|
<< Atgal
|
|
ATSIMINIMAI.
DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI |
|
Bernardo Brazdžionio
ir Antano Gustaičio
korespondencija
Maironio lietuvių literatūros muziejaus
rinkiniuose, tarp tūkstančių išeivijos rašytojų laiškų, saugoma dviejų
šimtamečių jubiliatų Bernardo Brazdžionio (19072002) ir Antano Gustaičio
(19071990) korespondencija. Šie du rašytojai buvo pažįstami nuo Kauno Vytauto
Didžiojo universiteto laikų. Bern. Brazdžionis, atvažiavęs iš Biržų gimnazijos, A.
Gustaitis iš Marijampolės mokytojų seminarijos maždaug tais pačiais metais
universitete krimto humanitarinius mokslus. Vėliau artimą bičiulystę
suformavo nenumatytos sąlygos, kai 1944 m. jie pasitraukė į Vakarus. Ketvertas
rašytojų Bern. Brazdžionis, A. Gustaitis, Pulgis Andriušis ir Stasys Santvaras
keliavo po Vokietijos DP lietuvių stovyklas ir rengė literatūros vakarus. Nuo 1949 m.
Brazdžionių ir Gustaičių šeimos gyveno Bostone, 1955 m. Brazdžioniai išvyko į Los
Andželą.
Ir Bern. Brazdžionio, ir A. Gustaičio archyvai į
Maironio lietuvių literatūros muziejų atkeliavo 2003 m. Bern. Brazdžionio memorialinį
bei literatūrinį palikimą, kurį sudaro per trisdešimt tūkstančių eksponatų,
perdavė poeto žmona Aldona Brazdžionienė bei vaikaitė, testamento vykdytoja Dalytė
Lovett. Šio teksto autorė bei muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Zalubaitė
Kultūros ministerijos rūpesčiu bei lėšomis vykome į Los Andželą peržiūrėti,
atrinkti ir paruošti kelionei į Lietuvą visą poeto palikimą. A. Gustaičio archyvą
iš JAV atsiuntė jo sūnus Algis Gustaitis.
Tokiu būdu muziejuje atsidūrė abiejų poetų
laiškai, kurių išlikę daugmaž vienodai 130150 vnt. Susirašinėjimo metai
19491989. Kadangi Bern. Brazdžionis buvo muziejininkas (jis pirmasis Maironio
muziejaus vedėjas 19401944 m.), tad, parašęs kam nors laišką, beveik visada
pasilikdavo nuorašą. Kai laiškus rašė ranka, jie buvo dvigubinami per kalkę,
rašant mašinėle palikti kopiją paprasčiau. Bern. Brazdžionio archyve abipusių
susirašinėjimų yra daug, o tokie variantai labai naudingi tyrinėtojams: šalia abu
adresatai ir galima komponuoti gyvą pokalbį.
Skaitant Bern. Brazdžionio epistolinį palikimą,
pastebima, jog laiškų rašymo stilius ir tematika priklauso nuo kito korespondento.
Pavyzdžiui, su Jonu Aisčiu laiškai buvo itin rimti, nagrinėjamos politinės temos,
Lietuvos situacija, atviraujama asmeninio gyvenimo klausimais; su kauniečiu prozininku
Kaziu Jankausku kiek nostalgiškai dalijamasi universitetinės jaunystės prisiminimais.
Su A. Gustaičiu Bern. Brazdžionis ima satyrinę gaidą, be to, ir jis pats turėjo
gerą humoro jausmą, nors A. Gustaičio šmaikštumui vargu ar kas prilygo.
Publikacijoje pateikiami laiškų fragmentai taip,
kad klostytųsi turinys ir sietųsi įvykiai. Kad ir kokie būtų įdomūs laiškai,
spausdinant reikia vis dėlto atskirti pelus nuo grūdų, nes yra įvairių reikalų
tvarkymo, asmeninio pobūdžio smulkmenų, nereikšmingų buities detalių, kurios
šiandien neįdomios ir neaktualios. Praleisti įprasti kreipiniai ir pabaigos
pasirašymai. Vienas kitas įdomesnis pasirašymas yra paliktas. Laiškų kalba netaisyta,
pataisytos tik rašybos ar korektūros klaidos.
ALDONA RUSECKAITĖ
ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1959 10 06
Tik šiandien atgavęs pilną amą, prie fabriko mašinų1 vėl tobulai atmiklinęs
savo sąnarius tiesioginiam gyvenimui, tetrokštu tik, mušdamasis į krūtinę, garsiai
atgailauti už padarytas ir dar nespėtas padaryti blėdis ir visai nusižeminęs dėkoti
Tau už brolišką globą, Poniai Aldonai2
už nusidėjėlio nenusmerkimą ir Jūsų Saulutei3
už šviesų žvilgsnį į tamsų žmogų. <...>
Grįždamas iškybojau ore apie penkiolika valandų!
Gali įsivaizduoti, kiek man per tą laiką teko išgyventi visokių velniavų. Po jūsų
mėlynos giedros tuoj įnėriau į juodus debesis, vėliau į perkūnijų siautulius, vėl
į žydrumą, į lietus apie Chicagą ir vėl į ilgą naktį. Trumpai tariant, skridau,
kaip garnys į Egipto žemę. Jeigu rengėjai būtų užsakę aną
sprausminį4 lėktuvą, daug to vargo būčiau neregėjęs.
Nežinau, kaip ten jiems tas vakaras pasibaigė, bet
drįstu tikėti, kad be jokio pelno. Gal ir aš nenupūčiau į tinkamą dūdą, nes visai
neatkreipiau dėmesio į vietines aktualijas, kurios kai kam atrodo gyvybinės. Bet aš
tokiems praktiškiems reikalams kartais pritrūkstu rimų. Gal kada tuo versiuosi, kai jau
būsiu tikras Pupų Dėdė, bet kol kas tos tobulybės dar nepasiekiau.
Tu lyg ir buvai prašęs Dienoms5 kokio eilėraščio, bet aš per tuos pasigerbimus lyg
ir būsiu primiršęs, o gal ir reikalas atpuolė. Jei norėtum, pasakyk, kokio ir kada,
ir tuoj atsiųsčiau.
Šiaip visi čia mane tardo, ką ten Jūsų
pakrantėje matęs ir girdėjęs. Pripasakojau visokių būtų, nebūtų ir būsimų
dalykų, bet vis teigiamiausių. Savo istorijas žadėjau dar paremti autentiškom
fotografijom, vaizduojančiom visą Kalifornijos egzotiką. Visa bėda, kad įsibėgėjęs
liežuvis nupasakojo, kad ten yra ir liūtų, kad po palme pats buvau tokį sutikęs, o
mūsų fotografijoj tokio nebus. Jei tavo technika leidžia, įmontuok į tą nuotrauką
nors kokį baisesnį katiną, o ko jam dar trūks iki liūto, aš jau žodžiais
pridėsiu. <...>
Bučiuoju Jus visus, o mano Aleksandra6 jau gyvena viltim irgi kada nors pasiekti tą pasakų
kraštą...
BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1961 01 16
<...>
Miels Antanai, kviečiu Tave pas mus atskristi.
Tikiu, kad pasinaudosi pačiom moderniausiom priemonėm ir nuo to malonumo neatsisakysi.
Reikalas toks.
Esu šio laikotarpio L. A.
Dailiųjų Menų Klubo pirmininkas7; turiu sekančiam
susirinkimui parengti programą; norėčiau turėti toje programoje ne tik Patį, bet ir Stasį8, ir Kiršą, ir Lembertą, ir
Vaitkų, ir nežinau dar ką (ką pats manytum galįs įtraukti). Kaip tai padaryti,
manau, jau numanai. Magnetinėje juostelėje. Pats esi to darbo meistras. <...> Bus
nepaprastas siurprizas, kad štai Patsai įžengsi iš kito kambario ir prabilsi į visą
dailiųjų menų sinedrijoną. Gyvenam moderniais laikais, tat griekas būtų tomis
modernybėmis nepasinaudoti. <...> Kaip visa ką supinti į vieną, man Paties
nereikia mokyti, nes aš nemoku, nė praktikos neturiu. <...> po oficialiosios
dalies, kurioje bus inauguruotas naujas klubo sąnaris Juozas Švaistas, toliau
programą kviesiu atlikti bostoniškius nuo Atlanto kolegas. <...> Įspūdis ir
džiaugsmas, kurį mums suteiksite, bus neapsakomas. <...> Galvoju, kad tai bus
pradžia naujo rašytojų bendradarbiavimo gyvu žodžiu, nors ir dideliuose
atstumuose gyvenant.
ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1961 02 15
<...> Tavo užsakymas buvo tikrai nelengvai
įvykdomas.
F. Kiršos minėjimui turėjau parašyti jo kūrybos
montažą ir suorganizuoti jo suvaidinimą, vasario 11 d. atgiedoti Montrealio
moterėlėm priešgavėnines atgailos giesmeles9,
sugrįžus laureatus su pakilnojimo apeigom pasveikinti bei pagarbinti ir dar savo paties
ateičiai išmokti penkių svarų sunkumo chemijos knygelę, kurioje nėra vietos jokiai
humoristikai nei satyrai. Betgi atrodo, kad šiandien jau būsiu šį tą nuveikęs.
Oro paštu išsiunčiau Tau per vargus pagamintą
Bostono giesmininkų pasikalbėjimą su savimi. Tas montažėlis gal nėra visiškai
toks, kokio pageidavai, bet vis dėlto šis tas. Jame įrašėme A. Vaičiulaitį, J.
Mikuckį, F. Kiršą, St. Santvarą, Z. Gavelį, Pr. Lembertą, J. Vasiliauską, porą
poetienių <...> ir dar pridėjau savo dvylekį. M. Vaitkus į minėjimą
neatvažiavo, tik atsiuntė gražų sveikinimo žodį atrodo, nesutaria su Faustu dėl
Čiurlionienės teigiamų charakterio bruožų, o P. Pilka bijo ir magnetofono aparato, ir
savo balso, taigi į užrašymo apeigas visai neatvyko.
Moderatorium šį kartą padarėme Staselį,
nes jo balsas tokiam reikalui žavesnis ir teikia visam istoriniam įvykiui daugiau
rimtumo...
Jeigu visas tas darbas tau atrodytų šio to vertas,
beveik norėčiau patarti Kiršos, Mikuckio ar net Staselio žodžius perrašyti į kokią
paprastesnę, bet pastovesnę plokštelę, kurią galėtum pasilikti kaip archyvinę
medžiagą. Nors nemandagu taip galvoti, bet tų septyniasdešimtmečių balsas gali
kurią dieną neatgirdimai amžių amžiams pražūti. Tad kodėl jo nepalikti ateities
Biržiškoms, jei šiandieninė technika tai leidžia? Pas mus visa tai firma į
plokštelę įrašytų už kokius penkis dolerius. <...>
Šiaip Bostonas pasidarė Parnasopi skrendančių
poetų nutūpimo vietelė. Čia mes visus pagerbiame, o ta proga ir patys save
pasigerbiam. <...>
Aš tuo tarpu gyvenu geriausiai, negu bet kada
Amerikoj: jau ketvirtas mėnuo esu profesionalus bedarbis ir tikiuosi tokiu dar ilgesnį
laiką pabūti. Be bedarbystės malonumų, uoliai studijuoju dar ir chemiją pas
profesorių, kurs gal ateity ir šiokį tokį darbelį parūpins. Liepas10 jau dabar rimtais moksliniais tyrinėjimais verčiasi: kapoja
gyvom žiurkėm galvas, skiepija nuo podagros vyriškos giminės uodus ir introspekciniu
metodu bando išspręsti kai kuriuos kai kurių kralikų organų nukrypimus nuo
evoliucijos linijos...
P. S. Juostą išsiunčiau atskiru siuntiniu.
BERNARDAS BRAZDŽIONIS, Los Angeles, 1961 03 03
Regiu, kad jau pradedu užvilkinti su apsireiškimu
po dailiųjų menų klubo susirinkimo. Trūksta laiko. Reikalai intensyvėja, o jėgos
pasyvėja.
Susirinkimas praėjo gerai. Jūsiškė programos
dalis buvo paskelbta neaiškiai, mistiškai netikėti svečiai. Tai visus
intrigavo. Kiekvienas klausinėjo kito, kas tai galėtų būti, bet į mane nesikreipė.
Po J. Švaisto inauguracijos, kuri atsibuvo gana originaliai, ir po pertraukos ėjo
literatūrinė dalis, jūsiškė programa.
Pirmas sykis tokia išmonė visus iš karto pagavo ir
išlaikė prirakintus iki paskutinių žodžių, kurie, kaip gal atsimeni, buvo
tavieji. Čia publika kiek atlyžo ir gaiviai nusiteikė. Sunku man čia būtų žodžiais
visų nuotaikas ir įspūdžius nupasakoti, bet kiekvienas jūsiškis dalyvis savaip
imponavo klausytojus, o kas dar dėmesį padidino, kad niekas nežinojo, kas prabils
sekantis. Vieni to ar kito asmens balso negirdėję dešimt ar daugiau metų, kiti tą ar
kitą girdi pirmą kartą kiek atminimų, atsitikimų, gyvų kitados anot to
Maironio.
Stasio vadovavimas ir autorių pristatymas stilingas
ir meistriškas. Jo balsas visada skamba pasigėrėtinai, ką ir besakyti. Jo gaivūs
paskutiniosios meilės posmai sutinkami ir palydimi su grakščių lūpų
šypsenomis ir šviesia nuotaika.
Vaičiulaitis, kad ir eilėraštį skaito, bet lieka
tikras pasakorius, ir tuo jis imponuoja.
Jaunumu dvelkia Gavelio posmai ir vaizdai, ir jo
deklamavimas atitinka dvasią. <...>
Lembertas žavi balso skalsumu ir tembru, kurio
tikrai dažnas deklamatorius gali pavydėti. Kaip gerai, kad jūs jį įtraukėte į
Kiršos montažą. Mūsų jaunesnieji nemoka išsižioti. Iš visų išsiskiria Aleksandra
Gustaitienė, padeklamuodama Tumienės karalienes visai kitu tonu ir kitu
stilium, kuris pritrenkė autorę, sužavėjo Railą, gana reiklų klausovą, neminint
kitų...
Trubadūras Mikuckis energingas kaip ir visada, ir
neatrodo, kad jam būtų septynios dešimtys.
Šilumos ir jaukumo įneša Alės Santvarienės
malonus pasveikinimas, kuris neardo meninės visumos, bet šiek tiek atpalaiduoja
klausovus nuo įtempto gausaus literatūrinių vaizdų ir simbolių uragano.
Gilus, įspūdingas, perveriąs bardo Kiršos balsas,
retai girdimas, užtat brangus ir daug pasakantis...
Ar visus paminėjau? Visi paliko geriausią
įspūdį. Gaila, kad negaliu uždėti juostos, kuri gyvu balsu jums perduotų visų
įspūdžius ir padėkas, kurias gavau ir gaunu telefonu po susirinkimo.
ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1961 03 03
Linksma girdėti, kad tau mūsų montažas Balsai
iš anapus pasirodė vertas dėmesio ar net naudingas. Belieka gailėtis, kad kiršinių11 proga nesuvažiavo čia
daugiau visokių veteranų, kuriuos irgi būtume įamžinę į magnetofono juostelę.
Pirmam bandymui pasisekus, pagalvok, ar nevertėtų
sudaryti kiek galima platesnę bent jau žymesnių rašytojų ar kitų menininkų
balsoteką, kuri ateity būtų didelė vertybė. Juk ar neįdomu būtų dabar
išgirsti visiškai tikrus ir gyvus balsus Donelaičio, Strazdelio, Maironio,
Baltrušaičio, Sruogos ar kitų? Man regis, net įdomiau, negu pasižiūrėti į jų
atšalusias fotografijas.
Sakysim, tokį M. Vaitkų vertėtų užrašyti tuoj
pat, net specialiai pas jį nuvažiavus. O kodėl neįkalbinti ir jaunųjų, kurie jau
smagiai peršoko per 50 metų? Juk tai dar nereikštų, kad jie turi rengtis jau į dausas
iškeliauti.
Turėdamas plačių pažinčių ir daugybę gerų
prietelių, gal galėtum Patsai visai tyliai tokią akciją suorganizuoti? Žinoma,
bandyčiau padėti Tau ir aš, kiek mano ranka siekia. Gal būtų geriausia, kad tie
artistai, kaip ir šiame montaže, skaitytų savo kūrinius, o ne sakytų šiaip
kokius keiksmus, skirtus priešininkams sunaikinti. Nors dėl įvairumo galėtų būti ir
tokių balselių.
Kaip visada po didesnių švenčių, taip ir po
Kiršos paminėjimo nepritrūko ir šiokio tokio galvos skaudėjimo. Tiems, kurie
susirinko tik išgerti ir pavalgyti, programa atrodė per ilga, kalbos nereikalingos, ir
vieną duraką, grąžinus penkdolerį, teko net pro duris išmesti. Bet tai ženklas, kad
pagerbime dalyvavo visa mūsų visuomenė. <...>
Atsisveikindamas turiu Tau pasiskųsti, kad šiandien
iš kažkokio jūsų Kalifornijos Ghost Town12
gavau plakatą, kuriame sheriffas manęs ieško nubausti už traukinio apiplėšimą.
Kuris ten iš jūsų toks išdavikas? Taigi, jei ilgesnį laiką negausi iš manęs
laiško, žinok, kad esu jau iškeptas...
BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1964 01 22
Daug liūdesio ir širdies skausmo atnešė
juodasis angelas, įsisukęs į rašytojų eiles.
Kleopas13,
tiesa, jau senokai buvo paliegęs, paskutiniu laiku vos vegetavo, bet poezija dar ilgai
gyveno. Prieš gerus metus buvo surengęs Omaro Chajamo rubajatų vakarą pas save. Tik
gaila, kad jis buvo užkietėjęs savo nuomonėje ir nieko jam nebegalėjai pasakyti, o
ką jau apie patarimą... Ypač gaila, kad jo versti rubajatai bus palikę
priešpirmkarinės kalbos lygyje. Nors Raila jam buvo švelniai užsiminęs tą reikalą,
bet Kleopojamas paliko prie savo. Jo palikimą tvarko žmona, ir tikimės kada nors ją
aplankę viską iš arčiau patirti. Ji labai suinteresuota, kad jo kūryba nežūtų.
Savo naujausią rinkinį, kaip gal žinai, jis buvo nusiuntęs į Lietuvą savo buvusiam
bičiuliui K. Vairui, kuris rinkinį perrašydinęs, originalą padėjęs į muziejaus
rankraštyną laukti geresnių laikų, o nuorašą grąžinęs14. Iš to gali matyti, kad Kleopas nebesiorientavo nei laike,
nei politikoje, nors šiaip jau buvo prieš komunizmą. Taip rašė ir savo eilėse.
Fausto Kiršos išvykimas15 didelis nuostolis. Galėjo Viešpats dar jį palaikyti mūsų
tarpe, kol visi būtume supratę jo didumą. Dabar jis jautėsi nepaprastai vienišas,
užmirštas, dar daugiau niekinamas. <...> Literatūron įneštas ir nešamas
kartėlis auga ir plečiasi, ir visuomenė nuo literatūros tolsta. Kiršos atvejis ne
vienintelis. Turiu jo Pelenus dar anksčiau atsiųstus. Rašė, gal aš galėsiąs
kada panaudoti. Reiktų išleisti ir pelną skirti paminklo pastatymui. Palikimo
vykdytojai ras ir daugiau jo rankraščių. Beje, tebeturiu Kiršai neįvykdęs pažado ir
neišleidęs Maironio metais jo versto poemato Nuo Birutės
kalno16. Reiktų ir šį darbą išleisti.
Būtų daug kalbos, bet laikas bėga, išnaudojau
jį, kiek anksčiau atėjęs į spaustuvę, o dabar einu prie linotipo.
ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1964 08 22
<...>
Girdėjau, kad šiomis dienomis rengiesi atvažiuoti
į mūsų sutemų pakalnę. Jeigu tikrai čia kur nors arčiau pasivaidensi, žinok, kad
mūsų pastogėje Tavęs laukia duona, druska, šaltas brangvynis ir šiltas patalas,
kurį pats savo rankomis paklosiu. Taigi nenužėgliuok kur nors pas pagonis, kurie iš
vakaro gali kerėti Tave visokiais griekų pavidalais, o naktį pavogti kelionės lazdą.
Tai įsakmiai pabrėžia ir mano Aleksandra, kuriai Tu likai vienintelis autoritetas ne
tik tremties praeityje, bet ir visuotinės trempties dabartyje.
Yra skubiai aptartinas reikalėlis. Į Ameriką
gastrolių nori atvažiuoti Pulgis17.
Yra nepagrįstas entuziastas, kuris ryžtasi jam išpirkti lėktuvkortę iš Australijos
šišon ir atgal į Adelaidės priemiesčio krūmus. (Tarp mūsų kalbant, tai
prekybininkas Jonas Karvelis). Žinoma, jam pinigus reikės čia surinkti ir atiduoti, o
tai sukasi apie 2000 dolerių. Kaip tai įkūnyti? Pagal šį projektą Pulgis turėtų,
važinėdamas po kolonijas, skaityti ar sakyti apie Australijos gyvenimą paskaitas,
dalyvauti literatūros vakarų ar dailiojo žodžio koncertų programose ir kitaip rodytis
už pinigus. Kol būtų išmokėta kelionės skola, jis gautų tiktai kietą guolį ir
kankorėžių pasistiprinimui. <...> Ar galėtumėte tų gastrolių reklamai duoti Rašytojų Draugijos vardą18, kuris tuo
geras, kad jis nesurištas su jokia partija ar liežuvio spalva.
Antras klausimas: ar galėtumėte kovo pradžioje,
kai tik Pulgis nutūptų Jūsų aerodrome, jam suruošti Los Angeles didesnio masto
literatūros vakarą ar kitą kurį apsireiškimą, kuris duotų pakankamai grašių jo
kūnui atskraidinti ar žeme pervežti į mūsų krantą? Apie kokią apytikrę sumelę
būtų galima svajoti geriausiu ir blogiausiu atveju? Atleisk, kad Tavo galvelę varginu
šitokia muitininko matematika, bet jį galima kviestis tik po tikslesnių
apskaičiavimų. Jis rašo, kad labai norėtų scenoj pasiskardenti drauge su Tavim...
Vadinasi, mielasis Bernardai, jei turi dar atliekamą žąsies plunksną, parašyk man
skubiai savo apmąstymus šiuo reikalu, nes reikia vienaip ar kitaip apsispręsti. Be to,
jis turi iš kažkurių ten savo duondavių iš anksto paprašyti atostogų. <...>
Ir dar: norėčiau šiemet išleisti savo
eilėraščių rinkinį.. Kaip gal atsimeni, kadaise Los Angeles p. Skirius lyg ir
buvo pasisiūlęs tokį mano juodą darbą paremti ar perimti. Bet gal tas žodis buvo tik
šiaip sau netyčia išsprūdęs? Ar negalėtum ir šiuo reikalu man slaptai
asmeniškai parašyti?
Kaip mes čia krutame ir viens kitą krutiname,
manau, p. Lembertas bus žodžiu papasakojęs. Vis dėlto galime džiaugtis, kad, nors ir
Vorkslos mūšį prakišę, dar nepraradome savo tautinio charakterio: mes vis dar visi su
visais ir prieš visus nuo jūrų ligi jūrų!..
Nepamiršk, kad laukiu ne tik Tavo laiškelio, bet ir
Tavęs paties, idant galėtumėm visą gyvą apčiupinėti savo rankom.
BERNARDAS BRAZDŽIONIS, Kaimelis Karalienės
Angelų... arba Los Angeles, 1964 09 02
<...>
Pulgio gastrolėms pritariama. Padėsim asmeniškai
visomis jėgomis. Vietoje čia jam nereiks išleisti nė cento. Nebent cigaretėms, kai
bus Alės Rūtos, Tininio ar mano draugystėje, kurie nerūkom. Gėralai, kaip žinai,
čia kiekvienoje valgio krautuvėje gaunami, jeigu tik pats Pulgis jau nebūtų pakankamai
atsigėręs. Salę galės gauti pas tautininkus, nes jų didesnė už Bendruomenės namų.
Kiek surinks už įėjimą taksų? Sunku pasakyti. Paprastai šimtą surenka. Kai
tolimam svečiui, gal dar kiek pridės. Literatūros vakarams žmonija čia nedosni.
Pasakysiu pavyzdį. Rengėm literatūros vakarą Katiliškiui premiją įteikti. Vos
kelionę apmokėjom. <...>
Tavo knygos reikalas. Vieną poezijos knygą Liet.
Dienų leidykla dabar spausdina. Leidėjas konkrečiai dėl Paties nieko neatsakė.
Išleistų, žinoma, jei sutiktum honorarą imti nuo parduotų egzempliorių. Šiaip
jau visi kiti poetai jam primoka už išleidimą, nes parduoda tiek, kad už pašto
išlaidas nepakanka apmokėti. Honorarą ir aš pats gavau tik nuo parduotų
egzempliorių. Išleido pusantro tūkstančio. Dar keli šimtai yra
likę19. Poezijos skaitytojai sensta, stabarėja. Ne dyvas
stabarėjam ir mes, ir mūsų poetiniai jausmai. Nieko nėra ką kaltinti.
BERNARDAS BRAZDŽIONIS, Los Angeles, 1966 09 08
Ačiū už juodą varną iš baltų
namų20. Skaičiau knygą vienas ir dviese su priesega, bet
neilgai tai truko klausytoja užprotestavo: daugiau nebeskaityk, savo pūstelninko
tonu gadini gustaitišką humorą! Ir užgiedojo maždaug Tavo lietuviško romano moters
apeliacija:
Gana man tavo balso atraičio!..
Noriu skaitovo aš kaip Gustaičio!
Šitaip dalykams susiklosčius, dabar skaitinėju
knygą vienas ir slaptai, o ji pritardama kai kuriems recenzentams knygos neima nė į
rankas laukia paties skaitovo.
Skaitau ir aš tas varno recenzijas. Visos kaip
papirktos. Kitas ir papirkęs tokių nesusilaukia. Varnas varnui, kaip sakoma, akin
nekerta. Gerą paukštį pasirinkai. Kitą knygą gal teks gegutės kiaušiniais
pavadinti.
Parecenzuosime ir mes Lietuvių Dienos. Tik
nežinau, katras dar recenzentas reiktų papirkti. Gal reiktų kaip nors įdomiau,
originaliau knygą pristatyti, bet tuo tarpu neturiu idėjos. Jei ji neatskris į galvą,
reiks paprastu banaliu būdu pasikakinti. <...>
Na, užtenka. Spaudžiu dešinę. Būki sveikas ir
ramus. Juodo varno šilko sparnas tegu laimina namus. Sveikink pačią ir kaimyną (jį
taipogi su pačia), tegu jo, ne tavo mina žolę, šuo, bėgąs risčia. O kai pasirems
praeivis ties tava puse tvoros, ne praeivis, sapno deivės Tau aky sutavaruos buvęs
bendrakeleivis B. B.
ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1967 08 28
Tavo laiškelis labai nugiedrino man dūšią, nes
jau beveik kaip toj pasakoj, kalbant apie mūsų susitikimus, tekdavo pradėti tautosakine
įžanga: Seniai, labai seniai...
Kad rengiesi atvažiuoti į Bendruomenės
Senato posėdį, esu aplinkiniais keliais girdėjęs, bet tikėjau, kad ta proga
suplanuosi ir didesnę išvyką bent ligi Bostono. O dabar realybė yra tokia: rugsėjo 23
d. 7 val. mes vaidiname Nuodėmingą angelą21
Philadelphijoj, o rugsėjo 24 d. Elizabethe, N. J., dienos metu. Taigi tom dienom į New
Yorką patys atvykti niekaip negalėtume, nes aš turiu pravesti visus tuos spektaklius ir
pervežioti neišmėtytus pakely savo gaivalus, o Staselis grimuoja. Bet susitikti
tokia reta proga vis tiek reikia, nes kada gi vėl, jei ne dabar? Be to, yra ir visokių
žemiškų interesų, kuriuos reiktų akis į akį, barzda į barzdą aptarti. Būtinai
Tave nori pamatyti ir J. Kapočius22,
kuris turi irgi degančių reikalų.
Mes čia, prisidengę nakties tamsa ir visi bendrai
veikdami, siūlome tokią įeitį į šią problemą: drįstame manyti, kad rugsėjo 23 d.
vakarop, po posėdžių, nebūsi įpareigotas New Yorke su kažkokiais nusidėjėliais
ūkauti ar kaip nors kitaip aušinti burną. Taigi J. Kapočius yra pasiryžęs Tave
paimti savo Cadillacu ir atvežti per pusantros valandos ar dar greičiau į
Philadelphiją, tiesiai į salę ar užkulisį. Tada turėtume gražaus tik mums
priklausomo laiko, paūturiuotume per vaidinimą ir po vaidinimo, mes tave paglobotume,
pamaitintume ir apklotume patogioje nakvynės lovelėje ir iš ryto pristatytume vėl į
New Yorką tiesiai už posėdžių stalo. Ar negerai? Parašyk, argi nebūtų toks
pasiūlymas priimtinas? Tai būtų Tau ir atgaiva po sausų pasišnekėjimų ir
persišnekėjimų su veikėjais, kurie vis tiek nieko nenuveiks iki kito suvažiavimo.
<...> Leiskis sugundomas ir nuvedamas nuo kelio į takelį nors šį kartą.
<...>
Lauksim Tavo eilėraščių ataskaitinio rinkinio23. Esu gavęs iš komiteto ir
užsisakymo lapelių, ir noriu tikėti, kad atsiras čia dar gyvos minties tautiečių,
kurie Tave ne tik iš kitų pasakojimų pažįsta.
Nežinau, ar Tau Kapočius jau yra minėjęs, kad
kitą pavasarį jis norįs atsikviesti iš Australijos Pulgį, idant vėl Tu, jis ir aš
su Staseliu ketvertu aptrubadūrintume bent kelias didžiąsias kolonijas, kaip tai buvo anais gerais laikais24. Sumanymas
neblogas, mes, regis, dar tie patys, tik kažin, ar mūsų tremties tauta ta pati, kuri
tada tavo eilėraščius išspaustomis ašaromis čia pat apšlakstydavo ir mano vieną
kitą posmą? Bet gal ir galėtume pabandyti surengti Žygį į tautą, iškėlę
šeinišką šūkį: Mes dar kartą grįžtam!..
O tuo tarpu teikis priimti mano ir mano Penelopės
Aleksandros geriausius linkėjimus sau ir Aldonai, o taip pat ir kitiems geros valios (ir
silpnos galios) bičiuliams visų Jūsų Antanas iš Gustaičių.
BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1968 08 06
<...>
Reikalas: literatūrinės kelionės. Su malonumu
sutikau žinią, kad dar kartą bus galima prabilti į tautą, pakartoti tą
keleriopą žodį, kuris savu laiku rado žmonėse gerą dirvą... <...> Aš
galvoju, kad gerai reklamą pavarius, tą literatūrinį turą būt galima atlikti per
savaitę, aplankant Bostoną, Clevelandą, Detroitą, Torontą, Chicagą, pabaigt Los
Angeles. Surengti Los Angeles programą iš Pulgio ir manęs būt negerai, ypač, kad aš
čia kasmet rodausi ir esu nebe naujiena. Manau, kad trupėje turi būti bent vienas iš
judviejų.
Konkrečiai iš savo pusės siūlau turą pagarsinti
ir Lietuvių Dienų žurnalo rugsėjo numeryje. Tam reikalui prašau abiejų parinkti po
savą (geriau skaitančio ar deklamuojančio) nuotrauką ir pridėti po keletą sakinių
ta dingstimi, prisimenant turus Vokietijoje ir dar čia USA. Pridėjęs savo ir Pulgio
žodelius, sudaryčiau reportažą, primenantį keturis keleivius, žodžio
sakytojus25.
BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1968 08 21
<
>
Kad eilių neduosi, tai prastai. Nejaugi vėl man
reiks už Patį parašyti? Ims žmonės sakyti, kad atbuko Paties plunksna, kai paskaitys
mano menkai suposmuotas Paties vardu paskelbtas humoreskas. Tat sudėk nors ką, nors
keletą posmų arba paimk iš atmestų (savikritikos) ir netinkamų auditorijai.
Dabar dėl to vakaro Los Angeles: Keturių trupės
literatūros vakarą spalio 12 d. rengia LB L. A.26 apylinkė. Jau užmaišiau mecenatų rinkimą. Atrodo, jog
atsiras skaisčių jūsų gerbėjų, kurios stengsis ne tik pačios mecenuoti, bet ir
kitus pakalbinti (tarp jų ir p. Lembertienė).
Atskristumėt čia šeštadienio rytą. Programa
būtų vakare. Po to liktų laiko pobūviams ir pobūvėliams, rašytojų pagerbimams ir
pagerbimėliams, žymių vietų lankymams etc. Paskutinis čansas, kaip sako
amerikonai, tat išnaudokim progą. Dar toliau ir skaitytojų, t. y. klausytojų vėl
sumažės, mūsų pačių kaulai bei sąnariai tolimoms kelionėms bus per daug sustingę,
balsai dar labiau girgždės, žodžiu, bus už pečiaus sėdėti ir pensininko plutą
krimsti. Be to, ir Pulgelis nebeatbris per tokius tolimus vandenis. O pagaliau Dievas
žino ir kur mūsų laivelis per gyvenimo jūrą nuplauks. Ant ko ir pasirašau...
ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1973 08 22
<...>
Tuo tarpu gyvenu kankinančiu gimdymo nerimu. Knyga27 išeis apie rugsėjo 6 d.
Santaros suvažiavimo metu. Leidėjai pakvietė atvažiuoti į Tabor
Farmą28 padalyvauti literatūros vakare ir knygos
pristatyme. Tai vis nauja graužatis, nes reikia ką nors nauja pasakyti ar paskaityti, o
jau viskas pasakyta ir parašyta... Be to, vis garsiau dūsauju, kad knygos pavadinimas
galėjo būti geresnis, kad turinys gal per daug rūgštus, kad liko viena korektūros
klaida, kad sapnavau Rūkštelę29,
galandantį dalgį... Bet dabar jau nieko nebepataisysi, kaip iš naujo neįmanoma
pergimdyti kreivo vaiko. Telieka ramintis, kad gal visus tuos trūkumus atpirks
liuksusinis popierius ir kieti viršeliai.
BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1973 09 15
Ką tik oro keliu atskrido
Tavo knyga su abiejų autorių poeto ir dailininko dedikacija30.
Nepaprastai ačiū!
Knyga didelė, gerai įrišta, galima daug kartų
vartyti, neiširs, gražiai apipavidalinta, įdomiai iliustruota, žodžiu, veikalas, už
kurį ne gėda būtų gauti velniologijos daktaratą.
Puslapius versdamas greitosiomis net keletą eilių
perskaičiau. Įspūdingos, kad jas kur čemeryčios, net įkvėpimo teikiančios. Forma
meistriška. Turinys? Daug šmaikštaus humoro daug karčios grasos nedore
daug doro, netiesoj tiesos. Žodis viens į širdį kaip aliejus plauks
plikiai net įširdę nuo galvos raus plaukus!.. Bendruomenės rūmuos
sumišimas kils partijų daugumas keleriopai skils... Poveikį tos knygos
baisų numatau: liaudžiai dygliai dygūs kreditas gi Tau Kreditą paversk į
whisky, taip saugiau net už Šlapaberskį jausies turtingiau! <...>
Dar kartą sveikinu su knyga, dėkoju ir linkiu jai
ištirpti kaip kamparui...
ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1973 10 08
Tavo žodelio sutvirtintas, iš anksto
apsičiupinėju visus esminius ir asmeninius savo reikalus bei veikalus ir rengiuosi
kelionėn į Jūsų drebančių kojų žemę, net pats truputį
drebėdamas31...
Pasiimu ir porą feljetonų, kaip esi pataręs, o gal
dar ir porą nespausdintų eilėraščių kokiai juodai valandai. Prakalbų sakyti
man gal nereikės, o jei prireiktų, tai sugalvosiu vietoje. <...> anot mano
bendrasuvalkiečio Barzduko, kalba turi gimti bekalbant, tai tada yra mažiau pavojaus
primeluoti.
Atrodo, kad mano Šermenis, bent Bostone,
žmonės dar perka. <...> Kone visiems patinka Vizgirdos montažai, bet graboriaus
kabinete paguldyta venera kai ką pagrabiniu humoru ir išgąsdina. Betgi dabar aš
jos jau neaprengsiu jokia šlebute. <...>
Kai atvyksiu, tegul Aldonėlė prie vitaminų iškepa
lietuviškų bulvinių blynų, kurių jau daugiau kaip metai nesu valgęs ir bijau, kad
nenutautėtų skilvis.
ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas (apie 1974)
<...> dar kartą dėkoju ir už Šermenų
juostą, kurią persirašiau į savo aparatui priimtiną kasetę, ir dabar galiu aną
gražiąją praeities dieną pakartoti nors ir vidurnaktį pabudęs. Ypač, kai pradedu
abejoti, ar tikrai visa tai yra buvę, kaip gen. Plechavičius prieš mirtį
nepatikėdavo, kad tikrai yra buvęs generolas...
Na o šiaip nedaug kuo galėčiau pasigirti:
kasdieninis darbas įgriso, pinigai neguodžia, draugai ir draugės skundžiasi vis
naujais diegliais, o nusidėjimų net ir savo paties reikalui pritrūko. Tiesa, su geru
pasisekimu giedojau Clevelande jaunimo suvažiavime ir gegužės 11 d. dar
dalyvausiu savo šermenyse Chicagoje, kur atsisveikinimo su velioniu pamokslą nulaikys
tėvas Aloyzas Baronas. Tai bus gal ir paskutinė išvyka, nes tuo tarpu nieko linksmesnio
parašyti negaliu. Nėra nei iš ko juoktis, nei ant ko rūstauti.
<...> mąstau: tegul jau man senatvė
suparalyžiuotų kitą kurį atliekamą garbingą organą, o paliktų stačias kojas
vis dėl to būtų patogiau amžių užbaigti!
Pas Jus turbūt šviečia saulutė, žydi gėlės,
Aldonėlė grįžta linksma iš darbo, susėdate prie skobnio, paberia saujelę
vitaminų...Viską net su pavydu atsimenu.
Tiesa, buvo atvažiavęs Bubelis32. Išsigandęs. Regis, ant savo laiptų rado nupjautą negro
galvą... Tik galvą. Kaip juodo avino. Jau nori iš ten bėgti. Tad pagundyk į šiltus
kraštus, gal Jūsų geriau paklausys, juk, tokioje juodynėje gyvendamas, kitą kartą
gali ir savo galvą rasti suvyniotą į laikraštį...
Tuo tarpu geriausi Judviem Aleksandros ir mano
linkėjimai ir laiminimai. Didžiai išsiilgome...
ANTANAS GUSTAITIS, 1974 05 18
Brangieji Bičiuliai Aldonėle ir Bernardai,
pirmiausia prašymas: teikitės nors dvasios ausimis išgirsti mūsų draugiškiausius
sveikinimus ir visokeriopų nežemiškų gėrybių bei žemiškos sveikatos linkėjimus ne
tik Jūsų Vardo pirmadieniui ir trečiadieniui, bet dar ir kelioms dešimtims tokių
Šventadienių ateityje.
Kaip gaila, kad ir šiemet negalime ta proga drauge
net Daumanto Čibo ožkos pieno išgerti, nei apčiuopiamai Jūsų rankelių paspausti.
Juk toksai tas erdvių tolis ir aukštis, kad jau ir giesmės žodis vos ligi Atlanto ir
atgal ligi Pacifico benuskrenda! <...>
Kaip gal būsite girdėję, dar visai neseniai
atšvenčiau savo Šermenis Chicagoje su tokiais kun. Juozo Vaišnio ir Al. Barono
palaiminimais, kad vos atpažinau, ar tai tikrai apie mano dorybes kalbama. Leidėjai
pardavė daug knygų, rengėjai susirinko savo almužną, o atliekamą laiką praleidau
tarsi trapistų vienuolyne ir, Aleksandros džiaugsmui, grįžau namo dar skaistesnis negu
prieš išvykdamas. Tik parskrendant patekau į tokias pragaro audras, kad maniau, jog
supimas ištrauks pro gerklę ne tik žarnas, bet ir honorarą.
Šiuo metu pradėjome dažyti savo apdainuotus
tremties namelius, ir Staselį bandysiu pririšti prie kamino virve, kad nenupultų nuo
kopėčių ir neniksteltų kokio simbolinio kūno organo33. Be to, vyksta ir lit. mokyklos egzaminai, tai turiu baisybę kvailų darbų taisymo34.
BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1986 04 29
Odisėja į senų dienų miestą baigėsi.
Įspūdžiai dar plaukioja, kaip debesys, nenusėdę į horizontą, ir esame nesenų
pergyvenimų veikiami. <...>
Mano benefisas35, šis grįžimas į bostoniškę lietuvišką bendruomenę
(nors praretėjusią, bet atjaunėjusią, kuri dar neapkurtus ir imlesnė poezijos
žodžiui, o gal poezijos spektakliui), buvo geresnis, negu aš tikėjausi.
Sutikau daugelį pažįstamų, kurie seniai
buvo iš atminties išgaravę, bet prisistatė, klausė, ar atsimenu, ar žinau jų
pavardes, lyg atminties patikrinimo egzaminui būčiau atvykęs...
Netikėtai daug, kaip jokioj kitoj kolonijoj,
biržiečių vabalninkėnų susirado, taip kad atrodė, lyg būčiau dar gilesnėn
praeitin, į Biržų gimnazijos laikus sugrįžęs.
<...>
Bet... jei nebus kas parašo spaudai, tai to viso bus
kaip ir nebuvę. Anot to žurnalistiško ar ne Fausto Kiršos pasakymo: kolonija yra
ir ji veikia, jeigu turi korespondentą, jeigu neturi korespondento tai istorijoj jos
nebus. Auksinė tiesa. Iš šiuo atveju nukentės ne kas kitas, o kolonija ir kultūros
istorija. Humoras? Bet yra jame ir tiesos. O mes? Ką gi mes prie visko esam pripratę
prie šilto ir prie šalto. Pakaks, kad mūsų atminime visa tai liks. O gal ir kai
kurių į vakarą atsilankiusių...
ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1986 05 17
<...>
Mūsų publika visu tuo kultūriniu įvykiu liko
labai patenkinta ir iki šiol jo neužmiršta. Net Bendruomenės vadai tvirtina, kad,
jeigu ne Bernardas, tai tokio masto renginiu būtume subankrutavę, o dabar viskas
baigėsi geriausiai. Man tai buvo džiugus ženklas, kad ne tik Lietuva iš po žemės
gali tarti: Aš čia gyva, bet ir patsai to eilėraščio kūrėjas dar yra
gyvas savo tautos širdyje, nors toji širdis jau ir gerokai taukais apaugusi...
Dabar laukiame išgarsintos Premijų šventės...
Reikia tikėtis, kad Bostone šios iškilmės bus suvaidintos geriau negu kadaise
Niujorke, kur salės pakraštėlyje kėdėje susigūžusiai Nelei Mazalaitei girtas
įžymus veikėjas bandė užsėsti ant galvos, laureatų garbės vakarienėje
publikoje buvusius rašytojus ir dailininkus prie stalo ženklino tuščios kėdės ir net
Paulius Jurkus, kuris dekoravo sceną ir kitaip rūpinosi renginiu, buvo užmirštas ir
nuėjo namo keikdamasis. Tada atrodė, kad čia yra pagerbiamas ne laureatų, o tiktai tų
veikėjų, kurie jiems su prakalbom įteikė pinigus. Tiek to...
BERNARDAS BRAZDŽIONIS (apie 1972 m. pabaigą
1973 m. pradžią)
Ačiū, kad perskaitėte mano eiles, atspaustas
Draugo priede. Nemėgstu, kažkaip bodėjuos viešumos, labai sunkiai ką paruošiu
spaudai, bet kai Bradūnas negailestingai prispiria prie sienos, turiu ką nors sykis nuo
sykio sukrapštyti. Pasiknisti po rankraščius įdomu, tik kai reikia paruošti spaudai,
atbaigti, vis kas nors užkliūva, nedrąsu išeiti į viešumą per griežtą
savikritiką perleidus ir matant, kad dar ne viskas šimtu procentų kaip reikiant... O
paskui bijau ir pažiūrėti į tą atspaustą vietą, nes žinau, kad tuoj kris į akis
tai, kas praleista arba kokia korektūros klaida, nuo kurių nė geriausio redaktoriaus
ranka nelaisva...
Gerai, kad atidavei ir išleisi naują rinkinį.
Reikia Paties gyduolių skaitytojams.
Išleisti rinkinį rengiuosi ir aš (jau kaip ir
laikas), tik nežinau, kaip pasiseks. Jau tariausi ir su iliustratorium. Irgi noriu, kad
išeitų dailus, puošnus, iškilmingas, žmonės, pasirodo, labiau mėgsta
liuksusines knygas, nežiūrint, kad dėl to brangesnės. Tik, žinai, labai sunku skirtis
su eilėraščiais. Kai išleidi iš savo rankų, atrodo, nepaprastai nubiednėji,
pasidarai toks skurdus, niekam vertas. Aš vis mėgau, rinkinius išleisdamas, po gerą
pluoštą pasilikti archyve (turiu dar net iš Lietuvos niekur neskelbtų dalykų). Tai
vis ne toks savęs apiplėšimas, vis jautiesi dar šio to vertas, kai turi
atsargoj, nors niekas apie tai ir nežino. Iš dalies dėl to maža ir periodikoj
spausdinu. Dėl vardo vėl vargai. Turiu numatęs net keletą, kaip gal kokį dešimtį
turėjau leisdamas Didžiąją kryžkelę, vienas iš tų laikų man kaip tik atrodo
dabar tiktų, būtent Dangaus paguoda. Aldonėlė užgyrė. Gerai skamba, nėra
švagždančių garsų, gražiai derinasi visi skiemenys. Turinys gal ir nebus toks
dangiškas, gal ir ne visus skaitytojus paguos, bet šimtu procentų vardo
visam rinkiniui niekad nesurasi36.
Tiek apie knygas ir projektus. Iškilmingai
atšventęs išėjimą į pensiją, pamažu vėl įsitraukiau į darbą ir maža teturiu
laisvo laiko. Manau, kad vasarą jo bus daugiau, tada, bedykinėjant, gal ir koks naujas
posmas susidės, gal dangus atsiųs daugiau paguodos... Tikėkim dangaus paguoda.
Guoskimės žmogiškomis išmonėmis. Stiprinkimės žemiškomis gėrybėmis, kurias dar
atšipę dantys įkanda...
Judviem abiem, Antanai su Aleksandra, mudviejų
abiejų su Aldonėle daug daug kuo geriausių ir palankiausių dienų, valandų ir
minučių, kad tai, kas Dievo dovanota, priimtumėt kaip jo malonės paguodą Tavo tas
pats.
Parengė ALDONA RUSECKAITĖ
1 Tuo metu
dirbo Domino cukraus fabrike (visi išnašose pateikiami paaiškinimai yra A.
Ruseckaitės). (Atgal>>>)
2 Laiškuose
minima Aldona, Aldonėlė yra Bern. Brazdžionio žmona. (Atgal>>>)
3 Brazdžionių
dukra. (Atgal>>>)
4 Reaktyvinis.
(Atgal>>>)
5 Mėnesinis
žurnalas Lietuvių dienos, ėjęs 19501991 m. Jame nuo 1955 m. iki 1972 m.
redaktoriumi, linotipininku dirbo Bern. Brazdžionis, šis žurnalas bus minimas ir
kituose laiškuose. (Atgal>>>)
6 Antano
Gustaičio žmona, aktorė, režisierė, kituose laiškuose dažnai minima. (Atgal>>>)
7 Los
Andželo Dailiųjų menų klubas veikė 19562000 m. (Atgal>>>)
8 Dažnai
laiškuose minimas Stasys, Staselis operos solistas, poetas Stasys Santvaras. (Atgal>>>)
9 A.
Gustaitis taip vadina savo eilėraščių skaitymą. (Atgal>>>)
10 Operos
solistas Stasys Liepas. (Atgal>>>)
11 Poeto
F. Kiršos septyniasdešimtmečio šventė. (Atgal>>>)
12 Miestas
Vaiduoklis. (Atgal>>>)
13 Poetas,
vertėjas, kritikas K. Jurgelionis, miręs 1963 m. (Atgal>>>)
14 Maironio
lietuvių literatūros muziejuje saugoma daug K. Jurgelionio kūrybinių rankraščių ir
susirašinėjimo su K. Vairu-Račkausku. (Atgal>>>)
15 Mirė
1964 m. (Atgal>>>)
16 F.
Kirša išvertė į lietuvių kalbą Maironio lenkų kalba parašytą poemą Z nad
Biruty (Nuo Birutės kalno), Bern. Brazdžionis redagavo ir parengė poemą
spaudai, Lietuvių dienų leidykla ją išleido 1982 m.
(Atgal>>>)
17 Prozininkas
Pulgis Andriušis, gyvenęs Australijoje, jis minimas ir kituose laiškuose. (Atgal>>>)
18 Tuo
metu Bern. Brazdžionis buvo Lietuvių Rašytojų draugijos pirmininkas. (Atgal>>>)
19 Tikriausiai
turima galvoje Bern. Brazdžionio poezijos rinkinys Vidudienio sodai, 1961. (Atgal>>>)
20 A.
Gustaičio knyga Ir atskrido juodas varnas, 1966 m. apdovanota Lietuvių rašytojų
draugijos premija. (Atgal>>>)
21 P.
Vaičiūno pjesė, režisuota A. Gustaitienės. (Atgal>>>)
22 Lietuvių
enciklopedijos leidėjas Juozas Kapočius. (Atgal>>>)
23 1970 m.
išėjo Bern. Brazdžionio poezijos rinktinė Poezijos pilnatis. (Atgal>>>)
24 Vokietijos
DP stovyklose 19461948 m. buvo keliaujantis ketvertas rašytojų: Bern. Brazdžionis,
S. Santvaras, A. Gustaitis ir P. Andriušis. Jie keliavo po
lietuvių stovyklas ir atlikdavo literatūrinę programą, kuri būdavo įvairi rimta
ir humoristinė. Ketvertas buvo labai populiarus, salės sausakimšos. (Atgal>>>)
25 Toks
reportažas buvo paruoštas, o ketvertas rašytojų surengė literatūros vakarus
septyniuose miestuose. (Atgal>>>)
26 Los
Andželo Lietuvių bendruomenė. (Atgal>>>)
27 Rinkinys
Saulės šermenys (1973), toliau laiškuose kartais bus pavadinamas tik
Šermenys. (Atgal>>>)
28 Vasarvietė
Mičigano valstijoje, Sodus mieste, kur vykdavo SantarosŠviesos suvažiavimai.
(Atgal>>>)
29 Dailininkas
Antanas Rūkštelė. (Atgal>>>)
30 A.
Gustaičio dedikacija: Brangiems Bičiuliams Aldonai ir Bernardui Brazdžioniams
Meldžiam, teikitės priimti / Šermenų žodį, / Liūdną juoką, linksmą rimtį /
Skausmą, kuris pražiodė. // Čia nerasit nieko doro, / Gal
ir nieko švento, / Nei narsumo matadoro, / Nei tremties ramento. // Vien kūrėjas liūdi basas, / Kad jo mūza serga, / Ir su laurais žemėn kasas
/ Už Las Vegas mergą. // O pasaulį, vis be saulės, / Valdo
velnias visą, / Ir palaidos priešų kiaulės / Tėvo kiemą knisa... Antanas Gustaitis,
Bostonas, 1973 09 13. (Atgal>>>)
31 Los
Angeles pristatė knygą Saulės šermenys. (Atgal>>>)
32 Juozas
Bubelis, Gustaičių bičiulis iš Vokietijos DP stovyklų laikų, spaudos bendradarbis.
(Atgal>>>)
33 Gustaičiai
ir Santvarai sudėję pinigus 1965 m. Bostone nusipirko vieną dviejų butų namą.
(Atgal>>>)
34 Gustaitis
mokytojavo Lituanistinėje mokykloje, 19611982 m. buvo jos vedėjas. (Atgal>>>)
35 Muzikos
ir poezijos šventė Bostone, skirta Bern. Brazdžioniui ir kompozitoriui Jeronimui
Kačinskui. (Atgal>>>)
36 Bern.
Brazdžionis pavadinimu Dangaus paguoda knygos neišleido, o poezijos rinkinys Po
aukštaisiais skliautais išėjo tik 1989 m. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|