|
<< Atgal
J u l e s ' i s R e
n a r d ' a s (Žiulis Renaras, 18641910) visame pasaulyje išgarsėjo
Dienoraščiu, ano meto Prancūzijos literatūrinio gyvenimo kronika, ir apysaka
Ručkis, kuri Prancūzijoje buvo išleista dešimtis kartų, išversta į daugelį
kalbų, iliustruota garsių dailininkų. Pagal ją 1932 m. buvo sukurta kino drama, o 2003
m. televizijos filmas. Ručkiu pavadinta ir pagalbos skriaudžiamiems vaikams
draugija.
Gal Ručkis nelaimingiausias XIX
amžiaus vaikas? Deja, nelaimingų vaikų yra ir dabar, todėl ši tema aktuali ir mūsų
laikais. Apysakoje ji gvildenama stulbinamai tikroviškai, nes už Ručkio slepiasi pats
Jules'is Renard'as. Vos išvydusi pirmuosius rusvus nelaukto trečio kūdikio plaukelius,
motina praminė jį Ručkiu ir korė ant jo visus šunis. Nors vėliau šis
nevykėlis tapo garsiu rašytoju, Gonkūrų akademijos nariu, nors liūdesį išmoko
dangstyti karčiu humoru, niekada taip ir neatsikratė pesimizmo. Prieš mirtį net
antkapio įrašą sukūrė būdingai šaipydamasis: Jules'ui Renard'ui abejingi
tėvynainiai.
JULES RENARD
Ručkis
Iš prancūzų k. vertė STASĖ
BANIONYTĖ
Į viršų
VIŠTOS
Lažinuosi, sako ponia Lepik, kad
Onorina ir vėl pamiršo uždaryti vištas.
Tikrai. Tuo galima įsitikinti pažvelgus pro langą.
Pačiame didelio kiemo gale po vištidės stogeliu tamsoje juoduoja atviros durys.
Feliksai, gal nueitum jų uždaryti? paprašo
ponia Lepik vyriausiojo iš trijų vaikų.
Aš čia ne tam, kad rūpinčiausi vištom,
atkerta Feliksas, išblyškęs, tingus, bailus berniokas.
Tai gal tu, Ernestina?
Oi, mama, aš labai bijau!
Vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina
atsakydami vos kilsteli galvas. Jie, baisiausiai susidomėję, alkūnėmis atsirėmę į
stalą, sukišę galvas, skaito.
Dieve, kokia aš kvaila! susigriebia ponia
Lepik. Visai nepagalvojau. Ručki, eik, uždarysi vištas!
Šiuo meiliu vardu ji vadina savo jaunėlį, nes jo
rusvi plaukai ir strazdanota oda. Ručkis, žaidžiantis po stalu, atsistoja ir droviai
sako:
Mama, bet aš irgi bijau.
Bijai? atrėžia ponia Lepik. Gėdykis,
toks didelis bernas! Ir malonėk paskubėti!
Žinom mes jį: užsispyręs kaip ožys, sako
sesuo Ernestina.
Jis nieko nebijo, pritaria vyresnysis brolis
Feliksas.
Šie pagyrimai paglosto Ručkio savimeilę, ir jis,
susigėdęs, kad jų nenusipelnė, kovoja su bauguliu. Norėdama dar labiau jį
padrąsinti, motina pažada antausį.
Tai nors pašvieskit man, paprašo vaikas.
Ponia Lepik trukteli pečiais, Feliksas niekinamai
vypteli. Tik gailestingoji Ernestina paima žvakę ir palydi broliuką iki koridoriaus
galo.
Aš tavęs čia palauksiu, sako ji.
Bet, kai smarkus vėjo gūsis suvirpina ir užgesina
liepsnelę, išsigandusi tučtuojau pabėga.
Ručkis suspaudžia užpakaliuką, suglaudžia kulnus
ir ima drebėti tamsoje. Ji tokia tiršta, kad Ručkis pasijunta lyg apakęs. Vėjo
šuoras apvynioja jį it ledinė paklodė ir taikosi nusinešti. Ar tik į pirštus, į
skruostą nealsuoja lapės, gal net vilkai? Verčiau jau paskubėti, aklai bėgti prie
vištų, atkišus galvą į priekį, kad pradurtų sutemas. Jis apgraibomis susiranda
durų kabliuką. Kojų tapsėjimo išsigandusios vištos ant laktos subruzda ir
užkudakuoja. Ručkis joms šūkteli:
Nutilkit, čia aš!
Jis uždaro duris ir kiek kojos neša mauna į vidų.
Kai uždusęs, išdidus grįžta į šilumą ir šviesą, jam atrodo, kad sunkius, purvo
ir lietaus primirkusius skudurus pakeičia į naują, lengvą drabužį. Jis stovi tiesus,
šypsodamasis, didžiuodamasis savimi, laukdamas gerų žodžių, ir dabar, praėjus
pavojui, tėvų veiduose ieško nerimo, kuris juos dėl jo buvo apėmęs.
Bet vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina
ramiai sau skaito toliau, o ponia Lepik lyg niekur nieko sako:
Ručki, tu kas vakarą eisi uždaryti vištų.
Į viršų
KURAPKOS
Ponas Lepikas kaip paprastai išverčia ant stalo
medžioklinį krepšį. Iškrinta dvi kurapkos. Vyresnysis brolis Feliksas įrašo jas į
lentelę, kabančią ant sienos. Tai jo pareiga. Kiekvienas vaikas turi savo darbą. Sesuo
Ernestina nupeša paukščius. O Ručkiui pavesta pribaigti sužeistuosius. Ši
privilegija jam suteikta dėl visiems žinomo jo kietos širdies nuožmumo. Kurapkos
blaškosi, judina kaklus.
PONIA LEPIK. Ko lauki, daigok greičiau!
RUČKIS. Mama, aš taip pat norėčiau pažymėti jas
lentelėje.
PONIA LEPIK. Lentelė tau per aukštai.
RUČKIS. Tada norėčiau jas nupešti.
PONIA LEPIK. Tai ne vyrų darbas.
Ručkis paima kurapkas. Ir išgirsta įprastinius
paslaugius patarimus:
Juk žinai, suspausk joms kaklus, čia, prieš
plunksnas.
Abiejose rankose už nugaros laikydamas po paukštį,
jis pradeda.
PONAS LEPIKAS. Abi iš karto, tai velniūkštis!
RUČKIS. Kad būtų greičiau.
PONIA LEPIK. Nevaidink jautruolio. Juk paslapčia
džiūgauji.
Kurapkos mėšlungiškai ginasi, plaka sparnais,
barsto plunksnas. Jos nė už ką nenori mirti. Lengviau būtų viena ranka pasmaugti
draugą. Įspraudęs paukščius tarp kelių, kad nejudėtų, tai rausdamas, tai baldamas,
išpiltas prakaito, iškėlęs galvą, kad nieko nematytų, Ručkis spusteli stipriau.
Kurapkos nepasiduoda.
Įniršęs ir norėdamas greičiau viską baigti, jis
čiumpa jas už kojų ir trenkia galvas į bato nosį.
O, koks budelis! Koks budelis! sušunka
vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina.
Jis mėgaujasi, sako ponia Lepik.
Vargšai paukšteliai! Nenorėčiau atsidurti jų vietoje, jo naguose.
Ponas Lepikas, nors ir senas medžiotojas,
pasibjaurėjęs išeina.
Štai! mesdamas negyvas kurapkas ant stalo,
taria Ručkis.
Ponia Lepik varto jas ir šiaip, ir taip. Mažos
galvelės sutraiškytos, iš jų teka kraujas, išvirtę truputis smegenų.
Laikas jas iš jo atimti, sako ji. Argi
ne šlykštu?
Vyresnysis brolis Feliksas paantrina:
Tai jau tikrai, šiandien jam pasisekė ne taip
kaip kitais kartais.
Į viršų
TAI ŠUO
Ponas Lepikas ir sesuo Ernestina, atsirėmę į
stalą po lempa, skaito: vienas laikraštį, kita savo brangiąją knygą; ponia
Lepik mezga, vyresnysis brolis Feliksas prie ugnies šildosi kojas, o Ručkis sėdi ant
grindų ir prisimena visokiausius dalykus.
Staiga Piramas, miegojęs ant šiaudinio demblio,
dusliai suurzgia.
Ša! subara jį ponia Lepik.
Piramas suurzgia garsiau.
Kvailys! sako ponia Lepik.
Bet Piramas suloja taip garsiai, kad visi net
krūpteli. Ponia Lepik prisideda ranką prie širdies. Ponas Lepikas, sukandęs dantis,
rūsčiai dėbteli į šunį. Vyresnysis brolis Feliksas nusikeikia, bet netrukus jie
vieni kitų jau nebegirdi.
Ar nenutilsi, bjaurus šunie! Liaukis, nedorėli!
Piramas pasiunta ambryti dar smarkiau. Ponia Lepik
jį aptalžo. Ponas Lepikas uždrožia laikraščiu, paskui spiria koja. Piramas,
bijodamas smūgių, skalija atsigulęs, nuleidęs nosį ir tartum supykęs: įbedęs
snukį į demblį, jis loja visa gerkle.
Lepikų šeimą dusina įniršis. Jie stovėdami
tvatija gulintį šunį, bet šis nepasiduoda.
Langai barška, krosnies kaminas gaudžia, sesuo
Ernestina net spygauja.
Ručkis, nelaukdamas paliepimo, eina pažiūrėti,
kas ten. Gal gatve dūlina susivėlinęs praeivis, ramiai grįžtantis namo, o gal jis
lipa per sodo tvorą ko nors nugvelbti.
Ručkis slenka ilgu, tamsiu koridorium ištiesęs
rankas į duris. Sugraibęs velkę, trenksmingai ją atitraukia, bet durų neatidaro.
Kitados jis išlįsdavo, išeidavo laukan ir
švilpdamas, dainuodamas, trypdamas kojomis mėgindavo išgąsdinti priešą.
Dabar Ručkis sukčiauja.
Tėvai įsivaizduoja, kad jis drąsiai naršo po
visus kampus ir kaip ištikimas sargybinis suka ratus apie namą, o sūnus juos
apgaudinėja ir stovi prisiglaudęs prie durų.
Kada nors jie jį sučiups, bet jis jau seniai
sėkmingai vynioja juos apie pirštą.
Bijo tik nusičiaudėti arba sukosėti. Stypso
sulaikęs kvapą, tačiau kai pakelia akis, pro langelį virš durų pamato tris ar
keturias žvaigždes, kurių ryškus spindėjimas jį sustingdo.
Bet laikas grįžti vidun. Nereikia per ilgai
užtrukti. Kitaip kils įtarimų.
Ručkis gležnomis rankelėmis vėl nusitveria
sunkios sklendės, kurios surūdiję apkalai sugirgžda, ir triukšmingai užstumia ją
iki pat galo. Tegul jie pagal šitą bildesį sprendžia, ar iš toli jis pareina ir ar
atliko savo pareigą! Kutenamas per nugarą lakstančių skruzdėlyčių, vaikas skuba
nuraminti šeimos.
Kaip ir aną sykį, kol jo nebuvo, Piramas nutilo,
Lepikai ataušo ir įsitaisė savo nepakeičiamose vietose, o kadangi niekas nieko
neklausė, Ručkis iš įpročio vis tiek tarstelėjo:
Šuo kažką susapnavo.
Į viršų
KOŠMARAS
Ručkis nemėgsta šeimos draugų. Jie jam trukdo,
užima jo lovą, ir jis būna priverstas miegoti su motina. Dieną Ručkis turi daug ydų,
o naktį pagrindinė jo kliautis knarkimas. Be jokios abejonės, jis knarkia tyčia.
Didžiajame kambaryje, šaltame net rugpjūtį, stovi
dvi lovos. Viena pono Lepiko, kitos pakraštėlyje jis ilsėsis šalia motinos.
Prieš miegą vaikas po apklotu pakosčioja, kad
išsivalytų gerklė. Bet gal jis knarkia pro nosį? Ručkis patyliukais išsipučia
šnerves norėdamas įsitikinti, ar jos neužsikimšusios. Ir stengiasi kvėpuoti ne per
garsiai.
Bet vos užmiega, pradeda knarkti. Tai lyg koks
apsėdimas.
Ponia Lepik, nieko nelaukdama, iki kraujo suvaro jam
į sėdynę, į patį minkštimą, du nagus. Ji pasirinko tokį būdą.
Ručkio klyksmas ūmai pažadina poną Lepiką, ir
šis paklausia:
Kas tau atsitiko?
Jis susapnavo košmarą, atsako ponia Lepik.
Ir kaip kokia auklė ima niūniuoti lopšinę,
panašią į indėnišką melodiją.
Kakta ir keliais stumdamas sieną, lyg norėtų ją
nugriauti, delnus priplojęs prie sėdmenų, kad išvengtų žnybimo, kurį pajus sulig
pirmu garsesniu kvėptelėjimu, Ručkis vėl užmiega pačiame plačios lovos
pakraštėlyje, šalia motinos.
Į viršų
JUMS LEIDUS
Ar galima, ar reikia šitai sakyti? Ručkis,
sulaukęs tokio amžiaus, kai kiti eina komunijos tyri širdimi ir kūnu, tebėra
nešvarus. Vieną naktį jis per ilgai delsė, nedrįso pasiprašyti.
Vylėsi, jog vis smarkiau rangydamasis numalšins
negerumą.
Kur tau!
Kitą naktį Ručkis susapnavo, kad guli patogiai
įsitaisęs atokiau, prie spintelės, o paskui pridarė į lovą, visiškai nekaltai,
kietai miegodamas.
Ir štai jis atsibunda.
Didžiausiam jo nustebimui, jokios spintelės nėra
nė kvapo!
Ponia Lepik stengiasi nepratrūkti. Ramiai,
atlaidžiai, motiniškai viską sutvarko. O rytojaus rytą Ručkis, kaip koks lepūnėlis,
net pusryčiauja nesikeldamas iš patalo.
Taip, ponia Lepik atneša jam į lovą sriubos,
gardžios sriubos, prieš tai medine mentele kažko į ją šliūkštelėjusi o, visai
nedaug, tik šlakelį!
Nuo galvūgalio vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo
Ernestina klastingais žvilgsniais stebi Ručkį, pasirengę sulig pirmu ženklu
prapliupti juoku. Ponia Lepik šaukštelis po šaukštelio maitina savo sūnų it
paukščiuką. Akies krašteliu ji tarsi sako vyresniajam broliui Feliksui ir seseriai
Ernestinai:
Dėmesio! Pasiruoškit!
Taip, mama.
Jie, įsivaizduodami būsimas grimasas, jau iš
anksto smaginasi. Vertėjo pašaukti ir keletą kaimynų. Pagaliau ponia Lepik meta į
vyresniuosius vaikus paskutinį žvilgsnį lyg klausdama: Ar pasirengę? lėtai
lėtai pakelia paskutinį šaukštelį ir suvaro jį Ručkiui į plačiai išžiotą
gerklę, kište sukiša, sugrūda, tada pajuokiamai bjaurėdamasi sako:
Aha, mažas terliau, suvalgei, sugurkei kaip
didelis savo sysių, tą vakarykštį.
Taip ir maniau, lyg niekur nieko atsako
Ručkis, nenutaisęs laukiamos grimasos.
Jis pradeda priprasti, bet kai žmogus prie ko nors
pripranta, tas dalykas nebeatrodo juokingas.
Į viršų
NAKTIPUODIS
I
Kadangi Ručkiui lovoje jau ne sykį atsitiko
nelaimė, jis kas vakarą stengiasi imtis atsargumo priemonių. Vasarą tai nesunku.
Devintą valandą, kai ponia Lepik varo jį gultis, Ručkis mielai išeina į lauką; ir
paskui ramiai praleidžia naktį.
Žiemą pasivaikščiojimas tampa lažu. Nors vos
sutemus, uždaręs vištas, jis ir atlieka reikalą, vis tiek negali tikėtis, kad
ištvers ligi ryto. Šeima vakarieniauja, ilgai sėdi, paskui išmuša devynias, jau
seniai tamsu, ir tamsa truks ištisą amžinybę. Ručkiui reikia antrąkart eiti į
lauką.
Šį vakarą, kaip ir kiekvieną, jis abejoja:
Noriu aš ar nenoriu?
Dažniausiai Ručkis atsako: Taip, nes,
atvirai kalbant, nebeturi kur dėtis arba savo spindesiu jį padrąsina mėnulis. Kartais
pavyzdį parodo ponas Lepikas arba vyresnysis brolis Feliksas. Beje, reikalas ne visada
prispiria jį eiti toli nuo namų, iki gatvės griovio, kone vidur lauko. Dažniausiai jis
sustoja prie laiptų apačios. Kaip kada...
Tačiau šį vakarą į langus barbena lietus, vėjas
užgesino žvaigždes, o pievose šniokščia riešutmedžiai.
Viskas gerai, po ilgų svarstymų nusprendžia
Ručkis, aš tikrai nenoriu.
Visiems pasako labanakt, užsidega žvakę ir
eina į savo tuščią vienišiaus kambarį koridoriaus gale, dešinėje pusėje. Tenai
nusirengia, atsigula ir ima laukti ponios Lepik apsilankymo. Ji vienu judesiu pataiso
apklotą ir užpučia liepsnelę. Žvakę motina jam palieka, bet nepalieka degtukų. Ir
užrakina duris, nes jis bailus. Iš pradžių Ručkis mėgaujasi vienatve. Jam patinka
svajoti patamsyje. Jis prisimena praėjusią dieną, pasidžiaugia, jog lengvai išsisuko,
ir tikisi tokios pat sėkmės sulaukti rytoj. Šaunu, kad dvi dienas iš eilės ponia
Lepik nekreips į jį dėmesio, pamano Ručkis ir su šia mintimi stengiasi užmigti.
Bet vos užmerkęs akis pajunta pažįstamą
negerumą.
Tai neišvengiama, sako sau Ručkis.
Kitas jo vietoje atsikeltų. Bet Ručkis žino, kad
po lova nėra naktipuodžio. Nors ponia Lepik galėtų prisiekti jį ten pastačiusi,
visada užmiršta tai padaryti. Ir kam tas naktipuodis reikalingas, jei Ručkis išeina į
lauką?
Todėl Ručkis, užuot atsikėlęs, ima samprotauti:
Anksčiau ar vėliau turėsiu pasiduoti. Juo
ilgiau kentėsiu, juo daugiau prisikaups. Jei pasiusiosiu tuojau pat, pridarysiu mažai,
ir paklodės nuo kūno šilumos spės išdžiūti. Iš patirties žinau, kad mama nieko
nepastebės.
Ručkis nusilengvina, kuo ramiausiai užsimerkia ir
kietai užmiega.
II
Ūmai jis atsibunda ir ima klausytis, kas darosi
pilve.
Oho! sako sau. Reikalai bjaurėja!
Ką tik manė puikiai susitvarkęs. Bet kur tau!
Vakar vakare padarė nuodėmę patingėjo. Dabar artinasi tikroji bausmė.
Ručkis atsisėda lovoje ir galvoja, ką daryti.
Durys užrakintos. Langas grotuotas. Ištrūkti neįmanoma.
Tačiau jis atsikelia ir nuėjęs apčiupinėja duris
bei lango grotas. Šliaužioja grindimis, rankomis graibo palovį ieškodamas
naktipuodžio, nors ir žino, kad jo ten nėra.
Paskui atsigula, vėl atsikelia. Jau verčiau
judėti, vaikščioti, trypčioti negu miegoti. Jis abiem kumščiais spaudžia
besipučiantį pilvą.
Mama! Mama! silpnu balseliu šūkteli
Ručkis, nors bijo būti išgirstas, nes, jei ponia Lepik ateitų, jis iškart pasveiktų
ir tada atrodytų, kad sūnus iš jos pasityčiojo. O jis tenori rytoj nemeluodamas
pasakyti, kad šaukė.
Be to, kaipgi jis šauktų? Juk visas jėgas
išeikvoja mėgindamas atitolinti nelaimę.
Netrukus, varstomas nežmoniško sopulio, Ručkis
pasileidžia šokti. Atsitrenkia į sieną ir atšlyja. Atsitrenkia į geležinę lovą.
Atsitrenkia į kėdę, atsitrenkia į židinį ir, smarkiai trūktelėjęs jo dangtį,
susilenkia tarp trikojų nugalėtas, be galo laimingas.
Tamsa kambaryje vis tirštėja.
III
Ručkis užmiega tik paryčiais ir saldžiai
pučia į akį tol, kol ponia Lepik atidaro duris ir susiraukia, tarsi kažką užuodusi.
Koks keistas kvapas! sako ji.
Labas rytas, mama, pasisveikina Ručkis.
Ponia Lepik nuplėšia apklotą, apšniukštinėja
kambario kampus ir greitai suranda.
Aš sirgau, o naktipuodžio nebuvo,
nusprendęs, kad tai geriausias gynybos būdas, puola teisintis Ručkis.
Melagis! Melagis! užrinka ponia Lepik.
Ji išbėga iš kambario, grįžta slėpdama nuo
vaiko akių naktipuodį ir mikliai pakiša jį po lova, paskui ištempia Ručkį iš
guolio ir, sušaukusi visą šeimyną, ima rypuoti:
Kuo aš nusikaltau dangui, kad užkorė man tokį
vaiką?
Atsinešusi skudurų ir kibirą vandens, ji užlieja
židinį lyg gesindama ugnį, išpurto patalus ir, nepaliaudama bruzdėti, gailiai
dejuoja: Oro! Man trūksta oro!
Staiga Ručkiui panosėje sumosuoja kumščiais:
Nelaimingasis! Tau galvoj maišosi! Visai
išsigimei! Gyveni kaip koks gyvulys! Duotum naktipuodį gyvuliui, ir tas išmoktų juo
naudotis. O tu susimanei teršti židinius! Dievas liudytojas, per tave išeisiu iš proto
ir mirsiu pamišėlė, pamišėlė, pamišėlė!
Ručkis, vienmarškinis, basas, žiūri į
naktipuodį. Šiąnakt jo nebuvo, dabar yra, antai stovi palovyje. Tuščias, baltas
naktipuodis jį akina, ir būtų įžūlu atkakliai tvirtinti, kad nieko nemato.
Nusiminusi šeima, pro šalį einantys pašaipūs
kaimynai, ką tik atvažiavęs laiškanešys neduoda jam ramybės ir vis lenda,
klausinėja.
Garbės žodis! pagaliau atsako Ručkis,
įsmeigęs akis į naktipuodį. Aš jau nieko nebesuprantu. Žinokitės patys.
Į viršų
TRIUŠIAI
Tau neliko meliono, sako ponia Lepik.
Beje, tu, kaip ir aš, jo nemėgsti.
Na ir gerai, pamano Ručkis.
Šitaip jam primetami jos pomėgiai ir bodėjimasis.
Apskritai jis turi mėgti tik tai, ką mėgsta motina. Į stalą paduodamas sūris.
Esu tikra, sako ponia Lepik, kad Ručkis
jo nevalgys.
Ir Ručkis pamano: Jei jau ji tuo tikra, nėra ko
nė mėginti jos perkalbėti.
Be to, jis žino, tai būtų pavojinga. Argi nespės
patenkinti net keisčiausių savo užgaidų tik jam vienam žinomose vietelėse? Valgant
desertą ponia Lepik sako:
Nunešk šitas meliono riekes savo triušiams.
Ručkis pildo paliepimą tipendamas mažais
žingsneliais ir tiesiai laikydamas lėkštę, kad nieko neišmestų.
Jam įžengus į triušidę, gyvulėliai susispiečia
aplinkui jau pasirengę, pastatę ausis, uostinėdami orą, priekines letenėles
iškėlę taip, lyg ruoštųsi mušti būgną.
Malonėkit truputį luktelėti, sudraudžia
juos Ručkis. Pasidalykime.
Ir, atsisėdęs ant krūvon suversto mėšlo, iki
šaknų apgraužtų žilių, kopūstkočių, dedešvų lapų, jis jiems atiduoda melionų
sėklas, o sultis išgeria pats: jos saldžios kaip saldusis vynas.
Paskui dantimis nugraužia cukringą minkštimą,
šeimynykščių paliktą ant riekelių, viską, kas dar gali burnoje tirpti, ir žalias
luobeles numeta ratu sutūpusiems triušiams.
Triušidės durys uždarytos. Pro plyšius tarp stogo
čerpių vidun skverbiasi popiečio saulė ir vilgo spindulių galus vėsiais
šešėliais.
Į viršų
KAPLYS
Vyresnysis brolis Feliksas ir Ručkis dirba greta
vienas kito. Abu turi po kaplį. Vyresniojo brolio Felikso kaplys geležinis, pagal
užsakymą kalvio padarytas. Ručkis savąjį iš medžio susimeistravo pats. Jie
darbuojasi sode, pluša iš peties ir rungtyniauja tarpusavyje. Staiga, kai Ručkis
mažiausiai to tikisi (nelaimės visada užklumpa nelauktai), gauna smarkų smūgį kapliu
į kaktą.
Po kelių akimirkų vyresnėlį Feliksą, kuriam
pasidarė bloga pamačius broliuko kraują, tenka nunešti ir atsargiai paguldyti į
lovą. Visa šeima ant pirštų galų sustoja aplinkui Ručkį ir baugščiai dūsauja:
Kur uostomosios druskos?
Atneškite šalto vandens, reikia suvilgyti
smilkinius.
Ručkis užlipa ant kėdės, norėdamas per pečius
ir galvas pažiūrėti į brolį. Ručkio kakta aprišta jau permirkusiu skuduru, o
kraujas vis dar sunkiasi ir varva.
Ponas Lepikas jam sako:
Smagiai jis tau uždrožė!
Sesuo Ernestina, kuri aptvarstė žaizdą, priduria:
Kaplys smigo kaip per sviestą.
Ručkis nerėkė, nes jam buvo leista suprasti, kad
tai nieko negelbės.
Bet štai vyresnysis brolis Feliksas atmerkia vieną
akį, paskui kitą. Jis jau atsipeikėjo nuo išgąsčio, o kadangi jo skruostai pamažu
ima rausti, visiems iš širdžių traukiasi nerimas ir baimė.
Tu vis toks pat nepataisomas!
papriekaištauja Ručkiui ponia Lepik. Juk galėjai pasisaugoti, kvaily!
Į viršų
KURMIS
Ručkis ant kelio randa kurmį, juodą kaip
kaminkrėtys. Ligi valiai prisižaidęs, nusprendžia jį užmušti. Keletą kartų
vikriai sviedžia gyvūnėlį į orą, kad tas nukristų ant akmens.
Iš pradžių sekasi gerai, kaip sviestu patepta.
Kurmiui jau sutreškintos letenėlės, perskelta
galva, sulaužyta nugara, ir jis, atrodo, ilgai netvers.
Paskui Ručkis nustebęs pamato, kad kurmis neskuba
gaišti. Nors ir svaidė jį aukščiau namų, iki pat dangaus, reikalai nejuda iš
vietos.
Tai kipšas! Vis dar nenudvėsė, sako
Ručkis.
Ir iš tiesų ant krauju aptaškyto akmens tyso
kurmis; jo riebus pilvukas dreba kaip šaltiena, ir tas drebėjimas sudaro gyvybės
iliuziją.
Ak tu kipše! įniršęs sušunka Ručkis.
Vis dar nenudvėsei!
Jis pakelia kurmį, apipila jį keiksmais ir
pakeičia taktiką.
Paraudęs, vos neašarodamas Ručkis spjauna ant
kurmio ir atsivėdėjęs iš visų jėgų trenkia į akmenį.
Tačiau beformis pilvukas tebejuda.
Juo pasiučiau Ručkis daužo, juo atkakliau,
dingojasi jam, kurmis nenori nugaišti.
Į viršų
TAURĖ
Ručkis prie stalo daugiau negers. Jis atsikrato
šio įpročio per kelias dienas ir taip lengvai, kad nustebina šeimą ir draugus. Vieną
rytą jis sako poniai Lepik kaip paprastai pilančiai jam vyno:
Ačiū, mama, aš nenoriu gerti.
Per vakarienę jis ir vėl sako:
Ačiū, mama, aš nenoriu gerti.
Tu daraisi taupus, sako ponia Lepik. Juo
geriau kitiems.
Taigi Ručkis negeria visą dieną, nes lauke
nekaršta ir jis tiesiog nesijaučia ištroškęs.
Rytojaus dieną ponia Lepik, dengdama stalą,
klausia:
Ar šiandien gersi, Ručki?
Garbės žodis, nežinau, atsako jis.
Kaip tau patinka, sako ponia Lepik. Jei
prireiks taurės, pats pasiimsi ją iš indaujos.
Ručkis neina jos atsinešti. Gal tai užgaida, gal
užmaršumas, o gal baimė apsitarnauti pačiam?
Šeima jau stebisi:
Tu tobulėji, sako ponia Lepik. Įgijai
dar vieną savybę.
Retą savybę, sako ponas Lepikas.
Vėliau ji tau pravers, jei pasiklysi dykumoje ir liksi vienas, be kupranugario.
Vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina
lažinasi.
SESUO ERNESTINA. Jis gali visą savaitę negerti.
VYRESNYSIS BROLIS FELIKSAS. Na ką tu! Bus gerai, jei
ištvers tris dienas, iki sekmadienio.
Aš, gudriai šypsodamasis sako Ručkis,
negersiu niekada, jei nebūsiu ištroškęs. Pažiūrėkit į triušius arba jūrų
kiaulytes, ar ne taip jie elgiasi?
Jūrų kiaulytė ir tu tai dvi kiaulės,
sako vyresnysis brolis Feliksas.
Įsižeidęs Ručkis nusprendžia jiems parodyti, ką
sugeba. Ponia Lepik ir vėl užmiršta pastatyti jam taurę. Jis jos neprašo. Vienodai
abejingai klausosi ir pašaipių pastabų, ir nuoširdaus susižavėjimo žodžių.
Jis arba ligonis, arba beprotis, sako
vieni.
O kiti tvirtina:
Jis geria slapčiomis.
Bet įdomu tik tai, kas nauja. Ručkiui kaskart vis
rečiau tenka iškišti liežuvį ir parodyti, kad jis ne sausas.
Tėvai ir kaimynai persisotina šiuo stebuklu. Tik
keletas prašalaičių, šitai sužinoję, dar iškelia rankas į dangų:
Jūs perdedat. Niekas negali išsiversti
netenkindamas gamtinių poreikių.
Daktaras, su kuriuo buvo pasitarta, pareiškia, kad
vaiko elgesys jam atrodo keistas, bet apskritai nieko nėra neįmanoma.
Ručkis, bijojęs kančių, nustebęs pripažįsta,
kad nuolatinėmis pastangomis galima padaryti viską, ką nori. Jis manė pasmerkiąs save
skausmingam susilaikymui, atliekąs savotišką žygdarbį, bet iš tiesų net nepatyrė
jokio nepatogumo. Ir jaučiasi geriau negu anksčiau. Tai kodėl negali įveikti alkio,
kaip įveikė troškulį? Jis pasninkaus, bus gyvas vien oru.
Savo taurės Ručkis nė nebeprisimena. Ji jau seniai
nereikalinga. Vėliau tarnaitei Onorinai kyla mintis pripilti į ją raudonojo diatomito
miltelių žvakidėms blizginti.
Į viršų
TRIMITAS
Ponas Lepikas šįryt grįžo iš Paryžiaus. Jis
atidaro lagaminą. Iš jo ištraukia dovanas vyresniajam broliui Feliksui ir seseriai
Ernestinai, gražias dovanas, apie kurias (kaip keista!) jie svajojo kiaurą naktį.
Paskui ponas Lepikas, susidėjęs rankas už nugaros, vylingai pažvelgia į Ručkį ir
klausia:
O kas tau labiau patinka trimitas ar
pistoletas?
Ručkis veikiau atsargus nei drąsus. Jis labiau
norėtų trimito, nes tas neiššauna rankose, bet jam visada buvo sakoma, kad jo metų
berniukas iš tikrųjų turėtų žaisti tik su ginklais kardais ir kitokiais
koviniais įnagiais. Laikas ir jam pauostyti parako, išmokti žudyti. Jo tėvas pažįsta
vaikus: parvežė jiems tai, ko reikia.
Man patinka pistoletas, be užuolankų atsako
Ručkis, neabejoja, kad atspėjo. Ir negana to, priduria: Nėra ko slėpti už
nugaros, aš jį matau!
Šit kaip, sutrikęs atsako ponas Lepikas.
Tau patinka pistoletas. Vadinasi, tu smarkiai pasikeitei?
Ručkis tučtuojau susigriebia:
Visai ne, tėti, aš tik pajuokavau. Būk ramus,
aš nekenčiu pistoletų. Greičiau duok man trimitą ir pamatysi, kaip maloniai aš jį
pūsiu!
PONIA LEPIK. Tai ko meluoji? Nori įskaudinti tėvą,
ar ne? Jei mėgsti trimitus, nereikia sakyti, kad mėgsti pistoletus, ir juo labiau
negalima pliaukšti, kad juos matai, jei nieko nematai. Todėl aš tave pamokysiu: negausi
nei pistoleto, nei trimito. Pažvelk jis papuoštas trimis raudonais bumbulais ir
vėliavėle su auksiniais kuteliais. Na gana spoksoti. Dabar eik į virtuvę ir
pažiūrėk, ar aš ten esu. Drožk, dink iš čia ir dūduok sau į kumštį.
Viršutinėje spintos lentynoje ant krūvos baltų
skalbinių, suvyniotas į tris raudonus bumbulus ir vėliavėlę auksiniais kuteliais,
nepasiekiamas, nematomas, nebylus kaip Paskutiniojo teismo trimitas Ručkio žaislas
laukia, kas į jį papūs.
Į viršų
SRUOGA
Ponia Lepik reikalauja, kad sekmadieniais jos
sūnūs eitų į mišias. Juos gražiai papuošia, jų tualetu rūpinasi sesuo Ernestina,
rizikuodama pavėluoti apsirengti pati. Ji išrenka kaklaraiščius, nudildo nagus,
išdalija maldaknyges, storiausią atiduoda Ručkiui. Bet, svarbiausia, ištepa broliams
plaukus pomada.
Šitai ji daro užsidegusi.
Ručkis, kaip koks Jonelis Kvailelis, leidžiasi
terliojamas, tačiau vyresnysis brolis Feliksas perspėja seserį, kad galų gale supyks.
Todėl ji sukčiauja.
Šįkart, sako Ernestina, aš tiesiog
užsimiršau, pritepliojau netyčia, kitą sekmadienį, prisiekiu, jokios pomados.
Bet jai visada pavyksta prikišti nagus.
Prisišauksi nelaimę, grasina vyresnysis
brolis Feliksas.
Šį rytą jis sėdi apsivyniojęs kaklą
rankšluosčiu, palenkęs galvą ir nepastebi, jog sesuo Ernestina ir vėl gudrauja.
Matai, sako ji, aš tavęs klausau,
neturėsi ko niurzgėti. Žiūrėk, pomados stiklainiukas uždarytas stovi ant židinio.
Argi aš ne gera? Nors tai joks nuopelnas. Cemento reikės Ručkiui, o tau jis
nebūtinas. Tavo plaukai ir be jo garbanoti ir purūs. Galva dabar panaši į kalafiorą,
ir šitas sklastymas laikysis iki vakaro.
Ačiū, padėkoja vyresnysis brolis Feliksas.
Jis atsistoja ir net nepasitikrina, kaip paprastai
ranka perbraukdamas plaukus.
Sesuo Ernestina jį išdabina, užmauna baltas
šilkines pirštines.
Ar jau baigei? klausia vyresnysis brolis
Feliksas.
Tu gražus kaip princas, pagiria sesuo
Ernestina, trūksta tik kepurės. Pasiimk ją iš spintos.
Tačiau vyresnysis brolis Feliksas praeina pro
spintą. Pribėgęs prie indaujos, atidaro ją, čiumpa grafiną, pilną vandens, ir
ramiai išpila jį sau ant galvos.
Aš tave perspėjau, sese, sako jis.
Nemėgstu, kai iš manęs tyčiojamasi. Tu dar per maža apgauti tokį seną lapiną kaip
aš. Jei dar kada nors pamėginsi mane ištepti, įmesiu tavo pomadą į upę.
Prilaižytais plaukais, peršlapusiu, varvančiu
išeiginiu kostiumu jis laukia, kada bus perrengtas arba išdžius saulėje, čia jau
kaip šeimai patiks, nes jam tas pats.
Koks kietuolis, pamano Ručkis, sustingęs iš
susižavėjimo. Jis nieko nebijo, o jei aš pamėginčiau pasekti jo pavyzdžiu,
būčiau negyvai užjuoktas. Verčiau tegu jie galvoja, kad pomada man visai nebjauri.
Nors Ručkis ir nuolankus, leidžiasi tepliojamas,
užtat patys plaukai sesei atkeršija.
Jie, pomada priglostyti, kurį laiką dedasi negyvi;
paskui atsitiesia ir, nematomos jėgos pastūmėti, praduria ploną blizgantį paviršių.
Lyg ražiena ledui tirpstant.
Netrukus jau stirkso pirma sruoga tiesi,
išsilaisvinusi.
Į viršų
ONORINA
PONIA LEPIK. Kiek jums metų, Onorina?
ONORINA. Per Visus šventuosius suėjo
šešiasdešimt septyneri, ponia Lepik.
PONIA LEPIK. Tai jūs jau sena, mano vargše senute!
ONORINA. Tai nieko nereiškia, jei gali dirbti. Aš
niekada nesirgau. Ko gero, esu ištvermingesnė už arklį.
PONIA LEPIK. Norit, pasakysiu jums vieną dalyką,
Onorina? Jūs numirsite staiga. Kurį nors vakarą grįždama nuo upės pajusit, kad
skalbinių pintinė labiau slegia pečius, ir sunkiau stumti karutį nei kitais kartais.
Tada suklupsite tarp rankenų, nosim įsikniaubsit į šlapius skalbinius, ir bus baigta.
Kas nors jus suras jau negyvą.
ONORINA. Jūs mane juokinat, ponia Lepik. Nebijokit,
mano rankos ir kojos dar tvirtos.
PONIA LEPIK. Iš tiesų jūs truputį kūprinatės,
bet kai nugara sulinkusi, skalbiant ne taip gelia strėnas. Kaip gaila, kad jūsų
regėjimas silpsta! Nesiginčykit, Onorina! Jau senokai tai pastebiu.
ONORINA. O, aš matau taip pat gerai, kaip ir savo
vestuvių dieną!
PONIA LEPIK. Puiku! Atidarykit indaują ir paduokit
man lėkštę, bet kurią. Jei kaip reikiant iššluostote indus, tai iš kur šita
dėmė?
ONORINA. Indaujoje yra drėgmės.
PONIA LEPIK. Ar tik indaujoje nėra ir pirštų,
čiupinėjančių lėkštes? Pažvelkit į šitas žymes.
ONORINA. Kurgi tos žymės, ponia? Aš nieko nematau.
PONIA LEPIK. Dėl to jums ir priekaištauju, Onorina.
Supraskite mane. Nesakau, kad nesusidorojat su darbu, tai būtų netiesa: visoje
apylinkėje nepažįstu nė vienos moters, darbštumu prilygstančios jums, bet jūs
senstate. Aš taip pat senstu, mes visi senstame, ir ateina laikas, kai vien geros valios
nebeužtenka. Lažinuosi, kad kartais pajuntat, kaip akis tarytum aptraukia migla. Veltui
jas trinat, migla vis tiek neišsisklaido.
ONORINA. Tada aš plačiai atsimerkiu ir išnyksta
visas drumstumas, lyg ištraukus galvą iš kibiro vandens.
PONIA LEPIK. Taip, taip, Onorina, patikėkit manim.
Štai ir vakar padavėt ponui Lepikui nešvarią taurę. Aš nieko nesakiau, kad sukėlusi
skandalą jūsų nenuliūdinčiau. Ponas Lepikas taip pat nieko nesakė. Jis niekada nieko
nesako, bet jokia smulkmena neprasprūsta jam pro akis. Galima pamanyti, kad jis
abejingas. Anaiptol! Pastebi viską ir viskas įsirėžia jam į atmintį. Jis tiesiog
atstūmė jūsų paduotą taurę ir turėjo kantrybės per pietus likti negėręs. Aš
kentėjau ir dėl jūsų, ir dėl jo.
ONORINA. Kurių velnių ponas Lepikas varžosi savo
tarnaitės? Būtų pakakę tarti žodį, ir aš būčiau pakeitusi taurę.
PONIA LEPIK. Gali būti, Onorina, bet ir didesni
gudruoliai nei jūs nepriverčia pono Lepiko prabilti, jei jis nusprendžia tylėti. Aš
su tuo jau susitaikiau. Bet svarbiausia ne tai. Kartoju: jūsų regėjimas sulig kiekviena
diena pamažu silpsta. Dar pusė bėdos, kai reikia nudirbti didelius darbus, dar galite
skalbti, bet smulkus triūsas jau ne jūsų jėgoms. Nepaisydama papildomų išlaidų,
mielai paieškočiau jums kokios pagalbininkės...
ONORINA. Nepakęsčiau, ponia Lepik, jei man po kojų
painiotųsi kita moteris.
PONIA LEPIK. Aš tai ir norėjau pasakyti. O kokia
išeitis? Tikrai, ką jūs man patartumėt?
ONORINA. Kaip nors versimės iki mano mirties.
PONIA LEPIK. Jūsų mirties? Argi apie ją jau
galvojate, Onorina? Jūs palaidosit mus visus, ko aš ir linkiu, tai nejau manot, kad
laukiu jūsų mirties?
ONORINA. Juk neketinat manęs atleisti tik dėl to,
kad blogai iššluosčiau taurę. Beje, aš ir neišeisiu iš jūsų namų, kol neišmesit
pro duris. O jei atsidursiu gatvėje, vadinasi, teks pakratyti kojas.
PONIA LEPIK. Kas gi kalba apie jūsų atleidimą,
Onorina? Štai net paraudot. Mes tik draugiškai šnekučiuojamės, o jūs pykstat,
pliauškiat velniaižin kokias kvailystes.
ONORINA. Po paraliais! Ką aš išmanau?
PONIA LEPIK. O aš? Juk regėjimo netenkat ne dėl
savo ir ne dėl mano kaltės. Viliuosi, daktaras jus pagydys. Kartais pasiseka. Taigi
katros iš mudviejų padėtis keblesnė? Jūs net neįtariat, kad į akis įsimetė liga.
Šeima dėl to kenčia. Perspėju jus iš gailestingumo, kad nenutiktų kokia nelaimė, be
to, man regis, turiu teisę geranoriškai duoti jums pastabą.
ONORINA. Duokite, kiek tik norit, kiek širdis
geidžia, ponia Lepik. Valandėlę jau pamaniau atsidursianti gatvėje. Jūs mane
nuraminot. Galite neabejoti, aš žiūrėsiu, kad lėkštės būtų švarios.
PONIA LEPIK. Daugiau nieko ir neprašau. Aš
geresnė, nei apie mane šnekama, Onorina, ir jūsų paslaugų atsisakysiu tik tada, jei
tikrai mane priversite.
ONORINA. Vadinasi, ponia Lepik, nėra ko nė
kalbėti. Dabar aš jaučiuosi reikalinga ir, jei mane išvarysit, imsiu šaukti apie
neteisybę. Bet kai pamatysiu, jog darausi našta ir negaliu net katilo vandens
užvirinti, išeisiu tučtuojau, pati, niekieno nevejama.
PONIA LEPIK. Ir neužmirškite, Onorina, kad mūsų
namuose visada gausit dubenėlį sriubos.
ONORINA. Ne, ponia Lepik, kam ta sriuba? Užteks ir
duonos. Pradėjusi valgyti vien duoną, motušė Maitė nė nemano mirti.
PONIA LEPIK. Ar žinote, kad jai mažiausiai šimtas
metų? Ir pasakysiu jums dar vieną dalyką, Onorina: elgetos laimingesni už mus,
patikėkite.
ONORINA. Jei jau taip sakot, aš jums pritariu, ponia
Lepik.
Į viršų
KATILAS
Ručkiui retai pasitaiko progų būti naudingam
šeimai. Užsiglaudęs kamputyje, jis tyko jų pasirengęs griebti. Jis gali klausytis
ginčo be jokios išankstinės nuomonės, bet atėjus metui išlįsti iš šešėlio ir,
kaip sumanus žmogus, tarp aistros įkaitintų galvų vienas išsaugojęs blaivų protą,
perimti reikalą į savo rankas.
Dabar Ručkis atspėja, kad poniai Lepik reikia
išmintingos ir patikimos pagalbos. Žinoma, ji per daug išdidi, kad tai pripažintų.
Tarp jų įvyks nebylus susitarimas, ir Ručkis turės veikti be paskatinimo,
nesitikėdamas atpildo.
Jis ryžtasi.
Nuo ryto iki vakaro ant židinio kablio kaba katilas.
Žiemą, kai sunaudojama daug karšto vandens, jis dažnai išsemiamas ir pripilamas, ir
ant didelės ugnies vanduo jame be perstojo kunkuliuoja.
Vasarą vandens reikia tik po kiekvieno valgio indams
suplauti, o likusį laiką jis verda be naudos, tyliai, pratisai švilpdamas, ir po
suskilusiu katilo pilvu rūksta dvi beveik užgesusios pliauskos.
Kartais Onorina negirdi švilpimo. Tada pasilenkia ir
įsiklauso.
Išgaravo, sako ji.
Šliūkštelėjusi į katilą kibirą vandens,
pristumia artyn pliauskas ir pamaišo pelenus. Netrukus vėl pasigirsta švelnus
niūniavimas, ir nusiraminusi Onorina eina prie kitų darbų.
Jeigu jai pasakytum: Onorina, kam virinat
vandenį, kurio jums visai nereikia? Nukelkit katilą ir užgesinkite ugnį. Pleškinat
malkas, lyg jos nieko nekainuotų. Šitiek varguolių šąla spustelėjus šalčiui. Juk
jūs taupi moteris, ji tik palinguotų galvą.
Onorina visada mato ant kablio kabantį katilą.
Visada girdi burbuliuojant vandenį ir, puodui
ištuštėjus, ar lytų lietus, ar pūstų vėjas, ar kepintų saulė, visada jį
pripildo.
Dabar jai net nereikia katilo paliesti ar pamatyti.
Pakanka pasiklausyti, ir jei katilas tyli, ūžteli į jį kibirą vandens taip pat
lengvai, kaip ant siūlo užvertų perlą, Onorina taip įpratusi prie šio darbo, kad
niekada nepralieja pro šalį.
Šiandien ji pirmą kartą pralieja pro šalį.
Vanduo pasipila ant ugnies, ir pelenų debesys lyg
pažadinti įsiutę žvėrys šoka ant Onorinos, apgaubia ją, pridusina ir apdegina.
Ji surinka, traukdamasi atgal ima čiaudėti,
spjaudytis.
Prakeikimas! šūkteli Onorina. Maniau,
pats velnias išsiveržė iš pragaro gelmių.
Nieko nematydama sulipusiomis, nuplikytomis akimis,
tarnaitė pajuodusiomis rankomis grabinėja po tamsų židinį.
A, dabar suprantu, nustebusi sako ji.
Katilo čia nebėra.
Ne, garbės žodis, nieko nesuprantu, toliau
murma ji. Katilas ką tik buvo. Tikrai buvo, nes švilpė kaip dūdelė.
Matyt, jį kažkas nukėlė, kai Onorina nusisuko pro
langą iškratyti lupenų iš prijuostės.
Bet kas?
Ponia Lepik griežta, rami stovi ant šiaudinio
demblio miegamajame.
Koks čia triukšmas, Onorina?
Koks triukšmas, koks triukšmas! sušunka
Onorina. Kur nebus triukšmo? Nedaug trūko, ir būčiau iškepusi. Pažiūrėkit į
mano klumpes, sijoną, rankas. Ir palaidinę išmurzinau, o kišenėse pilna anglies
gabalų.
PONIA LEPIK. Žiūriu į tą balą, telkšančią
prie židinio, Onorina. Reikės ilgai valyti!
ONORINA. Tai kam kažkas neperspėjęs pavogė mano
katilą? Ar kartais ne jūs jį paėmėt?
PONIA LEPIK. Šitas katilas visų, Onorina. Ar tik
nenorite pasakyti, kad aš ar ponas Lepikas, arba mano vaikai prašytų jūsų leidimo,
jei mums jo prireiktų?
ONORINA. Aš kalbu kvailystes taip esu
įniršusi.
PONIA LEPIK. Įniršusi ant mūsų ar ant savęs,
vargše Onorina? Taip ant ko? Nors ir nesu smalsi, norėčiau žinoti. Jūs mane
trikdot. Ta dingstimi, kad prapuolė katilas, lyg niekur nieko kliūstelit į ugnį
kibirą vandens ir kaip kokia užsispyrėlė, užuot pripažinusi savo negrabumą,
kaltinate kitus, net mane. Garbės žodis, to jau per daug!
ONORINA. Ručkiuk, gal tu žinai, kur dingo mano
katilas?
PONIA LEPIK. Iš kurgi jis, neatsakingas vaikas,
šitai žinos? Gana kalbėti apie tą katilą. Verčiau prisiminkit savo vakarykščius
žodžius: Bet kai pamatysiu, jog darausi našta ir negaliu net katilo vandens
užvirinti, išeisiu tučtuojau, pati, niekieno nevejama. Teisybė, aš supratau, kad
jūsų akys nesveikos, bet nemaniau, kad būklė beviltiška. Daugiau nieko nepridursiu,
Onorina. Įsivaizduokit save mano vietoje. Ir jūs, ir aš žinome, kokia padėtis.
Spręskit ir darykit išvadas pati. O, nesivaržykit, verkit! Yra dėl ko.
Versta iš:
Renard J. POIL DE CAROTTE.
© Bookking International, Paris, 1993 |
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|