Dvi knygos,
Kurias skaitau tuo pačiu metu
Ir guldau vieną šalia kitos kaip lėles
Vaikystėj, kad jos susidraugautų, kai manęs
Nebus kambaryje,

Papūtę lūpas
Žiūri priešingomis kryptimis.
Viena iš jų apsimeta ieškanti Dievo
Buvimo ženklų (pasitelkdama net krikščionišką
Atributiką – Šv. Gralį, –

Taurę, iš kurios
Gėrė Kristus per Paskutinę
Vakarienę ir į kurią Juozapas iš
Arimatėjos po Nukryžiavimo surinko Jo kraujo
Lašus) ir pati suabejoja,

Regis, ne tik taurės
Paskirtimi. Dėl įdomumo ji
Pasitelkia net skaitytojams patogų
Detektyvo žanrą, užmezga intrigą, pina siužetą,
Ir aš nenoriai ją imu,

Stumiama veikiau
Smalsumo nei kitokių jausmų,
Nors taip įmanoma arba prarasti nekaltybę
Jaunystėje, arba prasigerti brandos amžiuje, nors
Iš tikrųjų pasąmone trokštu

Knygos, kurios Herojus,
Atsidūręs daug blogesnėse sąlygose,
Negu buvo Judas, išduodamas Kristų, iš savęs
Reikalauja maksimalios jėgų įtampos, ne mažesnės
Nei siekiant Idealo tam,

Kad nepaniekintų kito
Žmogaus, nes iš tikrųjų regi jame
Dieviškumo atvaizdą netgi tada, kai pats
Vos nekalamas prie kryžiaus, kad tik atsisakytų
Jaunystės maksimalizmo

Ir pasitikėjimo žmonėmis,
Ir to tyliai, kaip ir pokalbio su
Aukščiausiuoju pradžioje išsakomu
Žegnonės pavidalu „vardan“, – – – – –
Tad vardan ko – vėl klausiu

Pačios savęs – mes gimstame,
Gyvename ir esam pasiruošę netgi
Mirti dėl Šventosios Dvasios, kad ji pati
Tik nepaliktų mūsų sielos – niekados, ne, niekados
Kartu negali būt abi šios knygos.