|
<< Atgal
GASPARAS ALEKSA
Laukiant varnėno skambučio
Sėdžiu lauke ant klevo rąstigalio, atstojančio
kėdę. Smagu žiūrėti į raibuliuojantį Nemuną, į vandenyje blėstantį saulės
taką. Mintys šokinėja viršum mirguliuojančių bangelių, raustelėjusių
gęstančioje pavakario žaroje. Mąstau apie Poezijos pavasarį.
Dažnas skeptikas keiksnoja šią poezijos
gurmanų šventę, bet sužydės alyvos, ir vėl važiuosime į miestelius ir
kaimiūkščius, skaidysimės grupelėmis lyg kažkokie sektantai, stebėsime, kaip
renkasi žmonės, skaitysime jiems naujausius tekstus. Poezija šiandien perdėm
sektantiška, išguita iš daugelio viešųjų erdvių, ji tarsi ponų ,,pakajuose
nepritampanti klošarė, nevykėlė dvidešimt pirmo amžiaus bomžė,
pelenių Pelenė. O gal jos iš viso nebėra? Bet kodėl tuomet vis dar nestinga žmonių,
laukiančių poezijos desanto. Kas pavasarį. Jau keleri metai laukiančiųjų
būrys nebemažėja. Nusistovėjo kaip grietinė ant pieno. Ir stovi. Pasiekta
kritinė skaitytojų mažėjimo riba? Ir, ačiū Dievui, tveria, nebenutrupa daugiau?
Kartais juntu kirbančią mintyse kitą galvos sopę
dėl poetų tapatybės krizės. Kas tai? Nerandu greito atsakymo... Gal teisus
Donaldas Kajokas, nūdienos poezijoje pasigendantis lyderio? Gal iš tikro šiandien
beliko vien tik nebloga bendroji poezijos situacija? Yra laukas, yra erdvė,
tačiau nė vienos vėliavos tame lauke, nė vieno vedlio?
Saulė jau visai baigia užkristi už eglių kitame
Nemuno krante. Smagus kūno lengvumas po darbo dienos ir minkšta artėjančių sutemų
prieblanda nejučia išvaduoja iš kasdienybės potyrių. Pasaulis sykiu su gailiai
žalzganomis klevų, gluosnių, drebulių šluotomis nutolsta. Nebematau nė tamsėjančio
pakrantės smėlio, nė migloje pranykstančių trobesių. Staiga krūpteliu:
tamsuojančiame danguje blėsteli į didžiosios upės slėnį besileidžiančio gandro
šešėlis. Gal tai ir yra tobuliausia poezija? Nuostaba? Baugulys, krentant į sapno
bedugnę? Ir prabudimas, kai rytas užgauna blakstienas?
Vis dažniau įsitikinu: ramus laukimas
geidžiama dažno žmogaus, atėjusio iki vidukelės, būsena. Juk ne man vienam pakyrėjo
skubėjimo triukšmas. Toks negamtiškas, dirbtinis, netikras, bet toks įkyrus kaip
graužianti pelė, kaip zyzianti musė, kaip šuns amsėjimas. Triukšmą lydi nerimas.
Nesvarbu, kad puikiai žinai: jokio pavojaus nėra. Musei jau kybo musgaudis, o pelei
paruošti spąsčiukai su sūrio gabaliuku. Galų gale, kas ta pelė? Pakrebždės ir
liausis... Bet kažkodėl vis viena gūžiesi, net galvą slepi po apklotu. O nerimas
tiktai auga. Jis užlieja kiekvieną kūno lopinėlį, jis atakuoja keistu dilgsėjimu
ir tu nieko, ničnieko negali pakeisti.
Gal gūždamiesi savyje mes instinktyviai stengiamės
pabėgti nuo kvailų dienos įvykių?
Gyvename informacinėje visuomenėje, bet seniai
nebenori skaityti laikraščių, įsijungti televizoriaus, klausyti radijo. Aš nelaukiu
informacijos. Jokios. Nes mane pasiekia vien politikavimo klampynė, popsinės
nesąmonės, kvailiausios paskalos ir tušti plepalai, kitaip tariant, niekam
nereikalingas šlamštas. Laukiu kažko, kas visa pakeistų. Bet sykiu ir baugu: o jeigu
atšniokš dar didesnė purvo banga? Jeigu trūkusi tulžis užlies paskutinius
žmoniškumo likučius? Toks jausmas, lyg sirgtumei sunkia liga, bet kol kas dar ne
mirtina. Labai nedidelių pastangų tereikėtų ir galėtum pasveikti... Tačiau
delsi. Piršto nepakrutini. Sakai sau: savaime praeis. Juk visados praeidavo...
Manau, ne dėl kokios nors kitos priežasties
atsiranda tekstai, panašūs į šį, į Sigito Parulskio: ,,Menininkas nei turi, nei
privalo būti socialus arba asocialus. Jis neprivalo būti net menininku. Jis žmogus
ir gali būti partinis, nepartinis, feministas, komunistas, fašistas, onanistas,
sadistas, iškrypėlis, kas tik nori, bet visų pirma, jeigu jau jis laiko save menininku,
galėtų būti bent jau menininkas. Visa kita jo noras ir valia. Nes menininko
kūrinys yra aktyvus dalyvavimas visuomenės gyvenime, kur kas aktyvesnis ir prasmingesnis
nei šūdo malimas apie kultūrą ir krikščioniškų vertybių puoselėjimą
dienraščių puslapiuose ir TV ekranuose.
Panašios pozicijos laikosi dauguma nūdienos
menininkų. Jaunų ir ganėtinai subrendusių. Deja, kad ir kokiomis deklaracijomis
vadovautumės, nuo esaties atsiplėšti neįmanoma. Esatis yra svarbiausias kūrybos
variklis ir šaltinis. Kasdienybė, ta baisioji nepažabojama jėga, siurbianti iš
pasąmonės talpyklų geriausius syvus ir bandanti jais pamaitinti mūsų rašymus.
Nesvarbu, kaip elgiamės: ar teigiame ją, ar bandome paneigti ji yra, egzistuoja, ji
rodo mums dantis arba šiepia nasrus.
Sunkiausia, kai kūryba nebežino kur einanti, ko
ieškanti. Šiuolaikinė literatūros ir meno kritikos situacija, mano galva, jau kuris
laikas skatina kūrybos neišmanymą, nenuovokumą. Dėl to per visus galus ima veržtis chaltūra,
popsas, grafomanija. Į originaliosios kūrybos lentynas pretenduoja
eilėraščiaimėsainiai, apsakymaidaiktai, romanaiapatinių kelnaičių
šnabždesiai... Regis, artėjame prie ribos, kai žodžio iš viso nebereikės. Poezija
baigia pavirsti mišraine, parduodama Maximoje: vieną majonezą nuplovei
įkrėsk kito, ir pirmyn. Amerikonėjame? Taip, ir labai sparčiai. Daromės menžmogiai
(gal menmenai?). Kodėl? Nežinau. Ar todėl, kad esame vis sparčiau atstumiami
visuomenės, ar todėl, kad patys nuo jos užsisklendėme menkai teskaitomų
savaitraščių ir mėnraščių rezervatuose?
Ar kuomet atsigausime? To irgi nežinau. Vien laukiu.
Laukimas padeda užsimiršti, didina vidinę tremtį. Tačiau ar nebus taip, kad tremtis
geriausia išeitis iš situacijos? Kol paskutiniai tobuli skaitytojai ir klausytojai,
dar gebantys atskirti pelus nuo grūdų, neišsilakstė į visas keturias puses.
Prisimenu Valdo Papievio klošarės žodžius
romane ,,Vienos vasaros emigrantai: Man vis atrodo, kad jūs nuo kažko bėgat ir
niekaip pabėgti negalit. Tai kas gi jus persekioja? Kas jums ramybės neduoda? Kodėl net
tada, kai jūs juokiatės, toks liūdesys dvelkia nuo jūsų?..
Argi liūdesys, užsiglaudęs giliai akyse net tada,
kai juokiamės, ne atsakymas, kokia iš tikrųjų turi būti poeto siela? Ar nestingame
liūdesio, jei jau ketiname rašyti poeziją? Liūdesys, kaip ir tremtis, poetams į
naudą. Svarstau: ko šį Poezijos pavasarį, kai į Lietuvą vėl suvažiuos
eilėraštininkai kone iš visų pasaulio kampelių, bus daugiau liūdesio ar
pagirių? Globalizacijos pagirių?
Vakaras lėtai apsemia mintis, tamsa tirštėja.
Dabar jau nė savo ištiestos rankos nebematau. Laikas į vidų, į šviesą (dirbtinę!),
laikas atsiversti kokį nors GERĄ skaitymą. Kai moki ieškoti, jų randi. Gerųjų
skaitymų. Kad ne šiandien rašytų, tai anksčiau. Kad ne originalių, tai verstinių.
Beskaitant, žiūrėk, ir naktis atsitrauks. Pasaulis visiškai sumažės. Nė nepajusi
užsnūdęs. Pabusi lyg nebe tas. Pabusi pilnas visai kitokių minčių, gal ir šiokių
tokių jėgų, kad galėtumei ir vėl bristi per dieną. Jau kitą. Tą, kurią savo
aštriu dūzgimu ką tiktai pradėjo užuolaidų klostėse pasiklydusi kamanė. Matyt,
įskrido netyčia į kambarį, naktį miegojo sykiu su žmonėm, o aušros pažadinta
nori lėkti laukan...
Praveriu langą, paleidžiu ją į laisvę
laimingą ir zyziančią. Bet kol seku akimis juokingą kamanės skrydį, ne juokais
išsigąstu: kaimyno sode, už tvoros, už vėjo įsiūbuotų tujų ir žydėti
susikaupusių alyvų, išgirstu skambantį savo... mobilųjį telefoną. Velnias! Negi
vakar būčiau pametęs? Negi palikau tą informacijos žaisliuką žolėje, kurią
suėmė ryto šalna? Tačiau vakar visai nebuvau pas kaimyną. Net negalėjau būti.
Kaimyno sodas kietai užrakintas. Spynomis ir grandinėmis. Nes kaimyno nebėr. Pasimirė
prieš pat Kalėdas. Atvažiavo tolimi giminaičiai, palaidojo žmogų, o jo kiemo vartus
užrakino. Tik varnėnams grandinės nė motais. Parlėkė ir kuriasi senuose
inkiluose, krebžda, švilpauja
O telefonas vis dar reikliai skamba. Tačiau ne ant
žemės, ne žolėje. Jis skamba ir skamba vis kitoje kaimyno sodo obelyje! Persisveriu
pro langą. Ieškau akimis apgaviko. Pagaliau pamatau savotiškai praskėstus sparnus.
Pražiotas snapas. Papūstas gurklys: varnėnas skambina ir skambina. Nepaliauja man
skambinęs. Pradžiungu lyg mažas vaikas: kyla toks pasiutęs noras tikrą telefoną
nutėkšti į šiukšlyną, išjungti, įkalinti kokiame nors sename lagamine, kad daugiau
niekados nenorėtų dainuoti man savo teletabiškos dainelės. Varnėno gerklėje
technologinis niekalas skamba kur kas maloniau.
Akimis siurbte įsisiurbiu į ramybės drumstėją.
Žvilgsnis paukštį išplėšia iš šakų raizgalynės, jis tartum artėja, artėja...
Akimirką atrodo net didesnis už karvelį. Juodos, ryškiai lyg metalas žvilgančios
plunksnos, nuo vėsos pašiurpę sparnai, geltonas snapas... Gražuolis! pagiriu
mintyse. Paukštis, tartum išgirdęs, ką mąstau, nutyla, nurimsta, kiek smakso tiesiai
į langą, paskui apsidairęs purpteli ant kitos šakos ir vėl pasišiaušia varo
savo špokinę ariją toliau...
Bet visa tai buvo ankstų rytą. Šiandienos rytą.
Per šalną, kurią nuvijo vidurdienio saulė, gerokai parausvinusi žmonos sodintas
tulpes, pakėlusi nuo žemės pinavijų daigus, atvėrusi akis violetinėms ir geltonoms
raktažolėms. O dabar jau tamsu... Taip tamsu, nors į akį durk.
Kasdienybės minčių galvoje nė ženklo.
Įžiebiu lempą. Atsiverčiu Vytautą Mačernį:
Iš varginančio triukšmo, gatvių dulkinų ir saulės
Aš vėl grįžtu į šešėliuotus, pamirštus namus,
Ir lyg spalvotas sapnas dar vaidenasi pasaulis,
Dar matos gatvėmis žmonių plaukimas neramus. |
Betgi ir aš sapnavau spalvotą sapną.
Prieš pat pasiklydusios kamanės dūzgimą. Prieš mobilųjį varnėno skambutį.
Šįryt. Tartum leidausi taku nuo kalno į Nemuno slėnį... Pamačiau priešais
ateinančią moteriškę. Regėjau ironišką šypseną. Ji aikštinga, kažkodėl
pamaniau. Kas supaisys sapno mintis ir logiką? Buvau besukąs į šoną, kad
prasilenktume, bet mane įveikė smalsumas: moteris kažką glėbyje nešėsi , o aš
norėjau pamatyti tą didžiulį baltą ir minkštą tumulą ant sunertų jos rankų. Tad
paspartinau žingsnį ir mudu susidūrėme akis į akį... Ne, tame glėbyje buvo ne
išbalinti skalbiniai, ne suvystytas vaikas! Glėbyje buvo... pelės! Daugybė baltų kaip
sniegas pelių! Prispaudusi judrų tumulą prie krūtinės, moteriškė vos ne vos jas
išlaikė. Gyvūnėliai raitėsi, bėgiojo jos rankomis, lipo ant pečių, ant galvos...
Pamačiusi, kaip suglumau, sapno moteriškė pradėjo
rieškučiomis semti baltapeles ir svaidyti mane. Pelės man pasirodė keistai minkštos
ir lengvos tarsi pūko kamuoliukai. Ir dar kažkokios lipnios. Braukiau jas nuo savęs,
bet negalėjau nusipurtyti... Jeigu ketini tokiai pelei nusukti sprandą ir bent tuo būdu
jos atsikratyti, ji subliūkšta tarp pirštų lyg muilo burbulas...
Gal šitas sapnas reiškia nerimą prieš poezijos
skaitymus?
Taip keistai praradau ramybę. Ko tik pavasarį
nebūna!
Kažin, ar rytoj ir vėl man paskambins varnėnas?
Tas pats. Gražuolis. Ir velniškai talentingas. Ne šiaip sau koks nors grafomanėlis
arba per galvą besiverčiantis kvailys.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|