|
<< Atgal
TOMAS VENCLOVA
Į pietus nuo pusiaujo
Pabaiga. Pradžia 2007 m., Nr. 2
II. 5
Šią dieną daugiausia skiriu antrajam Buenos Airių
rašytojui, tikram argentiniečiui Jorge'ui Luisui Borgesui. Yra ir trečiasis, ne tokio
masto, bet man įdomus – Juozas Kėkštas. Jis čia leido „Literatūros lankus“ ir
užsidirbo pragyvenimui tiesdamas plentą, kol pagaliau, bene dėl saulės smūgio, jį
ištiko paralyžius, privertęs persikelti į Lenkiją. Sykį aplankiau Kėkštą
Varšuvos invalidų namuose, bet rimtesnis pokalbis – tiesą sakant, joks pokalbis –
neužsimezgė. Deja, nemanau, kad Buenos Airėse būtų galima rasti jo pėdsakų. Nors
ką gali žinoti: „Literatūros lankų“ leidimo vieta gal dar atsekama, vienas kitas
jų bendradarbis – Nyka-Niliūnas, Mekas – tebegyvi...
Borgeso gimtieji namai – ties Tucumáno ir
Esmeraldos gatvių sankryža, beje, vos pora kvartalų nuo nebesančio Gombrowicziaus
bankelio. Tuometinių Buenos Airių būta kompaktiškų. Abu rašytojai buvo susipažinę
– iš to nieko neišėjo, liko tik neprilygstamai komiška nevykusio pasimatymo vizija
Gombrowicziaus „Transatlantike“. Priešingybė kone chrestomatinė: vienas – grynos
smegenys ir comme il faut (kaip dera), kitas – grynas kūnas ir provokacija. Nepaisant
to, kad abudu mėgo žaisti su skaitytoju ir abudu buvo aristokratai (tik Gombrowiczius
Argentinoje atrodė niekam nežinomas išsišokėlis).
Namai Tucumáno ir Esmeraldos sankryžoje nedideli ir
daugmaž elegantiški, nors ir apšiupėję, seniai neremontuoti. Netoliese dar dvi
Borgeso vietos – jo lankyta kavinė Florida Garden ir gana kaunietiškas pastatas, kurio
šeštame aukšte jis gyveno ir rašė. Langinės užsklęstos, ir kas ten dabar –
nežinia.
Vykstu į prabangų, žalią ir vėsų Recoletos
priemiestį, jis Buenos Airėse bene labiausiai primena Paryžių. Išsistatęs aplink
garsiausias, itin brangias miesto kapines. Jorge'as Luisas, tiesa, palaidotas ne ten, bet
Ženevoje, tačiau galima aplankyti du jo pažįstamus – Adolfo Bioy Casaresą ir
Victoria Ocampo. Pastaroji leido įtakingiausią Argentinos ir visos Lotynų Amerikos
literatūrinį žurnalą „Sur“, kaip tik jos salone būdavo sprendžiama, kas padarys
rašytojo karjerą, kas ne (Gombrowiczius „nepraėjo“). Anapus aukštos tvoros
kvadratiniame plote tankiai sugrūsti juodo marmuro mauzoliejai, piramidės, obeliskai,
baltutėliai angelai. Skonis superburžuazinis – Rasos ir Antakalnis man labiau prie
širdies. Čionykštis paprotys – apkarstyti mauzoliejus bronzos lentomis, jų susidaro
ištisos parodos. Esama čia ir prezidentų, ir diktatorių, bet beveik visus lankytojus
domina tiktai Evita Duarte-Perón. Tos minių mylimosios neverta pristatinėti, nes
kiekvienas apie ją girdėjo iš miuziklo ar bent iš dainos Don't cry for me,
Argentina. Dvarininko ir virėjos neteisėta dukra, ji susidėjo su populiariausiu
Argentinos politiku, iš tikrųjų įsodino jį į sostą ir drauge su juo kurį laiką
valdė šalį. Nuo tos poros prasidėjo valstybės smukimas, tačiau liaudis Evitą
garbino ir tebegarbina kaip Švenčiausiąją Mergelę ar kaip Marilyn Monroe. Peróno ir
Evitos kūnų pomirtinės bėdos – makabriškiausia istorija krašte, kuriame tokių
istorijų tikrai nestinga. Kai 1955 metais Perónas buvo nuverstas ir atsidūrė
Ispanijoje, tremtyje, Evitos palaikus naujoji valdžia slaptai išgabeno į Italiją, kad
žmonės jų pernelyg nelankytų (Evita nesulaukė vyro žlugimo – mirė nuo vėžio).
Antroji Peróno žmona ilgainiui tapo prezidente, liepė abudu grąžinti iš Europos ir
palaidoti greta. Po dvejų metų chunta nuvertė tą prezidentę – beje, itin negabią
– ir vėl išskyrė mylimuosius: Perónas atgulė Chacaritos kapinėse, o Evita –
Recoletoje. To dar maža: kažkoks Peróno priešas ar pamišęs mylėtojas, įsilaužęs
į jo mauzoliejų, elektriniu pjūklu nugenėjo jam abi rankas. Kad kas panašiai
neišniekintų (ar, priešingai, iš didelės pagarbos neišvogtų) balzamuoto Evitos
kūno, ji buvo palaidota devynių metrų gilumoje, bet, jei neklystu, sykį jau ir jai
kažkas neprideramo buvo atsitikę. Įrašas ant kapo mažytis, vos įžiūrimas tarp
galybės bronzinių lentų, kurios su Evita lyg ir nedaug teturi bendra. Lenino
mauzoliejaus istorija vis dėlto ne tokia paini.
Tarp angelų ir obeliskų raičiojasi, pešasi ir
mylisi dešimtys juodmargių kačių bei katinų. Dar ne kovas, bet jų papročiai Pietų
pusrutulyje tikriausiai kiek kitokie.
Tikrasis Borgeso pėdsakas Recoletoje – jo sumanyta
Nacionalinė biblioteka, vienas iš tų prestižinių Lotynų Amerikos projektų, kurie po
metų kitų ima atrodyti visiškai apleisti ir nušiurę. Postmodernistinis statinys,
kurį sunkoka net surasti, stovi, bent iš pažiūros, tuščias ir nefunkcionuojantis.
Gal tai ir borgesiška. Kaip žinoma, siaubinga biblioteka, kurioje telpa visos
egzistuojančios, neegzistuojančios ir negalinčios egzistuoti knygos, buvo jo manija ir
svarbiausioji gyvenimo tema.
Atsisėsti ir nusifotografuoti greta Borgeso –
kitaip sakant, jo vaškinės, labai natūralistinės figūros – galima ir net priimta Tortoni
kavinėje, Buenos Airių centre. Tai vietinė Neringa (aišku, mūsiškei ligi jos
toli šaukia) – art nouveau šventovė su spalvotais vitražais, kadainykščių
avangardistų paveikslais ir galybe garsių lankytojų biustų (krinta į akį
Pirandello). Užsisakau garsų čionykštį gėrimą dulce de leche, tokį
kaloringą, jog gana jo paragauti vieną sykį. Ne per toliausiai nuo kavinės yra Peróno
gatvė. Borgesas buvo jo nepermaldaujamas oponentas, todėl Perónas nušalino jį nuo
bibliotekininko pareigų ir paskyrė paukštienos inspektoriumi Buenos Airių turguje.
II. 6
Argentiniškos netvarkos pavyzdėlis. Noriu vienai
dienai ištrūkti iš miesto į Urugvajų, kad pridurčiau prie savo „donžuaniško
sąrašo“ dar vieną valstybę. Urugvajus yra greta, kitapus La Platos upės (beje, tai
ne tiek upė, kiek įlanka); bet kurioje kelionių agentūroje bilieto pirkimas užtruktų
dvi minutes. Buenos Airėse užtrunka septyniasdešimt penkias. Pragariškai prastai
veikia kompiuteris – tiksliau, apie jį nieko nenusimano dvi merginos, kurios
skundžiasi „neįvaldžiusios naujos sistemos“.
Apie Argentinos sostinę dera pasakyti du dalykus.
Pirma, tai žymiausias pasaulyje ispaniškai kalbančios civilizacijos miestas (kaip
Niujorkas – angliškosios). Net Mexico City jam neprilygsta, ką jau kalbėti apie
Madridą. Antra, jis turi savo aristokratišką West Endą ir plebėjišką East Endą,
tik vakarai yra šiaurėje (Recoleta ir Palermo), o rytai pietuose (San Telmo ir La Boca).
West Endas nusidriekia ligi Tigrės miestelio, ten jau taip aristokratiška, jog kaip tik
Tigrėje buvo pagautas nacis Eichmanas. Vykstu į proletariškąją miesto dalį – iš
pradžių itin prastu metro, paskui taksi. Pasiekiu La Boca, daugiausia italų gyvenamus
kvartalus, iš kur kilęs futbolininkas Maradona, nė kiek ne mažiau garsus kaip Evita.
Namai dažyti papūgiškomis spalvomis, jų sienos dažnai skardinės, vyrauja linksmas
architektūriškai tapybiškas chaosas, o kraštovaizdis truputį trenkia Klaipėda ties
keltu į Smiltynę. Prie smuklės El Samovar de Rasputin, musica en vivo šoka jau
netgi ne porelė, o trejetas. Čia visada vyravo italų jūreivių ir itališkų bordelių
dvasia. Nutolti nuo turistinio rajono Caminito nerekomenduojama, bet vis dėlto nutolstu.
Necochea gatvė autentiškesnė, pritrenkiamai ir simpatingai šiukšlina, pilna užeigų
– Cantina Rimini, Il piccolo vapore, Tres amigos, kurių prieangius puošia
kičinės undinės, delfinai ir tango šokančios poros. Būtų nelabai jauku, bet čia
pat kažkokie religiniai centrai – Jesus esperanza, Emaus – ir galybė motinų
su kūdikiais. Su Buenos Airių monumentaliuoju centru tai nieko bendra neturi.
Provincija vyrauja ir arčiau centro – San Telmo
rajone, į kurį patenku pro didelę rusišką cerkvę. Buenos Airėse apie dvidešimt
tūkstančių rusų – sako, jie ligi šiol leidžia monarchistinį savaitraštį, kuris,
kaip dažnas mūsų politikas, nepastebėjo Rusijoje jokių pasikeitimų nuo Stalino
laikų. San Telmo – gana stilingas ir taurus senamiestis. Na, gal kiek Europos
senamiesčių parodija, bet tik truputį. Lyg Užupyje kaba lentos: Republica de San
Telmo, Refugio de la amistad y la alegria (San Telmo respublika, draugystės ir
linksmybės prieglobstis). Apvalūs grindinio akmenys, jaukios aikštės ir vėsūs gelsvi
senoviniai kiemeliai, vienas jų – El Patio del Tiempo (Laiko kiemas). Ten stori
medžiai ir lieknos kolonos; nemažai statulų – beje, gana mokiniškų. Namai apleisti,
geriausiu atveju aštuoniolikto amžiaus, įrašai skelbia jų romantišką ir
sentimentalią praeitį. Prekiaujama senienomis ir vis tuo pačiu tango – yra dešimtys
jo klubų. Pats nepastebėjęs atsirandu pažįstamame kvartale, prie Gombrowicziaus
namų. Šiame kontekste jie neatrodo labai bjauriai, nors visame San Telme yra bene patys
prasčiausi.
II. 7
Montevidėjaus (Montevideo) simbolis („mūsų
Eifelio bokštas ir Big Benas“, kaip sako urugvajiečiai) yra La Carreta –
didžiulė bronzinė skulptūra, vaizduojanti klimpstantį vežimą, kurį tempia šeši
jaučiai (iš paskos klampoja dar du). Vežimą lydi raitas bronzinis gaučas.
Linksmiausia, kad La Carreta turi ir dvynį – diližano skulptūrą kitoje miesto
vietoje, ten jaučius pavaduoja arkliai. Neįpratęs gali skulptūras net supainioti. Abi
simbolizuoja kolonistų bėdas ir atkaklumą. Absoliutus natūralizmas, kaip dažnai
būna, įveikia pats save ir įgauna mitologinių matmenų. Beje, gyvų arklių su
vežimais Montevidėjuje irgi esama.
Tris valandas su trupučiu plaukiau rudais La Platos
vandenimis. Neaišku, ar tai upė, ar jau Atlantas; turbūt upė, nes vanduo dar gėlas.
Paskui kairėje pamačiau kalvelę, nuo kurios Urugvajaus sostinė gavo savo vardą. Vieni
sako, jog tai jūrininkų šauksmas „matau kalną“, kiti pateikia turbūt tikslesnę,
nors visai groteskinę versiją: žemėlapiuose žymėta „Monte VI de O“, tai yra „šeštasis
kalnas vakarų pusėje“. Jūros čia irgi dar nėra, bet miestą supa ar ne dvidešimt
kilometrų neblogų pliažų, ir La Plata jau ne purvina. Išsimaudyti pritrūkau laiko,
tik paspoksojau į smagią mūšą.
Čia gyveno ir net tebegyvena nemažai lietuvių.
Vieną jų pažinojau – Antaną Vaivutską. Turėtų būti Vaivuckas, bet savo pavardę
jis rašė ispaniškai: turbūt jam tai buvo siūlelis, jungiąs su kraštu, kurį jis per
neapsižiūrėjimą paliko ir, kaip kelios dešimtys kairiųjų Lotynų Amerikos
emigrantų, grįžo į šaltą sovietinį Vilnių. Nesakė, bent man, kad norėtų vėl
Urugvajun, bet tenykščių miestelių vardai – Paysandu, Salto, Melo – jo ir ypač jo
žmonos lūpose skambėjo it Adomui ir Ievai prarastojo rojaus vietovardžiai. Buvo čia
ir Lietuvos pasiuntinybė, nes aneksijos Urugvajus nepripažino. Ispaniškuose
laikraščiuose Lietuvos atstovas spaudai Kazimieras Čibiras (Casimiro Verax) spausdino
straipsnius šalia Gombrowicziaus – bibliotekoje radau numerį, kur jie abu yra kartu.
Išlipęs į krantą tuojau išgirstu, kad lietuvių čia esama ištiso rajono – kaip
tik Monte VI de O papėdėje – garsiausias jų esąs dailininkas José Gurwitschas, na,
ne etninis lietuvis, bet litvakas.
Montevidėjus įkurtas vėliausiai iš visų
reikšmingųjų Lotynų Amerikos miestų – aštuoniolikto amžiaus pradžioje. Atrodo
kaip miniatiūrinis Buenos Airės, tik mažiau koloritingas, toks ohne Eigenschaften
(be savybių). Sakyčiau, miestas esperanto, pabrėžiąs savo tarptautiškumą. Kad ir
tie paminklai: stovi Garibaldis (mat jis šičia kurį laiką gyveno), bet ir Churchillis,
ir Gandhi, ir Konfucijus. Visa šalis irgi kažkokia esperantiška. Nei džiunglių, nei
kalnų, nei dykumų, juo labiau – ugnikalnių ar žemės drebėjimų. Trys milijonai
gyventojų, vienam tenka keturios karvės ir trys avys su trečdaliu, taigi labai daug
cholesterolio. Provincinė kurorto nuotaika. Politikoje ramu, nors išimčių
pasitaikydavo. Kad ir ką sakysi, ir kairuoliai Allende bei Moralesas, ir fašistuojantis
Perónas – bent jau gana ryškios asmenybės: Urugvajuje nėra nieko panašaus. Šalis
pozuoja kaip Lotynų Amerikos Šveicarija. Ji labai pirmeiviška – anksti įvedė
aštuonių valandų darbo dieną, atskyrė bažnyčią nuo valstybės. Supasaulietinimas
krinta į akis – pasitaiko bažnytėlių, kad ir tame lietuviškame rajone, bet jos toli
gražu nelemia kraštovaizdžio. Demokratija, nota bene, priverstinė: jei
nebalsuoji, turi mokėti baudą. Beraščių beveik nerasi, nors, sako, jų truputį
daugiau negu būdavo. Įstatymai apskritai pažangūs, kalėjimas visame krašte tik
vienas, ir tas pats vietovėje, vardu Libertad. Indėnai išnaikinti, paskui jiems irgi
pastatytas paminklas.
Uoste nedideli karo laivai (ne visai aišku, nuo ko
jie turėtų – ar pajėgtų – ginti). Netoliese vokiečių šarvuočio Graf Spee
inkaras – tai garsi čionykštė istorija; 1939 metais laivą susprogdino kapitonas,
nesitikėdamas atsispirti britams (Urugvajaus valdžia liepė jam išplaukti, kitaip jis
būsiąs internuotas), po to nusišovė. Pakhauzai, švyturiukai, palmės ir platanai.
Greta senamiestis, bet vargu ar įdomus. Užtat patenku į centrinę aikštę su
vyriausybės rūmais, teatru ir gana dekoratyviu dangoraižiuku Salvo. Urugvajiečiai turi
savąjį nepriklausomybės kovų didvyrį Artigą, jis joja viduryje aikštės it
Aleksandras Makedonietis. Po pjedestalu labai erdvi kripta, joje urna su herojaus
palaikais ir du sargybiniai.
Visa tai, kaip ir Mendoza, primena mūsų
prieškarinę laikinąją sostinę. Toks pat konstruktyvizmas ir toks pat patriotizmas.
Galų gale tatai gana jauku. Be ko kito, yra memorialinė lenta melodijai La Cumparsita:
Buenos Airės – tango tėvynė, bet garsiausias tango atsirado vis dėlto čia.
Kongreso rūmams sunaudota šešiolika granito
atmainų ir penkiasdešimt dvi marmuro atmainos, daugiau apie juos neką gero tepasakysi,
nebent tai, kad jie atokiai nuo centro. Dar toliau ana kalva, davusi vardą miestui; tarp
akmenų styro agavos ir dunkso tvirtovėlė su pora mažučių pabūklų. Tai vienintelė
vieta, kuri dvelkia šiokia tokia senove. Tiesa, visai greta Comandante'o Ernesto Guevaros
aikštė. Bet Che kultas Urugvajuje neatrodo grėsmingas. Didelio vargo krašte nematyti,
nors vietiniai, kaip visur ir visada, skundžiasi, kad nusikaltėlių daugėja. Truputį
brangiau negu Buenos Airėse. Valgau jautieną, vietinį desertą massini ir visa
tai užgeriu media y media – dviejų baltųjų vynų mišiniu. Ne taip jau
blogai.
Grįždamas pasuku laikrodį vieną valandą atgal.
Garlaivyje skaitau Bioy Casaresą – pasiduodu snobizmui, Borgesą skaityti būtų
banalu. Tiesa, Borgesą moku beveik atmintinai ir net esu vertęs, o šis jo bičiulis ir
bendraautoris – visai neblogas rašytojas, kurio fantastinių, kartais nabokoviškų
novelių veiksmas vyksta daugiausia ties Urugvajaus ir Argentinos riba. Vietovė skatina
vaizduotę kaip tik tuo, kad joje iš pažiūros nieko neatsitinka ir negali atsitikti.
II. 8
Vėl žygis anapus Buenos Airių, bet ne toks
tolimas, šioje La Platos pusėje, į miestą, kuris irgi vadinasi La Plata. Tai –
Buenos Airių provincijos sostinė. Kelio apie šešiasdešimt kilometrų, bet ten esama
unikalaus gamtos istorijos muziejaus. Pro pažįstamą La Bocą išsiveržiu, anot Ilfo ir
Petrovo, „į laisvę, į laisvę, į pampą“. Stepės kraštovaizdis – ji vešli,
neišdžiūvusi, lygumą kerta kanalai. La Platos aštriabokštė katedra matyti iš labai
toli, pats miestas veikiau mizeriškas, kupinas tingulio ir šiukšlių. Beje, tai
savotiškas premodernistinio planavimo pavyzdys – pagal išankstinį projektą
provincijos sostinė atsirado tuščioje vietoje (kaip žymiai vėliau Brazilijos
miestas), gubernatorius 1889 metų Paryžiaus parodoje už tai gavo aukso medalį iš
paties Jules'io Verne'o rankų. Bet mane tai nelabai domina, juo labiau, kad miestas
netrukus gerokai smuko – tai daugelio panašių sumanymų likimas. Liko pirmiausia
ekstra klasės muziejus, įsteigtas keistuolio paleontologo Ameghino.
Nė nestabtelėju salėse, kuriose rodomi dinozaurai
– šito gero galima pasižiūrėti ir kitur. Tik vėliau sužinau, kad padariau
nedovanotiną klaidą, nes bene didžiausiąjį dinozaurą Patagonijoje rado lietuvis
Kazimieras Šlapelis, ir jis pavadintas Šlapelio arba Slapelič vardu. Vis dėlto
svarbiausia, kas muziejuje yra – senųjų Patagonijos žinduolių liekanos. Tai lyg ir
antroji dinozaurų laida, kur kas artimesnė mūsų laikams. Šiandien Pietų Amerikoje
veisiasi šarvuočiai, tinginiai ir skruzdėdos – labai keisti, bet ne per didžiausi
padarėliai; palyginti neseniai jie turėjo visai kitokio masto giminaičių, sakytum,
Guliverio milžinų. Vos prieš dešimt tūkstančių metų tie milžinai, ar bent kai
kurie jų, bastėsi Pietų Argentinos lygumose. Iš pažiūros baisūs, nebuvo niekam
pavojingi, mat labai lėti; indėnai juos medžiodavo arba ir prisijaukindavo. Žemyne
stigo plėšrūnų, kurie juos naikintų, jei neskaitysime žmonių. Na, žmonės ir
išnaikino. Svarbiausias eksponatas muziejuje – vieno tokio padaro, milodonto, kailio
likučiai, nelyginant rusvas skalpas. Jie rasti oloje prie pat Magelano sąsiaurio. Šalia
guli kažkas panašaus į smegenis, tik tamsiai rusvos spalvos: tai suakmenėjusios
milodonto išmatos (štai dėl ko vykau į pietinį pasaulio galą!). Esama teorijos, kad
ola buvusi prijaukintų milodontų tvartas. Netoliese kitos priešistorinės pabaisos –
megaterijaus griaučiai (gryna Godzila iš japonų siaubo filmo), taip pat keli
gliptodontai vėžliškais šarvais. Visa tai dinozaurų didumo. Norėtųsi įsivaizduoti,
kad kur nors dykose Patagonijos vietovėse tų gigantų dar esama – ir, tarp kitko, tai
labiau tikėtina, negu „sniego žmogaus“ arba Lochneso slibino egzistencija. Bent jau
Ameghinas, rodos, tuo neabejojo. Tiesa, jis iš viso buvo fantastas, manė, kad pirmieji
žmonės atsirado Pietų Amerikoje, ir kūrė savo atrastiems gyvūnams nelabai
ištariamus vardus, tokius kaip Propalaeohoplophporus.
Tiek gamtos istorijos. Antrame aukšte jau
etnografijos skyrius, neginčijamai puiki gvaranių dievdirbių paroda: jėzuitų
misionierių pakrikštyti, jie skaptavo angelus, šventuosius ir popiežius didžiulėmis
akimis – visa tai atrodytų net lietuviška, tik formos apvalesnės, barokiškesnės net
už Vinco Svirskio. Gražiausioji – Šventoji Trejybė (tiksliau, Dvejybė, nes balandis
kažkur prapuolęs). Argentinos indėnų keramika ar metalo reljefai Tivanaku lygmens
anaiptol nesiekia, bet ir antraeilis periferijų menas būna šio to vertas.
II. 9
Bandau aplankyti tai, kas Buenos Airėse man ligi
šiol buvo išsprūdę. Pavyzdžiui, Casa Rosados požemiuose yra valstybinis prezidentų
relikvijų muziejėlis (kažką panašaus, rodos, galvojama įrengti Antano Smetonos
buveinėje Kaune). Įeinant reikalaujama paso, kurio kaip tyčia nepasiėmiau, bet
kontrolierė pasitenkina, kad išstenu jo numerį. Prezidentų labai daug, ir visų vardai
pažįstami, nes jais vadinamos didžiosios gatvės. Labiausiai patraukia bene Peróno ir
Evitos atvaizdai: dvilypiame portrete jie atrodo kaip kičiniai tango atlikėjai.
Ekspozicija kažkodėl baigiasi 1973 metais, taigi įdomiausiojo chuntos laikotarpio ir
vėlesniųjų įvykių muziejuje stinga.
Aplinkui vidutiniškos kokybės (ne Vilnius!)
barokinės bažnyčios, bet suku kita linkme, pasižiūrėti Colóno teatro. Tai didžiausia
ir prabangiausia opera Pietų Amerikoje, gal net pasaulyje, bent jau įspūdingesnė už
Vienos. Ji klesti birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kai Argentinoje žiema:
geriausieji pasaulio atlikėjai, pasibaigus sezonui Europoje ir Šiaurės Amerikoje,
suguža šičia. Dabar ne sezonas, tačiau po pastatą rengiamos ekskursijos. Rodoma visa
teatro virtuvė, o didžiojoje salėje, be ko kito, specialios ložės našlėms,
suprojektuotos taip, kad jose sėdinčių nebūtų matyti. Spektaklių bilietai nėra
pragariškai brangūs – daugiausia apie devyniasdešimt dolerių. Atsidėjęs ieškau
lietuviškų pėdsakų, nes čia dainavo Kipras, o vėliau dirigavo, sakykime, Algis
Žiūraitis. Užtinku Šaliapino biustą, Nižinskio peruką, lentą Rostropovičiaus
garbei, bet mūsiškių – nė šnipšt.
Po pietų susitikimas su Beriso lietuviais. Siunčiau
elektroninį paštą kelioms lietuviškoms organizacijoms, bet reagavo viena vienintelė.
Beriso miestelis greta vakarykštės La Platos, jame, kaip Čikagoje, būta didžiulių
skerdyklų – senieji mūsų emigrantai visada vertėsi tuo amatu. Veža inžinierius
Ricardo Cagliardi (Semėnas), su juo kalbamės angliškai. Yra buvęs Lietuvoje
trisdešimt šešias valandas – lankęs giminaičius.
– Jie gyvena miestelyje, kuris vadinasi Bambašys.
– ?!
– Bambašys.
– Hmm... Panevėžys?
– Taip, taip, Bambašys!
Važiuojame per didžiulį ir nykų Avelanedos
priemiestį (ji tariama „Avežaneda“), paskui pažįstamu stepės greitkeliu. Berisas
– žymiai mizeriškesnis miestelis negu La Plata, bet jame yra net dvi lietuviškos
draugijos – Mindaugas ir Nemunas. Pastaroji, į kurią vykstame, esanti
seniausia tautinė draugija visoje Lotynų Amerikoje.
Neklausiu, kuo skiriasi Mindaugas nuo Nemuno.
Gal net politine pakraipa, nors tie dalykai per daug dešimtmečių, be abejo,
sušvelnėjo. Į Lotynų Ameriką žmonės daugiausia emigruodavo pirmosios
nepriklausomybės laikais, tai galybės literatūros veikalų tema, nuo Binkio „Raulo
keliauninko“ iki Sirijos Giros „Buenos Airių“. Vykdavo tie, kurie nepajėgdavo
prisitaikyti prie tuometinio lietuviško kapitalizmo, taip pat režimo priešai,
neišskiriant komunistų. Buvo, žinoma, ir katalikiškai, ir tautiškai nusiteikusiųjų,
jie būrėsi į kitoniškus klubus ir šliejosi prie Lietuvos pasiuntinybių. Anot
Ricardo, miestelyje viešpataujanti gryniausia tautų draugystė – lietuviai palaiką
ryšį su aštuoniolika bendruomenių, be kitų, su lenkais, baltarusiais ir albanais. Tai
lyg ir rodytų, kad draugijos tradicija veikiau kairioji negu dešinioji. Nors šimts
žino. Nemune rengiamos arbatėlės (viena jų – kaip tik šiandien), kuriomis
visuomenės gyvenimas šiais laikais bemaž ir ribojasi.
Dulkėtoje draugijos salėje – tokia graudi
lietuvybė, kokios ir Jungtinėse Valstijose nerasi. Ant sienos Vytis, Valdo Adamkaus
portretas, Zapyškio bažnyčia, Kauno pilis, abrūsas su išsiuvinėtomis
raidėmis „Ašara Dievo aky“, pagaliau net trys lietuvaitės, išrinktos
čionykštėmis grožio karalienėmis. Klausytojai – beveik tiktai pagyvenusios, sunkių
darbų nuvargintos moteriškės, gimusios jau šičia ir lietuviškai beveik
nebemokančios. Vienintelis jaunikaitis Ignas, baigęs Vasario 16-osios gimnaziją
Vokietijoje, laisvai susikalba ir prašo ką nors pasakyti savo radijui „Lietuvos aidai“.
Deja, nėra nieko girdėjęs apie man rūpimus argentiniečius, Juozą Kėkštą ir Helę
Vilčinskaitę. Pastaroji buvo Salomėjos Nėries bičiulė. Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskare“
ji atvaizduota kaip lesbietė, pažindinanti provinciališką poetę su Paryžiaus
gundymais: ar tai Mariaus fantazija, ar teisybė, neturiu supratimo. Šiaip ar taip, ji
buvo kairuolė, iš Paryžiaus persikėlė į Buenos Aires, po karo susirašinėjo su mano
tėvu, paskui dingo be žinios. Galima būtų paieškoti net aušrininko Andriaus
Vištelio pėdsakų – šis atsidūrė Lotynų Amerikoje 1886 metais, pigiai įsigijo
didžiulius žemės plotus, o kai vėliau sužinojo, kad devynis mėnesius iš dvylikos
juos užlieja La Platos vandenys, išprotėjo ir paskutinius dvidešimt trejus gyvenimo
metus praleido ligoninėje. Bet kažkas, ar ne Saulius Šaltenis, jų jau ieškojo ir
nerado. Užtat Ignas nemažai žino apie Patagonijoje gyvenusį Kazimierą Šlapelį, La
Platos dinozauro atradėją. Jis buvo vienas iš seniausiųjų pasaulyje lakūnų ir net
aštuoniasdešimties metų sulaukęs kasdien apskrisdavo monoplanu savo avių bandas.
Išgarsėjusioje apybraižoje apie Patagoniją jį mini bestselerių autorius Bruce'as
Chatwinas („Visos jo bibliotekos knygos buvo lietuviškos, spausdintos
aristokratiškiausia indoeuropiečių kalba, ir siejosi su jo šalies planais atgauti
nepriklausomybę“). Esquelio miestelyje, netoli tų vietų, kur Šlapelis gyveno, esąs
net lietuviškas muziejus, bet, norint ten pasidairyti, reikėtų mažiausiai savaitės.
Vis dėlto ir Beriso klube, kambaryje anapus scenos,
randu šį tą labai įdomaus – tvarkingą žaliai aptaisytų, jau niekieno neskaitomų
lietuviškų knygų biblioteką. Beveik visos – tikros retenybės, išleistos Amerikoje
praėjusio amžiaus pradžioje, tokios kaip Šliūpo versta bedieviška „Spėka ir
medega“ arba Šerno-Adomaičio geografija.
Pirmą kartą gyvenime ragauju tirštą it sriuba matės
arbatą, be kurios Argentinos kaip ir nėra. Sėdžiu už vieno stalo su Sofija
Talmantaite, kalbančia lietuviškai geriau už kitus – jai devyniasdešimt septyneri
metai (iš pažiūros ir iš elgsenos apie septyniasdešimt). Dėl tautų draugystės
pakviesta poetė Cristina A. Knoll, Mujer del año Berissense en Literatura, Gran
Premio de Honor Acción Cooperativo Mendoza, Segunda Mención Especial Peña Diario
Gazeta, etc. Ji kažką skaito ispaniškai, paskui nejauna lietuvaitė dainuoja,
beveik niūniuoja „Tiktai ne siandien, tiktai ne sicia“ (be „š“ ir „č“).
Visi prašo, kad ir aš skaityčiau. Jusdamas totalinį situacijos absurdiškumą, kaip
pasakytų Alfonsas Nyka-Niliūnas, perskaitau eilėraštį ir susilaukiu mandagių
plojimų. Kai mane išlydi mosikuojantys draugijos nariai, užplūsta šiltas jausmas.
II. 10
Švintant giliai po lėktuvo sparnais matyti pampa,
turbūt nuobodžiausias planetos peizažas. Ją gana greitai pavaduoja tikrų tikriausia
violetinė dykuma su kanjonais. Akiratyje tobulas ugnikalnio kūgis.
Barilochas – Patagonijos pradžia, pasaulio
pakraštys, dvidešimt dvi valandos autobusu nuo Buenos Airių. Buvo ir traukinys, bet jis
panaikintas. Lėktuvu – dvi valandos su trupučiu. Visai greta Čilė, laukinis ir
nuošalus Araukanijos regionas. Kaip tik šiose vietose, kiek labiau į šiaurę, kirto
Andus ir Argentiną kapitono Granto vaikai. Miestelis atrodo it Bavarijos ar Šveicarijos
parodija, tarp jo gyventojų vyravo ir gal tebevyrauja vokiečių kolonistai
(neišskiriant nacių), dauguma merginų – Gertrūdos ir Margaretos. Užtat
kraštovaizdis į nieką nepanašus.
Alpės? Būtų lyg ir Alpės. Grandioziškas
tamsmėlynis ežeras tarp kalnų. Bet rytuose jį siaučia sausa ir skaidri dykuma,
įžambiais šlaitais nutolstanti link horizonto. Į vakarus šlaitai užžėlę, tačiau
visiškai laukiniai, be jokio žmogaus pėdsako. Pačiose viršūnėse boluoja nežymūs
sniego lopai, sumišę su vulkaninio peleno danga. Beribė tuštuma, idealiai perregimas
oras.
Šiandien poilsis ir šiokia tokia pažintis su
vietove.
Argentina išnaikino savo indėnus beveik taip pat
nuodugniai kaip Urugvajus – prie to nemažai prisidėjo švietėjas ir liberalas
Sarmiento. Vis dėlto truputis jų liko. Septyniasdešimt šeimų tehuelčių ir net
dvidešimt penki tūkstančiai mapučių. Mapučiai – tai tie patys araukanai, ilgai
neįsileidę kolonistų į pietinę Čilę (ten jų išlikę daugiau). Dažnas
čionykštis vietovardis paimtas iš jų kalbos, pavyzdžiui, ežeras Nahuel Huapi, kitaip
sakant, Tigro akis („tigras“ – tai, žinoma, puma). Tehuelčiai yra garsieji
milžiniško ūgio patagonai, kuriuos matė dar Magelanas. Tarp kitko, indėnų kalbose
nėra žodžio „žmogus“ – tik genčių pavadinimai (baltieji vadinami vinka
gentimi); rodos, nėra ir žodžių moteriai bei vyrui atskirti, juo labiau giminės
kategorijos. Indėnų menas – daugiausia dažyti odos dirbiniai, asketiškų,
prigesintų spalvų, geometriniu skoningumu jie kiek primena Australijos aborigenų meną.
II. 11
Circuito Grande – kelionė po Barilocho
ežerų kraštą – užtrunka nuo pusės devynių ryto iki pusės septynių vakaro.
Keistų kontrastų pasaulis. Iš pradžių dykuma, kuria, beje, teka pora vandeningų
upių, paskui nykūs uolynai, lavos formacijos, viena jų pavadinta „Dievo pirštas“
(galėtum, žinoma, vadinti ir falu). Paskui kelias krypsta gana vešliai žaliuojančiu
kanjonu link fantastiškai gražaus ir dyko ežero Trafulo. Vardas skamba vokiškai ar
bent europietiškai, bet jis araukaniškas ir reiškia, jei neklystu, santaką. Ežerą
stebiu nuo visiškai statmeno, baisoko, bent šimto metrų skardžio. Aplinkiniai kalnai
nelabai aukšti, kokių dviejų kilometrų, tačiau spalvingi. Visi ežerai ledyninės
kilmės, kaip ir mūsų apylinkėse – šalti, bet maudytis galima.
Kaimelis Villa Traful (reikia tarti Viža) atrodo
kaip Amerikos naujakurių gyvenvietė iš Bret Harte'o ar net iš Cooperio. Pirmasis
gydytojas čia atsirado tik prieš dvidešimt metų. Keli namiūkščiai – jų rąstai
dažyti ryškiai geltona spalva. Bažnytėlė, ir turbūt miniatiūriškiausias pasaulyje
bankas. Tiesa, prekiaujama vietiniu visai vokišku šokoladu.
Bendrakeleivė Melina pasakoja apie čionykštę
gamtą. Ji turi panašumų su australiškąja, tarkime, yra sterblinių gyvūnų oposumų.
Svarbiausieji paukščiai – kondorai, bet jų nematyti, nes šiandien nėra vėjo, kuris
jiems sklandyti būtinas. Pasitaiko šinšilų, gyvatės nepavojingos – iš viso
Patagonija gana taikus kraštas. Vaistingų augalų – kas antra rūšis, bet žolė
suteikia ėriukų mėsai nemalonų kvapą.
Neprijaukinta gamta staiga užleidžia vietą
komerciniam ir ne itin patraukliam miesteliui arba ištisam miestui Villa La Angostura.
Jau ir Patagonijoje niekur nepabėgsi nuo globalinės civilizacijos (nors tuščiomis
vietomis važiavome pusdienį). Čia pradėjo keltis turtingieji Buenos Airių gyventojai,
kai atmosfera sostinėje pakvipo kriminalu ir politiniu nestabilumu. Namų ir sklypų
kainos paežerėse siekia pora milijonų dolerių. Šiaip jau dulkės ir triukšmas.
Tiesa, už kelių žingsnių vėl prasideda skaisti gamtos viešpatija – pusiasalis,
beveik sala, skirta Los Arrayaneso nacionaliniam parkui. Į ten reikia plaukti laivu.
Arrayanesai – eukaliptų giminaičiai, visur kitur jie tik krūmai, o šioje vietoje
įgyja medžių (ir nemažų) dimensijas. Dygsta grupėmis, tarsi būtų sodinti
lysenkišku „kvadratiniu lizdiniu būdu“, kuris buvo toks populiarus mano vaikystėje,
ir visą augmeniją aplinkui save nustelbia. Lieka ryškiai raudonų ir oranžinių
kamienų puokštės, it Deraine'o ar Vlamincko paveiksluose. Esama legendos, kad Waltas
Disney'us panaudojo šį mišką savo filmui „Bambi“, bet tai prasimanymas. Beje, to
filmo nesu nė matęs.
Melina įbrenda į vandenį ir mirko pavargusias
pėdas. Ji gimė ir augo Bariloche, bandė studijuoti politologiją Buenos Airėse,
tačiau miestas ją nugąsdino – „juk tai grynos džiunglės“. Užtat lankėsi Cape
Towne, kur išmoko angliškai. Į šiaurę nuo pusiaujo niekada nėra buvusi.
II. 12
Pirmoji dienos pusė dar Bariloche. Miestelis
perpildytas turistų, pinigų keitykloje ir banke pragariškos eilės. Esama Lions
ir Rotary klubų, netgi atominio reaktoriaus – civilizacijos daugiau, negu
Patagonijai priderėtų.
Išskrendu apie antrą valandą. Vietos prie lango
negaunu, bet matau kairėje gąsdinančią bevaisę lygumą, o dešinėje Andų grandinę
– vis miniatiūriškesnę ir vertikalesnę. Staigiai atslenka ir taip pat staigiai
išsisklaido sauso rūko sluoksniai. Pora ežerų, nenatūraliai žydrų tarsi vaikystės
knygoje apie Sindbado keliones. Patagonija, šiaip ar taip, buvo ir tebėra nepralenkiamos
tolumos ir vienatvės sinonimas. Išlipu El Calafate'o vietovėje (pavadinimas reiškia
„raugerškį“). Na pagaliau: pasaulio paribio pojūtis čia daug stipresnis negu
Velykų saloje. Rusvi statmeni šlaitai, reti žolės kuokštai, triuškinanti nykuma,
beveik neegzistuojanti barakų krūvelė, apsišaukusi miesteliu. Tiesa, joje yra
nakvynės namai, kavinaitė Balcarce ir šioks toks internetas.
Labai arti – Čilės siena. Rodos, Patagonijoje
būta net kruvinų pasienio konfliktų – apie šios pasaulio dalies istoriją nežinau
beveik nieko, nors ji visai reali.
II. 13
El Calafate'o aplinka primena Negyvosios jūros
pakrantes, o pats miestelis – maždaug ankstyvojo pokario Palangą, tik kur kas
mažesnis. Naktį mirtina tyla. Jei ne reti lėktuvų reisai, jaustumeis visiškai
izoliuotas nuo žemės rutulio. Kitas Argentinos vietas, žinoma, gali iš čia pasiekti
ir automobiliu, bet kelias toks tolimas ir nuobodus, kad jam nedaugelis ryžtasi. Lotynų
Amerikos paminklų manija El Calafate'e išvirsta biustų manija, ir, be tų socrealizmo
taisykles atitinkančių biustų, nėra į ką žiūrėti. Tarp jų aptinku šventąjį
Joną Bosco, kuris, pasirodo, yra Patagonijos globėjas, ir pasaulietiškąjį globėją
Francisco Moreno. Jo vardu pavadintas garsus ledynas, prie kurio šiandien važiuoju.
Ledyno vardą „Perito Moreno“ bandžiau išsiversti „Juodas šunytis“, bet iš
tikrųjų tai reiškia maždaug „Kartografas Moreno“. Kartografija ir geografija
šičia buvo svarbi istorijos dalis.
Vietovė prisišlieja prie ežero, bene didžiausio
Argentinoje (nors ežerai ties Barilochu atrodo didesni). Ežeras tarsi padažytas melsve,
jame esama ibių ir flamingų, žiemą jis užšąla ir virsta čiuožykla. Riedu
absoliučia tuštuma, aštuoniasdešimties kilometrų kelią retkarčiais paįvairina
nebent siurrealistinės pusiau išdžiūvusios giraitės, akmenys, dramblių pavidalo
uolos. Jokių gyvų padarų nematyti. Pasibaigus asfaltui, skęstu piktų dulkių
debesyje.
Ledynų esu matęs ir jais vaikščiojęs, bet Perito
Moreno labiau nei kiti dvelkia anais pirmykščiais ledynais, kadaise užklojusiais
pasaulį. Juo labiau, kad jis auga, stumiasi vis toliau į ežerą ir vienoje vietoje
užslenka ant kranto. Visi kiti ledynai žemėje šiuo metu traukiasi, kartais itin
pastebimai. Virš vandens – neužmatoma vertikali melsvoka siena sulig dvidešimties
aukštų namu: nė kiek neblogiau už Niagarą, tik sustingusią ir daugmaž tylią. Kad
būtų dar panašiau, prie jos, kaip prie Niagaros, galima priplaukti menku garlaiviuku.
