|
<< Atgal
KOKS ŽMOGUS KURIAMAS
DABARTIES LITERATŪROJE?
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute
vasario 12 d. vyko pokalbis apie praėjusiais metais išėjusias lietuviškas knygas, buvo
renkamas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas. Žmogus nevienalytėje literatūroje buvo
apžvelgiamas įvairiais aspektais: vienus domino jo, t. y. popierinės asmenybės,
koncepcija, kitiems buvo įdomiau, kaip kuriamas, konstruojamas tas popierinis žmogus,
treti tiesiog pasidalijo įspūdžiais apie pernykščius skaitymus, nesistengdami
įvardyti jokių tendencijų naujų knygų gausybėje. Tad koks žmogus, tiksliau, jo
kontūrai, ryškėja?
Stilistiškai įvairioje skirtingų kartų autorių
poezijoje bandyta įžvelgti žmogaus tapatybę, asmens branduolį (nors tai sukėlė tam
tikrų teorinių diskusijų). Tradiciškai eiliuojančio elegiško Vlado Vaitkevičiaus
knygos ,,Šešėly krintančios žvaigždės žmogus iš šiųmetės poezijos
išsiskiria savo vietos žinojimu. Tai nuošalės žmogus, nedalyvaujantis
pralobusiųjų peštynėse, bet dar tikintis žmogiškumu. Visai kitokia Dalios
Jazukevičiūtės Imperijos moters herojė egocentriška, fatališka, agresyvi.
Daivos Molytės-Lukauskienės rinkinyje ,,Baltas kvadratas juodame fone eilėraščiai,
neperkrauti biografiškumu, piešiami tarsi miniatiūros. Paulinos Žemgulytės,
įvardytos kaip lietuviškojo minimalizmo atstovės, knyga ,,Nubėgantys vieškeliais
patraukia nepretenzinga forma. Išskirtas debiutinis Dianos Poklanskaitės rinkinys
,,Gilaus mėlynumo, kuriame, atrodytų, tiesiog išsakoma skaudi patirtis ir
nesirūpinama forma, tačiau tai tik pirmas įspūdis: autobiografiškumas čia
perteikiamas subtiliai, o puikus formos išmanymas padeda sukurti autentiško paprastumo
įspūdį. Rimvydo Stankevičiaus Tylos matavimo vienetų žmogui menas, sąmonė,
gamta natūraliausia aplinka. Kęstučio Navako ,,Atspėtose fleitose, vadintose
žvilgsniu sulaikytų fragmentų vėriniu, tapatumą garantuoja atmintis, daugelį
pavidalų ir būsenų sutelkianti į visumą. Aido Marčėno rinktinėje Eilinė
fragmentacija įveikiama autokomentarais, įtvirtinančiais subjektyvumą, asmenybės
vientisumą. Socialiai angažuoti ironiški Gyčio Norvilo ,,Skėrių pusryčiai
patraukia savitu, nors ir komplikuotu poetiniu kalbėjimu. Saros Poisson rinkinyje
Pasienis kalbama sudėtingais vaizdiniais, iškraipytų pavidalų gausa tarsi
liudija visuomenės luošumą.
Tam tikras luošumas būdingas daugumai prozos
kūrėjų mąstant apie žmogaus koncepciją įvardyta, kad didžiajai daliai 2006 m.
išleistos prozos nerūpi, kaip atrodo, koks yra žmogaus vidinis pasaulis, nėra vidinės
patirties teritorijos. Toks yra Andriaus Jakučiūno romano ,,Servijaus Galo užrašai
pagrindinis personažas Servijus, kaip organizmas tik reaguojantis į pasaulį (autorius
sulaukė tokių epitetų kaip ,,neprilygstamas pasakotojas, pati knyga ,,įtraukianti
ir nepaleidžianti, nors pradėjus analizuoti logiškai joje matyti daugelis
neatitikimų). Panašūs ir S. Poisson, ir Sigito Parulskio novelių personažai
(replika: jis įvaldė mažąjį prozos žanrą, tad kas toliau?). Proza depersonalizuoja
charakterius, jie infantilūs (tokios mintys įžiebė diskusiją: gal tai tiesiog kitoks
žmogus be egzistencinio turinio? ar toks infantilus personažas nėra konstruojamas
sąmoningai tuomet jis, sukurtas išradingai, gali būti labai įdomus?). Subjekto
sąmoningumas svarbus ir aprašant santykius: kitas pasirodo kaip slopinantis patį
subjektą, daug vulgarumo, nes apie kitą kalbama kaip apie objektą, mašiną. Tad
iš daugelio prozos kūrinių išsiskiria Danieliaus Mušinsko ,,Kalno saugotojas
(novelėse matyti stipri asmenybė) bei Lauros Sintijos Černiauskaitės ,,Kvėpavimas į
marmurą (romane ieškoma tapatybė atrandama knygos pabaigoje). Tokio personažo
(žmogus niekas) kūrimas sietas su postmodernios savivokos autorių gausėjimu. Kita
vertus, lietuviškasis postmodernizmas (pasitaiko retų išimčių) prastėja, nuobodėja,
kaip, beje, ir išsikvepianti eseistika. Pasiilgta gerai sukonstruoto pasakojimo.
Koks žmogus kuriamas vaikų bei paauglių
literatūroje? Literatūra mažiesiems kalba apie žmogų, tačiau greta jo čia yra daug
kitų gyvų ar sugyvintų formų. Pasaulio, kasdienybės sambūvio darnos, būdingos
pasakoms, nelieka realistinėje prozoje vaikams: joje reflektuojama nūdienos vaikų ir
paauglių gyvenimas, socialinė problematika. Skaitant tokius kūrinius iš eilės gali
apimti įspūdis, jog prieš akis ne literatūra vaikams, o laikraščio kriminalinė
kronika ar koks Edmundo Malūko romanas apie šiukšlyno žmones (gal taip vaikų, kaip ir
suaugusiųjų, literatūroje trinasi riba tarp tiriamosios žurnalistikos ir grožinės
literatūros?). Vaikų prozos personažai taip pat nepaprastai panašūs: suaugę žmonės
nuolat suirzę, linkę įsakinėti; paaugliai, išskyrus teigiamus herojus,
vaizduojami kaip agresyvi, egoistiška, anarchiška visuomenės dalis. Tarp žmonių nėra
ryšių arba tie ryšiai nevisaverčiai, ypač suaugusiųjų ir vaikų. Jie labai vieniši
ir kenčiantys (ypač vaikai). Retas atvejis, kur tos problemos įvairiapusiškiau
reflektuojamos (ne tik prikišamai demonstruojamos, prikemšamos kriminalinių detalių),
yra pernykštė Vytautės Žilinskaitės knyga ,,Kintas. Niūriame šių knygų fone
šviesiau žmogaus ir vaiko gyvenimas vaizduojamas Daivos Vaitkevičiūtės apysakoje
,,Trise prieš mafiją. Rimanto Juodvalkio apysaka ,,Dviratis be vieno rato,
parašyta prieš keturiasdešimt metų, visų metų vaikų literatūros kontekste
išsiskiria ne tik vaizduojamu laikotarpiu (pokaris), bet ir įtikinamu pokario vaiko
paveikslu, įdomiu pasakojimu, gyvomis detalėmis. To meto ir dabarties vaiko
interpretacija turi daug bendrų bruožų: vaikai gyvena savo gyvenimą daugiausia
gatvėje pramogauja, uždarbiauja, vagiliauja; suaugusieji vėl pikti ir panirę į
savo rūpesčius.
Pasikalbėjus apie 2006 m. knygas, tiksliau, jų
žmones, užvirė ugningos diskusijos dėl kūrybiškiausių knygų dvyliktuko. Po ilgų
ir audringų ginčų jis abėcėlės tvarka sudėliotas toks:
Ališanka Eugenijus. ,,Egzemplum;
Černiauskaitė Laura Sintija. ,,Kvėpavimas į
marmurą;
Gutauskas Leonardas. ,,Sapnų teologija: Augustinos
Ravaniemi meilės istorija, jos pačios papasakota dvidešimt vienu sapnu;
Jakučiūnas Andrius. ,,Servijaus Galo užrašai;
Marčėnas Aidas. ,,Eilinė;
Melnikas Jaroslavas. ,,Pasaulio pabaiga;
Mušinskas Danielius. ,,Kalno saugotojas;
Navakas Kęstutis. ,,Atspėtos fleitos;
Norvilas Gytis. ,,Skėrių pusryčiai;
Ostrauskas Kostas. ,,Užgavėnių kaukė;
Sasnauskas Julius. ,,Malonės teologija;
Stankevičius Rimvydas. ,,Tylos matavimo vienetai.
Atskirai susirinkusi septynių narių komisija slaptu
balsavimu išrinko 2006 m. knygą laureatę Danieliaus Mušinsko ,,Kalno
saugotoją.
G. NOTRIMAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|