|
<< Atgal
|
SARA POISSON
N o v e l ė s |
Dantistai
Rašytojas
Į viršų
Dantistai
Ši kavinė man nuobodi. Ji per tamsi. Pernelyg ji
yra kavinė ir niekas kitas. Tai vieta, kuri nesuteikia jokių iliuzijų, jokių
paralelinių pojūčių, kad galbūt esi ne kavinėje. Nors čia ir erdvu, tačiau
jautiesi tarsi būtum tarp kažkieno sukąstų dantų. Esi tarytum įkalta vinis. Niekada
nesėdėčiau čia, jei ne Augustas.
Jei turi pinigų, gali gauti bet ką, sako.
Nuovargis balse. Akys blukios, galima būtų jas pavadinti pernokusiomis. Privalai su
tokiomis elgtis atsargiai, taip. Jei į tokias akis žiūrėtum ilgiau nei sekundę, jų
gyvenimas, jų šviesa ir jų funkcionavimas baigtųsi panašiai kaip pūvančių slyvų.
Per tokias akis gyvastis tik išeina, o ne įeina. Galbūt todėl seni ir nuvargę
žmonės vengia ilgai žiūrėti kitiems į akis. Tai jiems mirtinai pavojinga.
Pasimatymą su manim Augustas telefonu beveik
išsireikalavo. Turbūt ne tam, kad dabar užgesinčiau jo akis.
Augustas kilsteli ranką sau prie ausies, panardina
pirštus į riebaluotus plaukus, paskui staiga atitraukia plaštaką ir plekšteli į
stalą. Tiesių plaukų sruoga prie smilkinio lieka styroti tarsi pirštas, kai mes
įremiame jį ten, kad pasukiotume ir be žodžių išreikštume kokį nors kvankt.
Nuleidžiu akis ir verčiau žiūriu į beviltiškai
seną Augusto ranką. Venos po žilais plaukais apžėlusia plaštakų oda pūpso kaip
gerokai pamūvėti pantalonai. Tai mažiau juokinga nei toji sruoga, o gal net ir
visiškai liūdna, nes iš tiesų senatvė yra liūdesio buveinė. Senatvė kavinėse,
kuriose dabar vis daugiau liūdesio, yra apgailėtina.
Jei ir turėtum daug pinigų, nenusipirktum to,
ko nėra pirkti arba ko nėra apskritai. Pavyzdžiui, niekada nenusipirksi
aštuoniolikmetės dantistės paslaugų, nes tokio amžiaus merginos paprastai dar nė
mokyklos nebaigusios, sakau vildamasi, kad Augustas staiga prisimins, kaip atrodo
aštuoniolikmetės ir kad jos yra grožio kategorija, atskira nuo viso to, ką mums gali
suteikti dantistės. Galbūt tai padėtų jam atitrūkti nuo pagrindinio liūdesio
šaltinio.
Augusto dantistė, prie kurios jis buvo labai
prisirišęs, staiga susirado turtingą ispaną ir, metusi visus pacientus, išvažiavo į
jo tėvynę. Kurti savo kabineto, savo meilės oazės ispanams ir jų šalies imigrantams.
Na tai ir blogai, kad nėra aštuoniolikmečių
dantisčių pasiūlos. Bent jau man nuo to tikrai ne geriau, atsidūsta, pasiraivo
kėdėje ir ta pačia ranka sulygina pašiauštą smilkinio sruogą.
Mūsų bėda, kad nesugebame grožėtis jomis
bešališkai. Kaip ir visu pasauliu. Ir kad per mažai mėgstame įvairovę. Kad vis tas
pats veidas, užuot nusibodęs, mums sukuria iliuzinį saugumo jausmą, sakau jam.
Žinau, ką sakau. Pati esu prisirišusi prie
savosios Jolės Klim. Toji Klim yra mano sekmadienio mišios, mano atgailos sakramentas.
Galėčiau sakyti, kad stomatologijos kabinete Dievas yra labiau nei kur kitur. Jolės
veidukas, vienintelis iš man šiame pasaulyje skirtų veidų, palinksta man prie burnos
taip arti, kad beveik galiu įsivaizduoti bučiuojanti jos švelniai šlakuotą kaktytę
su vos matomomis raukšlelėmis. Jolės Klim, kai ji gręžia arba šlifuoja, akinukai
aplimpa mano dantų arba plombos dulkėmis. Dantistės akinių stiklai, apsnigti baltomis
apnašomis, man atstoja du mažyčius simetriškus dangaus skliautus. Kai jos mėlynos
akys žiūri man į burną, jaučiu jų skonį. Tai ir kažkokios dezinfekcinės
medžiagos, primenančios konditerinius gvazdikėlius, skonis, bet ir šiek tiek daugiau.
Akimis valgau Jolės akis ir jaučiu savo burnoje skonį. Jolė Klim apkaišo mano
dantenas ir liežuvį rausvo lignino tamponėliais tarsi motina, kuri keičia sauskelnes
savo mažyliui. Atsiduodu Jolei savo bejėgiu liežuviu, kurio negražumas Jolei
atskleistas išskirtinėmis teisėmis. Visą gyvenimą vengiau rodyti liežuvį, nes
žmonių liežuviai nėra gražūs: jų grožis paaukotas ant kalbos altoriaus. Tačiau
Jolei Klim leista pažinti mano burną taip, kaip žmonių širdis pažįsta Biblijos
Dievas ir kaip mylimieji pažįsta vienas kito kūnus. Liežuvis nėra gražus, bet
gražus yra mano atsidavimas liežuviu. Kuriu jo grožio pridėtinę vertę, kai mąstau
apie Jolę ir jos ilgiuosi.
Mano homeopatinis atsidavimas manajai Klim prilygsta
absoliutaus atsidavimo daliai, ši turi absoliutumo ženklą ir projekciją. Per ją gali
būti atskleistas visas mano atsidavimas. Visas jis tebėra neišgliaudytas iš kevalo,
tačiau žinau apie jį, kai atsisėdu į pilkšvai žydrą Jolės kėdę, skirtą
pacientams.
Būna taip. Ateinu pas Jolę Klim. Jos veidas ir mano
burna geria tos pačios lempos šviesą. Esam dviese: aš ir ji. Ji ima metalinį zondą,
kuriuo danties šaknies kanalu kasasi prie šaknies dugno. Jaučiate? Šitaip
teirautis yra tas pats, kaip prieš mirtį klausti, ar tiki Jėzų. Kai abejoji, bet
norėtum tikėti savo paties labui. Kai netiki, tačiau ne tiek, kad galėtum pameluoti ir
ištarti: Tikiu. Ir ne tiek, kad sakytum, jog tiki. Kaip galiu savo burnoje nejausti
Jolės pirštų? Nesvarbu, kad jie aptraukti žydra pirštinės plėvele. Į Jolės
klausimą visada atsakau trūktelėdama pečiais. Kai bent kiek suskausta, krūpteliu, ir
tiek. Jaučiate? vėl manęs klausia Klim. Klausia beveik prašomai. Jai turbūt
malonu, kai aš kažką jaučiu. Regis, pasakyčiau jai: nagi jaučiu, bet ne tiek, kad
skaudėtų, nors ir ne tiek, kad būtų visai malonu. Paklausčiau jos, ką reiškia jos
klausimas ir ką ji nori sužinoti. Ar tikrai nori, kad kažką jausčiau? Kodėl pagaliau
ji šito nori ir ką tai reškia? Tačiau esu pražiodyta, mano burnoje zondas. Tai
reiškia: pirma liežuvio grožis buvo paaukotas ant kalbos altoriaus, o vėliau liežuvio
galia būti kalbos padargu buvo paaukota stomatologijos dievui.
Nieko negaliu Jolei pasakyti. Todėl esu dviguba
auka. Matote, visą gyvenimą žmonių širdis užkariaudavau jei tai nėra pernelyg
juokingas žodis kalbėdama. Kai kurie man pasiduodavo savo noru iš susižavėjimo
mano kalbomis ar tekstais. Kai kurie būdavo paimami beveik jėga, nes mano žodžiai juos
nuginkluodavo, įspeisdavo į kampą, priversdavo pajausti jų pačių kalbėjimo skurdą.
Negaliu šitaip užkariauti Jolės Klim. Mano auksaburniškumas jai atsiveria
išvirkščiąja puse. Net jei po to man būtų suteikta galimybė kalbėti, mano
žodžiai Jolei jau nebebūtų auksiniai. Nes Jolė Klim pernelyg gerai žino, kas dedasi
toje mano kūno vietoje, iš kurios galėtų sklisti mano žodžiai. Klim nebeįmanoma
užkariauti, nes ji mane užkariavo.
Po to, kai mūsų populiacijos dantys pasidarė labai
silpni, mus visus būtų galima pavadinti tiesiog dantistų šunimis. Betgi taip nėra.
Viena vertus, kiekvienas dantistas turi savo paties dantistą, todėl mes visi lygūs.
Kita vertus, tai, kas vyksta per kiekvieną mūsų vizitą pas stomatologą, yra
didžiausia šių dienų meilės išraiška. Galbūt ši meilės erdvė, į kurią dabar
veržiasi visi psichiškai sveiki asmenys, egzistuoja kaip meilės likutis, pėdsakas,
betgi daugiau mes nieko nebeturime. Galbūt dar turėjome 2050-aisiais, bet dabar,
praėjus vos penkiasdešimčiai metų, mes nebeturime nė vieno žmogaus veido, kuris mums
būtų artimesnis už dantisto veidą. Kartais galvoju, kad nuo vieno iki kito vizito pas
Jolę praeina visas mano gyvenimas.
Neturiu jokio specifinio santykio su Jolės lytimi.
Jos veidas neturi lyties. Žalsvai pilkų sienų fone jis šviečia man kaip kažkas
visiškai savarankiško. Spindi kaip saulė. Kartais aš, tiesa, žiūriu į Klim kaklą,
kuris man nėra toks svarbus kaip veidas. Jolei nepatinka gilios iškirptės. Bet jei ir
patiktų, man tai būtų vis vien. Kartkartėm galvoju, kad artumo jausmas, kurį pajuntu
kėdėje prieš Jolę Klim, yra artimas gyvūnų bandos bendrystės jausmui, kai
poravimosi sezonas jau praėjęs.
Išlaidos bendravimui su Jole Klim mano biudžete
užima pirmą vietą. Paskui eina maistas, kuris netiesiogiai susijęs su šiomis
išlaidomis. Formaliai ateinu pas dantistę tam, kad galėčiau normaliai kramtyti
nejausdama skausmo ir kad mano skrandis nekentėtų nuo netinkamai sukramtyto maisto. Man
jau greitai septynios dešimtys, bet kramtau morkas, riešutus. Smulkinimo mašinėle,
skirta maistui, nesinaudoju, nes tai nėra taip sveika, kaip kramtant maistą, kai
išsiskiria pakankamai seilių ir kai maistas jau burnoje pradedamas virškinti. Kai imu
apie tai galvoti, kad mano Jolei burna yra vieta, kur virškinamas maistas, o ne, tarkim,
poezijos šaltinis, pajuntu gėdą.
Apie tai kartais pasikalbu su Augustu. Ar jis
nepatiria savo meilės gėdos? Bet galbūt jis yra per senas, kad švaistytų jėgas
gėdai. Arba jis pernelyg vyras, o aš pernelyg estetė. Galbūt man dar šio bei to
trūksta iki visiško atsidavimo. Aš gėdijuosi burnos kvapo, prieš eidama pas Jolę
Klim suvalgau apelsiną ir išsivalau burną vaniline dantų pasta. Visada lendu po dušu
ir apsirengiu švarius drabužius. Taip, kaip mano motina darydavo sekmadieniais prieš
eidama į Bažnyčią. Noriu patikti Jolei Klim, nors tai praktiškai neįmanoma, nes mes
niekada nesikalbame. Patikti neįmanoma ir dėl didelės konkurencijos, kurią man sudaro
kiti Klim pacientai. Dauguma jų dar jauni dantų ėduonis ir kitos dantų ligos
mūsų laikais griebia net kūdikius. Jolei turbūt esu nuobodi senė, kurią ji gydo dėl
to, kad už tai gauna pinigus. Dantisto paslaugos yra meilė už pinigus. Perku Jolės
tariamą meilę, kaip tai buvo daroma viešnamiuose ir kol galiausiai persikėlė į
pornografines interneto svetaines. Turbūt tai nuobodu. Būtų nuobodu, jei nebūčiau
nusitvėrusi minties, kad galiu išgyventi šią perkamą meilę taip, tarsi už ją
nemokėčiau. Be abejonės, yra laikas ir vieta, kur aš paklausiu apie paslaugos kainą
ir sumoku nurodytą sumą. Tačiau savo mąstymuose apie Jolę ir savo ilgesy, nuo vizito
iki vizito, tą vietą tiesiog iškerpu. Galbūt esu pernelyg ambicinga ir gal
senamadiška.
Augustas sako, kad pinigus, kuriuos moka dantistei,
suvokia kaip kuklią dovaną. Be pinigų, jis jai dar nuneša gėlių ar šokolado.
Priešingai nei aš, jis visada jaučiasi skolingas savo meilei. Aš gi nuolatos juntu
pavojingą atskirtumą ir neišsipildymą. Pirmiausia dėl to, kad Jolės akivaizdoje mano
burna praveriama ne žodžiui, o tyliam, kūdikiškam atsidavimui. Esu kūdikis, kuris,
nors ir mylimas, verkia, nes niekas iki galo nesupranta jo poreikių. Tokios yra mano
meilės kančios.
Augusto meilės kančia prasidėjo, kai jo Džesika
išmovė į Ispaniją. Supratau, jis jau nebesidžiaugs man pasakodamas apie Džesikos
makiažų įvairovę. Jo dantistė akinukų nenešiojo, jos akių nedengė jokie
plastikiniai dangūs. Ji buvo graži ir mėgo dažytis. Dabar mes kalbamės tik apie
Augusto galimybę susirasti kitą dantistę. Sakau jam, kad gatvėje, kurioje jis gyvena,
veikia ne mažiau nei septyni stomatologijos kabinetai ir specializuota dantų gydymo
klinika, joje kabinetų dar kita tiek. Tačiau Augustas nepaguodžiamas.
Aš buvau Džesikos stomatologas iki pat
pensijos. Įstačiau jai priekinį dantį, mane nustebindamas sako jis.
Su Augustu susipažinau širdininkų sanatorijoje,
tuo metu jis, dėstytojas, skaitė paskaitas Medicinos akademijoje. Apie savo profesinį
darbą man niekada nepasakojo. Gal dėl to, kad būtume lygūs. Visada kalbėjomės tik
kaip pacientai. Nekalbėdavome apie profesinę veiklą, tarsi mums tai būtų nelaimingi
ir mums jau reikšmės nebeturintys romanai. Ir beveik niekada neaptarinėdavome
rūpesčių dėl dantų. Mes kalbėdavomės apie meilę ir savo meilutes. Dalydavomės
mums duotu grožiu, kurį teikdavo ties mūsų burnomis palinkę veidai. Žinojau netgi
tai, kad Džesikos kairė akis yra mažesnė už dešinę ir kad šios akies voką kartais
traukia mėšlungis.
Žinoma, kad jo ir Džesikos meilė galėjo būti
abipusė ir galbūt tokia buvo, smogė man šiurpia jėga, kurios turi visa, kas didu ir
dvelkia išskirtinumu.
Aš niekada nebuvau ir nebūsiu Jolės Klim dantistė
tai suvokiau kaip didžiausią praradimą gyvenime. Galbūt panašiai kentėdavo anų
laikų moterys, kai paaiškėdavo, kad jos negali turėti vaikų. Niekada nebuvau ir
nebūsiu niekieno dantistė. Buvau ir esu pasmerkta vienpusiškumui ir neišsipildymui.
Esu Jolės Klim šuo, kuris pats susimoka išlaikymo
išlaidas.
Augustas vėl pašiaušia savo plaukus. Dabar aš
maloniai pažiūrėčiau jam į pernokusias slyvas, pakabintas po jo žilais antakiais.
Į viršų
Rašytojas
Pagaliau Jį pamatysime, ir blausus Jo vaizdas
susigūš prieš mūsų fantazijų išpūstas vizijas. Jis subliūkš, galbūt net
išgirsime, kaip šnypšdama iš jo išeina visa didybė, kuri pasirodys besanti tik
pašvinkusios dujos. Galų gale išgirsime Jį, ir Jo balso rutina suteps tuščią mūsų
sąmonės vietą, kuri iki šiol buvo tarytum nėščia ir laukė kažkokio nepaprasto,
dar niekad negirdėto kalbėjimo. Baigsis jo kankinanti trauka. Nuskinsime vaisių ir
suleisime į jį dantis, kol dar juos turime. Baigsis trauka tamsiai nežiniai. Tamsai,
kurioje šmėsčioja kažkas, panašus į akis spiginančią šviesos dėmę,
tirpstančius šviesos dulkių uodegėlių puslankius. Prisiartinsime prie tos šviesos
ir, viliuosi, išvysime tik modernią elektros lempą.
Šitaip galvojau apie vakaro tikslą. Apie vyrą,
kurį norėjau išvysti. Kurį vadino Rašytoju, nors niekas nebuvo skaitęs nė vienos jo
knygos. Geidžiau Jį demaskuoti. Jis buvo mano priešas.
Žinojom, kad Jis yra autorius, kuris savo tekstus
vien tiktai skaito. Kad važinėja po šalį nelyginant koncertuodamas. Visi, kurie Jį
pamato ir išgirsta, pasakoja, jog tai kažkas nepaprasta, nors nelabai gali ką nors
konkretaus papasakoti. Tačiau visi kaip vienas aiškina, kad to dar niekada nebuvo
girdėję. Pažįstama mergina apie Jį pasakojo rausdama. Lyg būtų įsimylėjusi ir
užklupta meilės glėbyje.
Tą vakarą ėjome dviese tamsia upės krantine.
Gatvės žibintai žvalgėsi į savo šviesos trupinius, išbarstytus gyvsidabrinėje
asfalto drėgmėje. Pamaniau, kad kiekviename žibinto stulpe gali būti įtaisytos vaizdo
stebėjimo kameros.
Palydove į žygį prieš migloje skendintį priešą
pasirinkau vidutinio amžiaus moterį iš mažiausiai skoningos interneto pažinčių
svetainės. Užmezgiau internetinę pažintį. Kai susitikome, tos moters grožis
pasirodė kur kas padoresnis už tą, kurį mačiau nuotraukose. Buvo aukštesnė nei
įsivaizdavau, į akis krito veido blyškumas ir kūno menkumas, netgi liguistumas.
Mano erotinėse vizijose svarbiausią vietą užima
jaunos merginos, dėl to ši sufabrikuota man svetima orientacija sukūrė papildomą
etinę ir estetinę distanciją. Tuokart palydovės man reikėjo kaip apsauginės
plėvelės. Iš tiesų: vienu metu jaučiausi tarsi duonos kepalas, įvyniotas į tąsią
polietileno juostą.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai ėjau į aklą
pasimatymą su moterimi, kuri manęs nė trupučio nedomino. Potencialiai kiekviena tokia
yra pakankamai svetima, ir jau po pirmo pasimatymo su ja be jokios graužaties gali
nutraukti bet kokius santykius. Man tai kartais labai prie širdies.
Jį, paslaptingąjį rašytoją, geidžiamą vaisių,
privalėjau išvysti akivaizdoje žmogaus, kurio vyliausi niekada nebepamatysiąs. Jutau,
kad savo visiškai neaiškios kilmės aistrai, kuri man kėlė nerimą, nederėjo turėti
kokio nors įkyraus liudytojo. Aistra buvo nevaldoma, ji galėjo peržengti kokias nors
mano paties užsibrėžtas ribas. Niekas vėliau man neturėjo priminti, ką ir kaip
mačiau, ką ir kaip girdėjau. Virpėjau, mano šonais varvėjo prakaito lašeliai, kurie
gėrėsi į plačius marškinius ties džinsų juosmeniu. Buvo gėda, kad nepavyko
apsirengti lengviau ir nekaisti. Jaučiau, kaip šlampa plaukai, kaip fermentuojasi galvos
odos riebalai, kurie jau po kelių valandų skleis gendančio kūno tvaiką.
Prie tuščio, jau kelerius metus neveikiančio
konservų fabriko stovėjo sunkvežimis su priekaba, prikrauta obuolių. Nuo jų
rūgštaus, aitraus kvapo ėmė graužti gerklę. Obuoliai, fabriko žaliava, ir
bankrutavęs fabrikas įkyriai liudijo kažkokią laiko ir erdvės klaidą. Burnoje
susikaupė seilių, ir aš nevykusiai nusispjoviau visu kūnu fantomiškai patirdamas,
kaip skreplio dalis pakibo ant mano beveik naujo juodo milo palto. Buvau priverstas
pasilenkti prie skverno, kad nubraukčiau nuo jo skreplį. Saujoje pajutau gleives.
Įkišau ranką į kišenę, jos pamušalas lyg magnetinė juosta įrašė mano gėdą,
nevykėliškumą. Mano aistra, išspjautas skreplys ir jo sugrįžimas atgal prie savo
šeimininko buvo tobula mano kvailumo išraiška, panaši į Pascalio sferą, kurią
vėliau išgrynino J. L. Borgesas.
Bibliotekos salė joje turėjome pamatyti Jį
buvo panaši į laboratoriją. Gelsva šviesa, sklindanti iš viršaus, šonų, apačios
ir kolonų naikino šešėlius. Mikrofonas buvo įtaisytas taip pat ant gelsvo stovo:
atrodė, kad jis kybo ore. Kažkas iš tiesų ore kybojo. Kai vidutinio ūgio vyras
tamsiai pilku kostiumu įžengė į salę, sukandau dantis iš baimės, kad vyras
užklius už to kažko, kas kybo ore, ir fatališkai tėkšis į geltonas keramines
grindų plyteles, kris mūšyje pirma laiko, mano atakai net neprasidėjus. Beveik
vaizdavausi raudoną kraujo srovelę geltoname grindų fone.
Tačiau Jis lengvai ir tyliai kaip balerina
nutapsėjo prie mikrofono, pasistatė ant grindų juodą smailo trikampio profilio
sakvojažą ir jau čiupinėjo mikrofono stovą.
Labas vakaras, mieliausioji publika. Malonu, kad
jūsų čia tiek daug susirinko. Daugelis jūsų turbūt čia pirmą kartą gyvenime
išvysite tikrą rašytoją, kuriam, kaip niekam kitam, svarbu rašyti, o ne ką nors kita
daryti, sulig šiais Jo žodžiais aš atsigręžiau atgal, apžvelgiau salę: visos
sėdimos vietos buvo užimtos, palei sienas pamačiau keliolika stovinčiųjų. Buvo
moterų megztomis beretėmis, viena jų braukė prakaitą nuo kaktos.
Kai gręžiausi į sceną, Rašytojo žiedas
blykstelėjo tiesiai man į akis. Supratau, kad Jis pradėjo pirmas. Buvau lengvai
sužeistas. Tą patvirtino ir mano palydovė, kuri staiga sugriebė man už alkūnės.
Viskas vyko lyg pagal fizikos formulę, nepaisant to, kad rezultatas manęs netenkino.
Formaliai esu čia tam, kad paskaityčiau jums
ištrauką iš savo naujo romano Laikraštis-2. Šio romano herojus leidžia laiką
skaitydamas šviežutėlius laikraščius, kurių turinį vėliau įvairiaprasmiškai
kontempliuoja, tuo pat metu atsakinėdamas į sau ir galbūt visai žmonijai svarbius
klausimus. Tačiau skaitymas iš tiesų yra rašymo išdavystė. Jeigu esi rašytojas,
privalai rašyti ir tik rašyti. Tik beribis atsidavimas kam nors ir nesiblaškymas yra
vertingas šiais visuotinio išsiblaškymo laikais. Noriu pasakyti, kad aš
apsisprendžiau rašyti, ir tikiuosi, jog kas nors kitas lygiai taip pat apsispręs
skaityti. Esu persmelktas geismo kada nors surasti tą vienintelį savo skaitytoją,
kuriam mano tekstas būtų tarsi jo paties kūnas ir kraujas. Taigi keliauju po šalį,
ieškau skaitytojo, viešai jam peršuosi ir siūlau kai ką nepaprasto, išskirtinio.
Siūlau žygdarbio projektą, bet, užuot išgirdus į savo išskirtinį pasiūlymą
nuoširdų atsaką, sulaukiu tik priešiškumo, sakydamas šiuos žodžius, vyras
energingai graibstė ranka orą, priminė naujagimį pirmomis gyvenimo savaitėmis: buvo
panašu, kad jis iš tiesų neturi pagrindo po kojom. Jam buvo sunku, man buvo jo gaila.
Baigdamas šią reklaminę kalbą, Jis staiga
įsmeigė į mane akis, o paukštytė kairėje vėl spustelėjo man alkūnę.
Šio romano neketinu išleisti, nes esu tam, kad
rašyčiau. Knygų leidybai esu priešiškas. Mano skaitytojas, kai jį įsigysiu, skaitys
mano knygą iš specialiai jam skirto rankraščio, Jis negrabiai pasilenkė prie savo
sakvojažo, ir man pasidarė gėda matyti, kaip susiraukšlėjo Jo švarkas ir kaip Jam
lenkiantis kilstelėjo kelnių klešnės, atidengdamos kojines. Jos buvo šviesiai pilkos,
ryškiais išilginiais dryžiais.
Mane beveik supykino nuo šleikštaus intymumo:
vyriškos kojinės man yra apatinis drabužis.
Čekštelėjo sakvojažo užraktas. Jis išsitraukė
savo magišką rankraštį, kuris buvo Jam absoliutaus rašymo išsipildymas ir masalas
tam, kuris ryšis absoliučiam skaitymui, kurio prasmė man buvo visiškai neaiški.
Rankraščio lapai buvo aplamdytais kampais, gelsvi, o gal taip tik atrodė, nes salės
geltligė jau buvo apėmusi visus ir viską. Katytė iš pažinčių svetainės dabar buvo
kur kas panašesnė į savo atvaizdą nuotraukose: kai grįžtelėjau į jos pusę,
persikiniai palydovės skruostai spindėjo ir spinduliavo gaivų, nekaltą džiaugsmą.
Visa ši skaitytojų paieška iš tiesų yra
pasibjaurėtina. Toks ieškantis autorius ne rašytojas, o kekšė, pardavinėjanti
malonumą. Kaip tikras rašytojas, aš geidžiu ir tikro skaitytojo. Jis būtų nelyginant
santuokinis skaitytojas. Mes būtume vienas kitam visiškai atsidavę, mes norėtume
vienas kitam patikti ne hedonistiniais sumetimais, ne vien dėl malonumo, bet iš
principo. Mes norėtume patikti vienas kitam, bet ne besąlygiškai. Mes tarnautume grynam
skaitymo ir rašymo procesui, tarsi naujoji šventa šeima, laukianti dar neregėto
grožio kūdikio. Mus viliotų ši nežinomybė, kuri prilygtų naujo pasaulio kūrimui.
Viską mes aprašytume nauja meilės kalba ir tokia pat kalba perskaitytume. Aprašytume,
kaip šviečia saulė ir staiga prapliumpa lietus, kaip mergina kremine suknele išeina į
orą kupina geismo, kaip jos sijono kraštas braukia drėgną purviną šaligatvį ir kaip
juosvai rainuota drėgmė lipa jos sijonu aukštyn tarsi augantis nėštumas arba
senatvė, arba jos seno vyro, už kurio ji ištekės iš elgetystės, glamonėjanti ranka.
Mes aprašytume seną vyrą, kuris popieriuje aprašo visa tai, ko negali šiai jaunai
moteriai suteikti: žodžius jai įvyniotų lyg mielas brangias dovanas; glamones jo
rankos ant jos kūno augintų lyg brangiausią nematomą kailį, jos pripildytų švelnumo
visus kambarius ir kiemą. Mes aprašytume jauną moterį, kuri būtų panaši į kalbėti
išmokusį daiktą, šis skųstųsi, kad jo taip ilgai niekas nelietė. Bet ji staiga
pamatytų paukštelį, nutūpusį ant palangės, ir pastebėtų, kad paukščio snape
kruta mažas plaukuotas vikšrelis, ir ta moteris akimirką būtų laiminga, ji juoktųsi
taip, kaip juokiasi moteris, kuri lyg žiedas ką tik išsiskleidė meilės guolyje. Štai
ji: šlaunimis suspaudusi rankšluostį arba oranžinius trikotažinius savo mylimojo
marškinėlius, ir jiems abiem tai atrodo kaip žaidimas, imituojantis bitelės aplankytą
gėlę, galbūt vilkdalgį
Tuo metu salėje pasigirdo čaižus trenksmas, tarsi
kas būtų šovęs į langą: atsigręžęs pamačiau prie vienos kėdės susispietusias
moterėles. Regis, kažką sužeidė. Salėje laigė maloniai vėsi oro srovė. Iš
pradžių dingtelėjo, kad tai ir yra tas lig šiol ore kabėjęs kažkas, kuris
galiausiai pajudėjo ir tapo pavojingas. Tačiau lange pamačiau kiaušinio skersmens
dydžio skylę, aplink ją išsiskleidusius įtrūkusio stiklo spindulius. Jauna blondinė
stovėjo veidu į oro srovę, prisimerkusi ir šiek tiek pakėlusi smakrą tarytum
gaudytų paplūdimyje saulę, buvo galima justi, jog palengva artėja ekstazė. Vėjas
nelyginant džiovintuvo srovė plaikstė nelabai ilgus ir nelabai lygius jos plaukus.
Visi, kurie nesusirūpino sužeistuoju, žiūrėjo į tą merginą: scena ir salės galas
apsikeitė vietomis. Už nugarų išgirdome šnarėjimą. Atsigręžęs pamačiau, kaip
Rašytojas jau matytais judesiais graibsto po sceną skraidančius rankraščio lapus.
Dalis jų gulėjo ant geltonų grindų plytelių. Be abejonės, tai buvo to kažko,
kuris iš pradžių kybojo ore, o vėliau ėmė judėti, darbas.
Negalėjau sėdėti ir laukti, kai scenoje vėl
apgailėtinai raukšlėjosi kostiumas ir vėl intymiai švysčiojo išilgai dryžuotos
kojinės. Puoliau prie Rašytojo džiaugdamasis, jog mūviu mokasinus ir mano kojinių
niekas nematys, ir kuo skubiau surinkau nukritusius rankraščio lapus. Kai padaviau Jam
Laikraščio-2 dalį su galbūt svarbiausiais kūrinio organais, vyras pažvelgė į
mane pro akinių viršų. Tik dabar pastebėjau, jog Jis su akiniais: jie buvo be
rėmelių, labai plonais stiklais. Akinių kojelės buvo pritvirtintos tiesiai prie
lęšių.
Ir kas galėtų jus įtikinti, kad akinių
stiklai tik pagerina regėjimą, o ne ištraukia iš iliuzijų miglos joje paslėptos
esmės? Kas išdrįstų tvirtinti, kad rašytojui reikia daugiau nei vieno gero
skaitytojo?.. Ką apie tai manote, skaitytojau?
Tai, kad buvau pavadintas skaitytoju, regis, ir buvo
tas kažkas, kas tvyrojo ore, ir dabar man smogė į krūtinę, atėmė žadą.
Mudu stovėjome įsikibę to paties popieriaus lapų pluošto, kurio nepajėgiau paleisti.
Buvom surišti rankraščiais nelyginant alpinistų virvėmis. Akimirksniu pasirodė, kad
šalia tuojau susiburs minia, kuri sveikins mus kaip sutuoktinius.
Štai jis, mano skaitytojas, staiga
nusikvatojo Rašytojas.
Duslus jo balsas grimzdo lyg į kilimą, jaučiau,
kaip prarandu laisvę ir valią, kaip mane paralyžiuoja siaubinga santuokos baimė ir
nenumaldoma trauka skaityti viską, ką jau parašė ir dar parašys šis žmogus, kurio
veido net nebūčiau galėjęs apibūdinti.
Mums ėmė ploti, plojimai suošė kaip jūra. Jos
ošimas priminė kariškos palapinės brezento, velkamo per žolę, garsą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|