Labai nejauku, nes sienoje pilna plyšių, ir ledas, rodosi, gali tave užgriūti. Nuo jo
tikrai atskyla gabalai, darda į vandenį skleisdami bangų ratilus; būna, kad virsta
kelių tonų luitai, bet tam reikia karštos dienos, ir man to pamatyti nepavyksta (ačiū
Dievui, nors reginys, sako, vertas dėmesio). Titaniška masė grėsmingai braška,
dūsauja, stena, kartais sudunda it perkūnas, mainosi perregima baltuma ir žalsvuma.
Ten, kur ji siekia krantą, maždaug kartą per ketverius metus įvyksta tikros
katastrofos, kurių aidas girdėti El Calafate. Ežero paviršiuje plūduriuoja
ledkalniai, nors ne per didžiausi. Rodos, radau tiksliausią apibrėžimą: tai dalelytė
Antarktidos, miniatiūrinis ar net ne visai miniatiūrinis Roso šelfas.
Šlaite įrengtos aikštelės pasižiūrėti į
ledyną iš viršaus. Smailumos, dygliai, melsvai balti kūgiai, piramidės – truputį
Giacometti, truputį Tanguy. Figūros su gobtuvais? Ne, nieko žmogiško ir organiško
čia nėra. Begalinis antkapių laukas? Čia jau panašiau. Pasaulis anapus mūsų
patirties ribų, visiškos svetimybės įsikūnijimas.
Ledyno paviršiumi, toliau nuo jo briaunos, kruta vos
įžiūrimos žmonių grandinėlės. Buvau perspėtas, kad šioje vietoje per valandą
gali pasikeisti visi metų laikai. Bet šilti neperšlampami drabužiai, kuriuos
pasiėmiau, vis dėlto nėra būtinai reikalingi, nors ir nekenkia. Kitas perspėjimas: be
reikalo nesiartinti prie šelfo. Kada griūva didesni luitai, ledo gabalai skrieja labai
toli. Per pastaruosius porą dešimtmečių nuo jų ir nuo bangų žuvo trisdešimt du
asmenys.
II. 14
Vakar vakare man gimė anūkas Danielius, kuris
paveldės ir mano pavardę. Nors vėlokai, pereinu į senelių luomą.
Ligi lėktuvo kelios valandos laiko, taigi užeinu į
vietos muziejėlį, kuris labai primena rajono muziejus buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tik
vietoje darbo pirmūnų – storoki, amerikoniški šių kraštų ankstyvieji kolonistai,
atsiradę juose prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ieškau lietuviškų pavardžių, bet
randu tik porą slaviškų: Trebatič, Bodlović. Yra ir Sovietų Sąjungos didvyris,
tiksliau, Darius ir Girėnas viename asmenyje – lakūnas Gunther Plüschow, kuris žuvo
1931 metais, kai jo lėktuvėlis nukrito į čionykštį ežerą. Prieš tai jis buvo
eskadrono vadas Liepojoje (!). Neatspėjami Viešpaties keliai.
Eksponuojami didžiuliai vežimai, taip pat
traktorius, mokyklinis projektorius, pirmoji telefonų stotis, atseit kolūkinės
santvarkos laimėjimai. Pats muziejaus pastatas – iš 1940-ųjų – laikomas istorijos
paminklu. Vietinių indėnų veidai budistiški, tauresni nekaip kolonistų. Dėstoma
graudi ir gal netikra legenda apie senutę, kurią savoji gentis palikusi dykumoje – ji
virtusi raugerškio krūmu ir davusi vietovei vardą.
Išskrendame gerokai vėluodami, oro uoste geriu į
Danieliaus sveikatą. Lėktuvas kybo viršum visiškai negyvenamų rusvai violetinių
plotų. Po pusvalandžio kertame Magelano sąsiaurį: vaizdavausi jį romantišką,
uolingais krantais (toks jis, rodos, ir yra arčiau Ramiojo vandenyno), bet po sparnais
pakrantės visiškai lėkštos, gal net pelkėtos. Užtat tuojau po sąsiaurio prasideda
kitoks, įnoringai kalnuotas ir žalias kraštas. Tai jau ne Patagonija, o Ugnies Žemė.
Piečiausias pasaulio miestas Ušuaja – netikėtame, gąsdinamai puikiame peizaže:
tamsokas, jau antarktiškas vanduo tarp didžiulių dantytų kalnų, tirštas rūkas,
žaluma ir sniegas. Norvegija!
II. 15
Egzotiškesnės vietos negu Ušuaja ir norėdamas
nesurasi: tarp Magelano sąsiaurio ir Horno kyšulio, o prie pat kojų dar Biglio
sąsiauris, kuriuo plaukė kapitonas FitzRoy ir Darwinas. Kraštovaizdis užgniaužia
amą. Man šešiasdešimt aštuoneri, bet šičia jaučiuosi maždaug trisdešimt
penkerių.
Naktį ūžauja pašėlęs vėjas. Tiesą sakant,
šitas peizažas turi ir niūriąją pusę. Tolimieji pietūs Argentinoje atitinka
šiaurę, taigi Patagonija yra čionykštis Sibiras, o Ušuaja iki 1947 metų buvo Kolyma.
Turbūt ne tokia siaubinga, bet lyginti įvairių šalių kalėjimus ir konclagerius, juo
labiau – juose nesėdėjus, kažkaip nepadoru. Tai dvelkia noru vieną iš lyginamųjų
sistemų pateisinti. Zekai – daugiausia kriminalistai, bet pasitaikydavo ir
politinių – kirsdavo mišką, taip pat vertėsi stalių bei dailidžių darbu. Už
gerą elgesį juos palikdavo kamerose ir neveždavo į „lesopovalą“ – į vėtrų ir
kiaurai permerkiančio lietaus plotus.
Vykstu į nedidelį nacionalinį parką, kuris kaip
tik yra lagerio vietoje. Pipo upė arba upokšnis: pasak legendos, ji pavadinta vieno
bėglio vardu. To bėglio niekas niekad nesurado, ir nežinia, ar jis žuvo, ar
prasimušė į laisvę. Lynoja įkyriai – ir tuojau nustoja, kai tik išvažiuoji už
parko ribų. Vešli subantarktinė augmenija, daugiausia įvairios buko rūšys ir tas
pats calafate arba raugerškis. Ant šakų parazitinis grybas, kurį čiabuviai
vadino llao-llao („saldu saldu“). Spygliuočių iš viso nematyti. Pro
smulkučius lapus šmėkšo aukšti akmeniniai skardžiai, už jų jau Čilė. Gyvūnai
dažniausiai atgabenti iš kitur, ypač kiškiai, esama ir bebrų: ties jų užtvanka
medį kapoja du juodi kuoduoti geniai, jau spėję gerokai prišiukšlinti vandenį
baltomis medienos nuotrupomis. Kapoja ir kartkartėmis pasibučiuoja.
Galėtum tai vadinti drėgnu rojumi, jei ne katorgos
prisiminimai. Oro grynumas neprilygstamas. Pasiekiu tašką, kur baigiasi didžioji
Amerikos magistralė, šičia virtusi negrįsta keliūte. Iki Aliaskos – aštuoniolika
tūkstančių kilometrų, iki Buenos Airių – trys tūkstančiai, iki Antarktidos –
jau ne magistrale, bet jūra – tik vienas. Toliau beveik Alpių ežeras, ties juo žydi
lubinai ir auga serbentai. Mašinos slenka miško prietema užsidegusios žibintus.
Grįžtu restauruotu, vežiojusiu kalinius, siauruku,
tai piečiausias pasaulyje geležinkelis. Tempas toks, kad prireikus galėtum iššokti,
nusilengvinti ir lengvai pasivyti vagoną. Durpynai, raudonas molis ir kelmavietės.
Stotyse tarnautojai dryžuotomis uniformomis zekų atminimui.
Po viso to Ušuaja – tikras Aleksandro Grino
Zurbaganas, nepaprastai jaukus, nors iš pigių cementinių ir medinių barakų sulipdytas
jūreiviškas miestas, pilnas jachtų bei kruizinių laivų. Plakatas: Paskutinę
akimirką papiginta Antarktida, 3600 dolerių. Deja, tiek nesukrapštysiu, be to,
neturiu ir dviejų savaičių laiko. Į šeštąjį žemyną kasdien išplaukia laivai,
daugiausia rusiški – Kruzenšternas (kapitonas Jurijus Masliajevas), Profesorius
Molčanovas ir net Akademikas Jofė. Rašau žmonai Taniai elektroninį
laišką – girdi, susitariau su bocmanu plaukti pigiau, jis iš manęs čiupo penkis
šimtus dolerių ir dingo be žinios. (Niū Heivene pasirodo, kad Tania manim patikėjo
– girdi, kodėl leidaisi šitaip apmulkinamas?). Uoste kukli įstaigėlė Antarctic
Unit, kuri parduoda bilietus; joje, be ko kito, prieš šimtą metų vykusios
Nordenskjöldo ekspedicijos relikvijos – batas, kavos malūnėlis, pirštinė, kirvis...
Viskas buvo įšalę į ledo luitą ir atitirpinta.
Ugnies Žemė – pati paskutinė pasaulio vieta, kur
atsirado žmonės. Jie čia atklydo prieš septynis tūkstančius metų, o prieš šešis
su puse pradėjo gamintis valtis ir susikūrė šiokią tokią civilizaciją. Esama
bendros taisyklės – juo toliau į pietus, juo primityvesnis genčių gyvenimo būdas:
tasmanai, bušmėnai... Šiaurės eskimų ir Sibiro tautelių kultūra žymiai
sudėtingesnė. Nors sudėtingumas – sąlyginis matas. Jei pažvelgsime į kalbą, tai
dar nežinia, kas ką pralenkia, ir gal vietiniai indėnai kartais pralenkia mus. Jų buvo
keturios grupės: jaganai arba jamanai, onai, alakalufai ir haušai (beje, vardai ona
ir alakaluf – iš jaganų kalbos, įtariu, kad vietovardis Ušuaja taip pat).
Alakalufų ligi šiol likę apie šimtą, bet jie Čilėje; jaganų, rodos, vienas ir keli
metisai; onų tiktai metisai; haušų, kurie gyveno pačiame Pietų Amerikos kontinento
smaigalyje, nėra nė žymės. Dėl to kaltas ne tiek sąmoningas genocidas, kiek
baltųjų atgabentos ligos ir tas faktas, jog baltieji apnaikino banginius bei ruonius.
Genocidą taikė veikiau patys indėnai, kurie bent porą kartų išpjovė atvykėlius.
Vaikščiojo jie nuogi, išsitepę ruonių ar
banginių taukais (žiemą tai vargu ar buvo linksma), nedidukai, sulinkę, krypuojantys.
Neturėjo vadų – vyravo absoliuti demokratija, beje, ir absoliuti vyrų bei moterų
lygybė. Moterys turėjo net tam tikrą persvarą (tik jos mokėjo plaukti!). Maitinosi,
be didžiųjų vandenyno padarų, kormoranais – kuriems perkrimsdavo kaklą –
pingvinais, žuvimis ir ypač moliuskais. Išrado nepaprastai daug dalykų – harpūną,
svaidyklę, meškerę, maišų siuvimo meną, apyrankes, kojų papuošalus, net
šiaudelius skystimui siurbti (tai buvo paukščių kauliukai). Dažėsi veidus, tuo būdu
perteikdavo naujienas arba tiesiog pranešdavo apie savo nuotaiką. Gyvenimo centras buvo
valtis – bent dešimčiai asmenų, su liepsnojančiu laužu per vidurį, – bet taip
pat vigvamai, net kažkas panašaus į trobas. Gyvenimo, anot Hobbeso, būta trumpo ir
brutalaus, bet ne be malonumų: daug jo praslinkdavo vienai šeimai svečiuojantis pas
kitą.
Kai dėl kalbos, tai ją ištyrė misionierius
Bridgesas su sūnumi, o savo knygoje aptaria Bruce'as Chatwinas. Okon reiškė „miegoti
valtyje“ (miegui vigvame arba paplūdimyje buvo kitų veiksmažodžių); ukomona – „smeigti
harpūną būrin žuvų, specialiai nė į vieną nenusitaikius“. Nužudyto žmogaus
giminės vadinosi „ruonio kailiu“, žagsėjimas – „užtveriančiais taką
išgriuvusiais kamienais“. Žodis „atodrėkis“ taip pat reiškė „randą“ ir „mokymąsi“,
nes pavasarį atitirpusi žemė atrodo randuota, o vaikai mokosi gaminti valtis.
II. 16
Gyvenu viešbutyje daugiausia su japonų turistais,
dažnas jų vyksta į Antarktidą. Seneliokas su chalatu, sandalais ir juosta perrišta
plike turbūt yra budistų vienuolis – toks šnekus ir judrus, kokie kartais būna
katalikų broliukai. „Naujųjų rusų“ ar „naujųjų lietuvių“ šiose vietovėse
dar nematyti.
Jūra mainosi brangakmeniais, vėjas kelia dulkes it
samumas. Vėsu ir netgi šalta. Tarp kitko, Ušuaja yra Vilniaus platumoje, bet klimatas
čia atšiaurus it Kolos pusiasalyje – ledinis žemynas anapus Horno kyšulio
nesileidžia užmirštamas.
Ušuajos gatvelės beveik statmenos ir pilnos
įvairiausios komercijos. Yra truputis sovietinio stiliaus propagandos: ant stulpo
užrašyta „Pasauliui – taika“ keliolika kalbų, įskaitant kečujų ir gvaranių,
bet ne jaganų (na, jie gal neturėjo tokių sąvokų), juo labiau, ne lietuvių. Ten, kur
daug šnekama apie taiką, paprastai rengiamasi karui. Tikrai, Falklando salos, esančios
ne per toliausiai, visuose žemėlapiuose pažymėtos kaip Argentinos nuosavybė, tokia
„lenkų okupuota Lietuvos dalis“. Net jų sostinė Port Stanley vadinama Puerto
Argentino, o vietinis oro uostas turi „Malvinas Argentinas“ vardą. 1982 metais šalis
bandė atsiimti ar tiesiog atimti Falklando (Malvinų) salas iš anglų. Prisimenu
anuometinę karikatūrą: Argentinos pelė kanda Didžiosios Britanijos liūtui į
uodegą, pora liūto dirbtinių žandikaulių, iššokę iš nasrų, skuba agresorę
nubausti. Chunta, kaip dažnai būna, tuo karu bandė nukreipti dėmesį nuo savo
nesėkmių, bet skandalingai pralaimėjo ir susmuko. Tačiau Ušuajos pakraštyje yra
karių kapai; žuvusiųjų apie šešis šimtus, įrašas Volveremos! („Sugrįšime!“)
primena, jog Argentina tebetrokšta revanšo.
Po pietų ilgas šešių valandų žygis laivu,
Biglio sąsiauriu ligi Harbertono estancijos, kuri priklausė jaganų švietėjui
ir žodynininkui Bridgesui. Tenai tebegyvena jo palikuonys. Prisižiūriu kormoranų,
jūros liūtų, o daugiausia pingvinų: tai vėl grynai Antarktidos reginys, kaip ir
Perito Moreno ledkalniai. Kad ir ką sakytų Anatole'is France'as, pingvinai –
simpatingi padarai, ir kaip tik dėl to, kad panašūs į žmones. Kiekvienas paukštis,
juo labiau, pora ar grupelė, virsta mažu spektakliu, ir tokių spektaklių
stambiagrūdžio smėlio šlaite vienu metu vyksta keli tūkstančiai. Anapus sąsiaurio
– Čilė, Puerto Williamso gyvenvietė, kuri bando savintis piečiausiojo pasaulyje
miesto vardą. Tik miestu jos nepavadinsi. Kaip tik ten baigia savo dienas paskutinis
jaganų genties indėnas – tiksliau, indėnė: tautoms ir grupėms nykstant, moterys
paprastai ištveria ilgiausiai.
Šiauriniame Argentinos krante – stambus sudužusio
burlaivio Sarmiento kūnas. Jis tįso toje vietoje jau devyniasdešimt ketveri metai.
II. 17
Didžiausias iš kelių Ušuajos muziejų įrengtas
buvusiame kalėjime, nė kiek ne prastesniame už Petro ir Povilo tvirtovę buvusiame
Leningrade – Petrapilyje. Bastionai gal net tvirtesni. Muziejus chaotiškas, prastai
tvarkomas, sudarytas iš trijų dalių. Pirmiausia – paties kalėjimo istorija, kameros
ir karceriai su vaškinėmis zekų figūromis. Vienas nudėjo ar ne aštuonis savo
giminaičius, kitas, mažo ūgio ir didžiulėmis ausimis, iš viso buvo šiurpą
keliantis sadistas. Bet esama ir kitokių. Toks Ricardo Rojas – daugmaž Argentinos
Sacharovas ar Orlovas. Anarchistas Radowitzkis iš Kijevo, susprogdinęs Buenos Airių
policijos vadą (kuris savo ruožtu nušovė tris demonstrantus ir sužeidė
keturiasdešimt), praleido katorgoje dvidešimt vienus metus, buvo amnestuotas, spėjo
padalyvauti ispanų pilietiniame kare ir mirė Meksikoje jau Chruščiovo laikais; norėjo
grįžti į gimtinę, bet draugai jį atkalbėjo. Antras skyrius – jūrų tyrinėjimo
istorija, tai daugiausia laivų modeliai nuo Magelano iki mūsų laikų, visus juos gamino
kažkoks imigrantas, vėlgi iš Odesos. Ten pat žinios apie „paskutinį piratą“
Rispolį, kuris vertėsi savo amatu iki 1930 metų ir net padėjo pabėgti Radowitzkiui
– tiesa, tai baigėsi nesėkme. Trečias labai menkas skyrelis skirtas Antarktikai.
Poliarinis kapitonas ir banginių medžiotojas Weddelis, kurio vardu pavadinta
artimiausioji Pietų Ledjūrio dalis, pasirodo, buvo pirmiausia Ugnies žemės tyrėjas,
geriau nei kiti sugyvenęs su jaganais.
Pietūs – karališkasis krabas à la alakaluf
(t. y. su grybų padažu). Po pietų sužinau, kad lėktuvo skrydis į Buenos Aires
atidedamas – išskrisiu tik rytoj aštuntą vakaro.
II. 19
Naktį uraganas – kaip viešbutis jį atlaikė!
Vėl Ušuaja, kurioje jau nelabai yra kas veikti, nebent paieškoti egzotiškų dovanų.
Na, bet kraštovaizdis atperka viską.
Lėktuvas išskrenda tik dešimtą. Buenos Airėse
esu antrą nakties ir ne iš karto randu nakvynę.
II. 20
Kad ir pavargęs, atsibundu anksti, kone šeštą.
Šią paskutinę dieną Argentinoje planavau išvyką į pampą, kurios beveik nemačiau
– į tą jos vietovę, kuri laikoma charakteringiausia, San Antonio de Areco. Ten gyveno
rašytojas Ricardo Güiraldesas, palikęs klasikinį romaną apie gaučus – „Don
Segundo Sombra“.
Į autobusų stotį einu pro San Martino aikštę.
Dega amžinoji ugnis ir stovi du sargybiniai jūreivių uniformomis: vėl paminklas
pralaimėtam Folklendo karui. Gretima Britanijos aikštė, beje, pervadinta Argentinos oro
pajėgų aikšte. Memorialinėse lentose tie patys šeši šimtai pavardžių kaip
Ušuajoje. Hanso Christiano Anderseno kolegija parūpino reljefą, jame galingos
argentiniečių rankos plėšia nuo Malvinų salų grandines (salose gyvena du
tūkstančiai žmonių, vieni anglai, kurie išsivaduoti nuo savosios imperijos
priespaudos ir prisijungti prie laisvos Argentinos turi maždaug tiek pat noro, kiek
lietuviai prisijungti prie Rusijos). Ant suoliuko ties memorialinėmis lentomis
nedviprasmiškai myluojasi pankas ir pankė. Ko gero, jie čia mylavosi kiaurą naktį.
Bent jūreiviai, žiopsodami į juos, žiovauja iš nuobodulio.
Iki išvažiavimo spėju nusivalyti batus, internetu
susisiekti su saviškiais (Danielius laikosi daugmaž gerai, nors prastai valgo) ir
pasėdėti kavinaitėje. Prabangus vėsinamas autobusas, maždaug toks, kokiu atvažiavau
iš Mendozos, ritasi palei La Platos, o gal jau Paranos upę (kad ir kaip vadinsi, tas
dumblinas srautas, plačiausias žemės rutulyje, pranoksta net Amazonę). Pampa iš
pradžių gerokai urbanizuota, apželdinta medžiais ir netgi ne visai lygi; tik
palaipsniui ji virsta begaline kaitria nykuma. Vietovių vardai itin katalikiški –
Pilar, Fatima, netoliese Juozo Kėkšto apdainuotas, stebuklais garsėjantis Lujánas. Estancijos
(dvarai), golfo ir polo laukai, ne per blogiausias vietinių baronų – nors ir ne
narkobaronų – gyvenimėlis. Tomis estancijomis ir tais laukais, atrodo, gyvai
prekiaujama. Vienoje vietoje iškaba „zona inundable“ („užliejama zona“). Kaip
tik tokios iškabos pristigo Andriui Višteliui.
San Antonio de Areco – visiškai mieguistas,
tvankios kaitros nukamuotas miesčiukas, veikiau gal kaimas. Nors čia esama Šventojo
Antano bažnyčios, viešbutėlių, net zoologijos sodo, tuštuma ir tyla siekia tiesiog
metafizinį mastą. Vargais negalais (niekas nemoka nė žodžio angliškai) susirandu
taksi ligi rašytojo sodybos; vairuotojas neregėtai bičiuliškas ir paslaugus, tačiau
nulupa septynis dolerius – tiesa, sodyba tolokai. Pirmąkart esu asjendoje, tai
yra argentiniškame dvarelyje. Tai pastatas su kolonomis ir atvira veranda, kurioje,
matyt, vykdavo visa, kas svarbiausia, kitaip tariant dolce far niente (saldus
dykinėjimas). Viduje vėsu ir tamsoka, net įrašų neįskaitau. Vyrauja trys spalvos –
raudonos akmeninės grindys, baltos sienos, juodos gegnės. Ties gynybiniu grioviu
kaktusai ir netgi dvi žaislinės patrankėlės. Jauku.
Güiraldeso knyga „Don Segundo Sombra“ yra daugmaž
Argentinos „Ponas Tadas“. Tai pusiau autobiografinė istorija apie berniuką, kurį
patyręs gaučas moko pampos išminties. Borgesas gretino ją ir su „Huckleberry Finnu“.
Beje, abu rašytojai draugavo, nors tai atrodytų lyg Mickevičiaus bičiulystė su
Gombrowiczium. Abudu leido avangardistinį žurnalą „Proa“. Güiraldeso romanas ne be
modernizmo, rašytas poetine proza, vietomis dialektu, bet jokių eksperimentinių
kraštutinumų jame nesama. Muziejus nuotaikingas, vyrauja gaučų buities įdomybės, matės
indai, sidabro papuošalai. Gražiausioje salėje ant sienų sukabinti geležiniai spaudai
– žymekliai skirtingoms bandoms ar kaimenėms: abstraktūs hieroglifai, tačiau
įsižiūrėjęs matai juose dalgį, paukštį, dargi bažnyčią. Gaučus galėtum
lyginti su kazokais, ir tai būtų net apytikslis palyginimas, nes jie buvo gana
barbariški, vietinėje politikoje atliko ne visada smagų vaidmenį. Güiraldeso
fotografijos, piešiniai su aiškiu art nouveau atspalviu, ryšiai su Valery
Larbaud ir Nižinskiu. Galybė „Don Segundo Sombra“ leidimų, tarp jų – estiškas
ir ukrainietiškas (išleistas ne Ukrainoje, o kažkur diasporoje). Lietuviško nėra.
Po valandos skubu į autobusą, bet štai ir vėl
argentinietiška netvarka: jis vėluoja šimtą minučių, be to, iš viso ne tas (nors
vyksta į Buenos Aires, ir mane su netinkamu bilietu po trumpo ginčo vis dėlto paima).
Didelis nuovargis įveikia tik vakare.
II. 20
Į Santjagą. Akonkagva man neišsprūdo –
praslenka visiškai greta, kone tame pačiame aukštyje kaip lėktuvas. Tuoj po jos
staigiai leidžiamės, bemaž krintame į oro uostą tarp peleno spalvos kalnų.
II. 21
Čilės sostinė po Buenos Airių atrodo
apgailėtinai provinciali. Apsiniaukę, septintą ryto dar tamsu – ką gi, rudenėja,
pati vasario pabaiga. Bastausi po miesto pompastiškas aikštes – kone iš kiekvienos
matai bent tris paminklus su angelais, ereliais ir liūtais. San Francisko bažnyčia,
greta jos kolonijinės dailės muziejus – deja, uždarytas. Memorialinė lenta Nobelio
premijos laureatei, o šiaip jau tretininkei Gabrielai Mistral (kaip prie Kauno Vytauto
bažnyčios Vaižgantui).
Lėktuvas į JAV vėlai vakare.
II. 22
Atsibundu kažkur netoli Kubos, iš keliasdešimties
kilometrų atstumo matau Havanos žiburius. Atlantoje pasitinka dukra Marytė.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|