais bei vienetukais ir perkėlei į tą savo „naują“, „virtualų“ pasaulį. Kitaip tariant, paspaudei du mygtukus, atlikai „copy-paste“ operaciją. Būk tikras, neatsitiks nieko blogo, jei paspausi dar du: „select all“ ir „delete“...
       Nes tavo „virtualus“ pasaulis ne toks jau „naujas“. Jis lygiai toks pats, kaip ir šis – realus, tikras, kurio dalis esi tu pats. Jame tiek pat šalčio ir meilės; nei daugiau, nei mažiau poezijos smurto, sekso bei liguistų fantazijų, lygiai tiek pat pastangų išgyventi, garbės troškimo, tiek pat plepalų, paistalų ir genialumo, tiek pat vienadieniškumo ir amžinybės. Šis pasaulis – tik nelabai vykusi tavo tikro gyvenimo kopija. Jei tavo gyvenimą kausto šaltis, jei jo tamperatūra artėja prie absoliutaus nulio, tavęs nesušildys jokie virtualūs pasauliai.
       Tad nereikia savęs mulkinti. Juk tikrai žinai: kaip danguje, taip ir ant žemės. Todėl ramiai sau ištark: kaip ant žemės, taip ir prie kompiuterio. Amen!

Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt