|
<< Atgal
Knyga ir mokykla
Pokalbyje dalyvavo literatūrologai Kęstutis
URBA, Regimantas TAMOŠAITIS, lietuvių kalbos mokytojos Dainora EIGMINIENĖ
(Vilniaus Šv. Kristoforo vidurinė mokykla), Irma JASULEVIČIENĖ (Vilniaus
Senvagės vidurinė mokykla), Asta KARALIŪTĖ- BREDELIENĖ (Vilniaus licėjus),
bibliotekininkė Marta RUDYTĖ (Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekos
Vaikų literatūros skyriaus vedėja), Audronė RAZMANTIENĖ (Švietimo ir mokslo
ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė), Živilė
BANDORIENĖ (Pedagogų profesinės raidos centro vyresnioji metodininkė), rašytoja
ir eseistė Gintarė ADOMAITYTĖ
Regimantas Tamošaitis. Mokykla
visuomenei mažai matoma skaitytojų ir kūrėjų ugdymo teritorija. Išėję iš mokyklos
žmonės jau mažai besikeičia savo polinkiais, pomėgiais, skaitymo įpročiais ir
pan. Jaunas žmogus susiformuoja mokykloje. Esmingiau po mokyklos jis gali pasikeisti,
praturtėti kaip asmenybė ir skaitytojas nebent studijuodamas humanitarinius mokslus.
Mokyklos vaidmuo mūsų literatūrai ir kultūrai yra
didžiulis, bet apie šią teritoriją kas ir kaip joje vyksta beveik nieko
nežinome ir sprendžiame tik pagal mokyklinius prisiminimus (na, dar mūsų vaikai yra
šioks toks informacijos šaltinis jei tik turime laiko bei noro kalbėtis su jais
apie knygas). Tad būtinai reikėtų pakalbėti apie lietuviškos knygos likimą mokykloje
ne iš šalies, bet su žmonėmis iš tos teritorijos vidaus bei iš jos paribių kas
ten vyksta, ko reikia laukti? Ką turėtų žinoti mūsų rašytojai?
Kęstutis Urba. Pradėsiu pirmas, nes
mažiausiai turiu minčių. Manau, kad mūsų pokalbyje ypač svarbi mokytojų patirtis,
nes jie geriausiai žino apie savo ir kolegų darbą bei apie tuos mūsų svarstysimus
klausimus. Aš daugiausia galvoju apie vidurines klases labiausiai dėl savo darbo su
joms skirtais vadovėliais. Vienas mano teiginių būtų toks: santykis su knyga, skaitymo
įgūdžiai turi susiformuoti anksčiau, iki paskutinės mokyklos pakopos, kurią
šiandien dažnai tapatiname su gimnazija, t. y. paauglystėje bei, žinoma,
pradinėse klasėse. Tai labai sunku, paauglystės tarpsnis yra itin sudėtingas, tad ir
vidurinių klasių literatūrinio ugdymo situacija gana sudėtinga. Kuo daugiau
informacijos apie tai mane pasiekia, tuo darosi liūdniau. Iš pradžių, kai tik
pasirodė tie nauji vadovėliai, kuriuose ir tekstai daugeliui atrodė įdomūs,
entuziazmo banga, kad ir iš lėto, bet buvo pakilusi gana aukštai. Dabar to entuziazmo,
man rodos, mažėja, jis slopsta. Pavasarį šiek tiek važinėjau po Lietuvą,
susitikimai su mokytojais sukėlė naujų minčių. Natūralu, kad kritiškumo atsirado
daugiau, bet kartais jis ne visai suprantamas. Pavyzdžiui, kai girdžiu, kad vadovėliai
per sunkūs, kad vargšai aštuntokai privalo žinoti, kas yra trioletas, ir t. t.,
suprantu, kad tokios išvados tebekyla iš įsitikinimo, kad iš vadovėlių reikia paimti
viską, būtina juos ištisai ir iki galo išmokti. Bandau įteigti mokytojams, kad ne
neprivalo. Nebūtina trioleto apibrėžimą įsiminti kiekvienam mokiniui. Bet ką daryti
tam jaunam žmogui, kuris nori ir žinoti, ir įsiminti, kas yra sonetas, trioletas,
rimas, ritmas? Turiu galvoje daug smalsesnį ir kietesnės atminties mokinį. O
vadovėlis juk turi tikti visiems, iš jo mokytojas turi pasiimti tiek, kiek realu, kiek
tinka konkrečiai klasei, konkrečiam mokiniui, nebūtina jį mokytis ištisai.
Kita tema (ir gal provokacinis klausimas mokytojams):
mane vis dėlto labai gąsdina toks dalykas, kad šiais laikais galima baigti mokyklą
neperskaičius nė vienos knygos! Tokią informaciją gaunu, aišku, ne iš mokytojų, bet
iš tėvų, iš pačių mokinių. O aš neperskaičiau nė vienos knygos ir vis tiek
išlaikiau egzaminą! Tie, kurie taip šūkauja, neretai šūkauja su tuščiu
pasididžiavimu ir, žinoma, labai iškalbingai pristato savo intelektinį ir dvasinį
lygį, tačiau... Kas čia yra atsitikę, kad mokyklą galima pabaigti neperskaičius nė
vienos knygos? Tai svarbus klausimas, užkabinantis sudėtingus mokymo dalykus.
Dar vienas šios diskusijos klausimas: lietuvių
autorių vieta mokykloje. Negaliu kalbėti apie vyresniųjų klasių realybę. Bei
apskritai negaliu apibendrinti visos skaitymo realybės. Nors, tiesa, mūsų IBBY
(Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus) atliekami vaikų
skaitymo tyrimai rodo, kad populiarumo sąraše lietuvių autoriai beveik nepatenka netgi
į antrą dešimtuką. Šiuo atveju tiesiog prisiminiau vieno bibliotekininko pasakojimą
apie knygų pasirinkimą: mokinys prašo parnešti knygą iš bibliotekos ir priduria
tik kad nebūtų lietuvių autoriaus! Man toks dalykas keistas, aš manau, kad čia ne
paties vaiko, ne kokio ten septintoko išvada, bet kažkieno suformuota nuostata. Nes toks
nusistatymas absurdiškas: turime daugybę blogos verstinės literatūros, bet
mokiniui kažkodėl atrodo, jeigu jau užsienietiška, tai jau savaime geriau. Iš kur
kyla tas arogantiškas požiūris į lietuvių autorius?
Kitą diskutuotiną problemą galima sieti galbūt su
besikeičiančiom mano paties nuostatom. Atsimenu, kai buvau įtrauktas į vadovėlių
kūrybą, gana kategoriškai mąsčiau: literatūra yra toks dalykas, kuris turi teikti
džiaugsmą, malonumą. Mokiniai turi skaityti tai, kas artima jų amžiui, ką jie
supranta ir pan. Dabar galvoju ar tai visada yra įmanoma? Ar jiems, kad ir vyresnėse
klasėse, galima adekvačiai suvokti, emociškai išgyventi, tarkim, Donelaitį? Pagaliau
kažką mokykloje reikia ir išmokti, kaip kad išmokstame, o ne išgyvename matematikos
formules ar fizikos dėsnius, ne vien malonumų ieškoti. Galų gale ar realu
išgyventi visas epochas istorijos pamokose? Kadangi vidurinėse klasėse mažesnis
baigiamųjų egzaminų baubas, kurį pastaruoju metu jau visai nerealiai išpūtėme, jose
gal ir daugiau galimybių skatinti tiesiog meilę, potraukį knygai. Ne sykį sakiau ir
sakysiu, jog pagrindinis dalykas, dėstant literatūrą mokykloje, išsaugoti
skaitytoją. Trioleto apibrėžimą mokėti tikrai ne taip jau svarbu, kur kas svarbiau
išugdyti skaitymo poreikį. Ar tai įmanoma vyresnėse klasėse nežinau, čia jau
mokytojai gali atsakyti.
Dėl programinės ir kitos, laisvai pasirenkamos
literatūros yra visaip. Diskutuojama, ar reikalingi rekomendaciniai knygų sąrašai, ar
geriau skatinti skaityti bet ką ir pan. Tačiau vyresnėse klasėse ta laisvojo ar
užklasinio skaitymo problema savaime dingsta. Čia jau tikrai nereikia jokių sąrašų,
nes kaip mokytojai sako mokiniai nespėja perskaityti ir programinių autorių.
Septintoje ir aštuntoje klasėje dar mokiniui galime siūlyti rinktis, o aukštesnėse
klasėse jau viskas. Žinoma, gal per įžūlu taip apibendrinti, yra visokių
mokinių ir visokių mokytojų.
Audronė Razmantienė. Kęstutis nurodė
vieną opiausių problemų. Iš tikrųjų mums svarbiausia išsaugoti ir ugdyti
skaitytoją, ypač pagrindinėje mokykloje. Problema tokia: yra daug skirtingai
dirbančių mokytojų, ir literatūros mokymas labai priklauso nuo mokytojo asmenybės.
Kaip jis pažįsta savo vaikus, kaip jis sugeba suderinti ir skaitymo malonumą, ir
literatūros žinių mokymą. Skirtingi mokytojai skirtingi ir vaikų rezultatai.
Bet reikėtų aptarti gerokai ankstesnius dalykus nei
vidurinė mokykla. Yra dokumentuotos ir pagrįstos žinios, kurios gali būti šios
problemos raktas. Kelerių metų tęstiniai tyrimai Lietuvoje parodė, kad skaitymo
gebėjimai kiek mokinys sugeba suprasti literatūrą, reikšti mintis, rašyti ir pan.
yra tiesiogiai susiję jau net ne su pagrindinės mokyklos, bet su ikimokykliniu
ugdymu. Potencialus skaitytojas formuojasi dar iki mokyklos. Jeigu tėvai ar seneliai
vaikui sekė pasakas, skaitė knygas, jeigu pradinėje mokykloje ne tik mokytojas, bet ir
tėvai kalbėjosi apie literatūrą ar skaitymą, tai tie vaikai, jau būdami paaugliai,
visai kitaip žiūri į literatūrą: skaito daug įvairesnes knygas, moka jas pasirinkti.
Ir jiems jau nėra tiek svarbu tai lietuvių autorius ar užsienio. Jie gerokai
dažniau patiria skaitymo malonumą, ne vien mokymosi pareigą. Ir dar jeigu yra
mokytojas, kuris moka paakinti, patarti, tai jau yra labai daug padaryta. Bet šitos
žinios kažkodėl nėra panaudojamos. Kažkas yra pasakęs, kad namai dabar yra kaip
automobiliui garažas. Namai tokia vieta, kur automobilį paliekame nakčiai. Taip ir
vaikas namuose jis tik permiega, yra pamaitinamas, ir viskas. Vaiku apskritai labai
mažai domimasi. Kaip jam sekasi, kas jam gerai ar blogai tokiam dėmesiui tėvai
neranda laiko. Aišku, toks gyvenimo tempas, visi esame užimti, tad vaikas paliekamas
mokyklai ir mokytojui. Tai jau didelė problema. Visoms valstybėms svarbūs skaitymo ir
literatūros reikalai mokykloje. Bet ten, kur daugiau bendraujama su vaiku šeimoje, ten
ir skaitymo problemų daug mažiau. Buvo atliktas sociologinis tyrimas, pristatytas
skaitymo skatinimo konferencijoje, kuris parodė, kad vaikai ir jaunimas yra daugiausia
skaitanti žmonių grupė. Aišku, didžiausias to nuopelnas tenka mokyklai, nes ji
vienais ar kitais būdais priverčia vaikus skaityti knygas. Problema tik viena: vaikus
reikia stumtelti, paskatinti, jie retai skaito patys, savo malonumui. Vaikų yra visokių,
taip pat ir mokytojų. Bet kai pradedame per daug specializuotis, rengti mokykloje vos ne
filologus, daugelis į literatūrą nelinkusių vaikų iš karto praranda knygai bet kokį
interesą. Iki šiol skaitymo madas mokyklai diktavo egzaminas, bet taip neturi būti
taip nėra niekur pasaulyje. Apsiribojus sąraše nurodytų kūrinių interpretacijomis
iš tiesų galima baigti mokyklą, kaip buvo sakyta, neperskaičius nė vienos knygos.
Praktiškai tai atrodo beveik neįmanoma, bet tokių atvejų gali būti.
R. T. Iš savo patirties prisimenu, kad
mokykloje skaitydavau pasikišęs po suolu knygas, kurios man pačiam buvo įdomios, o ką
ten aiškina mokytojas nelabai rūpėdavo. Sovietmetis buvo palankus skaitymui. Net
skatino skaitymą, nes plačiau pasaulį galėjai pažinti tik per knygą. Nebuvo nei
interneto, nei užsienio televizijos programų. O to užsienio labai norėjosi
pamatyti kitus kraštus, žmones, patirti visokių nuotykių. Vieninteliai vartai į
pasaulį knyga. Todėl bibliotekoje atsainiai apeidavau lentynas su užrašais
Lietuvių literatūra bei Tarybų sąjungos tautų literatūra ir droždavau
tiesiai prie vaizduotę jaudinančios lentelės Užsienio literatūra. Iš tų
lentynų, nors jos miestelio bibliotekoje nebuvo gausios, buvau perskaitęs beveik visas
knygas, kai kurias ne vieną kartą. Lietuvių knygos tuomet jokio įspūdžio nepadarė.
Na gal pradinėse klasėse jaudino P. Cvirkos pasakojimai, dar šis tas. Jaučiau pagarbą
Donelaičiui, nes šis rašė apie šūdvabalius. Nebijojo stipraus žodžio. Atrodė
savas, ne toks, kaip visi aplinkui. Ta veidmaininga tarybinio žmogaus moralė...
Taigi mano literatūros suvokimas tuomet buvo visai
menkas. Vien tik intuicija vedė knygų keliais ieškant kažkokios aukštesnės gyvenimo
prasmės, kažkokio grožio, kurio aplinkui nė su žiburiu negalėjai rasti. Visur tik
godus materializmas ir burokų laukai. Žinoma, toks tada iš manęs ir ieškotojas buvo.
Aišku, lietuvių literatūra mano sąmonę taip pat
veikė, formavo tapatybę, bet šie procesai man pačiam buvo nepastebimi, nesuvokiami.
Žinojau tik viena: Lietuva okupuota rusų, todėl nieko gero čia nereikia tikėtis. Visi
yra parsidavėliai, visi pataikauja komunistams, o lietuviškos knygos, pradedant
Žemaitės ir Biliūno pasakojimais, puikiai tinka komunistų propagandai. Tad
lietuvišką knygą į šalį, tegul jas skaito prisitaikėliai, ir visa galva į
užsienio autorių knygas. Ten nuotykiai, kelionės, ten laisvas, gražus, jaudinantis
pasaulis. Taip pat filosofinės idėjos, žmogaus sielos paslaptys, gyvenimo prasmės
klausimai. Nesinorėdavo grįžti į tikrovę, kur vien buki komunistai ir viskam abejingi
kiaulių augintojai. Pabėgau iš tos provincijos kai tik galėjau, vos sulaukęs
keturiolikos metų. Panašių nepasitenkinimo sovietine kultūra temų, bėgimo motyvų
randu B. Radzevičiaus, R. Granausko prozoje.
Nepasakyčiau, kad mokytojai buvo blogi,
prisitaikėliški. Problema buvo kita dusino slogi sovietmečio aplinka. Ji lietuvių
literatūrai buvo tikrai nepalanki. Mokykla tuomet išryškindavo socialinį literatūros
aspektą ir knygą paversdavo ideologinio jaunos sąmonės apdorojimo priemone.
Sąmoningesni mokytojai kartais joje ieškodavo patriotinių, tautinių paskatų.
Mažiausia galvota apie meniškumą, estetinę vertę. Visa tai kūrė nesveiką,
liguistą, įtarumu paženkliną santykį su mūsų klasika. Dabar, žinoma, visai kiti
laikai, kitos problemos. Bet jos taip pat svarbios. Su knyga agresyviai konkuruoja
žiniasklaida, jaunimui diegiama hedonistinė pasaulėjauta, formuojamas vartotojiško
žmogaus tipas, klesti pramogų kultas ir pan. Visa tai apiplėšia jauną žmogų,
užgrobia jo sąmonę, nepalieka laiko skaitymui.
Irma Jasulevičienė. Mokiniai sako, kad gali
baigti mokyklą nesimokydamas nieko: ateisi į egzaminą, kažką nusirašysi, jei vieną
kartą nepavyktų, tai kitą kartą tikrai pasiseks, ir bent jau ketvertą tai jau tikrai
gausi. Ir mokiniai pasididžiuodami sako: va, nieko nesimokiau, ir nieko tokio. Taigi
problema ta, kad brandos atestatus gauna ne tik nė vienos grožinės literatūros knygos
neperskaitę mokiniai, bet apskritai atidžiau neperskaitę nieko. Anot mokinių, jei per
mokyklinį egzaminą ir nenusirašysi, tai per pakartotinę sesiją garantuotai. Tas
pats mechanizmas suveikia ir su visais kitais darbais: vieną kitą kartą gal ir
nepavyksta, bet dažniausiai ketvertą susiorganizuoti nėra sudėtinga. Liūdna,
bet po to jie didžiuojasi tokiais savo ,,organizaciniais sugebėjimais: nieko
nedirbau, bet užmokestį (atestatą) gavau. Bet gal daliai tai tėra tik to paties
maišto prieš sistemą dalis?
A. R. Kalbant apie arogantišką požiūrį į
lietuvių autorius reikia pripažinti, kad šios problemos šaknys yra gilesnės.
Šiuolaikiniai vaikai yra labai toli nuo to, kas vaizduojama tradicinėje lietuvių
literatūroje. Vaikai nesupranta elementariausių dalykų. Taip yra daug kur pasaulyje,
bet Lietuvoje atsiranda tik dabar. Kai kuriose Europos valstybėse Anglijoje,
Prancūzijoje ir kitur jų senoji literatūra yra skaitoma tik vyresnėse klasėse
kaip atskiros pamokos, kartu mokant istorijos. O mes vaikui iš karto metame Žemaitę
na, jos kūriniai gal ir patogūs, trumpi. Bet Vaižgantas, M. Katiliškis? Juos
sudėtinga skaityti ir suaugusiems, kartais reikia vos ne atskiro žodyno, kad būtų
galima suprasti realijas. Vaikui tai yra papildomas krūvis, kuris užmuša skaitymo
malonumą. Ir vien todėl literatūros klasiką vaikas gali atmesti.
Marta Rudytė. Mokinys man skundžiasi: kaip
parašysiu interpretaciją apie Šatrijos Raganos Sename dvare, kad aš nieko
nesuvokiu? Dabarties mokiniai nepažįsta kaimo, nežino visų socialinių aplinkybių,
gyvena mieste, kai kurie iš viso nebuvę kaime.
K. U. Tai kodėl jie aštuntoje klasėje turi
nagrinėti Sename dvare?
A. R. Tai jau visiškas perlenkimas,
aštuntoje klasėje jokių interpretacijų nereikalaujama. Kitas dalykas: Šatrijos Ragana
nagrinėjama dvyliktoje klasėje, ir jeigu mokiniui sunku, tai jau mokytojo problema.
Živilė Bandorienė. Norėčiau pratęsti
Audronės mintį. Viskas mokytojo rankose jeigu pats daug skaitys, seks naujausios
literatūros procesą, aiškinsis, kokioje vietoje lietuvių literatūra bent Europos
literatūros kontekste ir kaip gerąją naujieną nors retkarčiais paskelbs mokiniams
apie atrastą perskaitytos knygos mažytį stebuklą, skaitymo reikalai (nors ir truputį)
pajudės. Tiek internete, tiek kultūros bei literatūros laikraščiuose skelbiami naujų
knygų sąrašai, naujausi leidiniai pradedant vaikų literatūra, baigiant filosofine.
Bernardinų tinklalapis jas pristato net su taikliomis ir išsamiomis anotacijomis.
Kūrybingas ir savarankiškas mokytojas pagalvos, ką jis gali tam paaugliui (ar
jaunuoliui) pasiūlyti, patarti, kaip susieti rekomenduojamas knygas su mokyklos
programomis. Bet jeigu programiniai kūriniai sau, o laisvi skaitymai sau, tai
nebėra jokios darnios kelionės į knygų pasaulius. Reikia ir avantiūros, intrigos.
Prisimenu labai protingą gyvojo klasiko R. Granausko pasiūlymą, pasakytą dar aname
šimtmetyje jeigu jis būtų mokytojas, pradėtų literatūrą dėstyti nuo
šiuolaikinių autorių, Donelaitį paliktų pabaigai, kai jau mokinys yra brandus. Tik
dvyliktoje klasėje mokinys iš tiesų suvoktų, kas yra tas Donelaitis, jo hegzametras,
jo sopulys. Bet kas jam tai būtų leidę taip padaryti? O ir šiandien, ar galėtų? Dar
vienas (Skandinavijos šalių patirtis) įdomus judesys skaitymo link būtų skaitovų
būrelių organizavimas. Tai jau vyksta kai kuriose šalies mokyklose, kur jei ne
pirmuoju, tai antruoju smuiku tokiuose susibūrimuose groja ir bibliotekininkai.
Tačiau bėda, kad mokytojai nori tiesiog išeiti
vadovėlį nuo pirmojo puslapio iki paskutiniojo. O juk vadovėlis yra tik mokymo priemonė,
savotiškas kelrodis. Mokytojas turi teisę pasiimti iš jo tai, kas atitinka vaikų
mentalitetą, ir turėti savo filosofinį požiūrį, atrankos kriterijus.
R. T. Čia kaip tame anekdote apie velnią ir
kažkokį šventuolį (jį man pasakojo mama, beje, lietuvių literatūros mokytoja).
Velnias šventuolį gundęs: esą jis žinąs vieną Biblijos frazę, kurią perskaitęs
žmogus būsiąs išganytas. Gudrus šventuolis pareiškęs: o aš perskaitysiu visą
Bibliją... Taip ir daugelis mokytojų nori būti tokie gudrūs apsidraudėliai
priversti mokinius išmokti visą vadovėlį. Nors gal mokytojai nekalti egzaminų
forma primeta skaitymo apynasrius. Mokykla, kad ir kaip ten būtų, yra represinė
struktūra toks mano įsitikinimas. Apie kokią laisvę ir pasirinkimą čia galima
kalbėti? Ir ar gali mokytojas rizikuoti vaikų likimu? Geriau jau apsidrausti, tegul
jie perskaito viską, kad ir be polėkio.
Tai psichologinė ir filosofinė problema, susijusi
su žmogaus prigimtim, su gėrio ir blogio, laisvės klausimu. Jei žmogui duotume
visišką laisvę, jis nieko nesimokytų. Jis nesusiformuotų kaip asmenybė. Gyvenimą
valdo būtinybė: žmogus vienaip ar kitaip yra priverstas gyventi kažko išmokdamas,
kažką įsisavindamas, prisitaikydamas. Prievarta iš jo padaro žmogų. Humanitarinė
kultūra asmenybę. Todėl reikalinga ir prievartos sistema, pradedant mokytoju ir
baigiant ministerija bei egzaminų baubu.
Ž. B. Taigi ar mokytojams daug duodama
laisvės?
I. J. Laisvės yra duodama tikrai! Tik
mokytojai jos nenori, per daug sudėtinga.
Ž. B. Jei esi ne bailys, tai ir laisvas
būsi, žinoma, sąlygiškai, nes pats žmogaus gyvenimas yra sąlygiškas. Vėl grįžtu
į praėjusį šimtmetį, į tuos dešimtmečius, kai net klasėje sėdėdavo
beldikai. Ateini su Celano knyga, pasakai jo žodžius atitolink nuo manęs tą
taurę, įmeti intrigą (ak, iš kur tie žodžiai, kas išdrįso taip pasakyti), tada
parodai mažytę knygelę, pasigiri ją perskaitęs per naktį. Ir atsirasdavo du, trys,
penki, kurie puola jos ieškoti, paskui cituoja vieni kitiems ir gudriai žiūri tarsi
sakydami: na ką, tamsta mokytoja, negi mes kvailesni už jus? Nebuvo liepiama skaityti
vien tik privalomas knygas, mokiniai ir patys galėjo rinktis. Ieškoti, kas artima ir
suvokiama, kas žadino gyvą mintį. O dabar problema kita: ne ką rinktis, bet kaip čia
išsisukti, kuo mažiau skaityti. Bet (paprieštarausiu pati sau) ir šiandien yra puikių
mokinių skaitytojų, yra puikių ugdytojų, kurie be riksmo, su išmone, tyliai ar
temperamentingai veda jaunuosius skaitytojus į knygų pasaulius.
A. R. Vienuoliktoje dvyliktoje klasėje iš
tiesų yra tam tikri apribojimai. Mokytojai ir vaikai jau sunerimę reikės laikyti
egzaminą. Beje, to nebuvo norima daryti, bet kaip tik dėl mokytojų reikalavimų buvo
suskirstyti autoriai kurie privalomi, kuriuos būtinai reikia perskaityti, nes iš jų
bus egzaminuojama. Bet pagrindinėje mokykloje yra visiška laisvė. Mokytojai galbūt jau
matė yra paskelbtas bendrųjų programų pagrindinei mokyklai projektas (adresu:
www.pedagogika.lt), kuris turėtų visą tą reikalą pagerinti. Laukiama mokytojų
pastabų, pasiūlymų. Man priimtinas tos programos vienas iš principų: mokytojas nėra
apribotas rinktis privalomus kūrinius. Tai gal padės išvengti tokios situacijos, kuri
leistų, kaip buvo sakyta, vaikui baigti mokyklą neperskaičius nė vienos knygos.
Pateikiamas ne būtinas sąrašas, bet lyg rekomendacijos: vienoje ar kitoje klasėje
mokiniui reikia perskaityti kelias pasakas, tas ar anas knygas. Kad žinotų, tarkim, kas
yra sakmė, literatūrinė pasaka. Vyresniems devintos dešimtos klasės mokiniams
kiti reikalavimai: kad būtinai būtų perskaitytas bent vienas romanas, apysaka, keletas
apsakymų ir pan. Vaikai skirtingi, ir jų skaitymo galimybės, pajėgumai įvairūs
tegul jie turi pasirinkimą, o mokytojas tegul būna geras patarėjas. Reikia ir
sąrašų, kad būtų galima ne tik rinktis, bet ir žinoti, ką galima rinktis, kas
turėtų būti perskaityta vienu ar kitu amžiaus tarpsniu. Kad mokytojas ypač
pradedantis nepakriktų. Todėl ir sąrašai reikalingi, tik jie turėtų būti
rekomendaciniai, pasirinkimui.
K. U. Tos laisvės, be jokios abejonės, yra.
Ir dabar reikalai klostosi geriau. Kai buvo tik išleisti didelės apimties mano
vadovėliai aštuntokams, keliskart girdėjau skundą: štai, tik pirmą dalį išėjom,
ir jau pavasaris! Dabar mokytojai jau labiau moka atsirinkti, susiplanuoti. Ir netgi
atmesti, visiškai ignoruoti. Neišeina iš galvos tokia mane pasiekusi informacija:
vienoj Vilniaus mokykloj septintokų mokytoja vadovėlį švystelėjo į kampą ir visą
trimestrą su mokiniais studijavo Alchemiką. Septintoje klasėje! Vyresnėse
klasėse galėčiau suprasti, jiems gal šis tekstas ir pravartus, bet septintokams?!
Iki šiol dėl to suku sau galvą. Ar tai nėra mokytojo interesų primetimas mokiniams?
Nors gal?..
R. T. Ne tik skaitymo interesų, bet
pasaulėžiūros ir net tikėjimo primetimas. Daugeliui žmonių to autoriaus knygos
jų tikėjimo forma. Gnostinis misticizmas. Savotiškas sektantizmas literatūroje. Tai ne
pačios geriausios meninės vertės knygos ir ne pati geriausia pasaulėžiūra.
K. U. O mokytoja jiems aiškinusi: jei tą
knygą perskaitysite, tai visą gyvenimą žinosite ir kaip gyventi, ir ką skaityti.
R. T. Tai agresyvi ideologija, tarnaujanti
pačios mokytojos savitaigai, jos pasitenkinimui, įsitvirtinimui, o jauną žmogų toks
smegenų plovimas, žinoma, smarkiai apriboja. Literatūros pamokos ne privataus
tikėjimo reikalas. Taip vaikais negalima žaisti, tokiai mokytojai juos patikėti
pavojinga. Aišku, tokiai mokytojai pasaulietiška ir lietuviška literatūra bus
neįdomi.
Beje, R. Granausko mintis man patinka. Pradėti
mokyti tikrai reikėtų nuo šiuolaikinių autorių, o baigti tuo, kas geriausia
Donelaičiu. Mūsų tradicinė literatūra tikrai artima istorijos pamokoms. Tai nei
blogai, nei gerai, tiesiog taip yra, nes laikai keičiasi. Knyga šalia estetinės
realizuoja ir kitą savo utilitarinę funkciją. Menas turi būti malonus ir
naudingas, dulce et utile. Kaip buvo sakoma: knyga tai langas į pasaulį.
Tegul ji būna ir langu į mūsų tautos praeitį. Juk istorija grožinėje literatūroje
kur kas įdomesnė ir gyvesnė nei istorijos pamokose. Meninėje knygoje ji gyva.
Gintarė Adomaitytė. Aš irgi norėčiau
pakalbėti apie Donelaitį. Kiek tenka važinėti po Lietuvą ir lankytis mokyklose,
aptariant reikalus jau prie kavos puodelio būtinai nuskambės viena tema: Donelaitis kaip
didžiausias skaitymo priešas, kaip mokinio bausmė. Ir tuomet visada kyla noras bėgti
namo, pasiimti Donelaitį, paskaityti ir išsiaiškinti kuo jis toks blogas? Iki šiol
prisimenu savo šeštą klasę, kai mokėmės Donelaitį ir mus visus mokytoja suviliojo
tokiu paprastu, net pigiu triuku: pasakė, kad tai ne niekas, bet šūdas. Išraiškingai
nupaišė tą š raidę, nes tokio žodžio mokiniams nebuvo galima sakyti. Mes
susidomėję žiūrėjome į tą raidę ir paskui puolėme skaityti Metus,
tikėdamiesi juose rasti ne tik tą vieną, bet ir daugiau panašių žodžių. Tai va
tokiu kabliuku mus ir pritraukė prie Donelaičio.
R. T. Prie pirmojo ir žymiausio mūsų
autoriaus, vienintelio, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulinės literatūros šedevrų
sąrašą. Daugelis lietuvių niekada nesupras, kodėl taip jau atsitiko. Jiems
Donelaičio nereikia. Nereikėjo ir man iki Universiteto. Bet tai labai gyva ir
linksma knyga. Kartą dėl pramogos ėmiau ją garsiai skaityti savo vaikams, ir tiek mums
buvo juoko, taip smagu! Tokie gyvi, ryškūs ir komiški personažai! Reikia tik mokėti
tinkamai nusiteikti. Pasižiūrėti į Donelaitį ne kaip į kultūros stabą, o kaip į
gyvą, gyviems žmonėms rašiusį autorių.
G. A. Teko bendrauti su mažo miestelio mažos
bibliotekos darbuotoja. Ji valdo salę, kur stovi kompiuteriai, kur mokomasi anglų kalbos
ir pan. Žodžiu, pats pats miestelio žmogus... Ir kai ji man aiškina, kad
vaikai neskaito knygų todėl, kad mokosi Donelaitį, kad jis dėl visko
kaltas
Tai aš ten išgeriu savo kavą ir bėgu iš to miestelio. Aš iš jo
išlekiu, nenoriu būti tokioje aplinkoje.
R. T. Aš būdavau. Labai ilgai, beveik
dvylika metų. Paauglys niekur negali pabėgti... Užtat paskui, kai jau išdūmiau, tai
labai ilgam.
G. A. Taigi manau, kad literatūros
istorija turi būti dėstoma kaip istorija, pasinaudojant visomis
įdomybėmis, kad ir pikantiškomis detalėmis, nekankinant mokinio. Kad literatūros
pamokose susijungtų ir malonumas, ir būtinybė. Nes be būtinybės nebus ir jokio
mokslo. Ar gali lietuviška knyga konkuruoti su užsienio? Žinoma, ir ji konkuruoja. Kad
ir J. Ivanauskaitės knygos tarp paauglių. O toliau galime kalbėti apie V. Račicko
knygą Nebaigtas dienoraštis vieną skaitomiausių aš ją gavau tik
todėl, kad turiu pažįstamų bibliotekoje. Bet yra ir kita klausimo pusė. Argi
labiausiai skaitomos knygos yra pačios giliausios? Žinoma, kad ne. Štai Martos Rudytės
atneštas dvidešimt penkių skaitomiausių knygų sąrašas. Matote, koks jis įvairus,
margas, ir tai yra labai gerai.
Dar buvo klausta, ar rašytojui reikia važiuoti į
mokyklą. Turiu pasakyti, kad mokiniui tie susitikimai labai svarbūs. Tai renginiai ne
vien dėl paukštuko. Antai buvau Vilniaus M. Mažvydo mokykloje. Ten sėdėjo visos
aštuntos klasės, visos jos skaitė mano apysaką Laumžirgių namai. Man pačiai
tai vienas mėgstamiausių tekstų, bet toje mokykloje aš, atsakinėdama į klausimus,
tiesiog laikiau egzaminą. Daug klausimų ir daugiausia berniukų. Išėjau iš ten ir
nuvarginta, ir laiminga. Jaučiu mokyklų gerėjimą viskas krypsta į gerąją pusę.
Nors šiaip atėjusi į mokyklą jaučiuosi kaip D. Charmsas aš nekenčiu vaikų, jie
dirgina ir nervina, ir kvailioja. Bet, pakalbėjusi su leidėjais ir viską apmąsčiusi,
tokius apsilankymus laikau labai prasmingais. Juk daugeliui tų mokinių namuose niekas
apie knygas nekalba, nieko įdomaus nepasako. Ir mokytojai literatūrą pristato kiek
oficialiai. O čia ateina kažkoks kitoks žmogus, knygas ne tik skaitantis, bet ir
rašantis. Tad rašytojams būtina su mokiniais kalbėtis apie knygas. Tik labai svarbu
atėjus į mokyklą nesiguosti ir neverkšlenti, kaip meno žmonėms sunku gyventi, kiek
daug aplinkui visokio blogio, kokie mes nelaimingi. Tokios kalbos labai ribotos, ir taip
vaikų skaityti neparaginsi, tik patvirtinsi humanitaro vaidmens nereikšmingumą. Kam
jūs tada pasirinkote tokį gyvenimą, jei taip blogai jaučiatės? Vadinasi, esate niekam
tikę. Jeigu nesidžiaugiate tuo, ką darote. Tai viską ir pasakiau, o dabar kaip visada
norėčiau bėgti mano ir skaityti Donelaitį, išsiaiškinti jo paslaptį. Jis mane vėl
suintrigavo.
A. R. Regimantas pasakė svarbius žodžius:
jis vaikams pradėjo garsiai skaityti Donelaitį. Metus vaikams iš tiesų reikia
paskaityti gyvai, išraiškingai, kad jie pajustų žodžio grožį ir jėgą. O kai
pradedame jiems aiškinti, štai čia hegzametras, šešios pėdos, keturių dalių poema
ir t. t., tai vaikus tik išgąsdiname ir jau tikrai užmušame visą skaitymo malonumą.
Juk ne filologus ruošiame ugdome skaitytoją. Prisimenu vieną meninio skaitymo
konkursą, kuriame mergaitė iš Punsko skaitė dar vieną neįdomų autorių A.
Baranauską. Iš anksto nusiteikėme skeptiškai vėl Baranauskas, bet mergaitė
perskaitė jo poemą taip, kad salė verkė.
R. T. Prisimenu ir aš vieno klasiko
reanimaciją: Gabijos gimnazijoje mokiniai dainavo V. Mykolaičio-Putino eiles,
pritardami gitara kaip savo asmeniškus išgyvenimus. Labai nustebino, kad klasika
gali būti tokia gyva ir jaunatviška.
Ž. B. Reikia viską apversti antraip. Reikia
būti netaisyklingam, ir tada padarysi kažkokius stebuklus kad ir nedidelius, bet
įsimintinus, reikšmingus. Bet tai nereiškia, kad visi vaikai buvo (ar bus) skaitytojai.
Tas, kuris arogantiškai pareiškė, kad vidurinę gali baigti neperskaitęs nė vienos
knygos, tik pozuoja. Jis yra nelaimėlis.
R. T. Tegul už viską atsako mokytojos, tegul
jos pakalba.
Asta Karaliūtė-Bredelienė. Kalbėdami, kas
yra tikra ir netikra, gera ir bloga literatūra, sukuriame intrigą ir priverčiame
paauglį priešintis primetamai nuomonei. Man atrodo, kad lietuvių literatūra negali
įveikti tos konkurencijos, kurią primeta knygynai, vertimų gausa. Bet realiai, kai
bandai apklausti savo mokinius, jiems nelabai svarbu, ar knygos autorius yra lietuvis, ar
užsienietis. Į tuos dalykus jie nesigilina. Jiems svarbiau, kad knyga būtų tiesiog
įdomi. Šiandien kaip žaisdama paskaičiau vaikams penkiasdešimties geriausių autorių
sąrašą, kurį sudarė mūsų mokyklos direktorius, labai vertinantis knygas ir
skaitymą. Ir mokiniams kilo vienas klausimas: ten nėra nė vieno lietuvių autoriaus.
Tapatybės, mentaliteto ir patriotizmo dalykai iš paauglio išklausiami tarytum netyčia.
Jei liepsime jiems skaityti lietuviškas knygas, nes kitaip negražu, rezultatas bus
priešingas. Aš dirbu skaitančių vaikų mokykloje, gal ir iškrentame iš bendro
konteksto, nors norėčiau manyti, kad tikrai ne. Pasiklausinėjus mūsų mokyklos vaikų,
kokia yra jų stalo knyga, tai pagal gautus duomenis labai skiriasi vienuoliktos ir
dvyliktos klasės mokinių pasirinkimas. Dvyliktokai yra jau suaugę žmonės, daugelis
jų ruošiasi studijuoti ne Lietuvoje, ir jiems stalo knygos yra lietuviškos. O
vienuoliktos klasės mokinio požiūris dar vaikiškas, kaip ir minėtos Regimanto
paauglystės patirtys. Jiems svarbu tai, kas pavaizduota knygos viršelyje, ką jiems
pripasakojo draugai, kas susiję su televizija, kinu, kompiuteriniais žaidimais. O
dvyliktokų požiūris sąmoningesnis. Štai jų pasirinktos knygos: A. Škėmos Balta
drobulė, S. Parulskio Nuogi drabužiai, J. Meko Žmogus be vietos, K.
Borutos Baltaragio malūnas, S. Šaltenis, dar Biblija... Tai dvyliktos klasės
merginų nurodytos jų labiausiai vertinamos, skaitomos knygos. Ir dar tas klausimas dėl
klasikos ne klasikos. Suformulavau mokiniams klausimą: kurie, jūsų nuomone,
lietuvių autoriai yra vertingiausi? Štai keletas atsakymų: J. Meko
Dienoraščiai, A. Zurbos trilogija, A. Škėmos Balta drobulė, J. Savickio
Vagis, V. Juknaitės Išsiduosi. Balsu... ir Stiklo šalis. Kiti vėl
mini tą pačią Stiklo šalį, S. Parulskio Nuogus drabužius, H. Radausko
lyriką. Kitas klausimas: o koks apskritai lietuvių autorius yra vertingiausias?
Dažniausiai atsako, kad H. Radauskas arba A. Škėma. Tada eina J. Meko Žmogus be
vietos, V. Juknaitės knygos vienareikšmiškai. Na, mes su ja draugaujam, ji mus
lanko, padeda, pakalba apie literatūrą, gyvenimą, taip gal susidaro ir subjektyvus
požiūris, bet tai ir gerai. Rašytojo dalyvavimas mokymo procese yra nepaprastai
prasmingas.
K. U. Tai rodo ir mokytojo asmenybės bei
interesų vaidmenį. Pati, Asta, juk mėgsti V. Juknaitę? Tai mokiniams ir persiduoda.
Mokytojo požiūris, jo skonis mokiniams mokykloje yra labai svarbus.
A. K.-B. Labiausiai džiaugiuosi atsakymais į
klausimą koks svarbiausias mūsų autorius? kai mokiniai užrašo: J. Biliūnas,
Vaižgantas. Tai jau tas lygmuo, kur knyga yra ne tik šiaip mėgstama, bet ir turi
klasikos reikšmę. Įdomu ir tai, kai Amerikoje studijuojantis žmogus, grįžęs į
namus, pasiima A. Škėmą ir sako: žinot, aš noriu patikrinti, ar iš tikrųjų ten
taip yra, kaip jis rašė?
R. T. Greitai A. Škėmos knygos tiesas jie
galės patikrinti čia, Lietuvoje. Universitete A. Škėma man atrodė senstelėjęs
tematiškai, bet nustebau savo akimis pamatęs, kad Amerikoje viskas taip ir tebėra. Ir
dar labiau kad ir pas mus viskas darosi taip pat. Per tvorą į sodą berniukas
žiūrėjo... prisimenu eilutes, kuriomis mus gąsdino mokykloje kokie buvę
bjaurūs laikai anoje buržuazinėje Lietuvoje. Dabar vėl prisimenu tas pamokas
atsidūręs prie kokio naujalietuvio valdų ir negalėdamas patekti prie ežero, upės.
A. K.-B. Mokytojo vaidmuo taip ir
atsiskleidžia, kai mokinys mokosi ne vien egzaminui. Bet laiko skaityti vaikai beveik
neturi. Kai uždaviau klausimą Ar daug skaitai? tai atsakymas priklausė
nuo žmogaus reiklumo sau. Tos merginos, kurios iš tikrųjų skaito daug, atsakė, kad
nedaug, nors norėtų skaityti daugiau. O tie, kurie skaito retkarčiais, mano, kad skaito
daug. Šiaip mokiniai prisipažįsta, jog knygas labiau skaito vasarą, nes mokslo metais
trūksta laiko.
R. T. Kaip ir sakiau toks mokslas, koks
jis yra dabar, trukdo skaityti knygas. Aš anais laikais mažai mokiausi, užtat turėjau
laiko skaityti. To nesigailiu ir dabar savo vaikų nespaudžiu. Kokia bėda, kad nemoki
chemijos, jeigu ji tavęs netraukia? Tegul ją velniai tą chemiją, nesijaudink. O kur
dar rasti laiko kūrybai? Na, tai mano subjektyvi nuomonė visada buvau anarchistas
individualistas. Perdėtas liberalizmas sudarytų prielaidas suklestėti tinginystei. Vis
dažniau galvoju F. Nietzsche's sakiniais: žmonės nėra lygūs, ir ko nori vienas, to
neturėtų norėti kitas. O teisę į savo norų realizavimą reikėtų išsikovoti, taip
pat įrodyti savo gabumus ir galimybes. Mokiniai, kuriems vienodai gerai sekasi visos
disciplinos, man atrodo įtartini ir nepatikimi.
Taigi knyga žmogaus gyvenime yra nepaprastai svarbi,
mes jos reikšmės iki galo net nesuvokiam. Perėmiau savo kategoriškos mamos
įsitikinimą: kas neskaito knygos, tas ne žmogus. Tik mokyklos ji patarė vengti, ir
ypač mokytojo profesijos. Pragariškas darbas, sakė ji. Aš šį reikalą kažkaip
gudriai apėjau, mokau jaunus žmones, nors nesu mokytojas. Dirbu savo malonumui, o ne
būtinybės verčiamas.
Man iš čia pasakytų minčių įdomiausia ir
viltingiausia, kad bent dvyliktoje klasėje mokiniai, kad ir ne visi, atranda savo knygą,
suvokia tapatybės svarbą. Vadinasi, mokykla žmogaus negali visiškai uždusinti
ir nususinti tomis nereikalingomis chemijos ar informatikos žiniomis. Na, bet tegul kalba
lietuvių kalbos mokytojos. Irma iš Senvagės vidurinės mokyklos.
I. J. Aš atstovauju tiems mokiniams, kurie
nėra patys stipriausi mokslo atžvilgiu. Patys gabiausieji dažniausiai nuteka į
licėjų, gimnazijas ar tiesiog garsesnes mokyklas, pavyzdžiui, Šv. Kristoforo.
R. T. Jūsų mokykla visai gera ją
baigė, pavyzdžiui, Laura Sintija Černiauskaitė. Išsivertė ir be šventojo
Kristoforo. Gal net buvo apsaugota nuo jo. Man neatrodo, kad ji buvo gera mokinė. Kas per
daug gerai mokosi, tas netenka vaizduotės lankstumo ir kūrybinės drąsos. Kurti meną
lengviau naivuoliams. Nes kūryba labiau kyla iš žmogiško subjektyvumo, bet ne iš
objektyvaus tikrovės pažinimo, ne iš teorijos. Žinojimas užmuša prasmę, iliuzijos
padeda gyventi parafrazuojant romantišką tradicijų laužytoją F. Nietzsche. Kitas
kraštutinumas taip pat pragaištingas: nemokytas žmogus yra kaip ir gyvulys. Tokių
mūsų gatvėse taip pat daugėja. Senovės indų išmintis teigia, kad nežinojimas yra
tamsa, mirtis. Taigi blogai yra ir kai per daug šviesos, ir kai per daug tamsos. Tai dvi
sutampančios aklumo formos. Tačiau gerai, kad žmogus turi kažkokį gyvybės
instinktą, savisaugos mechanizmą, kuris padeda surasti gyvybingą aukso vidurį. Mokytis
reikia to, kas traukia.
I. J. Senvagės vidurinėje mokykloje mokosi
ne tik labai nepanašių gebėjimų mokiniai, bet ir vaikai, atėję iš skirtingos
socialinės aplinkos. Neretai ir iš socialiai apleistų šeimų. Tačiau iš tikrųjų
tuos silpniausius mokinius tik dar labiau myli, nes jiems mokytojas kaip tik ir yra
reikalingiausias. Knyga taip pat. Bet mane visada apima sveikas pyktis, kai kalbama
apie tai, kad kažkas mėgsta Donelaitį, kitus panašius autorius. Šie žmonės, mano
nuomone, skraidžioja taip aukštai, kad nebemato tikrų vaikų. Suprantu, kad jūsų,
Regimantai, vaikai gal ir klausė Donelaičio, bet ne visi tokie. Rašantys vadovėlius ar
čia diskutuojantys apie knygą mokykloje apskritai dažnai turi gabiausius mokinius ir
stengiasi nematyti kitų vaikų, kurie taip pat yra žmonės. Tie visi vadovėlių
klausimai, tos visos užduotys atrodo sugalvotos tik tam, kad kuo labiau suglumintų
mokinį, kad jį supainiotų, tiesiog įrodytų, jog literatūros pasaulis skirtas tik
ypatingiesiems.
R. T. Prisipažinsiu: ir aš labai nemėgstu
vadovėlių užduočių ir klausimų dalies. Kuriu tuos klausimus todėl, kad to neva
labai prašo mokytojai. Nes patys atseit nemoka galvoti, nežino, ko to mokinio klausti.
Iš tiesų pritariu Irmai, kad vadovėlių klausimai primena suktus tardytojų metodus,
klastą ir pinkles, skirtas jaunam žmogui. Mesčiau klausimus iš vadovėlio, jie gadina
skaitymo džiaugsmą. Geriau tegul daugiau būna prasmės aiškinimo. Kodėl mokinį
reikia tardyti? Iš kur tokia inkvizicinė pedagoginė maniera?
I. J. Be to, nenormalu mokinius, ypač
pagrindinės mokyklos, primygtinai mokyti visų tų literatūros rūšių, tipų, žanrų
ar eilėdaros sistemų. Tai, ko reikalaujama iš mokinių per egzaminą, dažnas
filologijos fakulteto absolventas nežino. Štai neseniai jauna diplomuota lituanistė,
tiesa, nepraktikuojanti, mano paprašyta pasakyti, kokiai literatūros rūšiai ji
priskirtų H. Radausko ,,Pasauliu netikiu..., pasakė, kad tai eilėraštis.
Tiesiog eilėraštis... Filologijos mokslų magistrė to nežino, kodėl tai turi žinoti
dešimtokas? Jei žinotų, ar jam dėl to H. Radauskas pasidarytų mielesnis ir
aiškesnis? K. Urbos nuomone, nebūtina visus mokinius mokyti specifinių teorinių
žinių, tai tik ypatingiesiems. Tačiau kaip tokią segregaciją etiškai vykdyti
pamokoje? Galų gale kiekvienas mokytojas privalo laikytis Bendrųjų programų
direktyvų, o ten nurodyta, kad aštuonias klases baigęs mokinys privalo žinoti, kas yra
trioletas ar sonetas. Iš tikrųjų mokytojas turi būti savo darbo virtuozas, kad
sugebėtų tais dalykais sudominti mokinį, kamuojamą ne tik paauglystės, bet ir savo
šeimos problemų. Bet ar tikrai to reikia? Tiesą pasakius, kartais pasitaiko tokių
keistai suktų testų klausimų, kuriuos nelengva ir praktikui atsakyti. Tada galvoju, kad
tikriausiai ne aš ir ne mano mokinys nenormalus, kad nesugeba atsakyti, tikriausiai
vadovėlio autoriui kažkas negerai. Juk nėra lengva iš universitetinių aukštybių
nusileisti mokyklos erdvėn. Žinoma, kiek mokinys skaito, labai priklauso nuo mokytojo.
Jeigu mokytojas neskaito paauglių literatūros kaip jam praktiškai nenaudingos,
tai ir jo mokiniai, be abejo, jos neskaitys. O jeigu mokytojas skaito ir domisi, tai,
savaime suprantama, sudomins tomis knygomis ir mokinį. Man nuostabus dalykas, kai mokinys
pasirenka savo nuožiūra kokią nors knygą ir tą pačią knygą po to perskaito
mokytojas. Ar gali jie tada netapti draugais? Jie jau pasišnekės apie tą knygą ir apie
daug ką. Apie pasirenkamą literatūrą galime kalbėti turėdami omenyje tik pagrindinio
ugdymo koncentrą, bet netikiu, kad dirbantys su vienuolikta ir dvylikta klase turėtų
bent kokias užklasinio skaitymo pamokas. Juk nespėjama išeiti programinio literatūros
sąrašo, koks ten gali būti laisvasis skaitymas ar pasirinkimas. Iš kur aš galiu
žinoti, ką skaito vienuoliktokas ar dvyliktokas? Galėčiau žinoti, tik jei su tais
vaikais būtume draugai, turėtume laiko pasikalbėti apie knygas, pomėgius ir visa kita.
Tam reikia laiko, per pamoką jo visiškai nelieka, mes bėgame programiniais
autoriais nesidarydami į šonus. Tai didelė problema. Pagrindinėje mokykloje viskas
gerai, ten yra daugiau laisvės, bemaž ką nori, tą skaitai, o aukštesnėse klasėse
visos laisvės ir literatūrinės draugystės baigiasi. Kad nors kiek laiko liktų
pasirenkamai literatūrai, kad mokinio neprislėgtų privalomieji autoriai, kurių vaikai
tikrai nespėja perskaityti... Regimantas klausė, ar šiandien knyga veikia jauno
žmogaus pažiūras? Man vienuoliktokė atsakė, kad daugelis mokinių skaito knygas tik
tam, kad negautų blogo pažymio ir kad sugebėtų kaip nors parašyti interpretaciją.
Daugiau iš knygos jie nieko nesitiki, ji vien kaip mokymo priemonė jiems
nepadaro jokios įtakos. Skaito knygą greitai versdami puslapį po puslapio, kad ji kuo
greičiau baigtųsi, kad įsimintų ją tik kaip tam tikros rūšies informaciją. Kokia
ten gali būti įtaka? Koks ten gali būti skaitymo malonumas, skaitytojo ugdymas? Aišku,
ne visi skaito taip paviršutiniškai, bet iš tikrųjų tokių knygų, kurios būtų
skaitomos godžiai naktį ar slapčia pasikišus po suolu per chemijos pamoką, mokykloje,
programinės literatūros sąraše, nepaprastai trūksta.
Dainora Eigminienė. Čia visi kalbėję
išsakė daug skirtingų požiūrių, kiekvienas bandė apsibrėžti savo ribas, bandė
apibūdinti mokyklą, kuriai atstovauja, aš irgi bandau suprasti, kokiai mokyklai, kokiam
mokiniui aš atstovauju. Bet egzistuoja ir sistemos problema. Nelygu apie kokį koncentrą
kalbėsime: ar apie paauglius, ar apie vyresniųjų klasių mokinius? Aš pasisakysiu apie
vienuoliktokus ir dvyliktokus. Tie mokiniai, kurie skaito, problemų nekelia, jų santykis
su knyga pozityvus. Bet reikia pažymėti didelį atotrūkį, žirkles: yra daug
neskaitančių mokinių, galbūt atėjusių į mokyklą iš ribotos, nepalankios aplinkos.
Kartais paaiškėja, kad nebegalioja jokie metodai ir praktikos, kad reikia ieškoti
kažkokio kitokio mokymo būdo, net tenka imtis socialinio globėjo vaidmens. Ir jau tada
kalbėti apie visokias menines struktūras bei reikšmes sunku, net nepadoru. Reikia
stabdyti mokymo procesą ir imtis kitokių ugdymo būdų ar net psichologinės pagalbos.
Vaikas, kuriam sunku, negali laukti: jam skauda širdį, jis yra gyvas ir jam visokios
teksto tyrinėjimo subtilybės pakimba ore. Galbūt jį tėvai išvarė iš namų, motina
paliko vieną Lietuvoje ar verčia vykti kartu į kokią Angliją, nes ten jos
sugyventinis, o tu čia jį kamuoji su savo romanso stilistika, reikalauji išaiškinti
neoromantikų kūrybos bruožus. Tenka stabdyti mokymo vyksmą ir keisti, kiek pakanka
išminties ir jautrumo, patį žmogų. Dažnai ir prašauni pro šalį, žinoma. Bet
džiaugiesi, kai jis atsiveria, išsikalba. Kartais literatūra pagelbėja prisikasti prie
jaunam žmogui rūpimų, skaudančių temų, kartais trukdo. Tos gyvenimo primestos
žirklės egzistuoja, ir jei lyginčiau mokinius, kokie buvo anksčiau ir kokie yra
dabar, pasakyčiau taip: tarp gerų ir geriausių mokinių nematau didelių pasikeitimų,
na gal jie dabar laisvesni, įvairiau reiškiasi, yra įdomesni. Bet žemoji mokinių riba
yra smarkiai kritusi. Tas silpnas mokinys iš tiesų visiškai nieko neskaito ir lieka
kultūriniame užribyje. Pritarčiau Audronei, kuri sako, jog šeimos vaidmuo yra
grėsmingai pakitęs. Nežinau, kokių reikėtų prioritetų: ar susirūpinti pačiu
vaiku, ar skaitymu, ar galbūt pačia mokykla.
Turiu pasakyti, kad lietuvių klasika vis dar
populiari. Šiemet, kalbėdama su savo mokiniais džiaugiuosi, kad randu bendrą kalbą ir
kad toks rašytojas kaip Donelaitis, apie kurį čia daug kalbėta kaip apie savotišką
literatūrinės vertės kriterijų, mokykloje yra ne tiktai skaitomas, bet ir vertinamas.
Kartais net traktuojamas kaip mėgstamiausias autorius. Galvoju, kad viskas priklauso nuo
to, ar mokytojas yra profesionalas, ar jis moka kurti intrigą, ar jis pajėgia su ta savo
intriga sustoti, jeigu to reikia. Mokytojo vaidmuo, kai nebelieka šeimos vaidmens, tampa
lemiamas. Žinoma, rašytojas, poetas ar apskritai kultūros ir meno žmogus mokyklai yra
gyvybiškai būtinas. Bet ne tam, kad atėjęs į mokyklą pakiliai pasakotų apie savo
kūrybą, o kad kalbėtų apie gyvenimą, žmones. Apie tai, kokios šiandien yra
vertybės, kas yra namai, tėvynė, gimtoji kalba, kas yra pasaulis. Su kūrėju reikia
nuoširdaus kontakto, kad mokinys matytų, jog šiuolaikinis kultūros žmogus yra gyvas,
o ne koks kerpėtas, apsamanojęs klasikos paminklas. Mokiniui turi būti akivaizdu, kad
kūrėjas vaikšto, kvėpuoja, gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. Taip mokiniai ir pamato,
kad kultūros žmogus egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje ir galbūt net konkuruoja jame
su vartotojiško gyvenimo veikėjais. Mokiniai daug ką skaito savo noru: ir S. Parulskį,
kaip buvo minėta, ir M. Ivaškevičių, ir A. Marčėną, ir J. Kunčino Tūlą,
jie yra gan reiklūs, moka pasirinkti. Nepasakyčiau, kad labai priima J. Ivanauskaitę,
ją vertina atsargiai. Dėl jų skonio esu nusiteikusi optimistiškai, viskas yra
gerai, jeigu su mokiniu apskritai viskas yra gerai. Nelygu, apie ką kalbėsime.
Manyčiau, tegul būna literatūros istorija, kokia ji yra dabar, tik tegul mokytojas
sugeba padaryti iš jos intrigą, sudominti mokinį. Tačiau jei nesugeba, tai nesuvilios
mokinio nei su A. Škėma, nei su kitais ekscentriškais autoriais. Mes mokykloje truputį
nusipataikavome. Siūlome mokiniui palengvintą gyvenimo, kultūros, literatūros
variantą, kad tik jam įtiktume, pritrauktume, kad tik vaikui būtų patogiau, kad jis
nepervargtų. Bet jaunas žmogus anksčiau ar vėliau tokią poziciją atmeta, paniekina.
Tas polinkis pataikauti mokiniui yra bestuburio laikysena, pataikavimas tai nei
gerumas, nei pozicija. Blogai, jei mokymo sistema pasižymi tokiomis tendencijomis, jeigu
mokytojas neturi principų ir kriterijų. Negalima nuvertinti nei mokinio, nei
literatūros, reikia siekti tikrumo, o ne lėkšto lengvumo.
R. T. Būna visaip. Mano dukrą vienu metu
mokė lietuvių kalbos mokytoja, kuri didžiavosi pedagoginėmis savo šeimos
tradicijomis, bet pataikaudavo klasės įžūliesiems, atsainiai vertino lietuvių
literatūrą ir pajuokdavo gabesnius mokinius. Kai kurie mokytojai gabaus mokinio asmenyje
mato pavojų savo autoritetui. Tada pagalvojau taip: mokytojas vaikui yra jo likimas. Ir
aš nieko čia nepakeisiu. Nekalbėdavau su dukra apie literatūrą, net egzaminus šiemet
laikė be jokios mano pagalbos. Dukra taip ir žiūri į lietuvių literatūrą
rezervuotai, o aš ir neskatinu tegul pati ją atranda, kaip atradau aš. Gerai
literatūrai reikia brandos. Nepritariu žmonėms, kurie atkakliai tempia vaikus savo
amato keliu. Dažniausiai iš tokių pritemptų vaikų išeina nevykėliai aplink
gausu pavyzdžių.
D. E. Manau, kad mokykloje reikia daryti
kažką radikalaus. Ugdyti ne tik mokinį, bet ir mokytoją, nes nuo jo priklauso labai
daug. Švietimo sistemai reikia didelių investicijų įvairioms veikloms,
aktyvizuojančioms mokymo procesą. Skatinti mokykloje gyvą literatūros ir kultūros
vyksmą, ieškoti įdomių skaitymo formų, laisvo ir iniciatyvaus mokinio santykio su
knyga. Labai pravertė per knygų mugę skelbtas geriausios knygos konkursas. Mokiniai
įsitraukė ir, skaitydami privalomą literatūrą, jie rado laiko perskaityti ir
konkursinius kūrinius. Atsirado net įtampos kiekvienas pradėjo kalbėtis apie
knygas, dalytis įspūdžiais, ginti savo poziciją. Reikėjo, žinoma, ir paskatinimo,
nes jeigu žmogaus prašysi gal tu galėtum?.. tai jis, aišku, negalės.
R. T. Būtinybė tampa malonumu? Taigi matome,
kad, palyginti su senesniais laikais, mokyklos literatūrinis gyvenimas yra dramatiškas,
bet gyvas. O mokinių diferenciacija, išsiskiriantys interesai ir polinkiai gal irgi
natūralus reiškinys. Tai lyg kova už būvį ir individo patikrinimas: atsilaikys jis
mokykloje ar ne, taps asmenybe ar gyvens šiaip sau, susiliedamas su beveide vartotojų
minia.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|