TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

Juozas Mečkauskas-Meškela

 

JUOZAS MEČKAUSKAS-
MEŠKELA

 
Giesmės ilgesys
Šokio ilgesys

Į viršų

Giesmės ilgesys

Dainuoki tyliau
tu dainuoki gražiau
negu sniegas
beprotybė žydra
ir beprotnamis
nutviekstas žaibo
aukštai neužmiega
tavo akys danguj
kaip pavasario žydinčio dvelksmas
pažiūrėk – vieversiai
mūsų virpantis džiaugsmas
vieversiai vieversiai
mūsų sielvartas
skausmas
bukasnapiai krankliai
krankia karą
krankia pragarą
išalkę lavonų
ir bemiegė paklaikus naktis
beprasmybėn
duris atidaro
sako – sniegas – dainuok
tu balčiau nei mirtis
dar gražiau
nei beprotnamis
nutviekstas žaibo
amžinybė dabar
paklausyk
gaudžia vėjas
ir žydi šviesa
giliuos pogrindžiuos
atomas gaudžia
man širdy
beprotybė
lyg įtemptas lankas
spengia atomas
sprogsta širdis
tarsi pumpuras alksnio
tyla begalinė gili –
mirties aidas –
jis apleidžia mus
mūsų nėra –
tu dainuok –
virpa žvilgantis balsas
ir
melodija gęsta
tamsoj o tamsoj
kur gėlės vilnija
bekraštės
kur vijokliai
liūdni ir liauni
tarsi raštai
vingriųjų liepsnų
balsai kerintys
tylūs žavingi
tamsoje tamsoje
tu užmiegi
tyrų vėjas nekaltas
mus neša
šviesos vilnimis
man dainuoji gelmėj –
o dangus toksai mėlynas grynas
o tėvynė žydra
ją sūpuoja
sapnuojančios žvaigždės
giedras sielvartas
upės vaiskumas
kliedesys ir virpėjimas
liūdesys ir spindėjimas
tolstantis
gęstantis aidas – – –

Į viršų

Šokio ilgesys

Žydros liepsnos
spindulingos gijos
siaučia
mūsų meilę
danguj
tu pašoki su vėju
su Žemės
išnokusiu vėju
spindulingąjį šokį
užburk
sapną mano nakties
sapną mano vilties
begalinės
kai kaukia
mėnesienoj atbudę
geležiniai drakonai
mūsų laukia
rūdijantys tankai
žmogaus kūdikio
kauleliai balti
sieroj žemėj
tu pašoki su vėju
spindulingą pavasario siausmą
begalybėn nutolstantį gausmą
lietaus gijos
tegu šnara
liauną liemenį tavo
laižo grakščiosios liepsnos
o laiko nėr
beprotybė
uždususi pogrindžiuos
kauleliai lengvi
vyturių
sunkiai kyla
iš krematoriumo ryklės
neužmiršk
tu pašokti su vėju
spindulingojo šokio
žalčio kerintį judesį
pakartok
begaliniam danguj
apsakyk
savo žvilgsniais
man pragaro žemę
tylią erdvę
žvaigždžių apsakyk
Amžinybės
spindėjimą šaltą
tu pašok
su pavasario vėju
spindulingos melodijos liejas
atitirpsta
pražydusios krūtys
kokios tobulos linijos
alsuoja
snieginos kalvos
tykus horizontas
prie namų
šnara liūdesį vyšnios
lyg blakstienų lietus
šitas sapnas
kregždės antakių vingius
pratęsia
begaliniam danguj
Dieve
užkerėki pasaulio karius
ir akis jiems atverki
spindulingu ir kerinčiu šokiu
tavo linijos
Dieve
gaivios gijos liūties
tegu nuplauna mums kūną
mūsų troškulį
žiaurųjį geismą
pražūtingąjį alkį
Mirties
tavo linijos
vaiskios ir giedros
tavo linijos
liūdi ir skamba
tavo dūzgiančios nytys
sujungia krantus
kurie tolsta
tarsi mano vaikystė
kai artėja mirtis
tu pašoki su vėju
spindulingą ir kerintį valsą
begalybėn nutolstantį balsą
užkerėki mane
užmigdyk
užmigdyki pasaulio kraupumą
tavo balsas jau pinas
su pavasario vyturio nytim
skambią erdvę audžia
šviesos angelas
saugo sirpstančias vyšnias
mirksnio ramybe
apsiautęs – – –

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt