|
<< Atgal
GINTARĖ BERNOTIENĖ
„Tremtis tikra kaip
įdagas“
Leonardas Gutauskas. SAPNŲ TEOLOGIJA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2006. – 341 p.
Jau seniai nuslūgo visuotinis domėjimasis
tremties istorijomis. Girdėti balsų – kiek galima skųstis savaisiais kentėjimais?
Kasmet mažėja tų, kurių likimus savaip ir ilgam paženklino kančia. Sibiro platybėse
žolės ir ledjūrio užmarščiai atsiduoda kryžių kalneliai ar bevardės mirties
duobės, retėja ekspedicijų, o ir tos didžiajam egzekutoriui atrodo politiškai
nekorektiškos, – stengiamasi iš atminties visiems laikams ištrinti prisiminimus apie
neįtikėtiną tremtinių užpoliarės vienatvę. Kadaise svarbus Tiksio uostas dabar –
sunykęs miestas vaiduoklis. Ašigalio kvėpavimą juntančiose Šiaurės platumose nei
anksčiau, nei dabar nesugeba pastoti jakutų moterys. Į neužmatomas Arkties platybes
sezoninei žvejybai šiaurės vasarą išsirengia tik stiprūs vyrai. Šalčio, mirties
valdos, kaulus ir deimantus sijojanti plati ir galinga Lenos upė, kurios deltoje tilptų
Lietuva, šiaurės pašvaistė – tai išskaidrinanti, išskaistinanti dvasią erdvė,
pasiekiama atmintimi, pramanu, sapnu. Arba tekstu, anot J. Lotmano, – į atmintį
įrašančia suglausta mnemonine programa.
Tremtiniai, grįžę į Lietuvą ar taip ir likę
gyventi toli nuo Tėvynės, jau išrašė skaudžius savus prisiminimus. Faktografiškai
tiksliai it Dalia Grinkevičiūtė, sukrečiamai atvirai ar darkyta lietuvių kalba, taip
ir neišmokus gimtosios kalbos sintaksės. Tai fakto literatūra, autobiografiški
atsiminimai, į literatūrą atėję iš noro ir priedermės paliudyti. Daugelio jų
autoriai būtų tapę žinomi kitu būdu, nebūtinai kaip rašytojai.
„Sapnų teologija“, naujasis rašytojo Leonardo
Gutausko romanas, neišvengiamai bus skaitomas D. Grinkevičiūtės atsiminimų šviesoje.
Tai sąmoningas autoriaus apsisprendimas, „Sapnų teologijoje“ nei maskuojamas, nei
afišuojamas. Jautrus skaitytojas ras ne vieną intertekstualų D. Grinkevičiūtės
liudijimo ir L. Gutausko fikcijos sąskambį, parodantį giliuosius jų ryšius.
Epitafijų knygoje „In fine“ D. Grinkevičiūtei skirtoji poema, matyt, buvo poetinis
„Sapnų teologijos“ branduolys, parašytas krištoliškai skaidria kalba,
atkartojančia Biblijos psalmių iškilmingumą ir nežmonišką skaistumo kontrastą
niekšybės fone.
Kaltumo ir nekaltumo priešprieša aktuali
tremtiniams (prisimenu „Amžino įšalo žemėje“ publikuotą Marytės Kontrimaitės
poemos „Mano vaikystės Tėvynė“ paskutinę strofą: „Ten – aure, / papurgalviai
tavo vaikai, Tėvyne, / ten matau ir savo vaikystės galvelę / su pienių skaisčia
karūna, / tokią šviežią ir baltą, / tokią nekaltą, / Tėvyne...“), ja savo
dvidešimt vieno sapno romaną grindžia ir L. Gutauskas. Šios temos atbalsių esama
kitos problematikos (atgailos ir atleidimo) L. Gutausko romane „Šešėliai“ (2001).
Čia pagrindinis veikėjas – ligos patale gulintis, tai sapnuojantis, tai būdraujantis
nebejaunas vyras, svarstantis savo kaltės atpirkimo (užmušė į merginą pasikėsinusį
rusą), atgailos ir susitaikymo (su neteisiu, bet galėjusiu likti gyvu mergaitės
išniekintoju) būtinybę prieš iškeliaujant Anapus. „Sapnų teologijoje“ kaltės
motyvas įgavęs vykdomo transcendentinio teisingumo bruožų (romano epilogo pavadinimas
„Placha“ rodo sąsajas su Čingizo Aitmatovo romanu „Ešafotas“ (rusiškai „Плаха“)
ir kertine jo tema – mankurtiškumu, apkurtimu savosios istorijos bylojimui). Žvelgiant
iš šiandieninių posovietines traumas reflektuojančių sociologijos, psichologijos ir
literatūrologijos perspektyvų atrodo, kad L. Gutauskas yra išgyvenęs žlugdančio
patyrimo skausmą ir atviras apvalančio atvirumo tiesai, kuri vienintelė gali
transformuoti netektis į krikščionišką tikėjimą meile ir teisingumu. Tikėjimas,
romano audinyje iškylantis įterptais šventosios istorijos, maldų ir litanijų
tekstais, yra kūrinio karkaso dalis, simbolinio jo plano ašis, dėmuo, be kurio šis
vientiso siužeto neturintis tekstas subyrėtų neatlaikęs griaunančios loginių
argumentų, pasitikrinimų, ar tikrai taip yra buvę, jėgos. Pasakojimo arealumą,
fiktyvią prigimtį, bėgimą į nebūtų istorijų, pasakų valdas iškelia Jūratė
Sprindytė, „Sapnų teologijos“ perskaitymo raktą radusi stebuklinėse pasakose. Jį
pavadinimu motyvuoja ir autorius: ir žodis sapnų, ir žodis teologija
nurodo aukštesnės dvasinės realybės sritį, bylojančią mums netiesiogiai, per
keistus įvaizdžius, keistais poelgiais ir atsitikimais, kuriuos suvokti turime kaip tam
tikrą krikščioniškojo tikėjimo tiesomis grindžiamą meninę sistemą.
Pasakojimo kompozicija simbolinė: balansuodama tarp
gyvybės ir mirties, našlaitė tremtinė Augustė sapnuoja dvidešimt vieną sapną.
Sapno logika grindžiama ir minimali siužeto plėtotė. Šis mažai svarbos siužetui
teikiantis romanas – sąmoningas autoriaus apsisprendimas. Juk tariamės jau visa žiną
apie tremtį. Kita vertus, joks įsiskaitytas, girdėtas, bet paties asmens nepatirtas
išgyvenimas nepajėgia atverti tos fiziškai, tiesiog kūno patirtimi suvoktos tikrovės.
Po šešiasdešimt metų Augustės rašomoje sapnų
knygoje „daugiau tikėjimo šviesos, nei žiaurios anų dienų tikrovės“ (p. 10).
Dvidešimt vieną dieną trukusiose „sapnų Mišiose“ sutelktu pavidalu pasirodo
Augustės ir jos šeimos gyvenimas, tremties kančios, įsiterpiantys Viešpaties angelo
ar Tėvo balsu ištarti šventosios istorijos įvykių komentarai. Romanas sudarytas iš
skirtingo realumo ir būties tankio salelių, įsiterpiančių į laiko apribotą 21 paros
Šiaurėje kroniką, kada beveik niekas nesikeičia: Augustė guli ligos patale, ja
rūpinasi mėlynakis samis Jarvis, vis išeinantis į žvejybą ar darbą druskos
kasykloje. Vieninteliai barako kaimynai senukas Petras su žmona atstoja tremtinių
bendriją. Vidiniu pasakojimo tikroviškumu, o ne buities vaizdų panorama susirūpinusiam
L. Gutauskui tokio fono pakanka. Asociatyvus, jau nebe atminties, kaip „Vilko dantų
karoliuose“, o sapno logika grindžiamas pasakojimas per sapne atsiskleidžiantį
vidinį sąmonės vyksmą įgauna intensyvumo. L. Gutauskas pabrėžia, kad Augustės
regimi dienų sapnai kaip Apreiškime parodo visa, kas atskleista, kas nepaslėpta, tai,
galima sakyti, tiesioginė nuoroda į sapnų pateikiamą tiesą ir galutinį teisingumą.
Statišką sergančios ir gultuose gulinčios Augustės padėtį paįvairina kelionės
sapne, kurias galima suprasti ir kaip karščiuojančios sąmonės padarinius.
Reikšmingi visi sapnai, tačiau patys pirmieji –
apie didžiausias vertybes, kurių taip trūksta našlaitei Augustei. Pirmame sapne
Baltasis elnias su ant kaktos žydinčiu alyvų krūmu nuneša ligonę į Lietuvą. Alyvų
kvapas sužadina prisiminimus, mergaitė savajam samiui Jarviui vėliau pasakoja, kad jai
buvo leista „tik pažvelgti į gimtinės kraštovaizdį“. Antras sapnas apie duonos
riekę su medumi grąžina į gimtinę, namus, duona ir medus simbolizuoja jų pilnatvę
ir darną. Sapno pradžios vaizdinys – kopimas per pasvirusią ledo lytį tikrovišku,
natūraliu vaizdu primena kopimą į stiklinį kalną pasakose; šis plotmių – realios
ir simbolinės – suartėjimas neforsuotas. Trečiame sapne regimi alyvų kvapo
pažadinti Sekminių procesijos vaizdai jau transformuoti, apimantys ir Lietuvos, ir
tremties tikrovę. Sapne Kryžiaus kelią eis ukrainai, vengrai, lenkai, latviai, estai,
suomiai ir lietuviai, prisikėlę iš lavonų kalno, eis Augustė ir mirusi jos mama.
Regėjime (romane tai – sapno analogija) Augustė mato, jog „ledinėj koplyčioj
šventas paveikslas rusena keista melsva dangiška šviesa“, kaip ir rusų sudeginti
senelio Karolio aviliai. Melsva spalva čia – neatsitiktinis epitetas, susijęs su L.
Gutausko poezijoje įsišaknijusiu melsvos nebūties, anapusybės vaizdiniu, tad sapnas ir
regėjimas čia pamažu įgauna metatekstinės vizijos bruožų. Pasakojimo tikroviškumą
ardo ir įsiterpiantys epizodai apie šunelio Margio ir varno, Šiaurės platybėse
suradusio Jarvį, pagalbą, įtvirtinantys romano skaitymo kaip pasakos kodą. Varno
surastas Jarvis skaito vienintelę Augustės turimą lietuvišką knygą – pasaką „Dvylika
brolių, juodvarniais lakstančių“. Pavadinimas, atrodytų, priklauso aprašomajam
romano klodui. Tačiau detalė svarbi – vėliau bus papasakota apie ypatingus Jarvio
ryšius su gyvūnais, apie tai, kad suomių žemės nykštukai uldrai bus penėję jį
varno krauju.
Ketvirtas sapnas atskleidžia didžiąją stoką.
Augustė ir Jarvis evenkų rogutėmis leidžiasi į kelionę lediniu tuneliu aplankyti
lediniame urve palaidotos mamos. Į klaidžiojimo lediniu labirintu aprašymą įsiterpia
realistiniai užpoliarėje sušalusiųjų, užpustytųjų lemties epizodai, šiurpios
realybės fragmentai – ledinių karstų, šalčio išsaugotų kūnų vaizdai. Iš
ledinio kapinyno, milžiniško mauzoliejaus, kur greta ilsisi neirstantys tremtinių
kūnai ir sugautos lašišinės žuvys, keliautojus išveda auksinė žiurkė, kapinyno
sargė. Serganti Augustė mato tik ledo pluta besidengiančius proregio kraštelius,
nutolstantį, atsitraukiantį motinos veidą. Mirties karalijos, plytinčios ne tik
lediniame labirinte, bet ir tremtinių gyvenvietėje, valdas užplūsta „šviesiai
melsva ledinė šviesa be pabaigos iki pačių amžinybės pakraščių“ (p. 61).
Iš šių kelių epizodų matyti romano sumanymo
esmė: į suspaustą dvidešimt vienos poliarinės dienos laiką ir erdvę sudedami ir
realūs, ir pasakiški (kolektyvinės sąmonės aprobuoti kaip galimi), ir vizijiniai,
simboliniai elementai, vienoje grandyje išlaikomi sapno logikos diktuojamų vaizdinių
junglumo ir sankirtų vietas žyminčių metaforų. „Sapnų teologijoje“ L. Gutauskas
pateikia ypatingą pasaulio modelį. Sapne apie Jarvio arką atsiveria Kūčių vakaro
regėjimas. Kalėdinė eglutė, papuošta ne žaislais, o raudonųjų žuvų akimis,
virsta Kryžiumi, Kryžius tampa Gyvybės medžiu ir Pasaulio ašimi, kurios viršūnė
įsirėmusi į Šiaurės žvaigždę. Ši metaforiška metamorfozių grandinė reikšminga
tuo, kad Šiaurės žvaigždės kaip atramos taško pasirinkimas tremtinių kančią
parodo kaip dalį gyvenimą išlaikančio kentėjimo, o per kertinį pasaulio ašies
tašką iškelia nesuniekinamą kančios vertę, suteikiančią jėgų pragariškiems
išmėginimams iškentėti.
Ten, kur neįmanoma sieti įvykių pakopėjus logikos
laiptais, L. Gutauskas pasitelkia pranašinguosius sapnus. Toks yra septintas sapnas „Dobiliukų
laukas“, išaiškinantis šeimą įskundusią pavydžiąją Veselkienę; jame angelas,
pakėlęs Laptevų jūros kraštą, parodo jos dugne slypinčius vartus į pragarą.
Dešimtasis – apie plaukus ir dulkes, pranešantis Augustei, jog bus nukirpti jos
gražieji plaukai – laisvųjų ženklas. Dvidešimt pirmas prieš pat išgijimą
praneša apie išgelbėjimą, pabėgimą Tiltu, kuriuo eis tik dorieji. Kiekvienu sapnu L.
Gutauskas sukuria apibendrintą istoriją, atskirą epizodą, įsiterpiantį į vėrinio
principu sudarytą simbolinių pasakojimų grandinę.
Individualia traktuote išsiskiria sapnas apie
bulvių valgytojus. Bulvių lupenas sodinantys tremtiniai atrodo lyg nužengę iš pasakos
apie sodinusį pinigėlius Buratiną, nesuvokiantys ne tik gudrių prižiūrėtojų, bet
ir atšiaurios gamtos priešiškumo. Sodinančiųjų lupenas vaizdinys primena
priartėjimą prie aižinčio sąmoningumo ribų, kita vertus – tai neįveikiamo
tikėjimo, kad pavyks, išraiška. Bulvių valgytojų bendruomenė – gyvi ir mirusieji,
mirusysis gyvuosius ragina – „Imkite ir valgykite, tai jūsų vilties maistas“ (p.
113). Bulvė tampa lietuviškumą nurodančiu simboliu; L. Gutausko poezijoje, M.
Kontrimaitės eilėraščiuose bulvės įvaizdžiu žymima vargus ir pažeminimą patyrusi
karta, išbalę bulvių daigai primena besiveržiančiųjų į šviesą, į gyvenimą
pastangas.
Bendražmogišką suvokimo klodą „Sapnų
teologijoje“ gilina paralelės su Biblijos istorijomis. Dieviškosios tvarkos nuojauta
pulsuoja ir didžiausios neteisybės apsuptyje. „Širdies kalba parašytų“ pasakų
teisingumą sustiprina krikščioniškoji etika – taip garvežiu su Stalino ūsais
atvykusių žvėriažmogių teismas negali nubausti našlaitės Augustės, nes „tušti,
lediniai bylos lapai“; ji išteisinama, nes nekalta, nes kliovėsi maldomis.
Kenčiančiųjų, kaip įtrauktų į amžiną gėrio ir blogio kovą, vertinimas romane
atsiskleidžia desperatišku, peržengiančiu žmogiško intymumo ribas gynimusi nuo
utėlių, vabzdžių legiono, vadinamo šėtono kareivija. Su pragaro derva susimaišęs
utėlių kraujas įsismelkia „gal net ne į gyvenimus, o į lėtą, visoms kančioms ir
nelaimėms prapjautą, vidumi į dangų išverstą buvimą ant mirties ribos, ant stataus
kranto skardžio, į kurį naktimis taip aistringai dūžta žvaigždynų mūša“ (p.
126). Sakinyje atsiskleidžianti žvilgsnio perspektyva taupiai brėžia tragedijos –
vidinio, egzistencinio, kosminio įvykio – ribas.
Simboliniai akcentai romane išauga iš vaizdinių
asociacijų, turi „žemišką“ kūną. „Vergų Kūčios. Aguonų pienu pavirtęs
ištirpdytas sniegas“ (p. 175). Iš atmatų duobės atnešta jau su kvapeliu silkės
galva primena Kūčių stalą, eglutę, mamos keptus sausainius. Karštinės priepuolio
rikiuojami vaizdai: „– Silkės galva ledinė širdis aguonų pienas blynai su
grybais...“ (p. 176) – Kūčių vakarienės patiekalų išvardijimas ir anksčiau
Augustės regėtas ledinėje širdyje įkalintas Madonos paveikslas susijungia į vieną
kaip tos pačios stokos – Tėvynės ir maisto – pažymėti dalykai. Skyrių užbaigia
laipsniavimas:
|
Dvylikos žvaigždžių vainikas.
Dvylika patiekalų ant Kūčių stalo.
Dvylika mėnesių metuose.
Ir kiekvienas mėnuo – kaip metai. |
L. Gutauskas nesiekia šokiruoti, nustebinti,
priblokšti perversijomis ar žiaurumu. Subtili dalykų jungtis – didžiausias meninis
romano pasiekimas. Laukinių karvelių uldukų burkavimas rugiapjūtėje, toje karvelių
šventėje, sustatytų gubų – mendelių – ir ant jų tupinčių karvelių vaizdas
pritraukia apibendrintu Mendelių vardu vadinamų žydų veidus. Prekeiviai žydai,
Upninkų žydai, pažįstami, einantys per šabą į savąją škalą, ilgais skvernais
plevėsuojantys atrodo įaugę į lietuvišką kraštovaizdį kaip gubos – mendeliai.
Toks pat bendruomeniškas artumas veikia ir užpoliarėje. Augustė prisimena, „kaip
anais metais prasmego mūsiškio žydo Perelbergo mama, ėjusi ledu į anapus Lenos
dunksantį rusų kaimą, norėjusi iškeisti atsivežtus sidabro papuošalus į duoną,
miltus, cukrų ir bulves“ (p. 215). Čia veikia subtilioji jungtis – iš tiesų tarp
Laptevų jūros tremtinių Bykovo saloje buvo ir žydų Perelšteinų šeima, būsimas
garsus choro „Ąžuoliukas“ vadovas Hermanas Perelšteinas grįžo iš Arkties į
Lietuvą ir dėl savo talento tapo žymus žmogus. Laukinių uldukų skilveliuose per
rugiapjūtės šventę atsidūrę rugio grūdeliai vos girdimu šnabždesiu prišaukia iš
ledo lygumų kitą žmogų – Dotnuvos akademijos rektorių profesorių Vincą Vilkaitį,
mirusį badu Trofimovske prie maisto sandėlio, kurį jam buvo pavesta saugoti. Šis
intertekstualus įrašymas vos pastebimas, padrąsintas iš nušauto laukinio karvelio
skilvio žyrančių rugio grūdų vaizdo: „Ir ten, kur jie nukris, kitais metais išaugs
rugių daigeliai, želmenėliai našlaitėliai, nes bus atskirti nuo banguojančio,
siūbuojančio, plaukiančio rugių lauko. Ir dar po metų šie paskiri rugiai sulaukės,
varpos bus tuščios, o dar po kelerių metų net agronomas Vilkaitis, apžiūrėdamas
laukinį augalėlį, ilgai abejos – ar ant delno sulaukėjęs rugys, ar paprasčiausia
viksva, ar smilga“ (p. 218).
Sapnas apie degančio stirnino ragus, vienas iš
kulminacinių romano epizodų, tuo pačiu intertekstiniu principu susieja panašioje į
tremtinių jurtą žeminėje gyvenusius partizanus, kovotojus už Lietuvos laisvę. Sunku
nustatyti, kas ką prisišaukia: ar dar Vepriuose Augustės iš žmonių pasakojimų
susikurtas Sibiro vaizdinys, tas išdurtomis akimis ledo pasaulis, ar Lenos eketėje
pasirodantis regėjimas – mokytojo Andriulionio sūnaus Ignasiuko veidas išdurtomis
akimis. Augustė renka iš ledinio vandens Ignasiuko kraujo gurvuolius, ketindama perduoti
juos partizano motinai, kad ji galėtų iš jų susiverti rožinį, jei dar nebus jos
suėmę ir išvežę į Magadaną. Kraujo auka – kaip atpirkimo dalis. Iš trečios „Vilko
dantų karolių“ dalies ataidi atgarsis: „Į skurdą, į vargą, į kuprą, / į
tolimą šiaurės nakvynę, / ten saulę išgersime jurtoj / kaip Viešpaties kraują,
kaip vyną“. Augustė sapne regi partizanų žeminę, tarsi ji būtų be ketvirtos
sienos, suprasdama, kad tai Viešpaties angelas rodo, ko ji būdama Jakutijoje ir žinoti
negali, mato laisvės karių, kurių nepalietė vergystė, būstą, randa pieštuku jų
rašytus mylimosioms laiškus, kurių per kratą nepastebėjo rusų kareiviai. Čia į
pasakojimą įsiterpia trys L. Gutausko eilėraščiai iš epitafijų knygos „In fine“,
skirti prie Raguvos žuvusiam poetui partizanui Broniui Krivickui. Trys eilėraščiai –
trijų partizanų paskutiniai laiškai. Trečio eilėraščio vaizdinys („o teisybė dar
ilgai / lyg mergaitė verkė / degė stirnino ragai / rytuose už Merkio“) susieja į
vieną partizanų regėjime pasirodžiusį auksakailį stirniną – riboženklį,
skiriantį Lietuvą nuo iš Rytų plūstančio maro, ir liaudies dainų elnelį
devyniaragį, iškeliantį šį epizodą į kosmogoninį lygmenį. Sapną-regėjimą
užbaigia namų Lietuvoje vizija ir jaunų Augustės senelių kalbama malda Marijai, kol
litanijos skiemenys, širdies tvinksniai, laikrodžio tuksenimas, sniegenos beldimas į
ledinį jurtos langą susilieja į Šventosios tėkmės garsus, taip įrašant istorines
pokario Lietuvoje realijas ir parodant, jog tremtinių kančia Šiaurėje buvo ir kančia
dėl Lietuvos likimo.
Viena iš L. Gutausko intencijų šiame romane –
parodyti, kas buvo teisus tų nežmoniškų pervartų metu. Tam autorius panaudoja ne tik
gėrio ir blogio kovą aiškiai atskleidžiančias pasakas, bet ir etiologines sakmes
primenančius intarpus (IX sapne „Vabzdžių legionas“ pateikta Veprių vardo
etimologija, minėtasis stirnino degančiais ragais vaizdinys). Priešpaskutiniame sapne,
tarsi ruošiantis Augustės istorijos finalui, L. Gutauskas įveda prototipo neturintį
tremtinių daiktų išpirkimo epizodą. Nebūta ir neregėta, kad negandų ir skurdo
įveiktieji būtų galėję kokiame aukcione atsipirkti savąsias relikvijas. Tačiau šis
realybę paneigiantis posūkis remiasi kita – teisingumo, kuris turi triumfuoti, logika.
Šiuo požiūriu L. Gutauskas atkartoja biblinių pasakojimų komedijinį geros pabaigos
pobūdį.
Metas grįžti namo. „Sapne įspėti nebegrįžti
pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą“ (Mt 2, 12). „Sapnų teologijos“
epigrafu pasirinkta eilutė parodo kitą kelią. Dvidešimt pirmas pranašingas
sapnas per Viešpaties angelą Augustei pasakoja, kas bus: jiedu su Jarviu Lietuvon
sugrįš Tiltu. Tiltu eis tik dorieji, atlikę atgailą, išpirkę kaltes. Augustė paliks
Paukščių Taką – tiltą, 21 dieną jungusį tikrovę su sapnais. Nesusigundžiusi
tremties dienas trumpinti Tylos bokšte (XVI sapnas), žėrinčiame brangakmeniais,
užslopinančiame ir ištrinančiame tremties kančias („Po Tylos bokšte praleistų
ramių, saugių metų laisvę paliudijantys popieriai tebūtų netikras bilietas į
Lietuvą“ (p. 238)), atimančiame teisę byloti tiesą, Augustė su Jarviu sugrįš
Tiltu. „Kaip vaivorykštė išlenktas septynspalvis Tiltas. Vienas jo galas pririštas
prie evenkų jurtos stiebo kitoje Lenos pusėje <...>. Kitas – prie Veprių
bažnyčios smailės“ (p. 329). Stebuklingu grįžimo keliu L. Gutauskas pabrėžia
dieviškąjį išganymą tikėjimu, tikėjimo svarbą šioje istorijoje grįsdamas
nesugrubusios dvasios pergale, jautrios širdies gebėjimu patikėti pasakų, stebuklų
tikrumu.
Augustės ir Jarvio meilės istorija, kaip savo
kūrinį paantrašte apibūdina L. Gutauskas, romane švyti blausiai, patvirtinama
darbais, ištikimybe, rūpesčiu. Nėra įspūdingų meilės scenų, jų meilė – kukli
it Arkties augmenija, „per dvidešimt vieną užpoliarės dienų sapną“
išsiskleidusi r o s a c a n i n a. Tačiau
meilė svarbiausia. Romano epiloge „Placha“ šiurpią galutinio teisingumo egzekuciją
– kertamas tremtinių prižiūrėtojų galvas – jau Lietuvoje sapnuojanti Augustė
mato, kad žiauriojo Pugalovo meilužė, gašlioji Agafka, trinkos išvengia, lieka gyva,
nes mylėjo.
Jūra Avižienytė, analizavusi D. Grinkevičiūtės
atsiminimus, stebėdamasi teigia, kad juose vaizduojama pagrindinė veikėja yra tipiškas
pagal socialistinio realizmo pavyzdį sukurtas teigiamas herojus. Tačiau ar
keturiolikmetė Dalia, atsidūrusi nužmoginančioje aplinkoje, prižiūrima
recidyvistinių polinkių turinčių prižiūrėtojų, nėra tarp jų teisiausia? Ar L.
Gutausko našlaitė Augustė nėra tyra ir skaisti, nekalta vaikiška galvelė?
Ar galima teigti, kad „Sapnų teologija“,
realybės rupumą pamynęs romanas, fantazijos išlaikomas pasakų, stebuklų,
evangelinių istorijų ir Šiaurės dvelksmo derinys, Juozo Apučio, kalbėjusio per
knygos pristatymą Rašytojų klube 2006 m. gruodžio 19d., žodžiais, – „nudruskintas“
kūrinys? Gal tai kūrinys, kurio druska nusėdo Šiaurės kasyklose, kaip netyčia į
druskos katilus įpuolusių mergelių akys – jakutų žemės deimantai? Kaip
deimantinių malūno girnų sumalti tremtinių kaulai – mirties papločių miltai?
Poetinė romano logika nekasdienė. Knygoje girdisi
atbalsiai iš visos Leonardo Gutausko kūrybos – eilėraščių, romano „Vilko dantų
karoliai“ tomų, memorialinės tapybos. Tai nėra tekstas apie tremtį. Tai – tremties
apmąstymai, pakylantys iki simbolinio lygmens. Iki įdago tikrumo.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|