NIDA GAIDAUSKIENĖ

Kol nenudžiūvo
virkštis...

       Ramutė Skučaitė. VARINIS ANGELAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 135 p.

       Per daugiau nei keturiasdešimt intensyvios veiklos mūsų literatūroje metų Ramutė Skučaitė yra nuveikusi išties nemažai. Išleistos trisdešimt penkios knygelės vaikams (už tris iš jų skirti geriausios ir gražiausios metų knygos vaikams apdovanojimai, prestižinis UNESCO įvertinimas); Lietuvos teatruose pastatyta apie dešimt R. Skučaitės pjesių, išversta daugiau nei 30 operų ir operečių (taip pat skambėjusių scenoje) libretų, šiek tiek kitų poetų eilėraščių (M. Cvetajevos, W. Szymborskos...). Nemažai poetės tekstų yra tapę dainomis. Šiandien R. Skučaitė yra 11 lyrikos knygų suaugusiems autorė, nuo 1965 m. publikavusi jas kas treji penkeri metai. Tiesa, pastarąjį dešimtmetį rašymas vaikams akivaizdžiai dominavo lyrikos sau (suaugusiems) sąskaita, gal todėl VU parengtoje straipsnių knygoje „Naujausioji lietuvių literatūra“ (2001) Ramutė Skučaitė pristatoma išimtinai kaip vaikų rašytoja, tik užsimenant apie jos dalyvavimą „rimtojoje“ literatūroje.
       Tačiau priežastys gali būti ir kitos: 1965 m. debiutavusi emocinga ilgų periodų, tik užsimezgančio savito stiliaus kalbėsena, autorė patyrė tarsi meninių sprendimų atoslūgį, kalbos užsikonservavimą ir strofikos paprastėjimą, akivaizdų trečiame rinkinyje „Pusiausvyra“ (1972) ir besitęsusį iki pat Nepriklausomybės metų (nedrausminama išsikalbėjimo inercija, rimų klišės, manau, nesusijusios su tuomet biografiškai išgyvenamu dramatizmu). Tačiau per 1990–1991 m. (rink. „Ir nešauki, ir neprašai“) parašyta išties neblogų, labiau disciplinuotos struktūros eilėraščių, išsiskiriančių to meto retorikos fone. Vietomis atsiranda įterptų citatų kita kalba – prancūzų (artumas prancūzų kultūrai dėsningas autorės kartai). Vėlesnio rinkinio, „Praeiviai be praeities“ (1996), poetinis žodis jau vėl primena į savo krantus sugrįžusios upelės tėkmę. Paskui dešimtmetį – tik atskiros eilėraščių publikacijos periodikoje, „Poezijos pavasaryje“.
       2006-aisiais R. Skučaitės 75-erių sukaktį imtasi įprasminti dviem „nevaikiškos“ poezijos rinkiniais. Vienas jų – „Tiek turi“ (leidykla „Trys žvaigždutės“) – pačios poetės sudaryta eilėraščių rinktinė iš 7 ankstesnių jos lyrikos knygų suaugusiems. Pirmųjų dviejų knygų eilėraščiai rinktinėn neįtraukti, nors mielai darsyk būčiau perskaičiusi „Meškiuką“ iš debiutinės knygelės ir pasidžiaugčiau anaiptol nepatriotine „Vėliava“ (mažutės dukters prijuoste, besiplaikstančia ant skalbinių virvės) iš rinkinio „Keliai ir pakelės“ (1969).
       Tačiau mano recenzija – apie naujausią rinkinį „Varinis angelas“. Tai nauja „eilėraščių bei memuarinių miniatiūrų knyga“, kaip skelbia anotacija. Dėl sinkretinio pobūdžio rinkinį reikėtų priskirti lyrinei memuaristikai. Knyga išties nauja sumanymu, tačiau iš 62 eilėraščių, regis, penki jau skaityti „Takelyje iš naujo“, o keturi paimti iš rinktinės „Ir nešauki, ir neprašai“.
