REGIMANTAS TAMOŠAITIS

 
       Sarbievijaus kiemo
       drakonai

 
       Yra toks Evelyno Waugh (Ivlino Vo) sarkastiškas romanas „Dulkių sauja“ apie anglų aristokratijos degradaciją. Anglų elitas vengia visuomenei naudingo darbo, tuščiai leidžia laiką, rūpinasi savo išoriniu spindesiu, tačiau visos šimtmečiais puoselėtos tradicijos bei manieros, viešumai demonstruojamas etiketas, nerūpestinga laikysena slepia skurdą, ekonominį ir dvasinį mėlynojo kraujo nuosmukį. Aristokratus iš gyvenimo išstumia naujos buržuazinio pasaulio jėgos, kilmingųjų vietą užima prakutę miesčionys, agresyvūs plebėjai, galvojantys tik apie savo naudą, visur ieškantys greito pelno. Jie neturi jokios istorinės atminties, nejaučia jokių sentimentų garsiems vardams ir garbingoms tautos tradicijoms. Perpirkę aristokratų pilis bei rūmus, šie žmonės juose įsirengia buitinės ir komercinės paskirties patalpas, istorinius interjerus pritaiko lapių fermoms, susigalvoja ir kitokių būdų pelnui gauti. Pats E. Waugh buvo aristokratas bei konservatorius, nekentė masių, tačiau blaiviai konstatavo ir elito išsigimimą.
       Kultūros nebūtina užkariauti, naikinti iš šalies, ji gali supūti pati, jei tik netenka hierarchinės struktūros, jei silpsta jos branduolys ir netenka reikšmės šimtmečiais brandintos tradicijos bei vertybės. Nusilpusiame kultūros organizme greitai įsiveisia parazitinis elementas, kuris įsiskverbia į visas jo dalis, ima nevaržomai jame tarpti ir maitintis visais jo resursais. Pelėsis yra gajus. Tai tarytum vėžys, kuris ryja viską. Galiausiai, surijęs visą organizmą, jis ima ryti save, ir taip kultūra susinaikina, tampa trąša kitoms, sveikesnėms ir atsparesnėms kultūroms.
       Žinoma, tai dramatizuotas kultūros paveikslas, būdingas modernizmo vizionieriams, – anglų aristokratijai nieko bloga neatsitiko, o ir viduriniųjų klasių iškilimas, jų komercinis iniciatyvumas visuomenei yra naudingas. Jei ne šie miklūs ir gobšūs žmonės, pasaulyje būtų daug mažiau visokių prekių bei paslaugų. Bet kartais ir prasčioko instinktas apsigauna...
       Mąstau apie šiuos gyvenimo procesus žvelgdamas į Lietuvos kultūros šventovę: Vilniaus universitetas, Sarbievijaus kiemas. Tai mūsų istorinė vieta ir elito formavimosi centras. Kažkurią vasarą kiemo budinčioji, pikta kaip cerberis, į šį kiemą neįleido mano šuns, šiaip jau kilmingo, škotų terjero – šunų aristokrato. Sakė, kaip jūs drįstate čia eiti su šunimi, – čia melstis reikia!.. Pasižvalgęs pamačiau ties „Littera“ besitrainiojantį visai nekilmingą katiną – buvo negražus, dėmėtas, išlindęs iš kažkokio anglių rūsio, – bet nieko nesakiau. Šventovė, tai šventovė. Manau, einant bet kuria senojo Vilniaus gatve galima melstis ir žegnotis, tiek daug čia bokštų, kryžių ir šventumo. O Sarbievijaus kieme, prie Šventų Jonų bažnyčios – tai jau tiesiog kryžium gulk!
       Tačiau už viską, kas žmogui brangu, galima išlupti pinigo. Dabar Sarbievijaus kiemas – prestižinė komercinė erdvė, į kurią įžengti kartais bijo ir buvę universiteto absolventai. Čia iš turistų be skrupulų lupami pinigai (matydamas tokį vaizdą jaučiuosi nesmagiai, lyg būčiau lupikautojų sėbras). Ir į šventovę ta vieta darosi nepanaši. Manau, dabar čia trūksta tik restorano, lauko staliukų, plevėsuojančių reklamų – turistams būtų mieliau. Jie bent žinotų, už ką pinigus moka. Negi vien už Petro Repšio freskų vaizdą ir už visokius romantiškus pasakojimus? Baltai, pagonys, gražios mitologijos... Beje, pagonys yra materialistai, ir ta dvasia šiandien kaip niekada stipri.
       Sarbievijaus kiemo svarbiausia vieta būdavo „Litteros“ knygynas – galutinis turistų apžvalgų akcentas, o mums – miela, labai sava knygų erdvė. Pro Lietuvių literatūros katedros langą būdavo galima stebėti: į tą knygyną tiesiog „šniūrais“ eidavo visa Vilniaus ir Lietuvos šviesuomenė. Daugybė žmonių, šiaip artimų ar pažįstamų, kuriuos visus lyg giminę jungė knyga.
       Knygyną supa humanitariniai fakultetai, jame nuolat šurmuliavo studentai, dėstytojai, jame buvo daug filologinės, filosofinės, grožinės ir kitokios literatūros. Anuomet knyga ir knygynas sudarė darną su aplinka – nuo freskų iki katedrų ir auditorijų. Tačiau svarbiausia – buvo pats gyviausias ryšys su skaitytoju. Kur daugiau suprantančių tikrąją knygos vertę, jei ne Vilniaus universitete su jo šimtametėmis tradicijomis?
       Dabar niekas neina įstrižai Sarbievijaus kiemo. Pasikeitė knygynas, dabar kiti jo savininkai.
       Kodėl nebeliko senojo tradicinio knygyno? Nežinau aplinkybių, bet, aišku, tai lėmė komercinis veiksnys. Gal senieji darbuotojai, kuriuos visi pažinojome, nemokėjo lupti pinigų?
       Šiandien čia vaizdas kitoks. Štai į atnaujintą „Litteros“ knygyną užėjo garbioji Lietuvių literatūros katedros profesorė, daugelio knygų autorė. Tos knygos būtinoms studijoms, jų skaitytojai kaupia žinias čia pat, už sienų. Dabar profesorės knygų atnaujintame knygyne nematyti. Pirmoji lankytoją pasitinkanti knyga įžūliai pasveikino rėksmingu pavadinimu: „Kaip tapti milijardieriumi“. Aplinkui panašios knygos, lyg aukštos klasės prostitutės, – tviskančios, blizgančios ir brangios. Visos rėkiančios apie tai, kaip daryti pinigus, kaip jais mėgautis, bet pirmiausia pačios ryjančios pinigus. Visos kaip viena teigiančios hedonistinį gyvenimo būdą; gašlus, tvirkinantis knygų pasaulis. Literatūra, kuri ne parduodama, bet parsiduoda.
       Mūsų profesorė paėmė į rankas pavartyti Petro Repšio darbų albumą, – taip pat brangi, neįperkama knyga, bet nors pažįstamas ir artimas veidas. Ne koks bukas amerikietiškas milijardų garbintojas, kurio visas gyvenimas pažymėtas raudono kečupo linija ir dolerio pėdsaku.
       Tuoj pat lyg aukos tykantis voras iš už kampo išlėkė naujoji vedėja ir griežtai pasitikslino: Ar tai jūs ieškojote „Durnių laivo“?
       Iš jos išraiškos buvo galima suprasti, kad profesorės ji net nepažįsta, kad tai visiškai ne jos rato žmogus.
       Nežinojimas dažnai ribojasi su kvailumu. O su kvailiais nesikalbama. Profesorė, nesakydama nė žodžio, padėjo P. Repšį atgal prie verslo vadovų bei piniguočių ir išėjo. Tikriausiai daugiau į tą buvusių filologų „Litterą“ (dabar tai jau kaip ir pavogtas vardas) kojos nekels.
       O man buvo įdomu užeiti pasitikrinti. Ir užėjau. Tikrai – pilna gliancuotų knygų viršelių, gašlių veidų, gundančių patarimų, kaip greičiau pralobti. Susidariau net tokį sibaritinių knygų pavadinimų sąrašą – tiktų kokiam absurdo veikalui apie žmogaus nužmogėjimą. Sakyčiau – amerikonizmas grynu pavidalu. Pranas Krukelis virsta Franku Kruku. Tačiau paršas vis tiek yra paršas.
       Betgi taip manyti – kaltinti Amerikos įtaką – būtų neteisinga, provincialu ir stereotipiška. Amerika yra kitokia, joje aiškiai išlaikytos ribos tarp verslo ir kultūros, tarp pelno ir mokslo. Tai – visuomenė, kuri išsaugojo vertybių hierarchiją.
       Gerai prisimenu Amerikos universitetų knygynus. Galva svaigdavo, kiek ten būdavo autorių, kokie lobiai surinkti. Ten iš knygų šviesdavo mokslas, žmonijos sąmonė ir išmintis, – nuo antikos mąstytojų iki naujausių postmodernizmo korifėjų. Viskas surūšiuota, klasifikuota, nesunku rasti, ko reikia. Filosofija, literatūros teorija ir kritika, kultūrinė antropologija, socialinės studijos, politika, ekonomika, mitologija, religija, feminizmas, postkolonializmas ir kas tik nori. Daugybė lankytojų, ypač studentų. Visi ko nors ieško, renkasi, tikrinasi autorius pagal studijų programas. Universiteto knygynas yra natūrali universaliųjų mokslų dalis. Ir nemačiau ten jokių knygų kvailiems buratinams.
       Taigi kas liko iš Vilniaus universiteto knygyno? Plebėjai sumanė užsidirbti iš knygų, intelektualinės vertybės jiems reiškia tik prekę. Žinoma, jiems vertingiausios atrodo knygos, kuriose rašoma apie pinigus ir apie turtingus žmones. Knygą jie užuodžia tik iš paviršiaus, iš pavadinimo. Nori pinigų, tai ir knygas renkasi pagal pinigus.
       Simpatingos merginos juokais paklausiau – gal turite „Metų“ žurnalą? O kas tas yra? – nuostaba akyse. Aiškinu, kad yra toks solidus mėnesinis Lietuvos rašytojų sąjungos leidinys, kuriame savo kūrybą spausdina žymiausi mūsų rašytojai, poetai, literatūros kritikai. Elitas, kitaip nepavadinsi. Matyt, turėsim, sako man, bet akyse matau abejonę. Kas jai iš tos aukštosios kultūros? Pigi prekė. Šio knygyno savininkus domintų nebent koks žiniasklaidos išgarsintas romanas. Dar pasiteiravau vieno kito lietuvių ir užsienio autoriaus, bet jų čia nebuvo. Reikia pasakyti, kad darbuotojos buvo tikrai labai mandagios, paslaugios, malonios – naujoji verslo dvasia! – bet supratau, kad knygų pasaulyje jos nesusigaudo. Bent kokius kursus būtų baigusios, neužtenka mokėti vien pinigus skaičiuoti.
       Nežinojimas gali pakenkti ir verslui. Niekaip nesuprantu – kas tas knygas čia pirks? Visą tą ekonominę, juridinę literatūrą, taip pat ir sibaritines „tuštybės mugės“ knygas? Toks verslas atrodo tiesiog neprotingas. Mąstau, ką čia būtų galima padaryti sėkmingiau, pelningiau. Kam iš viso tas knygynas? Ar ne geriau jo vietoje įrengti kokį nors šiuolaikinį grožio saloną, gundyti jaunus žmones ne knygų viršeliais, bet tikru kūno blizgesiu? Juk šiandien esmine vertybe tampa kūnas, svarbiausia yra kūniškoji tapatybė. Didįjį verslo ratą suka kūno kultas, – už tai jam pažadėta juslinės laimės ekstazė. Tik truputį pasistenk, tik pašokinėk, sudalyvauk loterijose, tik šį tą nusipirk ir tuoj pat būsi visiškai laimingas. Kūniškoji tapatybė ribojasi su idiotizmu. Bet iš kur kitur ateis pinigai? Negi iš protingų ir išsilavinusių žmonių? Taigi reikia orientuotis į kitokį pirkėją ir teikti jam kitokias paslaugas. Reikia tik pasukti galvą. Žinoma, lapių fermos Sarbievijaus kieme neįrengsi...
       Manau, kad geriausia būtų vietoj filologų ir istorikų „Litteros“ įrengti tatuiruotės saloną! Vietoj atgyvenusių freskų – egzotiška kūno paveikslėlių galerija! Su reikšmingais numanomų genitalijų akcentais, su visokiais drugeliais, Naujojo amžiaus emblemomis, kabalistiniais ženklais, magiškais galios simboliais ir t. t. Pavadintume šitą kūno šventyklą „Sarbievijaus kiemo drakonai“ – tai bent būtų!..
       Ir bus gražu, neliks jokių ten varganų humanitarų ir ištižusio elito, kuris jau vis tiek nieko nebegali, nieko nebesugeba, net savo istorinių erdvių išnaudoti. Aukštoji kultūra irgi išgyvena savo impotencijos laikus.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt