|
<< Atgal
RAMUNĖ BLEIZGIENĖ
Rašanti moteris
istoriniame maskarade
Sofija Tyzenhauzaitė ir jos
Reminiscencijų kontekstai
Rašančios moters tapatybės
klausimai
Pasaulis kaip maskaradas
Privačios istorijos vertė
Į viršų
Sofija Tyzenhauzaitė ir
jos Reminiscencijų1 kontekstai
Sofija Tyzenhauzaitė Šuazel-Gufjė
(Choiseul-Gouffier) gimė 1790 m. Lydos paviete Žaludko dvare (dabar Baltarusija),
Ignoto Tyzenhauzo ir Marijos Pšezdzeckytės šeimoje. Tyzenhauzai kilę iš vokiečių
žemių Holšteino grafystės, iš šios giminės yra kilęs ne vienas aukštas
valstybės dignitorius. Vienas žymiausių jos atstovų senelio brolis Antanas Tyzenhauzas
(17331785) LDK rūmų iždininkas, Gardino seniūnas ir karališkųjų ekonomijų
valdytojas, užsiėmęs plataus masto ūkine ir kultūrine veikla (Gardine įsteigė
didžiules tekstilės, popieriaus manufaktūras, buhalterijos, statybos, veterinarijos,
medicinos mokyklas, pirmąjį botanikos sodą, išlaikė dramos ir baleto trupes). Vienas
Sofijos brolis Konstantinas Tyzenhauzas tapo garsiu ornitologu, tyrinėjo ne tik Lietuvos
ir pasaulio paukščius, parašė Visuotinę ornitologiją; kitas brolis Rudolfas
Tyzenhauzas pasirinko kariškio profesiją; sesuo Aleksandra Tyzenhauzaitė-Giunterienė
buvo talentinga dailininkė, Dabraulėnų dvare turėjusi tapybos studiją. Jos duktė
Gabrielė Giunterytė-Puzinienė rašytoja, poezijos, pjesių ir atsiminimų autorė.
Sofijos pusbrolis iš motinos pusės Antanas Radvila parašė muziką pirmajam
Fausto pastatymui Vokietijoje.
Kadangi Sofijos tėvai išsiskyrė, mergaitė augo
grafienės Konstancijos Morikoni dvare Kairėnuose. Lankydavosi našlės Morikoni vyro
brolio Benedikto Morikonio dvare Taujėnuose (Ukmergės r.). Tai buvo puikūs,
klasicistiniai rūmai, suprojektuoti Pjektro de Rosio, juos supo angliškas sodas.
Prancūzmečiu Ignotas Tyzenhauzas tapo Napoleono
sudarytos Vilniaus gubernijos administracinės komisijos nariu, o jo sūnūs įstojo į
prancūzų kariuomenę.
1818 metais Sofija Tyzenhauzaitė ištekėjo už
Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus Šuazelio-Gufjė, kurio tėvas buvo garsus
prancūzų diplomatas, aršus rojalistas, Revoliucijos metais pabėgęs į Rusiją. Sofija
buvo antroji grafo žmona, su pirmąja, Viktorija Potockyte, susilaukė keturių vaikų,
buvo išsiskyręs. Ištekėjusi Sofija daug keliavo po Europą Paryžių, Veneciją,
Florenciją, gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą.
18181831 m. ji parašė penkis istorinius romanus:
Lenkai Sant Domingo saloje, arba Jaunoji Kreolė (1818); Barbora Radvilaitė
(1820); Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos
(1824), Politikos nykštukas (1827), Halina Oginskaitė, arba Švedai
Lietuvoje (1837). Reminiscencijos išleistos Paryžiuje 1829 m.
Sofija Tyzenhauzaitė mirė
1878 m. Nicoje sulaukusi 88-erių2.
Rašytojos jaunystės metai sutampa su Lietuvos ir
Lenkijos valstybę sukrėtusiais ir galiausiai ją kaip politinį vienetą sunaikinusiais
istoriniais įvykiais Antruoju ir Trečiuoju padalijimais, 1894 m. Tado Kosciuškos
sukilimu ir jo numalšinimu, Gegužės 3-iosios dienos Konstitucijos paskelbimu, Napoleono
žygiu į Rusiją, jo pralaimėjimu. Žvelgiant į dar platesnį visos Europos kontekstą
XVIII a. pabaiga, paženklinta Prancūzijos revoliucijos, laikytina lūžio momentu ar
atskaitos tašku, kai pradeda byrėti senoji monarchijų Europa ir pradeda formuotis
modernios Europos valstybės. Revoliucija taip pat žymi modernaus (sekuliaraus) mąstymo
pradžią. Rachel G. Fuchs ir Victoria E. Thompson knygoje
Moteris XIX amžiaus Europoje3 teigia, kad istoriniai
įvykiai ir besikeičiantis kultūrinis kontekstas paveikė ir tradicinius,
nusistovėjusius socialinius santykius, naujai brėžė privataus ir viešo gyvenimo
ribas, iškėlė svarstymui vyrų ir moterų santykių klausimą. Būtent Prancūzijos
revoliucijos metu moterys pasirodo viešojoje erdvėje kaip galingos figūros: jos
žygiuoja į karaliaus rūmus Versalyje, įkuriama moterų revoliucionierių grupė,
reikalaujanti lygaus vaidmens viešojoje piliečių erdvėje, vienodų teisių vyrams ir
moterims, turtingiems ir vargšams. Tuo metu vykę debatai, priimta Žmogaus ir piliečių
teisių deklaracija pasiūlė ir įvedė į visuotinę apyvartą naują žodyną ir
suteikė pagrindą svarstyti moterų teisių, lyčių vaidmenų bei pilietiškumo
klausimus.
Apšvietos kultūros dalimi laikomi suklestėję
vidurinės ir aukštesniosios klasės moterų rengiami saloniniai pokalbiai, diskusijos,
leidusios moterims susikviesti ryškiausius to meto mokslininkus, filosofus bei rašytojus
ir tokiu būdu dalyvauti intelektualiniame ir socialiniame gyvenime. Dalyvavimas salonų
gyvenime tapo visuomeninio statuso bei prestižo dalyku. Moterys, kaip šių
susibūrimų organizatorės, salono šeimininkės, nors ir privačioje erdvėje, įgavo
galių ir buvo vadovaujančios figūros formuojant visuomeninę nuomonę daugeliu
politinių klausimų.
Knygoje Beprotė
palėpėje4, skirtoje XIX a. moterų kūrybai pristatyti,
Sandra M. Gilbert ir Susan Gubar XIX a. vadina tuo slenksčiu, nuo kurio moterų
autorystė nebelaikoma gryna anomalija. Šiame amžiuje moterys jau turi savo
literatūrą, nuo šiol jau aiškiai galima išskirti jų literatūrinę subkultūrą,
bendruomenę, kurioje skaitoma moterų kūryba ir kuri grindžia rašančių moterų
ryšį. Kita vertus, knygos autorės pripažįsta šių moterų kūrybos apribus jos
ne tik gyveno uždarose erdvėse, bet ir jų kūrybos pasaulis skleidėsi griežtai vyrų
autorių (rašytojų) kurtoje ir apibrėžtoje aplinkoje: XIX amžiaus rašytoja ne tik
turėjo gyventi paveldėtuose, vyrams priklausančiuose ir jų statytuose rūmuose (kaimo
sodybose), ji taip pat buvo suvaržyta ir apribota vyrų rašytojų sankcionuotų Meno Rūmų ir Kūrybos Namų5. Vakarų
literatūros tradicija, anot šių tyrėjų, kyla iš Dievo, kaip gyvybę duodančio,
kuriančio Tėvo vaizdinio. Autorius, rašytojas, dievas, pater familias Vakarų
mąstymo tradicijoje priklauso tai pačiai paradigmai. Autorius ne tik teksto
šaltinis, bet ir autoritetingas, galios turintis asmuo, sukuria tekstų autoritetą (auctor, ōris lotynų kalboje reiškia ne tik
(į)kūrėją, rašytoją, vadovą, mokytoją, bet ir autoritetingą asmenį, patikimą
šaltinį bei laiduotoją, garantą6). Autorius, rašytojas,
dieviškojo Kūrėjo atitikmuo žemėje turi valdžią ne tik savo tekstams, čia
esantiems objektams veikėjams, situacijoms, bet taip pat ir skaitytojams.
Gebėjimas kurti nuo Aristotelio laikytas išskirtinai vyriška ypatybe: autorės,
naudodamosi anglų kalbos teikiamomis galimybėmis, metaforiškai gretina rašiklį (angl.
pen) ir penį (angl. penis).
Sandra M. Gilbert ir Susan Gubar ironiškai klausia:
jei rašiklis yra penio (falo) metafora, kuo tada rašo moterys? Nors šis klausimas
skamba drastiškai, tačiau jis aiškiai atskleidžia moterų, nusprendusių kurti,
situaciją jų nerimą dėl savosios autorystės legitimumo. XIX a. moterų
pasiryžimas rašyti buvo laikomas nenusakomai įžūliu ir arogantišku veiksmu:
Literatūra nėra ir negali būti moterų reikalas (cituojamos
Roberto Southey laiško Charlotte'i Brontė eilutės)7.
Moterys, iki šiol buvusios tik vyrų tekstų veikėjos, jų sukurti (ir nutildyti)
objektai tuo metu ima pretenduoti į autorių vietą: Sukurtos vyro Dievo arba vyro,
pagal Dievo paveikslą, nužudytos (numarintos) tobulo savo pačių atvaizdo,
moterys rašytojos, galima sakyti, savęs kontempliaciją (mąstymą apie save) pradėjo ieškodamos savo atvaizdo vyrų sukurtuose (parašytuose)
tekstuose8. Rašančių moterų savižina yra labai
komplikuota, nes tarp aš ir aš sau nuolat įsiterpia patriarchalinės
kultūros suformuotos moters apibrėžtys. Moterų kelias autorystės link gali būti
matomas ir kaip nuolatinės pastangos peržengti patriarchalinės kultūros nustatytas
(vyrų užrašytas) moters tapatybės ribas. Šio proceso pradžią knygos autorės
aptinka XIX a. moterų literatūroje.
Į viršų
Rašančios moters tapatybės klausimai
Žvelgdami į bendrą moters situaciją amžių
sandūroje galime matyti, kad jos galimybės dalyvauti Istorijoje kaip lemiančiam
asmeniui buvo gana ribotos. Pavyzdžiui, Prancūzijos revoliucijos metu moterų pagalba
buvo naudojamasi, tačiau iškilus grėsmei, kad organizuotos moterys gali peržengti joms
paskirtos erdvės ribas, jos nušalinamos nuo aktyvios politinės veiklos. Sudėtinga buvo
ir moterų, gebančių rašyti patikimus istorinius veikalus ar tekstus, situacija. Be
jokios abejonės, jos kaip salonų šeimininkės ir saloninės veiklos organizatorės
dalyvavo svarstant istorinius klausimus, tačiau jų idėjos, mintys platesnį visuomenės
ratą galėjo pasiekti, t. y. peržengti privačios erdvės ribas, tik per vyrus, kuriems
priklausė viešoji erdvė ir viešas balsas.
S. Tyzenhauzaitės ryžtas imtis rašyti atsiminimus
gali būti suprantamas kaip pirminė pastanga įeiti į istorijos erdvę ne tik kaip
stebėtojai, bet ir interpretuotojai. Nors Reminiscencijos9 nėra tikroji, beveik vien tik vyrų rašoma Istorija, galinti
reikalauti mokslinio statuso, tačiau atsiminimų turinys gali pakoreguoti Didžiosios
Istorijos netikslumus ir tapti jos medžiaga. Reminiscencijų autorės
paantraštėje minimi asmenys imperatorius Aleksandras I ir imperatorius Napoleonas I
yra ryškios asmenybės, dariusios įtaką visai Europos istorijai, kurios užrašymas
būtų vertas ir vyro Istoriko plunksnos. Istorijos objekto vertė įgalina istoriką ją
užrašyti arba atvirkščiai, rašydamas Istoriją autorius sukuria istorinę užrašomo
objekto vertę. Susiduriame su aktualiu istorijos normatyvumo klausimu. A. Sverdiolo
manymu, istorija yra neatsiejama nuo vertybinės orientacijos, anot jo: Graikųpersų
karai Herodotui pirmiausia yra vertybiškai artikuliuota tikrovė didžiausias,
didingiausias žmonijos istorijos įvykis10. Galima
spėti, kad S. Tyzenhauzaitės rašymo intencijos kyla įžvelgus XIX a. pradžioje
Vilniuje (ir aplink jį) susiklosčiusių įvykių lemiamą vaidmenį ne tik
LietuvosLenkijos valstybės, bet ir visos Europos istorijai, kurių liudytoja ir dalyve
jai pačiai buvo lemta būti. Kyla klausimas: jei autorės patirtis nebūtų susijusi su
dviejų didžių vyrų Aleksandro I ir Napoleono I gyvenimu, ar S. Tyzenhauzaitė
iš viso būtų ėmusis rašyti atsiminimus? Ar susitikimai ir gana artimi santykiai su
imperatoriumi Aleksandru prideda S. Tyzenhauzaitės gyvenimo istorijai tiek vertės, kad
ji gali būti užrašyta? Ar pati viena XVIII a. pab.XIX a. pr. moters gyvenimo
istorija nusipelno būti užrašyta? Turint galvoje kontekstą, greičiausiai ne.
Atsiminimuose užfiksuota rašymo situacija atrodo nelabai palanki išlaisvinti moters
istoriją nuo privalomo dalyvavimo didžiojoje vyrų Istorijoje, kur moters vaidmuo yra
dar labai nežymus, vyrų garbės šviesa nušviečia ir moterų gyvenimus, ištraukia
juos iš nebūties tamsos ir tylos. Moters rašymas užima žemiausią padėtį Istorijos
kūrėjų hierarchijoje, kuri galėtų būti matoma taip: Dievas, Tikrasis ir Didysis
Istorikas (Ar Dievas laimino šią agresiją? <...> Jis
šioje žemėje mūsų vertintojas ir istorikas11); vyrai,
objektyvios Istorijos kūrėjai, ir moterys, retai kada istorijos objektai, kartais
atsiminimų autorės (<...> aišku, aš neaprašinėsiu
detalių, tai istorikų sritis, čia rašo moters plunksna12).
S. Tyzenhauzaitė nepretenduoja imtis objektyvaus istorijos pasakotojos vaidmens, nes
atsiminimai rašomi moters. Viena vertus, susitikimai (santykiai) su didžiais vyrais
įgalino pasakotoją užrašyti praeities įvykius, kita vertus, jos užrašytas istorijos
pasakojimas, pačios autorės vertinimu, neprilygsta tikrų istorikų darbams. Dalyvavimas
Istorijoje iš pažiūros paprastą, gana kasdienę pasakotojos patirtį, pvz.,
pasijodinėjimą, paverčia istoriniu įvykiu: Dalyvavau
jodinėjime, kurį galima pavadinti istoriniu dėl susiklosčiusių aplinkybių13.
Sofija Tyzenhauzaitė Reminiscencijose trumpai
perpasakoja savo kūrinėlį Vanda ir Ritigeris, kurį parašė būdama šešiolikos
ar septyniolikos metų. Jaunystės kūrinėlio centre valdovės Vandos sapnas, kuriame
ji mato visą Lenkijos istoriją: vaidai dėl sosto, atnešama nauja religija
(krikščionybė), kuri džiaugsmingai priimama, paskui Lenkija, norėdama
nusikratyti valdovų jungo, įveda karaliaus rinkimus, nes
paveldimas sostas visų nelaimių, pilietinių karų ir anarchijos šaltinis14. Vėliau vaizduojamas paskutinis Lenkijos karalius,
karūnuotas moters, paskendęs malonumuose ir nepaisantis artėjančios pražūties.
Žaibas trenkia į karaliaus sostą, ir trys juodi ereliai sudrasko baltąjį. Akivaizdu,
kad čia simboline kalba pasakojama apie Trečiąjį Respublikos padalijimą. Iš tamsos,
mirties ir kapo duobės gražaus kilnaus veido moteris prikeliama genijaus, virš kurio
galvos sklando auksinis erelis. Šis genijus, išlaisvinantis moterį Lenkiją, yra
Napoleonas. Pirmoji moteris valdovė, kaip ir reikšmingi istorijos vyrai (Gediminas),
apdovanojama praeitį numatančiu sapnu. Tariamoji pirmoji Lenkijos valdovė Vanda
atsiduria greta kitų žymių realiai egzistavusių ar išgalvotų ir S. Tyzenhauzaitės
aprašytų moterų: Barboros Radvilaitės, Jadvygos, Halinos Oginskaitės, grafų
Komorovskių Gertrūdos, grafienės Feliks Potockos. S. Tyzenhauzaitė taip pat
prisipažįsta jaunystėje norėjusi būti lenkų Žana D'Ark. Išvardytoji moterų
plejada liudytų siekį ieškoti istorijai svarbių, jai įtaką dariusių moterų, kitaip
sakant, atrasti sektinus, herojiškus, bet svarbiausia moterų pavyzdžius.
S. Tyzenhauzaitė teigia, kad vos išmokusi rašyti,
ji ėmė linksmintis kurdama. Taip pat akcentuojamas įgimtas polinkis užsisklęsti
savyje, pasitraukti iš aplinkos į savo fantazijas. Pasakotoja prisipažįsta, kad
vaikystėje, prieš įsijausdama į lenkiškosios Žanos D'Ark vaidmenį, ji buvo mėnulio
karalienė dienos šviesa jai buvusi per ryški. Numanoma dienos ir nakties opozicija
galėtų žymėti viešo, bendro ir privataus, asmeniško ir kartu moteriško pasaulio
ribas. Gamtos meditacija (<...> atsisėsdavau prie upės ir
žiūrėdavau į raibuliuojančias bangeles, skubančias viena paskui kitą15) leidžia pasakotojai nors trumpam atitrūkti nuo
visuomeninių, politinių reikalų ir netgi pamiršti didžiuosius vyrus Aleksandrą
ir Napoleoną. Istoriniai įvykiai tuo metu matomi kaip greitai praeinantys, keičiantys vieni kitus, kaip upės bangelės16.
Prabėgantis laikas, nenumaldomos tėkmės suvokimas liūdina pasakotoją: Tos mintys sukeldavo man neįveikiamą liūdesį (tai buvo
nuojauta)17. Ir nors sukelia liūdesį, tas nusišalinimas
jai mielas, tuomet ji pasijunta laiminga (vienumoje, prabėgančiame laike ji gali
pasilikti pati su savimi). Tačiau viešai pasakotoja neprisipažįsta, kad melancholija
jai artimesnė nei lengvabūdiškos linksmybės, nes bijo būti palaikyta romantike. Tai
rodosi gėdinga vyrų ironišką požiūrį į susimąsčiusią, savin pasinėrusią
moterį puikiai atspindi autorės užrašyta kareivio frazė: Žiūrėk,
mirštanti nekaltybė!18
Mėnulis, vėliau minimas lunatizmas ir iš to
kylantis aiškiaregės talentas, polinkis į fantazijas, nors vėliau savo mintijimus
ji vadina mąstymu, priklauso pasakotojos kūrybos erdvei. Prisipažinusi, kad
metė rašyti tragediją apie Saliamono teismą ir ėmėsi komedijos žanro, nes tam
nereikia logikos, S. Tyzenhauzaitė, remdamasi antikine tradicija (kur tragedija yra
aukštasis žanras, o komedija žemasis), savo rašymą priskiria žemesnei pakopai.
Kūrinėlis, kurio svarbiausioji veikėja yra išgalvota pirmoji Lenkijos karalienė
Vanda, buvo skirtas motinai. Tame pačiame kontekste prisimenama, kad motina žinojusi
apie dukters polinkį į fantazijas ir apie jos mėnulio karalystę, ir, kaip galima
spėti, jos dėl to nesmerkusi, tik kai pasakotojai kildavę neįprastų minčių, mama
visuomet sakydavusi: Sofija vis dar savo mėnulio karalystėje19. Priešingai nei tėvas, kuris dukrą vadino kopūsto
galvele ir naudojosi jos grožiu siekdamas politinių tikslų, motina priima dukters
keistenybes. Sofijos kūrybiškumas, kylantis iš jos keistumo (rašanti moteris labai
dažnai laikoma ne visai normalia), yra ir pastanga užmegzti ryšį su motina, t. y.
pagrįsti, nors vaizduotėje sukurti matricentinę istorijos liniją.
Reminiscencijų pabaigoje pasakotoja prisipažįsta, kad atsiminimus apie
Aleksandrą ji norėjusi padovanoti jo motinai, tačiau nebespėjusi dėl pastarosios
netikėtos mirties, todėl nusprendusi juos įteikti savajai kaip
pagarbos kitai motinai ženklą20.
Į viršų
Pasaulis kaip maskaradas
Haydenas White'as, analizuodamas XIX a. istorijos
veikalus, istorinį tekstą apibūdina kaip pasakojamojo prozos diskurso formos
žodin[ę] struktūr[ą], siekianči[ą] būti praeities struktūrų ir procesų modeliu
ar paveikslu ir juos atvaizduodama paaiškinti, kokie jie buvo21. H. White'o suformuluota istorijos teksto samprata yra
tinkama nagrinėjant ir S. Tyzenhauzaitės Reminiscencijas, nors jos nėra
laikytinos tikruoju istoriniu tekstu. Akivaizdu, kad H. White'ui bet koks istorinis
pasakojimas yra neatsiejamas nuo pasakojamų įvykių interpretavimo, nepaisant to, kiek
objektyvus tas pasakojimas būtų. Be to, jis žengia dar toliau, teigdamas, kad
istorikas, prieš imdamasis užrašyti ar interpretuoti istoriją, pirmiausia turi ją
susikurti: Norėdamas istorinio lauko duomenims pritaikyti juos atvaizduosiantį ir
aiškinsiantį sąvokų aparatą, istorikas iš pradžių turi įsivaizduoti
lauką kitaip sakant, susikurti jį kaip protu suvokiamą
objektą22. Šioje žiūros perspektyvoje istorinio teksto
ideologinė, vertybinė potekstė sujungia estetiką kaip siužeto pasirinkimo, suteikimo
būdą ir kognityvinę operaciją kaip įvykių motyvavimo ar argumentavimo kelią.
Reminiscencijose yra dvi siužeto linijos:
pirmoji ir labiau asmeniška prasideda atsiminimų autorės pirmuoju susitikimu su
imperatoriumi Aleksandru ir pasibaigia jo mirtimi; antroji susijusi su imperatoriaus
Napoleono karo žygiais Europoje ir konkrečiai 1812 metų įvykiais buvusioje
LietuvosLenkijos valstybėje bei Rusijoje. Pirmoji linija tarsi apglobia bei įrėmina
antrąją, asmeninė istorija yra pirmesnė, galbūt paaiškinanti antrąją
santykis su istoriniais personažais bei įvykiais yra asmeniškas, tiesioginis, istorija
yra patirta. Taip pat atsiminimuose susikerta du laikai: viena vertus, yra pastanga
sugrįžti į praeitį ir tarsi iš naujo viską patirti, kita vertus, visi praeities
įvykiai jau vertinami iš laiko atstumo, todėl tie žmonės, kurie yra ano meto įvykių
dalyviai, jau matomi ir visos jų gyvenimo istorijos kontekste.
Atsiminimų autorė jos laiko istorinius įvykius
mato iš biblinės perspektyvos tarsi buvusi LenkijosLietuvos valstybė dalyvautų
didžiojoje biblinėje dramoje, kurios svarbiausieji įvykiai jau yra išpranašauti:
[pamiršdavau] visas tas kariuomenes, tautas, lyg išpranašautas Šventajame Rašte: Jie ateis iš toli, vieni iš šiaurės, kiti iš vakarų žemės, o
kiti iš pietų žemės23. Vilniuje karo sukelta suirutė
pasakotojai pranašauja pasaulio pabaigą: debesyse matoma Apokalipsės kariuomenė.
Valstybingumo praradimas taip pat interpretuojamas iš krikščioniškų pozicijų
tautos dalyvauja krikščioniškoje misterijoje ir yra baudžiamos už nuodėmes:
Dažnai klausiu savęs, ką nelaimingoji Lenkija padarė Dievui ir žmonėms, kad buvo
sunaikinta ją padalijant 1796 metais, net jos vardas išnyko iš Europos valstybių
sąrašo. O dangau!24 Tokia emocinga
kalba apgailimas valstybingumo praradimas, jis aiškinamas ne netinkama politika, blogu
užsienio ir vidaus reikalų tvarkymu, bet nuodėmingu tautos elgesiu. Tačiau lenkai,
anot pasakotojos, visada buvo uolūs krikščionys: <...> lenkai visada
pasižymėjo lojalumu kaimyninėms šalims, niekada nebandė pasinaudoti jų klaidomis ar
nelaimėmis, visada buvo pasiryžę pralieti kraują gindami
krikščionybę25. Jie aprašomi beveik kaip šventieji,
linkę pasiaukoti dėl krikščioniškų idealų. Todėl, mėgindama šiuo aspektu
paaiškinti valstybingumo praradimą, autorė pristinga argumentų.
Kitas paaiškinimas gegužės 3 d. Konstitucija
galėjusi būti priežastis, paskatinusi tris grobuonis (autorės žodžiai) sunaikinti
vos prasikalusį daigą. Tačiau šį neteisėtą trijų valstybių veiksmą LDK
pasidalijimą pasakotoja vertina iš krikščioniškų pozicijų. Galima manyti, kad
tuo metu autorei rodėsi, jog valstybingumas prarastas nebesugrąžinamai, todėl jis gali
būti interpretuojamas amžinybės požiūriu nes visų istorinių kataklizmų
galutinis vertintojas yra Kristus: Jis šioje žemėje mūsų vertintojas ir
istorikas (šalia jo atsiduria ir kiti didvyriai Ričardas Liūtaširdis, Pilypas
Augustas, šventasis Liudvikas, kurie, regėdami tokius istorijos posūkius, autorės
nuomone, vartosi kapuose). Būtent Biblija yra tas didysis tekstas, pagal kurio kontekstą
autorė kuria savo pasakojimą. Galbūt galvodama apie Paskutiniojo teismo dieną kai
bus teisiami šio pasaulio teisėjai, kuriems užkrauta atsakomybės už tautas
našta, ji jaučia šiokį tokį palengvėjimą, kad Lenkijos skriaudikams bus
atlyginta pagal nuopelnus. Visiškas valstybės praradimas, rodos, leidžia kelti
tik retorinį klausimą: Ar feniksas atgims kada iš savo
pelenų?26 Tačiau ateitį lems ne piliečių
sąmoningumas, apsisprendimas atkurti prarastą valstybę, bet Apvaizdos galia spręsti
tautų likimus ji yra didysis ir galutinis lėmėjas.
Galbūt pats aptariamas objektas valstybės
reikalai, gal pasirinktas interpretacijos aspektas Viešpaties žvilgsnis, lemia
pasakotojos įsijautimą į pamokslininko toną. Jei būtų pamokslininkė, ji imtųsi
daugiausia kalbėti apie garbę, bet ne apie atnešamą ginklo (tai prancūzų
pasirinkimas susigrąžinti garbę ginklu). S. Tyzenhauzaitei svarbi garbė,
kuri įgaunama kartu su pagarba religijai ir įkvepia tikėjimą, nes abejingumas
religijai pažemina žmogų iki vabzdžių, atomų, erkių lygio, kurie vedami instinkto
šliaužioja, gyvena ir miršta ant šio į begalybės erdves paleisto žemės ir vandens
rutulio, kurį mes išdidžiai vadiname mūsų pasauliu. Autorės teigimu, tik
tikėjimas, kuris čia suprantamas kaip pagarbus santykis su religiniu mokymu, išskiria
žmogų iš kitų šliaužiojančių žemės padarų. Gana modernūs vaizdiniai
žemė kaip rutulys, paleistas į begalines erdves, menkumo jausmas neaprėpiamų erdvių
apsuptyje. Šis pasaulio įsivaizdavimas yra ganėtinai nutolęs (ar net visiškai jam
priešingas) nuo krikščioniškai deterministinio mąstymo apie pasaulio tvarką.
Visiškai nėra aišku, kas ir kodėl paleido šį rutulį, mūsų vadinamą žeme, į
beribes erdves. Religija, galima manyti, šioje absoliučios nežinios situacijoje yra tik
skydas, saugantis nuo betiksliškumo, beprasmybės, gal net absurdo jausmo.
Istorinių įvykių prasmė paprastam žmogui yra
paslėpta ir neįžvelgiama, ji žinoma tik Dievui, todėl pasaulis matomas kaip
maskaradas, kai po paviršiumi, kauke slepiasi tikrasis žmonių bei pasaulio veidas.
Maskarade numatyti visi vaidmenys, situacijos ir netgi jų pabaiga. Pasakotoja
cituoja Napoleono žodžius, kurie taip pat išreiškia jo tik kaip vaidmens
atlikėjo situaciją: Negi mano brolis Aleksandras nori priversti
mane suvaidinti Karolio XII vaidmenį!27 Vaidinimas gali
būti keliasluoksnis arba keliapakopis nuo buitinio, kai tiesiog nerodomi tikrieji
jausmai arba slepiama tikroji tapatybė, iki Dievo ar Istorijos numatytų vaidmenų
atlikimo. Pasak S. Tyzenhauzaitės, ir Aleksandras, ir Napoleonas bendraudami su
paprastais žmonėmis mėgdavę neatskleisti, kas jie iš tiesų esą, šiems jų
neatpažinus, mėgindavo išgauti informaciją, kurios jie jokiu būdu nesakytų valdovams
į akis. Taip pat minimas Basano kunigaikštis, kuris prancūzų kariuomenei pralaimint
vaidino ramų, nors anaiptol taip nesijautė. Pasakotojos tėvas, išvaizda panašus į
Stanislovą Augustą, mielai jį mėgdžiodavęs, o pastarajam patikdavę apsimesti
Liudviku XV. Tuo metu, kai šalyje vyko svarbūs, lemiami įvykiai rusų ir prancūzų
(prie kurių prisidėjo ir lenkų būriai) susirėmimai, Maskvos užėmimas, Vilniaus
visuomenė linksminasi, stato komedijas, nes reikia užsimiršti ir stengtis, kad
nebūtų nuobodu. Prancūzų kareiviai ne tik dalyvauja mūšiuose, bet ir kuria vaidmenis
Vilniaus aukštuomenės statomuose spektakliuose, eidami į mūšį kišenėse jie nešasi
dviejų ar trijų vaidmenų tekstus. Reminiscencijose mūšių vaizdai lyginami su
Venecijos karnavalu, besitraukiančių pralaimėjusių prancūzų vilkstinės matomos kaip
liūdnas ir kartu juokingas spektaklis, kareivių eisena atrodo lyg dalyvavimas
istoriniame maskarade: Jie ėjo pirmyn, šiuo istoriniu
maskaradu demonstruodami didžiojo užkariautojo išblėsusią šlovę28.
Jų drabužiai labai groteskiški, o naktis lyg Rembrandto paveiksle. S.
Tyzenhauzaitės vaizduojama scena, kai Aleksandro motinai pranešama apie sūnaus mirtį,
iš karto pateikiama kaip verta dailininko plunksnos: Kokia
skausmo scena, koks siužetas dailininko paveikslui! <
> Koks siužetas kokiam
nors Rafaeliui, kokia scena šedevrui!29 Tarp
rašančiosios sąmonės ir tiesioginio įvykio patyrimo (kad ir per kitų pasakojimus)
įsiterpia kultūra, kuri iš karto patiriamą realybę verčia meno kūriniais,
pasiūlydama visą vaizdinių, klišių arsenalą.
Kai žmogaus gyvenimas ir veikla suvokiami tik kaip
aukštesnių galių (Dievo ar likimo?) numatyti vaidmenys, labai svarbūs tampa išoriniai
atributai spektaklio dekoracijos scenovaizdis, kostiumai, nes paviršiaus
detalės iškalbingesnės ir raiškesnės, nei po jomis glūdinti prasmė.
Labai įspūdingas Zakrete (Vingyje) vykstančios
puotos aprašymas: damos sėdi po žydinčiais apelsinais, vakarienė vyksta po atviru
dangumi žvakių šviesoje: <...> iliuminuotas sodas, nuo vandens putų baltas
fontanas, iš vidaus apšviesti rūmai. Imperatorius šioje aplinkoje ima atvirai
asistuoti pasakotojai. Šiame pokylyje ji vilki savo pačios susikurtus apdarus krepo
tuniką, kuri buvo išsiuvinėta tamsiai raudonais perlais su kutais iš glotnaus šilko,
sukuriančiais serbentų kekių paveikslą, o jų lapai iš minkštos šilkinės
virvutės. Imperatoriaus ir pasakotojos koketavimas taip pat primena
spektakliuką pasakotojos rodomas abejingumas imperatoriui slepia tikrąjį
susidomėjimą; kai tik Aleksandras priartėja, ji nusišalina ir, atsirėmusi į
konsolę, pradeda vartyti gaidas; kai Imperatorius atsistoja priešais pasirengęs
šokiui, ji apsimeta, kad nepastebi jo ir šnekučiuojasi su šalia stovinčiomis damomis.
Įdomu tai, kad pasakojimo centre atsiduria pokylis ir Aleksandro asistavimas pasakotojai,
kai tuo metu už 20 ljė prasidėjo didingas ir iškilmingas spektaklis: Napoleonas kėlėsi per Nemuną su šešiais šimtais tūkstančių
karių30 (nors priduriama, kad Aleksandras tik puikiai
vaidino ramų ir linksmą, nes buvo informuotas apie Prancūzijos armijos veiksmus, bet
bijojo, kad naujiena nesutrukdytų pokylio!). Spektaklio universalumas panaikina bet
kokią įmanomą hierarchiją dalyvavimas aukštuomenės pasilinksminime ne mažiau
svarbus (gal net ir svarbesnis) nei šalies likimus lemiančiuose istoriniuose mūšiuose.
Moters demonstruojamas palankumas vienai ar kitai
kariaujančiai pusei (tam tikrų atributų, pvz., Aleksandro dovanotos diagramos
segėjimas) prilygsta politiniam vienos ar kitos šalies palaikymui. Rengdamasi
susitikimui su Napoleonu pasakotoja renkasi aprangą, kurioje būtų atpažįstamos
Prancūzijos vėliavos spalvos: Apsivilkau krepo suknelę,
papuoštą gyvomis rugiagėlėmis, raudonais gvazdikais ir baltomis leukonijomis31.
Reminiscencijų autorės tautinius jausmus taip
pat sužadina į Vilnių kartu su prancūzų kariuomene atžygiavusių lenkų ulonų
Dominyko Radvilos pulko didingas vaizdas: Tai buvo lenkų ulonai su nuostabiomis
uniformomis ir lenkiškų spalvų vėliavėlėmis. <...> Pirmą
kartą gyvenime mačiau lenkų karius, iš akių pasruvo entuziazmo ir džiaugsmo ašaros,
jaučiausi lenkė!32 Savos kariuomenės vaizdas sukelia
patriotinius jausmus (gana egzaltuotus ir trumpalaikius).
Besikeičiančią politinę situaciją šalyje
atspindi dekoracijų kaita Vilniaus miesto centre Rotušės aikštėje, jos keičiamos
kaip sezoniniai drabužiai papūtus kitos krypties politiniams vėjams. Ryškus
paveikslas, demonstruojantis lenkų santykį ir lūkesčius, susijusius su Napoleono ir jo
kariuomenės įžengimu į buvusią Respublikos teritoriją: Lenkija buvo pavaizduota
kaip kape gulinti graži moteris, apačioje buvo parašyta: Keršytojas
jau čia, drebėkite33. Įdomu, kad Lenkija matoma kaip
mirusi bejėgė moteris, už kurią turi atkeršyti galingas vyras. Prisimintinas ir
pasakotojos ankstyvoje jaunystėje parašytas kūrinėlis, kuriame taip pat minima
moteris, auksinio erelio prikelta iš mirusiųjų (Lenkijos ir Napoleono santykių
parabolė). Vieno ir to paties įvaizdžio kartojimasis individualiuose ir viešuosiuose
pasakojimuose liudytų didžiulį jo paplitimą, universalumą bei potenciją
atspindėti visuomenės sąmonę. Prancūzams pasitraukus iš Vilniaus ir sugrįžus
Aleksandrui, ankstesnė dekoracija pakeičiama kita: dabar
vaizduojama Rusija, kertanti hidrai (t. y. Prancūzijai) galvas34.
Tokia greita ir kardinali politinių bei
visuomeninių įvykių kaita negali nepaveikti žmogaus šių įvykių liudytojo ir
dalyvio sąmonės. S. Tyzenhauzaitė prisipažįsta, kad, prancūzų kariuomenei
pralaimėjus, per didžiulį pokylį, surengtą Aleksandro pergalei ir sugrįžimui į
Vilnių paminėti, ji jaučiasi kaip sapne, nes tik prieš šešis mėnesius Vilniaus
aukštuomenė toje pačioje salėje linksminosi su visai kita publika Napoleonu ir jo
kariškiais. Vienintelį paaiškinimą šiems sunkiai suvokiamiems, dažnai
absurdiškiems, istorijos siužeto posūkiams S. Tyzenhauzaitė pateikia žmogaus (taip
pat ir valstybės) likimo nepastovumą, aklą Fortūną, galiausiai Apvaizdos valią,
kurios tikslai žmogaus sąmonei lieka nepažinūs.
Į viršų
Privačios istorijos vertė
Nepaisant moterims kaip ir visai žlugusios
Respublikos visuomenei nepalankios politinės, juo labiau kultūrinės situacijos, S.
Tyzenhauzaitė pasirinko aktyvią veiklą ji rašė knygas: romanus, atsiminimus,
kitus tekstus. Jie neturėjo jokių galimybių pakeisti politinės prarastos valstybės
padėties, bet reiškė pastangą nepamiršti, užrašyti ir interpretuoti savą
istoriją, kurios dalyve ji jautėsi. S. Tyzenhauzaitė atvirai piktinosi kitų moterų
pasyvumu, tarkim, Lovičių kunigaikštienės, imperatoriaus Aleksandro brolio Nikolajaus
žmonos, kuri visą gyvenimą temokėjo dejuoti, skųstis, verkti ir numirti ir kuri
visiškai nesuprato Apvaizdos patikėtos misijos35.
Ji S. Tyzenhauzaitei buvo moters, nesugebėjusios pasinaudoti savo padėtimi ir kaip nors
prisidėti prie valstybės reikalų, pavyzdys: Ji nieko nepadarė
nei savo tėvynei, nei lenkams36. Rašytoja, galbūt
įkvėpta herojinių moterų pavyzdžių, stengėsi visuomet būti naudinga ne tik savo
šeimai, bet ir tik praeityje egzistavusiai valstybei (knygoje apstu pavyzdžių, kai ji,
naudodamasi Aleksandro I palankumu, prašė pagalbos ne tik savo šeimai, tėvui,
broliams, bet ir kitiems lenkųlietuvių didikams).
Į S. Tyzenhauzaitės istorijos akiratį pirmiausia
patenka privataus gyvenimo detalės. Mums tarsi suteikiama proga
žvilgtelėti į didžių istorikų aprašytų įvykių, dažniausiai mūšių37, politinių perversmų, sąmokslų užkulisius, į visa, kas
nepriklauso Istorijai. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad žlugus Respublikai privataus
ir viešo gyvenimo riba nusitrynė, nes diduma viešųjų reikalų buvo sprendžiami
privačioje erdvėje todėl ir moterys buvo mažiau atskirtos ir turėjo galimybę
dalyvauti svarstant politinius, visuomeninius reikalus. Sofijos Tyzenhauzaitės
Reminiscencijos galėtų būti pavyzdžiu, kaip šia situacija pasinaudoja pačios
moterys, sąmoningai apsisprendusios nelikti visuomeninių įvykių nuošalėje.
1 T y z e
n h a u z a i t ė S . Reminiscencijos: apie imperatorių Aleksandrą I ir
apie imperatorių Napoleoną I. Vilnius: Žemaičių kultūros draugijos informacinis
kultūros centras, 2004. (Atgal>>>)
2 Parengta
pagal Anelės Butkuvienės straipsnį Užmiršta romanistė, Žr.: B u t k u v i e n
ė A . Garsios Lietuvos moterys: XIVXX a. pirmoji pusė. Vilnius:
Baltos lankos, 2007. P. 162173. (Atgal>>>)
3 F u c h
s R . G . , T h o m p s o n V . E . Women in
Nineteenth-century Europe. New York: Palgrave Macmillan, 2005. (Atgal>>>)
4 G i l b
e r t S . M . , G u b a r S . The Madwoman in the Attic: the
woman writer and the nineteenth-century literary imagination. New Haven and London:
Yale University press, 1984. (Atgal>>>)
5 Ten pat.
P. Xi. (Atgal>>>)
6 K u z a
v i n i s K . Lotynųlietuvių kalbų žodynas=Dictionarium
LatinoLituanicum. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. P. 97.
(Atgal>>>)
7 G i l b
e r t S . M . , G u b a r S . The Madwoman in the Attic...
P. 8. (Atgal>>>)
8 Ten pat.
P. 15. (Atgal>>>)
9 Žvelgiant
etimologiškai, reminiscencija apima ne tik prisiminimą, kaip realiai egzistavusių
dalykų ar įvykių sugrąžinimą į dabartį, bet ir išgalvojimo, sukūrimo reikšmes. Žr.: K u z a v i n i s K . Lotynųlietuvių kalbų
žodynas=Dictionarium LatinoLituanicum. Vilnius: Mokslo
ir enciklopedijų leidykla, 1996. (Atgal>>>)
10 Dariaus
Kuolio knygos Asmuo, tauta, valstybė aptarimas (Darius Kuolys, Egidijus
Aleksandravičius, Virgis Gasiliūnas, Dalius Jonkus, Bronys
Savukynas, Arūnas Sverdiolas, Saulius Žukas, Vytautas Kavolis) // Vilnius: Baltos
lankos, 1995. Nr. 5. P. 25. (Atgal>>>)
11 T y z e
n h a u z a i t ė S . Reminiscencijos. P. 3738. (Atgal>>>)
12 Ten
pat. P. 6. (Atgal>>>)
13 Ten
pat. P. 49. (Atgal>>>)
14 Ten
pat. P. 52. (Atgal>>>)
15 Ten
pat. P. 53. (Atgal>>>)
16 Upės
kaip nuolatinės kaitos ženklo paminėjimas sietų Reminiscencijų autorę kad ir
su labai tolimu filosofu Hėrakleitu. (Atgal>>>)
17 Ten
pat. P. 53. (Atgal>>>)
18 Ten
pat. P. 54. (Atgal>>>)
19 Ten
pat. P. 52. (Atgal>>>)
20 Ten
pat. P. 157. (Atgal>>>)
21 W h i t
e H . Metaistorija: istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje. Vilnius:
Baltos lankos, 2003. P. 4. (Atgal>>>)
22 Ten
pat. P. 37. (Atgal>>>)
23 T y z e
n h a u z a i t ė S . Reminiscencijos. P. 53. (Atgal>>>)
24 Ten
pat. P. 37. (Atgal>>>)
25 Ten
pat. P. 37. (Atgal>>>)
26 Ten
pat. P. 38. (Atgal>>>)
27 Ten
pat. P. 57. (Atgal>>>)
28 Ten
pat. P. 61. (Atgal>>>)
29 Ten
pat. P. 155. (Atgal>>>)
30 Ten
pat. P. 32. (Atgal>>>)
31 Ten
pat. P. 47. (Atgal>>>)
32 Ten
pat. P. 33. (Atgal>>>)
33 Ten
pat. P. 47. (Atgal>>>)
34 Ten
pat. P. 71. (Atgal>>>)
35 Ten
pat. P. 158. (Atgal>>>)
36 Ten
pat. P. 158. (Atgal>>>)
37 S.
Tyzenhauzaitė atsisako aprašinėti Maskvos užėmimą, valstybių galvų susitikimus, po
Aleksandro I mirties surengtą sąmokslą Peterburge, teigdama: Šie
įvykiai priklauso istorijai ir apie juos rašė įgudę rašytojai, tad apie juos
nebekalbėsiu. Žr.: T y z e n h a u z a i t ė S
. Reminiscencijos. P. 158. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|