       Pirmosios dvi knygos eilutės („Po sekmadienio nieko nebus, / Nes pirmadienį jau išgyvenom...“, p. 5) tarsi išverčia linksmo, žaidybiško, vaikiško „Laiško sekmadieniui“ pamušalą. Poezijos vaikams vaiskaus, sakralaus sidabriškumo pėdsakas, kaip viltinga jungtis tarp to, kas esti ir būta, likęs ir čia:

       Bet „būties sidabrinė rodyklė sustingo ties padala / IŠKENTĖK“ (p. 102). Būsena „iškentėk“ turi įvairius geltonumo atspalvius, slopinančius sidabro švytėjimą: „Jau yra taip ir bus. / Jau geltonu šilku / Slysta mirštančio paukščio / Sidabrinis šešėlis“ (p. 7). Atspindėtoj šviesoj judama „per geltonus mėnulio lapus <...> / kur šešėlis sunkus ir slopus“ (p. 5) – šešėlis tampa dulksvas. Sakralią sidabro jungtį keičia „Varinio angelo plaukai – varinės vielos“ (p. 131, paskutinis rinkinio eilėraštis), kažkas mechaniška, nenatūralu. Vario (ypač žalsvų apnašų paliesto) spalva R. Skučaitės poezijoje neretai turi ligos, to, kas nuodinga, semą. „Viešpatie, / kaip sodriai varis varva / Nuodydamas ramų mano vardą!“ (p. 48) – ištrauka iš 1972 m. išleistos „Pusiausvyros“. Apnuodijimo tema plėtojama antrame rinkinio „Varinis angelas“ eilėraštyje. Varis – sykiu ir varpas, pranešantis, „ko dar tau duota neturėti“ (p. 13), ir gilus įsimąstymo ruduo (p. 31).
       Rinkinyje nesyk minimas metas ties riba: „Ties išnykstančio laiko riba – / Užmiršta vakarykštė kalba...“ (p. 29). Knygoje tarsi jaučiamas dvejopas ribiškumas. Pirmasis kyla iš konfliktiško santykio su gyvenamuoju laiku, kuriame nebėra brangintų žmonių, daug žadančios būsimybės nuojautos („Bet aš daugiau nebegaliu iškęsti // Ne savo laiko. Svetimos šviesos...“, p. 67; taip pat eil. „Gavėnia“). Šis santykis ypač painus dėl simbiotiškai tvarių gijų su būtuoju laiku, pilnu prieštaros:

       Todėl anas metas su šiuo išreiškiamas opozijomis: šaltis (p. 21) vs tvankuma, krištolinis skaidrumas vs drumstumas, nuodėmė (p. 21), dulksvumas, gailestis vs žvėriškumas, vieškelis vs takelis, greitis, skuba vs prisiminimas, balta vs juoda ir t. t. Knygos pradžioje priešpriešos išsakomos tremtinių folkloro (maldos, giesmės) intonacijomis. Į pabaigą – kandesne, tiesmuka, kupina kartėlio laiko kritika, kuri pažeidžia teksto meniškumo dėsnius.
       Kitas ribos pojūtis sietinas su metafizika: „Gal dvasia tylėdama iškęs / Išėjimą į bedvasę tylą“ (p. 110). Rinkinyje yra tekstas, leidžiantis išvysti paralelę tarp autorės ir Palangos bažnyčios bokšto laikrodžio, pradėjusio diena į dieną eiti jai gimus (p. 19). Rodyklei baigiant savo ratą, pratinamasi prie akistatos su tuštuma. „Dar Dievo atvaizdas aky / į tuštumą prasmingai žiūri“ (p. 10). Tuštumos motyvas – vienas dažniau pasikartojančių knygoje, minimas nuo pirmo eilėraščio. Tuštumos, beprasmybės grėsmės įspūdį stiprina neiginių gausa: „Jis nieko nebuvo žadėjęs / Ir niekam nesakęs – ne“ (p. 14); „Jau gana / Klausytis laiko negatyvo“ (p. 30); „...už durų, ant kurių neužrašyta / Nieko...“ (p. 110); „Aš pas jus niekada niekada niekada neužeisiu“ (p. 125). Viena ištarmė – „nei taip, nei ne“ (p. 14) – sudaro savotišką opoziciją su poetės rinkinio „Taip ir ne“ (1988) pavadinimu. Neiginių pakanka ir tekstų pavadinimuose: „Po sekmadienio nieko nebus“, „Jau nebe elegancija“, „Neišsipildymas“, „Nebe Tėvynė“, „Nebesisupa...“.
       Tačiau ne priešpriešų poetika, bet netikėtos metaforos kuria tekstų įtaigą. Viena gražiausių buvusio laiko žymių – „Rašalas iš cheminio pieštuko. / Ta spalva – žibuoklė iš po sniego...“ („Praeities rašalas“, p. 28); „...Ir antaniniai obuoliai / vežimuose per lietų mirko, / <...> / Dvi duonos riekės su medum / Lėkštėj paliko sužiedėti“ („Neišsipildymas“, p. 23). Vaizdiniai, atmintyje išsaugoti kaip suintensyvėjusios būties ženklai, yra „Varinio angelo“ „deimančiukai“. O būtis paprastai tirščiau jaučiama ties skaudžiais slenksčiais. Daugiausia tokių akimirkų yra išsaugojusios memuarinės R. Skučaitės miniatiūros, kurių didesnė dalis yra santūriai lakoniškos. Išgyvenimas jose suvaldytas subtiliu detalių piešiniu. Pirmąsias prozinio kalbėjimo užuomazgas galime atpažinti poetės knygoje „Ir nešauki, ir neprašai“. „Takelyje iš naujo“ (2001) jos yra svarbi knygos struktūros dalis. „Variniame angele“ jomis atskleidžiama „kūrinio priežasties“ fenomenologija (kai kurie eilėraščiai tiesiogiai susiję su po to einančiu prozos komentaru).
       Autentiškai išgyventos praeities prisiminimas – vyresnio amžiaus rašančiųjų privilegija. Fragmentiškai atminčiai, siekiančiai vaikystę, miniatiūra yra vienas palankiausių žanrų. R. Skučaitei tai ne tik savirealizacija: tai susiję su pareiga paliudyti apie greta gyvenusius, kurių balsų nebėra („Perkeliu ant popieriaus lapo <...> perkeliu, kad dar kiek ilgiau pabūtų“, p. 128). Sielos patyrimų vaikas neverbalizuoja. Jie įgyja šalia skambėjusios intonacijos, veido, gesto, daikto, ties kuriuo tąkart užstrigo žvilgsnis, įspūdį. Vaikui, dar nesuvokiančiam žinios apie tėvo mirtį slogumo, lieka į sidabrinę foliją suvyniotos kalcio tabletės ryški spalva ir saldus kakavinis skonis – tiesiog svaiginantis (p. 44); gražūs panelės Irmos ir vaikui riešutus pardavusios lenkės veidai subombarduotų Vilniaus namų fone – įspūdis iš tos pačios dienos, kada ištiko žinia, kad tėčio nėra. Dosnus gerumas įgauna grožio kontūrus (p. 127).
       Autorė tarsi varto nebesamų nuotraukų albumą („Kad turėčiau dabar tuos albumus, pilnus dailių (išdailintų?!) portretinių nuotraukų“, p. 128). Ji rodo į atminty iškilusį veidą, pasakoja žmonių istorijas: Fridmanų, netekusių namų Palangoje, ir Ženės Klompasaitės, sušaudytos (p. 15–19). Gimnazijos draugės Aldonos „nuotraukas“ atmintis iškelia matant besisukantį diskinį pjūklą E. Nekrošiaus „Hamlete“. Knygos pabaigoje autorė atsidūsta, kad visiems – „savi saugumai, savi albumai“ (p. 130) ir, nors prieš tai kalbėta apie oficialią valstybinę įstaigą, kalba sąskambio principu prikelia atminties (albumų), kaip namų (saugumo), paralelę. Apie tai – neramus, persekiojantis sapnas: jame klaidžiojama po apgriuvusius kambarius, sales, kurių nebelanko namų dvasia. Po tokio sapno pabudimas – „net ne pabudimas, o laikinas išsilaisvinimas iš tragiško praradimo pojūčio“ (p. 79–80). Tarsi kita dvasios negalėjimo grįžti į kūną parabolė – stovėjimas (jau ne sapne) prie vaikystės namo, po kurio stogu mirė brolis, iš kurio tremtin išvesta mama. Tekstas, prasidedantis fraze „Mėlynas stogas“ (kitoks nei būta) yra su neišgalvota dramatine atomazga: „Nemaloni moteris prašo net iš kiemo išeiti. <...> Tai ko noriu? Teisybę pasakius – kaip ir nieko“ (p. 113).
       Knygoje yra akivaizdžiai pavykusių eilėraščių („Mįslė“, „Kur vandeny dainavo žuvys...“, „Ruduo, rytas“, „Darna“, „Pastovumas“, „Raudona“, „Vizitas“ ir kt.). Iš čia paminėtųjų – tik du skaityti ankstesniuose rinkiniuose. Kai kuriems iš jų „koją pakiša“ per tiesmukas pavadinimas („Reikalinga?“). Tačiau pramaišiui su įsimintinais glaudžiasi silpni („Toliau“, „Tarpinis“, „Metamorfozė“). Kartais šlubuoja visas skyrelis (p. 98–104). Nemažai atvejų, kada eilėraštį nusmukdo publicistinė jo pabaiga: „o kas klesti – tokia kvailystė – / Kaip oranžinių dviračių akcija“ (p. 97); „Tai ne žmonės – žvėrys. / Tai ne žvėrys – žmonės“ (p. 103); „Ne lėlių – mafijozų mieste“ (p. 74). Poetei rimuojant ne sykį jaučiama sąskambio inercija: pavėsį / neatvėsi (p. 5), plaukia / laukia, dėkoju / po kojų (p. 20), kiemą / žiemą, dideli / tyli (p. 23). Kai kurie tekstai savo neapibrėžtumu primena mokyklinius: „Ne todėl juk visa, o kodėl / Gulam į beprasmę žodžių skiltį, / Sąmonę apnuoginam ir vėl / Bandom susivokti ar pakilti...“ (p. 28). O kai kurie – atvirai didaktiški (p. 98–100, 105–106). Na ir tas angelas pavadinime, žinant, kaip „perpildytos vietos“ šiom būtybėm tiek lietuvių, tiek nepirmarūšėje verstinėje literatūroje...
       Todėl kalbant apie „Varinį angelą“ aktuali pasidaro adresato problema. Juk kai kurie eilėraščiai, buvę rinktinėje vaikams „Takelis iš naujo“, būtų tiesiog atgaiva vidurinių ar vyresnių klasių moksleivio sielai („Paukščio namai“, „Dobiliukai“, „Raudona“, „Ten gyvenu...“). Susimąstyti tokį skaitytoją paskatintų ir nauji eilėraščiai: „Mažas paukštuk...“, „Daiktų žaidimas“, „Moralité ironique“ arba pamokymas: „Jūs, kam rašau šituos žodžius, neįmesit senai susigūžusiai elgetėlei ant laiptų sagos“ (p. 70). Rinkinyje yra gražiai išskleista ir teksto bei jo pirminio impulso sąsaja, išties vertinga kaip literatūros, tremčių istorijos mokymo medžiaga. Turbūt buvo galima, įvardijus adresatą, labiau konceptualizuoti knygos struktūrą. Tarkim, skyrių pradedant pasakos intonacija:

       Anaiptol nesijaučiu jaukiai, išsakydama pastabas autorei, kurios knygelę „Žvangučiai“ su man, ją dar vos panešusiai, paskirtu autografu perdaviau savo dukrai, beje, gimusiai kaip ir poetė – to paties mėnesio tą pačią naktį, tik 66 metais vėliau. „Takelį iš naujo“ mudvi mynėme daugybę kartų, o kartais ir aš viena, skaitydama „Eilėraštį susirgusiam vaikui“, slapta braukdama ašarą. Ne kartą kūrėme poetines kompozicijas su didesnėmis vaikų grupėmis, net su violončelėm. Labai norėčiau, kad šią kritiką autorė suvoktų kaip bičiulišką, ne sakomą iš aukščiau (jaunesnis amžius – ne visada pranašumas, kaip rodo istorija apie Aldoną ir Irutę). Autorės nuojauta to, kas jai duota, išsakyta daug anksčiau: kažkas slypi giliau, už „žodžių – jie dar nerašyti jau blanko / Iš atminties – nulemtos“ (eil. „Lemtis“).
       Tarkim, atmintis – vėluojantys regimojo nervo impulsai, tampantys ryškiais vaizdiniais laike. Spalvų sodrumas neleidžia suklysti. „Rugiagėlės žibintas tyliai dega“ (p. 54) visai ne tokiu mėlynumu, kaip namo, tapusio kitų namais, stogas. Smulkiausiais žolynais (ir jų žodynais) iškaišyta atmintis mokosi oriai vysti. „Sudegintų eilėraščių šviesa. / Graži šviesa – nenoriu jos pamiršti. / Į rudenį atėjus – nekviesta – / Nusiskinu geltoną vikio virkštį, // Numetusią pajuodusias ankštis, / Kurios nė žemei nebereikalingos...“ (p. 72). Ta rankoje laikoma džiūvanti virkštis man yra atmintį maitinančios gijos metafora. Nervo, jei norite.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt