<< Atgal
Eilėraiščiai Gytis Norvilas. SKĖRIŲ PUSRYČIAI. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. 96 p. aš jau turiu savo balsą subrendau,
rašo Gytis Norvilas viename eilėraščių antrame poezijos rinkinyje Skėrių
pusryčiai (2006). Rašo ne apie save, rašo ironizuodamas knaipėje sėdinčius
poetus, dirbančius savo reklamos agentais vadybininkais. Tačiau ir pats autorius jau
debiutinėje knygoje akmen-skeltės (2002) prabilęs savu balsu, naujoje rinktinėje
jį, galima sakyti, subrandino. Knygą sudaro keturi skyriai, skirtingi, bet visuma
sistemingas chaosas, kitaip tariant, tvarkingai ir saikingai materializuotas. Epigrafu
pasirinkta ištrauka iš Joelio knygos Skėrių rykštė byloja apie evoliucijos
grandinę, parodančią ir paties autoriaus bei jo tekstų santykį su avangardine
tradicija, su esamais tekstais (plačiąja prasme), kurie postmoderniai perdirbami per
šiuolaikinę, aktualią, netgi vizualią autoriaus akies prizmę. Poezija
eksperimentinė, nestokojama žaismo ir grakščios ironijos. Matyt, naujasis amžius (kur
jau ten amžius visas tūkstantmetis) neišvengiamai reikalauja pokyčių ir savitų
naujovių, nors tos naujovės dažniausiai esti išryškinti, savaip interpretuoti tam
tikri buvę periferiniai reiškiniai.
Arba:
Knygos dalį Ketvirčiavimas sudaro
tekstai, į kuriuos reikia žiūrėti. Tai reiškia būtina priešaky turėti ir
matyti tekstą ir suvokti (atkoduoti, o gal priešingai užkoduoti) ženklų sistemą.
Pavyzdžiui, tekstas vadinasi paukščio skeletas, jame erdviškai išdėstyta alfa
raidė, kažkas papaišyta ranka (autentiškas autoriaus raštas irgi byloja
savitą kūrimą, piešinėliai primena parašus, tarsi pirmykščio žmogaus
liudijimas ant olos, kurioje susikerta idėjų ir jų raiškos laukas, beje, kiekvienas
piešinėlis turi tą idėją reprezentuojantį pavadinimą). Vienintelė, išskyrus
pavadinimą, logiška frazė yra o pradžioje buvo kaulai. Ši frazė pasiduoda gan
plačiai interpretacijai (Biblija, mitas), priartinančiai prie pačios kalbos ištakų,
prie pirmykštės egzistencijos, netgi raidė o pavartota turbūt ne šiaip sau, nes
ji yra pirmoji raidė. Taigi tokie konkrečiosios poezijos tekstai yra simpatiški,
pasiduodantys mąstymui. Konkrečioji poezija turi savybę išryškinti tikrovės, kartais
visiškai buitinės, socialinės, formas, suteikti jai prasminį turinį, aktualizuoti
idėją, metaforiškai kalbant ištraukti poezijos šaknį. Daugeliu atvejų autoriui
tai pavyksta, kai per daug neužsižaidžiama pakartojimais.
G. Norvilo rinktinę galima padėti šalia tokių knygų kaip S. Poisson Pasienis (2006), B. Januševičiaus 0+6: eilėraščiai-daiktai (2006), J. Jackevičiaus Vabalas smegeninėje / a Bug in the Brain (2007) ir kitų autorių, kurie turi drąsos būti ir sakyti kitaip, rašyti ne eilėraščius, bet eilėraiščius (G. Norvilo terminas). Gal atsitiktinis sutapimas, kad į poeziją pradeda migruoti vabzdžiai, paverčiantys tekstus alogiškomis, bet poetiškai motyvuotomis struktūromis. Anot G. Norvilo, emigrantai vabzdžiai tarakonai / vertikaliai kerta sienas / nepaisydami vienatvės užkardų / nes viskas dabar įmanoma / mano aš nepasiekiamas net entomologams (p. 87). Paradoksalu, kad eilėraštis vadinasi ramybė, nejučiom prisimena F. Kafka ir būties metamorfozės, turinčios sąsajų su G. Norvilo išskaidyta tekstų subjekto egzistencija. Matyt, ne veltui kitame eilėraštyje rašoma: Franzai K. pasislink. Argi ne tobula eilutė? Ir visai nesvarbu, kad avangardinis dvelksmas primena rašymą iš second hand arba tai, kas lieka nuo skėrių. Svarbu paties autoriaus autentiškas ir gana kūrybiškas santykis su tikrove: žiūrėt dvi valandas į vieną tašką / tarkim į stalo kampą / ir pareikšt kad matai du dievus. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |